Tarptautinė scenos meno rinka. Kaip patekti ir išlikti?

„Scenos menų pristatymo menas“ – taip lietuviškai skambėtų danų prodiuserės ir scenos meno vadybininkės Lenės Bang Henningsen seminaras. Vilniuje vestas lapkritį, jis buvo skirtas vietos menininkams, norintiems geriau išmokti pristatyti save ir savo kūrybą. Lietuvos šokio informacijos centro iniciatyva organizuotų dviejų dienų praktinių užsiėmimų metu dalyviai mokėsi žengimo į tarptautinę rinką subtilybių. Kodėl išlikimas tarptautiniame scenos menų lauke tapo atskiru menu ir kaip jį įvaldyti pradedantiesiems – klausiame pačios Lenės Bang Henningsen.


Lene Bang Henningsen

Papasakokite plačiau apie savo darbą. Ką jūs konkrečiai veikiate?

Mano darbas susideda iš dviejų krypčių. Pirmoji – industrijos viduje, kur glaudžiai dirbu su menininkais. Priklausomai nuo kūrėjo ar trupės formato, esu ir prodiuserė, ir meno vadybininkė, ir agentė. Kūrėjus, kuriems atstovauju, aš renkuosi labai lėtai ir atsakingai, nes žinau, kad toks darbas reikalauja didžiulio atsidavimo. Juk bendrą misiją reikės vystyti ne vienerius metus. Todėl šiuo metu atstovauju tik keletui  menininkų.

Kita kryptis – darbas su pačia industrija ir jos vystymu. Kuriu struktūras, kuriomis galima vadovautis silpniausiose industrijos vietose. To dalis yra ir mokymai, kuriuos vedžiau Lietuvos šokio informacijos centre.  Stengiuosi kuo dosniau dalintis savo žiniomis, į viską žiūrėti nesavanaudiškai. Nematau tikslo slėpti žinias vieniems nuo kitų, juk daug maloniau dirbti su kuo geriau informuotais žmonėmis. Aišku, scenos menų lauke yra daug konkurencijos, tačiau tik dirbdami drauge galime pakelti viso lauko kokybę. Tikiu, kad dirbdami kaip viena didelė komanda mes užsitarnausime pagarbą pasaulyje.

Jūs baigėte dramaturgijos mokslus, scenos menuose galėjote rinktis bet kurią kryptį. Kodėl visgi pasirinkote prodiusavimą?

Galima sakyti, kad čia mane atvedė smalsumas. Kai studijavau dramaturgiją, turėjau atlikti praktiką. Taip nutiko, kad praktikos vietą gavau viename šokio centre Orhuse. Iš  pradžių dirbau visiems praktikantams pažįstamus darbus – dariau fotokopijas, nešiojau kavą ir iškrovinėjau dėžes. Tačiau buvau itin smalsi, aktyvi, norėjau pasinaudoti visomis tos vietos galimybėmis, tad pasibaigus praktikai man pasiūlė likti ir dirbti gastrolių vadybininke. Iš pradžių vykome tik į šalies sostinę, tačiau po to man patikėjo tarptautines gastroles. Tai buvo labai svarbi mokykla – keliavau po pasaulį su penkiolikos daug labiau už mane patyrusių žmonių komanda.

Kai nekeliaudavome, buvau atsakinga už užsienio svečių pasitikimą mūsų šokio centre, tad praleisdavau labai daug laiko su kūrybinėmis komandomis, prodiuseriais ir vadybininkais. Tai man tarsi atvėrė pasaulį ir leido viską pamatyti plačiau. Net nepastebėjau, kaip pati palaipsniui pradėjau prodiusuoti. Čia labai pagelbėjo ir dramaturgijos mokslai. Galėjau naudotis dramaturgijos idėjomis už scenos ribų, kai svarstydavau, kokias istorijas pasakosime dalyvaudami festivalyje, važiuodami į gastroles tam tikroje šalyje ir panašiai. Ir dabar dirbu mąstydama kaip dramaturgė, nes nuolat reikia mokėti pagrįsti savo pasirinkimus ir kelti klausimus.

Dirbdama šį darbą, nusprendėte užsiimti ir mokymu. Kas pastūmėjo pradėti dalintis savo žiniomis?

Nuo mažų dienų mano šeima man skiepijo edukacijos svarbą. Palikusi savo darbą, aš įstojau į Londono Goldsmith universiteto tarptautinį kursą mokytis menų administravimo ir kultūros politikos. Viena iš mūsų užduočių buvo kiekvieną savaitę keliauti į skirtingas kultūros ir meno organizacijas, kalbėtis su jų vadovais ir nustatyti, atpažinti didžiausius jų iššūkius bei problemas, susijusias su auditorija, finansais ir kitais sektoriais. Mes mokėmės, padėdami spręsti jiems šias problemas, suteikdami savo įžvalgas.

