Šiais metais raudonu kilimu į Kanų šokio festivalį Festival de Danse de Cannes kartu su daugybe profesionalių šokio meistrų iš įvairių pasaulio kampelių žengė ir Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air” įkūrėjai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė bei spektaklio bendraautoriai Adas Gecevičius ir Povilas Laurinaitis. Kūrėjai atskleidžia festivalio Festival de Danse de Cannes užkulisius, dalinasi įsimintiniausiais renginio momentais ir pasakoja apie nueitą kelią iki dalyvavimo festivalyje.
– Matėme daugybę nuotraukų ant raudonojo kilimo Kanų šokio festivalyje. Ar tvirtai jautėtės žengdami juo?
Airida: Jautėmės tvirtai, nes žinojome, kur važiuojame ir tam nusiteikėme iš anksto, bet žinoma nesureikšminome „raudono” kilimo fenomeno, nors ir tikrai netramdėme noro ant jo fotografuotis, kaip ir visi kiti žiūrovai bei miesto lankytojai.
Laurynas: Raudonas kilimas yra tapęs Kanų miesto simboliu ir parodų rūmų „Palais des Festivals et des Congres” architektūros dalimi. Tiesiog įspūdinga, kaip menas, šiuo atveju kinas, ir jį populiarinantis renginys – Kanų kino festivalis – gali tokį paprastą elementą, kaip kilimas, padaryti visame pasaulyje atpažįstamu simboliu, kuris asocijuojasi būtent su tuo renginiu. Ėjimas kilimu buvo veikiau žaidimas, o ypač festivalio šokėjai labai kūrybingai žiūrėjo į fotografavimąsi ant jo. Ne viskas, žinoma, pateko į socialinius tinklus (juokiasi).
– Kokius įspūdžius parsivežate iš Kanų? Kaip manote, ar panaši atmosfera mieste tvyro, kaip žymiojo Kanų kino festivalio metu?
Airida: Viskas paliko didelį įspūdį, o labiausiai šokio bendruomenės paprastumas ir profesionalumas kalbantis apie šokio darbus, formuluojant savo nuomonę apie matytą spektaklį. Labai įstrigo festivalio organizacija ir festivalio vyksmas. Kanų šokio festivalis vyko visame „Cote d’Azur” regione, net 11-oje skirtingų scenų ir dar daugiau vietų, kuriose buvo įgyvendinamos filmų peržiūros, seminarai konkrečių miestų žmonėms bei kitos veiklos, kurios vyko ir lauke.
Laurynas: Kai tuo tarpu, Kanų kino festivalio koncentracija yra jau minėti rūmai ir visas renginys yra derinamas aplink juos. Išpuoštos ilgos žvaigždžių alėjos, raudonas kilimas, kuris prasideda, ne tik lipant laiptais į rūmus, bet kur kas toliau. Tikime, kad kino festivalis, kaip ir pati industrija, pritraukia, kur kas daugiau dėmesio iš spaudos, publikos bei pinigų. Girdėjome, kad miestas gegužės mėnesį, kai vyksta Kanų kino festivalis, būna beveik paralyžiuotas. Žinoma, atmosfera Kanų šokio festivalyje buvo tikrai puiki, nes kiekvienas spektaklis pritraukė labai skirtingą publiką, kuri jautėsi žino, kur atėjo ir kas jų laukia. Buvo juntamas žavėjimasis ir palaikymas iš publikos. Dažniausiai (juokiasi).
– Kaip jūsų darbas pateko į Kanų šokio festivalio organizatorių radarą?
Laurynas: Jaučiame, kad kelionė iki festivalio truko 8 metus. 2011 m. gruodžio 14 d. pirmą kartą atvykome į Nicą, kur dalyvavome šokio rezidencijoje, tik išleidę „Feel-Link” – mūsų pirmąjį šokio spektaklį. Rezidencija buvo organizuojama mainų tarp Menų spaustuvės ir Nicoje įsikūrusios šokio kompanijos „Compagnie Humaine” pagrindu. Rezidencijos metu susipažinome su šokio kompanijos choreografu, kuris iki pat šiandien seka mūsų kūrybinę veiklą. Lemtingas rankų sukirtimas įvyko 2018 m. rugsėjo 1 d. „Internationale Tanzmesse NRW” mugės Diuseldorfe metu, kur buvome atrinkti pasirodyti būtent su tuo pačiu spektakliu „Žaidimas baigtas”. Mugės metu tiesiog „medžiojome” prodiuserius, kuriuos galėtume pakviesti į spektaklį (juokiasi). Nors susidomėjimas buvo juntamas ir taip gana didelis – spektaklio dieną jau mus medžiojo su prašymais išskirti kvietimą, bei lūkuriuojančių prieš spektaklį ir nepatekusių buvo tikrai daug.
