Žmogiškumo mirtis. Fiziškumo triumfas

Kauno kultūros centre parodytas belgų šokėjo, choreografo Brandono Lagaerto (šokio kompanija „Peeping Tom“), kompozitoriaus Felikso Machtelinckxo ir šokio teatro „Aura“ bendras kūrybinis darbas „Deginanti trintis“.


Kristinos Čyžiūtės nuotraukos

Pradžia. Salėje užgęsta šviesa, scenos viršuje nedrąsiai įsižiebia žibintas. Iš užkulisių į sceną pradeda ropoti ir šliaužti keistos būtybės. Tarsi mutavę žmonių kūnai su, regis, tokiomis pat deformuotomis, dujokaukėse įkalintomis jų sielomis. Tai  žmogaus prigimčiai svetima gyvybė –  Howardo Philipso Lovercrafto aprašyti į Žemę atvykę padarai iš amžinos nakties supamos Juggoto planetos. Šios būtybės ne vienos, kiekviena jų turi savo šeimininką – žmogų, tobulo kūno, nepriekaištingų manierų, estetinio skonio, išskirtinio intelekto, turtingą ir galingą. Žmonijos elitas. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Nuo jų sklinda klaiki dvasinė tuštuma. Tad kurie šių veikėjų yra monstrai iš tikrųjų?

Tokių dviejų tipų veikėjų portretais ir jų tarpusavio komunikacija B. Lagaertas išgrynina dominuojantį žmonių santykių principą. Išgrynina iki smulkiausių fizinių detalių, itin glaudaus, neatplėšiamų kūnų sąlyčio. Choreografas ne tik personažus, bet ir pačius „Auros“ šokėjus paverčia svetimais ir sunkiai atpažįstamais. Jie atlieka sudėtingus judesius, kurie „paprastam“ žmogui gali atrodyti baugiai.

Kyla įvairiausios mintys stebint šokėjus, ypatingai tuos, kurie įkūnija dviem kojom nežengiančias būtybes su dujokaukėmis. Ar šokėjai, kaip ir jų personažai, nepatiria fizinės kančios? Savisaugos instinktas sufleruoja, kad mūvint dusinančią dujokaukę, aukštielninkai remiantis į rankas šokinėti lyg šunyčiui yra nemenkas iššūkis. Kartais atrodo, kad tereikia netiksliai kvėptelėti ar neteisingai pajudėti, ir iš tiesų bus peržengta riba, skirianti kūrybinę vaizduotę ir realią traumą. Judesiai pranoksta įprastas žmogaus judėjimo galimybes. Spektaklis tampa neatskleistų kūno galimybių tyrimu.

Tai visiškai kitoks šiuolaikinio šokio spektaklis. Jame triumfuoja fiziškumas ir jo grožis. Ir tai iš tiesų yra be galo gražu. B. Lagaertas kuria vaizdus ir juos jungia lyg kine. Atrodo, kad žiūrėtum filmą, kuriame vaizdų ir garsų jungtis kuria poeziją. Spektaklis prikausto dėmesį nuo pirmų sekundžių. Scenoje nematyti šiuolaikinio šokio pasaulyje jau šablonais tapusių kūno kalbos „frazių“, jos nuspėjamumo, arba, priešingai, pernelyg didelio abstraktumo. Kiekvieną sceną gaubia nežinomybės paslaptis. Ko gero, šokėjų atliekamus judesius būtų sunku pavadinti šokiu įprasta prasme. Bet jie šoka. Perkreiptais, apverstais kūnais. Nežmogiškai estetiškai.

