Šokis su skausmu

Žmonės ateina pas psichoterapeutą ir norėdami keisti savo gyvenimą, ir dėl to, kad jiems skauda. Ir nekeičia savo gyvenimo, nes jiems skauda. Tiksliau, dėl to, kad jie bijo skausmo, kurį prisimena. Jie bijo ir vėl susitikti su skausmu. Tiesa, kai kurie mėgsta savo skausmą. Aš žinau savo skausmą, kartais neištveriamą, kartais – net saldų, ir kartu žinau, kad yra kažkas svarbesnio už jį.

Fenomenologinė skausmo pusė man įdomesnė nei fiziologinės gelmės. Visgi svarbu tai,  kad dalis mokslininkų mano, jog skausmas – tai ypatinga bet kurių receptorių būsena (perkrova), kai kita dalis mokslininkų akcentuoja atskirą skausmo suvokimo sistemą.

Šokio praktikos ir šokio psichoterapijos kontekste mus domina santykis tarp emocinio ir fizinio skausmo, tai, kaip mes išgyvename ir vieną, ir kitą; kuo jie panašūs ir skirtingi; ką gali toks tyrinėjimas padėti suprasti ir kaip praktiškai tai pritaikyti. Pats didžiausias emocinis skausmas, kurį patiria žmonės – tai skausmas praradus artimą bei atstūmimo skausmas.

Pastaruosius penkerius – septynerius metus buvo atliekami magnetinio rezonanso tyrimai, kurie parodė, kad išsiskyrimo skausmas aktyvuoja tas smegenų dalis, kurios reaguoja, kai žmogus kenčia nuo rimto fizinio skausmo, pavyzdžiui nuo nudegimų ar stipraus smūgio. Kuo skaudesnis atstūmimas, tuo stipresnį skausmą jūs jausite. Tyrimas patvirtino, kad fizinio ir emocinio skausmo signalai keliauja per tą pačią smegenų dalį, tik šiek tiek skirtingais keliais. Todėl kartais jie artimi, tačiau veikia skirtingai. Atstūmimo skausmas – tai būdas, kuriuo smegenys mums praneša, jog esame pavojingai vieniši, ir mums būtina, kad mus vėl priimtų – tam, kad galėtume išgyventi. Šis mechanizmas susiformavo dar tada, kai žmonės iš tiesų negalėjo išgyventi be artimųjų. Jis tebeveikia net tada, kai mes racionaliai  žinome, kad išgyventi galime.

Skausmas ir endorfinai

Aš gerai žinau, kad šokis gali būti puikus nuskausminamasis. Padeda pati judesio chemija, muzika, kūryba – gaminasi natūralūs endorfinai, endokanabinoidai ir serotoninas. Nebaudžiama priklausomybė nuo gyvybingumo.

Daug kartų, kai jausdavau fizinį ar emocinį skausmą, nerdavau į šokį, ir pačioje šokio gelmėje skausmo nebūdavo. Kai šokis baigdavosi, skausmas sugrįždavo. Todėl kartais judesiai veikia kaip būtinas dėmesio nukreipimas, o kartais – kaip mažas pabėgimas. Taip mes galime elgtis ne tik su skausmu, bet ir su nerimu, pykčiu ar kitais išgyvenimais. Laimei, tai nėra vienintelis procesas šokant su skausmu.

Stebėdamas tiek savo, tiek kitų šokį su skausmu, aš priėjau išvados, kad tiek emocinis, tiek fizinis skausmas susijęs su pažeistu žmogaus vientisumu. Tiksliau, su tuo, kaip jis jaučia save –  savo vaizdą, santykius ir lūkesčius, su kuriais jis taip susitapatinęs, kad kažkuriame lygmenyje juos patiria kaip patį save. Jeigu ši vidinė realybė pradeda griūti – lūkesčiai nepasiteisina, santykiai nutrūksta, kitų žmonių realybė ir poelgiai įsibrauna ten, kur jų nelaukiama, principai  išniekinti, smegenys išprievartautos…- visa tai išgyvenama taip, lyg jį pjaustytų į gabalus, plėšytų jo įsikūnijimą, nukirstų jo ryšius su pasauliu.

Lengvinti skausmą

Santykis su skausmu, ypač emociniu, sunkus todėl, kad pats skausmas apgaubtas papildoma prasme ir išgyvenimais. Jei jau esame patyrę skausmą – praradimą, nutrūkusius santykius, atstūmimą, – tai turime reikalą ne tik su skausmu, bet ir su skausmo baime. Ir tokia skausmo baimė dažnai yra kliuvinys realiam ir giliam santykiui su kitu žmogumi, savo ribų išsaugojimui ir  poreikių įvardinimui. „Mane vėl atstums ir man vėl nepakeliamai skaudės. Geriau jau pakentėsiu.“ Kaip galima įveikti šią baimę?