Airida: Tai, kad minėtos mugės metu atsirado norinčių pamatyti lietuvių spektaklį, buvo visos tų metų šokio lauko delegacijos nuopelnas, nes visi pristatinėjome Lietuvos šokio lauką, bei kvietėme į Lietuvių priėmimus, prie stendo ir į spektaklį.
Laurynas: Eric Oberdoff, kompanijos „Compagnie Humaine” choreografas, kiekvienoje mugėje pristato ir savo veiklą, ten mes su juo vis pasišnekučiuodavome ir pasidalindavome sėkmėmis ir iššūkiais (šypsosi). Labiau jis mus skatino ir mentoriavo tinklaveikos klausimais. Mugės metu, jis išreiškė norą pamatyti spektaklį ir mes jį pakvietėme. Tą patį vakarą po spektaklio sukirtome rankomis ir pradėjome derinti pasirodymą, kuris įvyko po beveik pusantrų metų.
Airida: Pasirodymas mugėje suvedė ir su dar keliais labai svarbiais choreografais, vienas iš jų – Ann Van Den Broek, bei prodiuseriais iš Europos ir Azijos, iš kurių sulaukėme labai teigiamo atgalinio ryšio, o su svarbiausiais esame suderinę pasirodymus Korėjoje ir Honkonge. Dabar visi laukiame Lietuvos kultūros tarybos paraiškų vertinimo rezultatų, nes nuo to labai priklauso, ar du ir daugiau metus brandinti planai ir įdirbis nebus atidėti dar keliems metams. Mums taip jau yra nutikę. Įsitikinome, kaip svarbu keliauti į muges, festivalius, teatrus ne vien, kai kviečia pasirodyti, bet ir siekiant ten pasirodyti. Tai investicija į savo kūrybos sklaidą ir kartais tai užtrunka. 
– Su kokiais lūkesčiais vykote į šį šokio renginių? Ar jie pasiteisino?
Airida: Į festivalį vykome pamatyti „Sasha Waltz and Guests“ spektaklio „Körper”. Tiksliau pasakius, pasirinkome į festivalį nuvykti anksčiau, kad pamatytume šį, vieną paskutiniųjų spektaklio rodymų, bei norėjome pabandyti užmegzti kontaktus su į festivalį atvykstančiais profesionalais. Keliavome labai optimistiškai, nes žinojome, kad turėsime galimybes tiesiogiai pabendrauti su Prancūzijos teatrų ir festivalių vadovais.
Laurynas: Prancūzijoje esame pasirodę jau 20 kartų, tačiau ankstesni pasirodymai su spektakliu „Feel-Link” buvo užsakomieji turai ir labiau orientuoti į mažesnių miestelių teatro ir kultūros centrų scenas ir publiką. Šis pasirodymas mums yra labai svarbus, nes gali atverti galimybes Prancūzijoje. Labai tikimės, kad taip ir nutiks, nes po pasirodymo sulaukėme tikrai daug pagyrimų iš kolegų choreografų, šokėjų, o kas svarbiausia, ir iš didžiųjų teatrų direktorių. Labai gyrė už kitokį priėjimą prie urbanistinio šokio, kuris Prancūzijoje yra aukščiausio lygio, už atlikimo energetiką ir vizualumą, kurį sukūrė Lauryna Liepaitė ir Povilas Laurinaitis, na, o kompozitoriaus, atlikėjo ir maestro Ado Gecevičiaus muzika buvo priimta tiesiog puikiai. Jautėme, kad išsiskyrėme iš konteksto ir nustebinome savo žaidimu „Žaidimas Baigtas”.
Sulaukėme daug gerų žodžių ir iš vieno pagrindinio šokio teatro Prancūzijoje „Theatre National de La Danse Chaillot” meno vadovo. Su šiuo teatru mėginsime tęsti diskusiją dėl ateities. Sakoma, kad jeigu patenki į šį teatrą – patenki ir visur kitur Prancūzijoje. Jeigu pateksime – pasidžiaugsime viešai (juokiasi). Tikimės, kad tai neužtruks dar 8 metus.