„Deginančioje trintyje“ susitinka šokis, kinas ir (post)draminis teatras. Vaizdų komponavimas kelia asociacijas su Roberto Wilsono kūryboje įprastu scenos padalijimu į linijas, kuriose veikia konkretūs personažai, neįsiveržiantys į kito erdvę. Taip kuriasi daugiamatis peizažas, sukonstruotas iš skirtingų veiksmo linijų, kai vieną personažą galima matyti iš visai arti, kitą – tolumoje. Kažkas itin panašaus susikuria ir šiame B. Lagaerto darbe. Skirtumas tik tas, kad R. Wilsono spektakliuose bendrame vaizdų, muzikos garsų ir gamtos procesų peizaže žmogaus svarba sunyksta, o čia greičiau išnyksta ne pats žmogus, bet tai, ką būtų galima pavadinti žmogiškumu.

Nors žiūrovas pats gali pasirinkti, kaip jungti atskiras scenas ir kokias reikšmes joms suteikti, visgi siužetas gana aiškus. Lyg dramos teatre čia galima gana nesudėtingai identifikuoti pagrindinį konfliktą ir jo sprendimo eigą. Tai spektaklis apie šiuolaikinio žmogaus galios siekį. Gamtos čia nėra, nebent ja įvardytumėme kūno instinktus. Pastarieji verčia žmogų dominuoti, bet kokia kaina valdyti kuo daugiau teritorijų, kurti epą apie save. Jam nesvarbios kito žmogaus emocijos, net jo gyvybė. Jau seniai istorija įrodė, kad valdžią ir prabangą jis gali pasiekti, tik išnaudodamas ir pavergdamas kitą.

Pavergtuosius ir valdančiuosius jungia nematoma bambagyslė. Šeimininkai jodinėja, sėdėdami ant savo tarnų kūnų, demonstruoja savo galią ir minta jų gyvybine energija. Scenos viduryje – ryškus kilimas, kuriuo žengti gali tik „tikrieji“ žmonės. Žiūrovai priversti stebėti, kaip vaikščiojantys keturiomis yra engiami, kankinami, žeminami, marinami. Kraupoka egzekucija. Norisi pašokti nuo kėdės ir sušukti „Stop!“. Betgi greitai susigėsti supratęs, kad šią žmogiškumo mirtį matai kasdien, bet realiai mažai ką gali pakeisti, nes neleidžia išorinės aplinkybės. Nes tiesiog tokios yra šio didžiojo žaidimo taisyklės. Bent jau taip dažniausiai teisinamės…

Šokėjai tarsi perskaito tavo mintis ir tai primena pasibaigus spektakliui, aidint plojimams. Lyg savarankiškame vizualaus meno kūrinyje, į kurį galima žiūrėti atsietai nuo spektaklio, laikydami gėles jie sustingsta ir nevisai linksmai įsistebeilija į tave. Tol, kol tu pats išeini iš salės. Pasimetęs ir nelabai  norintis to pripažinti. Kiek pamokslaujanti baigtis? Galbūt. Bet kuriuo atveju, buvo verta prisiminti ir patikėti iš naujo, kad pavergtasis gali išdrįsti nusimauti dujokaukę, įkvėpti oro, atsistoti ant dviejų kojų ir žengti kilimu aukštai švytinčios šviesos link.

Neapleidžia nuojauta, kad spektaklyje dvasia ir kūnas virsta labai prieštaringomis opozicijomis. Norisi tikėti, kad dvasia gali laimėti šiame kare su bet kuriuo žmogiškumui svetimu kūnu. Net jei jis yra žmogaus. Sudarytas iš kadaise į Žemę iš tamsiausios ir šalčiausios planetos atklydusios šventvagiškos gyvybės ląstelių.

Deginanti trintis įvyko ir tarp šokėjų, ir žiūrovų. Choreografui B. Lagaertui ir repeticijų metu muziką kūrusiam F. Machtelinckxui neabejotinai pavyko paveikti žiūrovą, leisti jam šokio spektaklyje patirti tą magiją, kuri įvyksta stebint kino filmą. Pavyko sugriauti išankstines nuostatas apie kūną kaip duotybę ir jo nekaltumą. Ir, be abejo, parodyti, kokie fiziškai pajėgūs, kūrybiškai lankstūs ir individualūs yra Birutės Letukaitės išugdyti šokėjai.

Skaityti daugiau