Lietuvos šokio informacijos centras ir Šiuolaikinio šokio asociacija vis intensyviau vykdo projektus, skirtus edukuoti publiką šiuolaikinio šokio klausimais, lengvinti gastrolių Lietuvoje ir užsienyje sąlygas, suteikti galimybes Lietuvos profesionalams tobulėti kuo mažiau atsiliekant nuo pasaulinių tendencijų bei pokyčių. Judama į priekį, tikintis, kad kiekviena šokėjų karta bus vis stipresnė, o ir instituciniame lygmenyje sąlygos dirbti bus tik palankesnės. Bet kaip yra šiandien, kokiomis sąlygomis kuria ir dėl kokių dirba šiuo metu aktyviausius savo metus išgyvenantys kūrėjai? Pastaraisiais metais kultūros žiniasklaidoje apie tai kalbėta ne kartą, tačiau šįkart pabandysime pažvelgti kiek kitokiais aspektais – paklausinėti jaunų kūrėjų, kiek jų profesinio laiko tenka šokiui, kokiomis aplinkybėmis norėtų kurti ir ar turi vilčių tiems norams išsipildyti, kaip suvokia Lietuvos šokio darbo rinką ir kaip, jų akimis, šokėjų darbą suvokia kiti žmonės. Visa tai pirmajame ciklo interviu aptaria trijuose didžiuosiuose miestuose gyvenančios šokėjos: Vilniuje dirbanti Sigita Juraškaitė, Kaune apsistojusi Ema Senkuvienė ir Klaipėdos Šeiko šokio teatro narė Inga Kuznecova.
Kokią jūsų darbo dalį šiuo metu sudaro šokis?
Ema Senkuvienė: Artimiausia mano karjera priklausys nuo šiomis dienomis paskelbsimų Lietuvos kultūros tarybos (LKT) finansavimo rezultatų. Esu laisvai samdoma šokėja, tad tokia kasdienybė normali – viskas priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo institucijų sprendimų bei kitų žmonių planų. Taip pat vedu šokio pamokas. Drauge reguliariai siuntinėju savo gyvenimo aprašymą ir filmuotą medžiagą atrankas rengiančioms šokio trupėms užsienyje.
Ema Senkuvienė. Eric Zarcone nuotrauka
Inga Kuznecova: Šiandien didžiąją mano laiko dalį užima šokėjos darbas – nepaprastai džiaugiuosi atsiradusia galimybe dirbti etatu Šeiko šokio teatre. Anksčiau mano pagrindinė veikla buvo pedagogika, tačiau šiuo metu ji pasitraukusi į antrą planą.
Sigita Juraškaitė: Didžiąją laiko dalį skiriu mokytojavimui – tai mano pagrindinis, stabilus darbas. Nusimato naujo spektaklio premjera, be to, kaip ir Ema, laukiu LKT projektų finansavimo rezultatų.
Taigi pagrindinis šokėjų užsiėmimas – pedagogika. Ar situacija neatrodo paradoksali? Tradiciškai jauni žmonės imasi aktyvios profesinės veiklos, kaupia informaciją, o tada, įgiję patirties, ja dalijasi. Tačiau šokėjams tenka pradėti dėstyti labai anksti.
S. J.: Tikslus žodis – tenka. Man labai patinka dėstyti, jaučiu poreikį ir potraukį mokyti. Bet jeigu ne būtinybė, tai pradėčiau daryti kur kas vėliau ir ne taip intensyviai. Štai pernai vedžiau pamokas penkiose skirtingose įstaigose. Dabar būna ir taip, kad dėl nuolatinio darbo pamokose ir paskaitose tenka atsisakyti vieną kartą per metus „išlendančių“ kūrybinių projektų, jei jų sklaidos planai nėra aiškūs.
E. S.: Pritariu – smagu dalytis žiniomis, tačiau visai kas kita yra daryti tai greta veiklos, kurioje gali save realizuoti ir panaudoti profesines kompetencijas. Šiuo metu yra atvirkščiai.
Kaip Lietuvoje šokėjai įsidarbina savo profesijoje?