– Pasirodėte trumpojoje „Plateforme Studiotrade” dalyje, kuo ji ypatinga?
Airida: Visas festivalis vyko 11-oje teatro scenų, o „Plateforme Studiotrade” vyko vienoje iš jų. Jutome, kad kiekvienos dienos pasirodymai buvo orientuoti į tam tikrą auditoriją. Galima buvo pastebėti konkrečią tikslinę žiūrovų grupę, kuriai vienaip ar kitaip „tiko” rodomas spektaklis. Vieną dieną buvo galima išvysti vyresnio amžiaus publiką, kurie labiau mėgsta klasikinius pastatymus, o kitame spektaklyje jau daugiau jaunimo ir jų tėvų,
Laurynas: Dalis „Plateforme Studiotrade” programos savo turiniu buvo orientuota į profesionalius teatro lankytojus, tokius kaip prodiuseriai, teatrų ir festivalių vadovai, žurnalistai, o kita dalis į paprastus žiūrovus su tikslu pristatyti keturių Europos kampelių choreografus, iš kurių kiekvienas yra unikalus savo judesio kalba bei požiūrio tašku į visuomenę supančius dalykus, kurie kelia klausimus, atspindinčius visuotinį susirūpinimą apie laiko patikrintus, bet kartu modernius klausimus. Tai jau trečius metus organizuojama tokio formato festivalio diena, kai pirmoje dienos pusėje choreografai dalinasi savo žiniomis šokio seminaruose, o antroje pristatomi atrinkti darbai „showcase” formatu. „Showcase” formatas reiškia, kai konkretaus spektaklio techninis raideris būna supaprastinamas ir įgyvendinamas iš dalies. Teatro scenoje naudojama mažiau šviesų, scenografinių elementų ir dažnai sutrumpinama spektaklio trukmė.
Airida: Mes pasirodėme kartu su trimis trupėmis iš Vokietijos, Portugalijos ir Suomijos. Iš anksto derinome visiems spektakliams bendrą šviesų planą ant kurio papildomai išsiskyrėme kiekvienam spektakliui specialiąsias šviesas. Festivalio organizatoriai pageidavo, kad kiekviena šioje dalyje pasirodanti trupė iš esamų spektaklių sutrumpintų juos iki 20 min. Per repeticiją pastebėjome, kad visos ištraukos buvo iki 25 min. Festivalis „Plateforme Studiotrade” komunikavo, kaip ir kiekvieną kitą spektaklį. Paties Eric Oberdoff vizija buvo per šį formatą šokio teatrą parodyti ir priartinti jį prie „paprasto” žmogaus. Žodis paprastas tikrai nereiškia prastas, veikiau mažiau konceptualaus šokio matęs žiūrovas.
Laurynas: Šios platformos meno vadovas ir kuratorius, choreografas Eric Oberdoff, ją apibūdina taip:
„Kokią įtaką mūsų baimė turi mūsų kūnui, santykiams vienas su kitu, mūsų sielai? Ar mes saugūs? Kaip mes galime išsaugoti savo kaip individų egzistavimą ir neleisti būti panardintais į socialinių taisyklių, normų ir moralės kodeksą, į minioje egzistuojantį anonimiškumą? Kas yra grožis? Kas reikšmingo, trapaus, neįmanomo sklinda iš kūno, į kurį žiūriu? Kas nutinka, kai sapnas ir tikrovė susiduria? Kokį vaidmenį vaidina magija? O fikcija?”
Spektaklių pristatymo, filmų peržiūrų, susitikimo su publika metu bei seminarų formatuose mes ir kiti kūrėjai buvome pakviesti formuoti, o tiksliau pasidalinti sutampančių požiūrio taškais bei pristatyti savo vizijas, kuriomis mes, kaip nepriklausomi Europos kūrėjai, šiais laikais gyvename.
Kitos tris trupės, kurios pasirodė drauge su „Low Air” buvo Silke Z. / RESISTDANCE (Vokietija) ir jų darbas „You are safe”, Companhia Paulo Ribeiro (Portugalija) ir jų darbas „A solo for society ” bei Liisa Pentti +Co (Suomija) ir jos darbas „The Body”.
– Kaip dalyvavimas tokiame festivalyje reprezentuoja jūsų trupę ir formuoja bendrą šalies kontekstą?