  • Stiprinti saugumo pojūtį

Taip, saugumas išgyvenamas ir kūniškai. Jį atspindi poza, judesio kokybė, vieta ar judėjimo kryptis erdvėje. Saugumas susijęs su pasitikėjimu savimi bei savo galimybių suvokimu, gebėjimu kontroliuoti situaciją tiek, kiek ją įmanoma kontroliuoti. Egzistuoja elgesio ir mąstymo įpročiai, stiprinantys saugumo pojūtį, bet yra ir tokie, kurie veda priešinga kryptimi.

Vis nesiliauju stebėtis, kiek daug baimės ir pavojaus gyvena rusų žmonių kūnuose. Daugelis psichologų kalba apie kartų traumą, apie giluminį nesaugumą, kuris yra pamatinis rusiškos savimonės pojūtis. Iš čia kyla ir išorinių priešų paieškos, siekis atsikelti nuo kelių, nereikalingas jėgos demonstravimas. Aš tai jaučiu savo kūnu ir matau kitų žmonių kūnuose.

Pastebiu, kaip saugumo pojūtis dažnais pasireiškia kūniškai kaip atsipalaidavimas, kaip ryškus sulėtėjimas. Greičiausiai natūralus atsipalaidavimas ir sulėtėjimas taip pat padeda susigrąžinti saugumo pojūtį. Ir čia slypi paradoksas – pasitikėjimo gyvenimu gylis, kuris nepasiekiamas tiesiog protingais veiksmais – pasirenkant gerą aplinką, sukaupiant materialius ir socialinius resursus. Visa tai veikia, bet yra ir dar kažkas, kas veikia, kada dalykai, sprendžiami sveiku protu, nepadeda. Galbūt tai, ką šiuolaikiniai budistai vadina „atrama į tuštumą“. Iš esmės gerai, kai veikia ir viena, ir kita.

Kada skausmas ištinka netikėtai, natūralu, kad mes reaguojame, išsigąstame, susitraukiame. Tačiau mes galime pakankamai greitai paleisti šią baimę ar bent dalį šios baimės, jei žinome, kaip nukeliauti prie saugumo. Jei daug kartų ėjome šiuo keliu. Jei turime kelis skirtingus būdus sustiprinti šį pojūtį.

Tai laipsniškas kelias, susidedantis iš daugelio žingsnių:

– tiesiog kvėpuoti, nesižvalgant;

– mokytis atsiremti į žemę, nesiruošiant smogti ar slėptis;

– atpalaiduoti, paleisti įtampą iš pačios kūno šerdies.

Kūno atmintis lengvai ir greitai sugrąžina mus prie įprastos įtampos pojūčių, tačiau mes galime vėl ir vėl eiti keliu į giluminį atsipalaidavimą tol, kol jis taps įprastu.

  • Priimti skausmą kaip pojūčių rinkinį

Naudinga būtų vidujai atskirti skausmą, tiesioginį diskomfortą nuo kentėjimo, labiausiai kankinančio pergyvenimo dėl skausmo: „Ach, tai niekados nesibaigs! Už ką man tai?! Aš negalėsiu šito pakelti!!“

Skausmas – tai pojūčių rinkinys. Intensyvių pojūčių. Kai aš nebe taip bijau, galiu įsižiūrėti į šiuos pojūčius. Atskirti aštrumą ir spaudimą, karštį ir drebulį, nuodingumą ir laužymą. Ir tada gali pasirodyti, kad skausmas ne toks jau baisus ir didelis. Jis konkretus, o su kažkuo konkrečiu galima kažką daryti.

Jei skausmas – kūno pojūčių rinkinys, reiškia, jis lokalizavosi kažkur mano kūne, susitelkė tam tikroje vietoje. Tai reiškia, kad yra vietų, kur šio skausmo nėra. Ar galiu jas pajusti šiuo metu? Vietas be skausmo? Pajusti jų judėjimą? Pajusti atstumą tarp jų ir savęs?

Baimė prarasti ir baimė būti atstumtam paprastai slepiasi širdies srityje, jos plėšo ją, drasko. Ir yra tas, kuris priima šį skausmą, bet pačiu skausmu netampa. Aš kvėpuoju ir kvėpavimu apkabinu savo širdį. Kas bevyktų, aš tiesiog kvėpuoju ir apjuosiu kvėpavimu savo nuostabią širdį.

  • Gydyti skausmą kaip žaizdą

Dar viena skausmo gydymo metafora yra tokia, kad su vidinėmis žaizdomis reikia elgtis taip pat, kaip ir su fiziniais sužeidimais. Kaip mes tuo rūpinamės? Kas padeda išgyti fiziniame lygmenyje? Ką mes darome?

Pirmiausia – praplauname žaizdą, išvalome nuo nereikalingo, purvino, kas gali sukelti uždegimą. Ką tai reiškia emociniame lygmenyje? Atsitraukti nuo baimės ir savęs smerkimo, gėdos ir kaltės. Jei tie jausmai dar vis pasirodo, reikia jų neslopinti, paleisti juos. Ir galbūt pasakyti „taip“ apvalančioms ir paleidžiančioms ašaroms. Ne gailesčio ar nusižeminimo, o išlaisvinančioms ašaroms.