I. K.: Kadangi visi vieni kitus pažįsta ar bent žino, tiesiog skambina ir kviečia.
S. J.: Lietuvos šokio rinka nedidelė, tad joje nevyksta užsieniui įprastos atviros atrankos, prieš kurias reikia nusiųsti paraiškos formą su motyvaciniu laišku ir vaizdo įrašą.
Ar dėl to nekyla minčių vykti į užsienį, kur galbūt lengviau rasti darbą pagal profesiją?
I. K.: Esu sutikusi daug profesionalių, Europoje puikiai žinomų šokėjų, kurie prisipažino uždirbantys ne tiek ir daug. Žinoma, pinigai didesni nei Lietuvoje, gausesnė ir projektų pasiūla. Tačiau nėra didelio stebuklo. O aš kol kas puikiai save realizuoju ten, kur esu.
Inga Kuznecova. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
E. S.: Minčių išvykti kyla dažnai. Tačiau pritariu, kad užsienio burbulas kiek per daug išpūstas. Atrodo, išvyksi, tarkime, į Berlyną ir pasipils projektai, tačiau šokėjų koncentracija tokiuose miestuose nemaža, tad galimybės gauti darbo nebūtinai yra didesnės.
Beje, „Aurai“ pradėjus rengti tarptautines atrankas netgi šokio mekose dirbantys profesionalai, išgirdę, kad esu iš Lietuvos, sako: o, mačiau, kad Kaune ieško šokėjų. Vadinasi, net ir gyvenantieji „galimybių“ kraštuose jų dairosi visur.
O ar šiuolaikinio šokio kūrėjui Lietuvoje šiandien įmanoma išgyventi iš savo profesijos?
I. K.: Sakyčiau, taip. Pati šiuo metu pagrindines pajamas gaunu iš šokėjos darbo. Tačiau tai prasidėjo tik sulaukus 33-jų. Saulelė nusileido ir štai gavau galimybę šokti visą darbo dieną.
E. S.: Geriau vėliau, negu niekada. Jei priklausai savivaldybių remiamiems Kauno šokio teatrui „Aura“ ar Šeiko šokio teatrui Klaipėdoje ir turi etatą, tuomet – kodėl ne? Tačiau laisvai samdomi šokėjai… Aš negaliu pragyventi – galbūt dėl to, kad neturiu pakankamai pažinčių, nesusigaudau vykstančių projektų kontekste.
S. J.: 2017 m., būdama laisvai samdoma šokėja, turėjau penkias premjeras su skirtingais choreografais. Tai buvo aktyvus ir nepaprastai smagus laikotarpis, tuo metu išties galėjau išgyventi vien šokdama. Tačiau po to sekė dveji tušti metai.
Ema minėjo pažinčių stygių, bet šiandien ir pats šokio laukas atrodo aprimęs – pastaruoju metu premjeromis „nelyja“. Todėl norėdami pasirodyti scenoje šokėjai pradeda statyti spektaklius patys ir tie darbai būna individualūs, nedidelės apimties, nes didesniam žmonių kiekiui sunku gauti finansavimą. Kita vertus, grupę žmonių nelengva suburti, nes būdami laisvai samdomi – visi turi daugybę projektų, dėl kurių suderinti repeticijų laiką nepaprastai sunku.
Sigita Juraškaitė. Donatos Kukytės nuotrauka
Koks darbo pobūdis jums priimtinesnis: trupės šokėjos, turinčios socialines garantijas, ar laisvai samdomos, bet turinčios laisvę rinktis?
S. J.: Jei išties turėčiau laisvę rinktis, tuomet gal ir rizikuočiau būti laisvai samdoma šokėja. Tačiau įprastai tai reiškia, kad teks sėdėti ir tikėtis, kad atsiras koks nors projektas.
Nemanau, kad priklausyti trupei yra blogai. Sklando kalbos, kad jose neįmanoma išlikti individualybe, privalai vien vykdyti, ką palieptas. Manau, viskas priklauso nuo komandos ir jos gebėjimų bei talento išnaudoti geriausias šokėjų savybes.