Airida: Dalyvavimas ir viešas pasirodymas, ar tai būtų festivalis, ar televizija – tai reprezentuoja tavo kūrybą. Jos nenuvertina ir neiškraipo, tik pasiekia tam tikrą auditoriją. Dalyvavimas šiame festivalyje priartina prie galimybių patekti į senas ir labai pažangias šokio tradicijas turinčią Prancūzijos šokio bendruomenę. Tai galimybė per konkretų spektaklį parodyti save ir bendrą trupės kūrybos veidą. Tai taip pat neatsiejama nuo platesnio Lietuvos kūrėjų atstovavimo, nes susidomima arba ne šalimi ir jos šokio lauku. Kokių kūrėjų ir darbų joje yra.
Laurynas: Kiekviename festivalyje ir gastrolėse mes pasakome iš kur esame, žinoma, dar pasitaiko, kad pradedi nuo to, kai aiškini, kur Lietuva randasi. Tai jau yra Lietuvos pristatymas, na, o toliau specifiškumai ir kontekstai, kurie tampa įdomus siauresnėms žmonių grupėms, kurių dėka žinia apie Lietuvos šokio kūrėjus sklinda visame pasaulyje. Pasakodami apie kitus savo sukurtus ir būsimus spektaklius daug pasakojame apie nagrinėjamas tematikas ir šių dienų diskursą. Džiaugiamės galėdami savo darbu pristatyti modernų, novatorišką ir tikrai nenuobodų Lietuvos šokio veidą. Priėmimo po „Körper” spektaklio metu, šnekučiuojantis su šokėja Clémentine Deluy, kuri yra viena iš „Sasha Waltz&Guests” bei „Tanztheater Wuppertal Pina Bausch” trupių šokėjų, mes užsiminėme, kad esame iš Lietuvos. Ji kaip mat nusišypso ir mus supažindino su Virgiu Puodžiūnu, kuris „Sasha Waltz&Guests” spektaklyje „Körper” šoka nuo pirmojo pastatymo, net 20 metų. Va taip Lietuvos vardas ir sklinda iš lūpų į lūpas per darbus ir per asmenybes.
Airida: Na, o Virgis Puodžiūnas be galo nuostabi ir įkvepianti asmenybė. Ilgi pokalbiai su juo mus labai praturtino. Pasvaigome ir apie ateitį bei dirbtuves su juo „Low Air” organizuojamoje šokio Kolonijoje Nidoje.
Airida ir Laurynas kartu su Virgiu Puodžiūnu
– Kanų šokio festivalyje stebėjote daug pasirodymą. Ką galėtumėte išskirti?
Airida: Galime išskirti, kad urbanistinis šokis ir šokėjai yra „on top”, labai vertinami ir plačiai įtraukiami į šiuolaikinio ir ne tik šokio spektaklius. Festivalio metu stebėjome 12-liką spektaklių, iš kurių urbanistinio šokio technikomis paremtų spektaklių buvo net 5. Prancūzijoje šokis yra viens ir jis įdomus bei stiprus savo įvairove. Išskirti privalome „Sasha Waltz and Guests” spektaklį „Körper”, kuris buvo tiesiog nuostabus ir laiko nepaveiktas nei savo vizualumu, nei turiniu.
Laurynas: Vieną iš paskutinių vakarų stebėjome pasaulinę prancūzų choreografo Mickaël Le Mer spektaklio „Butterfly” premjerą, kurį atliko 9 breiko ir hiphopo šokėjai, kurių buvo 3 merginos ir 6 vaikinai. Spektaklis išsiskyrė savo vientisumu ir šokėjų techniniu lygiu, kuris visiškai atitiko ir spektaklio temą. Taip pat labai patiko choreografo Eric Oberdoff ir jo kompanijos „Humaine” spektaklis „Mon Corps Palimpseste”. Choreografas savo darbais siekia priartinti paprastą žiūrovą prie šokio. Jo darbai išties jautrūs.
– Kanų šokio festivalyje jūs taip pat vedėte šokio seminarus. Kokiais metodais ar šokio technika dalinotės?
Airida: Šokio seminare dalinomės savo sukaupta patirtimi. Mūsų pamokos ir seminarai neapsiriboja viena šokio technika, kaip ir „Low Air” kūryba, kurioje esame vedami judėjimo smalsumo. Mums patinka eksperimentuoti, ieškoti jungčių ir kontrastų. Šiame seminare jungėme urbanistinio šokio „groove’us”, „footworką” ir ritmus su šiuolaikinio šokio formomis ir kompozicijos erdvėje pajautimu.