Galutinis sprendimas pradėti mokyti atėjo, kai su Ása Richardsdóttir rašėme publikaciją „It Starts With a Conversation“, skirtą menininkams ir prodiuseriams, norintiems dirbti tarptautiniame lauke. Man tai buvo didelis žingsnis, po kurio jaučiausi daug stipriau, reikšdama savo mintis ir idėjas viešai. Kaip ir minėjau pradžioje, tikiu žinių dalijimusi ir manau, kad tik sudarydami žmonėms galimybes tobulėti ir mokytis, turėsime aukšto lygio scenos menų bendruomenę.

Pakalbėkime apie praktinę jūsų darbo dalį. Atrodo, beveik visi menininkai nori pakliūti į tarptautinę rinką, tačiau pavyksta nedaugeliui. Kodėl? Ar egzistuoja kažkokios auksinės savybės, kurios tai nulemia? O gal tai tiesiog gero prodiuserio, agento sukurta sėkmė?

Tai turbūt pats pagrindinis klausimas šioje industrijoje. Manau, kad vieno atsakymo nėra, sėkmė susideda iš daugybės detalių: talento, ambicijų, atsidavimo, laiku atsirandančios palaikymo sistemos ir daug, daug sunkaus darbo. Esame įpratę girdėti tarsi stebuklingas sėkmės istorijas, tačiau jei išanalizuosime jas nuo pradžios iki galo, pamatysime, kad tokiai karjerai prireikia daug laiko ir komandinio darbo. Labai svarbu , kaip ir ką apie tave kalbės žmonės, nuo kurių priklauso tavo tarptautinės galimybės, todėl verta gerai pažinti save supantį tinklą ir bendruomenę. Kitas dalykas – menininkas visada privalo turėti strategiją. Tiek meninę, tiek finansinę, taip pat ir kultūros politikos strategiją, nes privalo įsigilinti į jį supantį kontekstą. Jei kalbėsime  apie prodiuserio samdymą – labai svarbu, kad būtumėt puiki komanda, palaikanti vienas kito vertybes.

Aišku, yra įvairių programų ir platformų, skirtų menininkų matomumui didinti. Tačiau  pastebėkite, kad didžioji jų dalis yra skirta jauniems, kylantiems kūrėjams atrasti arba įsitvirtinusiems profesionalams pagerbti. Taigi, sunkiausia tarptautinėje rinkoje yra menininkams, esantiems karjeros viduryje. Būtent jie atsiduria didžiausios konkurencijos zonoje. Daugybė nuostabių kūrinių lieka nepamatyti,  platesnės auditorijos jie tiesiog nepasiekia. Su ypatingai dideliu vidurio karjeros iššūkiu susiduria moterys, ypač šokėjos, kurios nori turėti vaikų, sukurti šeimą. Dažnai nėra galimybės derinti to su darbu, tenka priimti vieną sprendimą, kas, mano nuomone, yra labai drąsu.

Kalbėdama apie sėkmę tarptautinėje rinkoje dažnai minite komandą ir jos svarbą. O kaip dirbti menininkui, kuris neturi galimybės pasisamdyti prodiuserio ar agento? Kokie šansai jam suktis tarptautiniame lauke? 

Įžengti į tarptautinę scenos menų rinką tokiems kūrėjams tikrai įmanoma ir tai sėkmingai vyksta jau dabar. Tačiau esminis klausimas – kaip jiems ten išsilaikyti? Tokiu atveju itin svarbios menininkus palaikančios struktūros, tokios kaip jūsų Lietuvos šokio informacijos centras. Tai komandos, galinčios aprūpinti reikalinga informacija apie naujas tarptautines galimybes, suteikti įžvalgų ir pastabų apie kūrėjų darbus. Viskas ir vėl atsiremia į bendruomenę. Iš patirties sakau, kad bendruomenė yra nepaprastai svarbi. Taip pat visada galima siūlyti prodiuseriui kartu teikti paraišką projektų finansavimui ir mokėti už darbą tada, kai tą finansavimą gausite. Aš ir pati niekada neprašau menininkų mokėti man pinigais, kurių jie patys dar neturi.

Kaip manote, ką  reikia žinoti menininkams, vykstantiems savęs reprezentuoti į tarptautinių tinklų susitikimus, scenos menų muges, festivalius ir kitas vietas, kuriose pilna galimybių?