I. K.: Suprantu, kad jauni, fiziškai ir techniškai stiprūs šokėjai gali ir nori būti laisvai samdomais menininkais. Mano situacija kiek kitokia. Su šiuolaikiniu šokiu susidūriau gana vėlai, nuo pat savo karjeros pradžios dirbau Klaipėdoje ir stipriai tikėjau tuo, ką Agnija Šeiko su Goda Giedraityte užkūrė Klaipėdos universitete ir menininkų grupėje „Žuvies akis“. Visuomet buvau kartu ir žinojau, kad ši komanda eis į priekį. Todėl dabar esu trupėje, kuri gali mokėti šokėjams atlyginimus, ir greta savamokslių atlikėjų stiprina pajėgas buvusiais „Auros“ šokėjais, turėjusiais nuolatinius trenažus, dirbusiais su įvairiais choreografais. Šiandien Šeiko šokio teatras yra išsikovojęs galimybę dirbti panašiomis sąlygomis.
E. S.: Tai, kas vyksta Klaipėdoje, yra puikus pavyzdys, kur link galėtų judėti choreografai, norintys turėti nuolatinę darbo vietą.
Mane nustebino šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ metu vykusi jaunų šokėjų diskusija apie tai, kiek Lietuvoje reikalinga nacionalinė šiuolaikinio šokio trupė. Važiavau užsidegusi, galvodama, kad visi palaikys idėją. O tada nustebau išgirdusi, kad didelė dalis pokalbyje dalyvavusių užsienyje studijuojančių ar studijas ką tik baigusių šokėjų vis dėlto nori būti laisvai samdomais. Aš taip dirbu dvejus metus ir tikrai norėčiau turėti galimybę nuolat treniruotis, šokti, pasirodyti, o ne kasdien gaudyti pasiūlymus. Galvoju apie ateitį, socialines garantijas, tad trupės idėja man atrodo labai patraukli.
Tad kas turėtų įvykti, kad būdamos šokėjomis Lietuvoje iš esmės jaustumėtės gerai, kas paliudytų, jog Lietuvos visuomenė vertina šokėjo darbą?
I. K.: Pavyzdžiui, gerai uždirbantys žmonės galėtų nustoti tikėtis būti įleisti į spektaklius nemokamai. Juk tai prilygsta pageidavimui truputį pašokti už dyką, nes šokis – nelabai darbas. Mielai įleidžiu studentus, mažiau uždirbančius žmones, tačiau kai tokių lengvatų prašo, tarkime, programuotojai… Aš jiems nesiūlau dirbti už dyką. O mūsų veikla nuvertinama – taip elgiasi net ir draugai, kurie veržiasi pamatyti spektaklius be užmokesčio.
S. J.: Nustoti klausinėti, ar šokėjai moka atsisėsti į „špagatą“, taip pat ar gali čia ir dabar išmokyti šokti. Paprastai į mūsų profesiją reaguojama fraze „kaip tau smagu!“ Taip, man patinka šokti, bet menininkai privalo mėgti savo darbą – kitaip nieko gero nebus. Visuomenei atrodo, kad jei mėgstame tai, ką darome, galime dirbti vien dėl smagumo. Tai žlugdo morališkai ir aš nežinau, kaip tiems žmonėms kultūringai paaiškinti situaciją.
E. S.: Be to, neretai žiūrovai galvoja, kad viskas, ką jie mato scenoje, susidėliojo savaime, nes kūrėjams labai patiko tai daryti. Sunku suprasti, kad profesionalai – kaip bet kurių kitų sričių atstovai – kasdien dirbo po aštuonias valandas, patyrė traumas, skyrė daug laiko apšilimams, palaikė formą… Į spektaklius kartais žiūrima kaip talentų pademonstravimą ar užklasinę veiklą.
Manau, kad situaciją stipriai pataisytų mano jau minėtos nacionalinės šiuolaikinio šokio trupės atsiradimas. Turime Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, todėl žiūrovai supranta, kad baleto šokėjai dirba ir juos už tai vertina, gerbia – apie šokėjų kasdienę veiklą kalbama, ji įtvirtinta institucijoje.
Tad geriausias įvertinimas – jei atsirastų pakankamai galimybių išgyventi iš profesijos ir šokėjai galėtų nuolat dirbti savo darbą, tobulėti.
Šiuolaikinio šokio asociacijos veiklą remia Lietuvos kultūros taryba.