Laurynas: Seminarą sudarė dvi dalys, kurių vieną vedė choreografė ir pedagogė iš Vokietijos Silke Z. iš kompanijos „Resistdance” ir mes. Prieš seminarą apsitarėme dviejų valandų struktūrą ir apibendrinome, ties kuo dirbsime, kad seminare būtų išlaikytas judesio ir energijos tęstinumas bei augimas. Ji koncentravosi ties kūno pratempimu, stuburo pajautimu ir vedimo taškų temomis, o mes ties jau minėtais dalykais.
– Neseniai patys dalyvavote seminaruose Niujorke. Kurioje pusėje – mokytojo ar mokinio – jaučiatės geriausiai?
Laurynas: Priklauso nuo daug ko. Prieš seminarą Prancūzijoje labai pergyvenome, nes buvome informuoti, kad dirbsime su suaugusiais šokio profesionalais. Po seminaro, pasidarėme išvadas ir dabar jaučiamės, kur kas drąsiau dirbdami užsienio kontekste kaip pedagogai. Mums patinka abu vaidmenys. Patinka seminarai sau bei darbas su savo kūnu, bei patinka ir dalintis – mokyti.
Airida: Niujorke pajutome, kad Lietuvių šokėjų lygis nebėra taip toli, kaip kažkada buvo. Esame geri, tik reikia daugiau tikėti ir tikslingiau dirbti ties savimi. Šokėjams reikia tobulinti ir lavinti platesnį šokio technikų arsenalą bei kūno paslankumą įvairesniam judesiui, ko mes būtent ir siekiame „Low Air” mokykloje dirbdami su jaunimu. Džiaugiamės, kad net 5 „Low Air” mokiniai įstojo į aukštąsias šokio mokyklas Lietuvoje ir užsienyje.
– Kadangi artėjame prie metų pabaigos, kaip įvertintumėte praėjusius kūrybinius metus ir ko palinkėtumėte menininkų bendruomenei ateinantiems?
Airida: Praėję metai buvo be galo darbingi ir įdomūs. Užsimezgė ne viena naują kūrybinė draugystė ir tarptautinė partnerystė. Pasirodėme tikrai aukšto lygio festivaliuose užsienyje ir aplankėme šalis, kuriose Lietuvos šokis dar nebuvo pristatytas. Džiaugiamės mokinių pasiekimais studijose aukštosiose mokyklose ir pačių geriausiųjų „Low Air” šokėjų įsitraukimu į būsimą spektaklį paaugliams. 2019 metai mums buvo susitelkimo į spektaklių sklaidą užsienyje, edukacijos projektų įgyvendinimo Lietuvos regionuose, partnerysčių su užsienio scenos menų organizacijomis vystymo bei naujų spektaklių kūrybos pradžios metai.
Laurynas: Per 2019 metus vykdydami sklaidą aplankėme 6 valstybes, kur parodėme spektaklius 8 kartus. Džiugino tai, kad beveik visi mūsų sukurti spektakliai keliavo po užsienį, o naujausias darbas „Su(si)tikimas” susilaukė dėmesio iš užsienio prodiuserių dėl galimybių pristatyti jį ateityje. Paskutinieji trys mėnesiai buvo itin intensyvūs. Spalį aplankėme Grenlandiją su spektakliu „Kelionė namo”, lapkritį keliavome į JAV, kur Niujorko kuratoriams ir teatrų vadovams pristatinėjome spektaklius „Su(si)tikimas” ir likusią „Low Air” produkciją bei dalyvavome edukaciniuose seminaruose, o gruodį su spektakliu „Žaidimas baigtas” pasirodėme Prancūzijoje. 2020 metai laukia įdomūs!
Kartu su Airida: Kolegoms šokėjams ir choreografams bei visai menininkų bendruomenei palinkėsime vieno iš „Low Air” spektaklių aktorės Larisos Kalpokaitės sukurto vaidmens žodžiais: „sveikatos ir laimės, laimės ir sveikatos”. Ir ramybės žinoma. Visam laikui linkime atvirumo, nesibaigiančio profesionalumo ir abipusio palaikymo. Keliauti būtina (kartais už savo pinigus – investuoti), stebėti būtina (nors kartais ir atrodo – „not my cup of tea”), kolaboruotis faina, nes taip lipame iš nuobodžios komforto zonos.