Jei esi natūraliai komunikabilus ekstravertas, sudėtinga nebus – tokie žmonės gana lengvai prieina susipažinti ir pasikalbėti su prodiuseriais. Daug sunkiau tiems, kurie neturi atitinkamų įgūdžių ar tiesiog yra kitokio būdo.  Tada svarbu neišsikelti nerealių tikslų ir  užuot planavus pasikalbėti su dvidešimt susitikime dalyvaujančių prodiuserių, pasistengti išsirinkti vieną ar du svarbiausius ir tam sutelkti visas jėgas. Jei esi vienas ir jautiesi nedrąsiai, geriau nesitikėti pokalbio užmegzti šurmuliuojančioje mugėje, geriau pabandyti dominantį žmogų pakviesti kavos kitai dienai ar paprašyti užsukti į savo studiją.  Atraskite  tinkamiausią prisistatymo formatą. Aišku, yra situacijų, kai įmanomas tik bendravimas  toje patalpoje, pilnoje  kitų menininkų ir kitų prodiuserių. Tokiu atveju siūlau rasti sau porą. Galbūt jūs esate trys šokėjai iš Lietuvos ar iš Baltijos regiono ir kviečiate prodiuserį susipažinti su konkrečiu jūsų lauku?


Seminaras „The Art of Pitching Performing Arts“

Dažnai tokiose situacijose galima pasijausti kaip prekyvietėje – visi stengiasi šypsotis ir save parduoti. Scenos menai patenka į kapitalistinę aplinką ir, tiesiogine to žodžio prasme, tampa preke. Ar dirbdama savo darbą apie tai susimąstote?

Taip, dažnai apie tai galvoju. Manau, kad pats meno turinys ir jo indėlis visuomenėje yra labai svarbus, menininkai turi turėti laisvę kurti tai, ką nori. Tačiau tuo pačiu metu nepripažįstu „badaujančio menininko“ mito. Tu gali būti anarchistas ir iš to išgyventi. „Badaujantis menininkas“ yra visuomenės atspindys. Jei manoma, kad kūrėjai neturi būti rinkos dalis, tai rodo pačios visuomenės ideologinį skurdą. Menas yra mąstymo būdas, menas yra būdas sukelti konfliktą nieko nenužudant, jis gali keisti pasaulį ir visuomenę. Menas yra neįtikėtinai galingas, todėl jis turi būti ekonomikos dalis. Aišku, veikdamas  pagal sau priimtinas taisykles.

Ar galėtumėt iš patirties išskirti dažniausias klaidas, kurias menininkai ar jų prodiuseriai daro, pristatydami savo darbus įvairiose platformose?

Didžiausia klaida yra neįsigilinti į situaciją, kurioje esi ir tikėtis iš jos per daug. Taip pat klaida yra galvoti, kad viskas įvyksta greitai. Negalima išsiųsti savo prodiuserio į vieną renginį užsienyje ir tikėtis, kad jis iškart grįš su pasaulinio turo pasiūlymu. Kartais vien pokalbį užmegzti  su tam tikra organizacija trunka metus. Tad laiką derėtų suvokti realistiškai.

Ne klaida, bet labiau patarimas: siūlau menininkams iš anksto užmegzti kontaktą su organizacija, rengiančia tą prisistatymų platformą, kurioje dalyvausite. Toks pokalbis leis daugiau sužinoti apie platformos kontekstą, o organizatoriai galės išgirsti jūsų poreikius ir įžvalgas bei užtikrinti tinkamiausią atmosferą.

Klaida yra prisistatyti ne tai rinkai, kurios jums reikia ir dalyvauti ne tose platformose. Tad būtina išsiaiškinti kontekstą su organizatoriais. Taip pat norėčiau patarti menininkams rasti galimybių treniruotis pristatyti save ir savo kūrybą. Lygiai kaip mano vestame seminare, užtenka mikrofono, ekrano ir poros kėdžių. Tai gali būti dalis jūsų įprastų repeticijų, tik čia mokotės išreikšti save ne vien menine prasme.

Praleidote dvi dienas Vilniuje su lietuvių scenos menų kūrėjais ir jų atstovais. Jiems vedėte praktinį seminarą apie prisistatymą scenos menų rinkoje. Kaip sekėsi? Su kokiomis mintimis paliekate Vilnių?
Seminaras „The Art of Pitching Performing Arts“

Galiu pasakyti viena – turėtumėte didžiuotis savo menininkų bendruomene. Mane labai nudžiugino dalyvių turimi įgūdžiai, taip pat pačių menininkų ir jų darbų įvairovė. Nors iš pradžių seminaro dalyvius kiek išgąsdino faktas, kad reikės mokytis prisistatyti priešais tikrą  komisiją, man buvo gera matyti, kaip šioje bendruomenėje jie vieni kitus palaikė ir kokią puikią grupinio mokymosi atmosferą sukūrė.

Jau žinau, kad grįžusi namo į Daniją tikrai  kalbėsiu apie kai kuriuos seminaro metu pamatytus kūrėjus. Turiu įsitikinti, kad apie juos žino! Lietuvos ir Danijos scenos menų bendruomenės jau turi ryšius, tačiau manau, kad galima nuveikti dar daugiau. Apskritai, labai tikiu Šiaurės – Baltijos šalių scenos menų bendruomene. Palieku Vilnių su didžiule šypsena!

Daugiau aktualijų