Antra – duoti vaistų, tai yra maitinti tuo, kas atstato. Turėti pakankamai resursų. Žinoti, kas man padeda atsistatyti – draugai, gamta, tylėjimas, muzika, meditacija, apsikabinimai… Viskas, kas mane maitina ir atstato, tebūna su manimi šiuo laikotarpiu. Tai receptas. Pasakykite sau ir kitiems, kad tai receptas. Jis išrašytas ir patvirtintas antspaudu.

Trečia –  reikia perrišti, o tai reikštų – kurį laiką saugoti sužeistą vietą nuo išorinio poveikio. Atsisakyti  visų nesvarbių reikalų ir nebūtino bendravimo. Peržiūrėti savo psichologines ribas, pasakyti: ne, ne dabar, ne šiandien. Sukurti sau jaukią ir saugią erdvę. Branginti save. Atrodo, tai banalūs dalykai, tačiau pridėjus ranką prie pačios širdies, paklauskime – ar dažnai galime rūpintis savimi, kai mums skauda?

Taip, emocinis ir fizinis skausmas nėra vienas ir tas pats, tačiau padėti gali panašūs gydymo metodai.

  • Susigrąžinti savo galios pojūtį

Dar vienas sunkumas susidūrus su skausmu – išgyvenamas bejėgiškumas: „aš nesusitvarkysiu“. Ypač jei skausmas trunka ilgai, ištinka netikėtai arba yra susijęs su daugeliu sudėtingų jausmų. Tuomet prasminga pusiausvyrai pasitelkti pojūtį „aš galiu“. Ir bejėgiškumas, ir galios pojūtis pirmiausia yra kūniški. Jie susiję su raumenų – paviršinių ir giliųjų – tonusu. Taip pat susiję su laikysena (tiksliau –  aligmenet – išsidėstymu) ir kūno padėtimi erdvėje, su judesiu ir judėjimo kokybe.

Kaip galima patirti pojūtį „aš galiu“? Per aiškią fizinę pastangą? Per sulaikymą ar išlaisvinimą? Per tikslingą ar laisvą judesį? Koks man labiausiai šiuo momentu tinkamas būdas išreikšti galios, kurią jau turiu, kiekį ir kokybę? Šiame etape mes su žmonėmis dažnai naudojame įsižeminimo ir centravimo technikas, nes būtent jos padeda pajausti sveiką galią. Svarbu, kad žmogus galėtų pasirinkti, surasti ar sukurti sau tinkamą kontakto su pojūčiais būdą.

Dar kartą noriu priminti, kad kalbama ne apie tai, jog reikia stipriai įsitempti ir nuginti bejėgiškumo pojūtį kažkur tolyn, kur jis taptų dar viena Silpno Šešėlio forma – paliktu, pažemintu ir atstumu „Aš“ aspektu. Kalba eina apie balansą ir išsiplėtimą, apie tai, kad galime būti didesni už bejėgiškumą. Ir apie tai, kad šis balansas padeda pergyventi dvasinį ir fizinį skausmą.

Ir dar viena būtina banalybė – beprasmiška bandyti atsikratyti skausmo. Turiu galvoje – visiškai atsikratyti. Neįmanoma pragyventi gyvenimo be skausmo. Be to, dalis fizinio ir emocinio skausmo – neišvengiama. Tai neišvengiama mokymosi bei susiderinimo su dideliu ir įvairialypiu pasauliu dalis. O jei remtumėmės idėja, kad skausmas – tai perkrova, tuomet ji – dar ir treniruotės dalis. Svarbu tik tinkamas kiekis. Nevengti skausmo, bet, kiek tai įmanoma, ir nepulti į jį. Šokis.

Jei pakeistume požiūrio kampą, tai svarbūs yra kokybė, prigimtis ir būdas, kuriais mes patiriame save. Tokį save, kuriam nutinka šis skausmas. Štai čia iškyla kontakto su savimi kaip su procesu, kaip su kintančio savęs vaizdiniu, klausimas. Vientisumas – ne užbaigtas tobulumas, o dinamiška pusiausvyra, nepertraukiamas derinimasis tarp savęs ir kitų žmonių, tarp savęs ir pasaulio. Tai besikartojantis kūrimosi procesas. Šokis.

Ir dar kai kas: dvasinių praktikų patirtis rodo, kad šiame vientisume yra tai, ko jokiais būdais neįmanoma sugadinti, nes tai nėra šio pasaulio dalis. Ta pati dvasios tuštuma, gimdanti būties pilnatvę. Ir, remiantis į šią tuštumą, galima išgyventi daug ką. Pavyzdžiui, gyvenimą. Ir gerai išgyventiJ

Arba taip: gal jūsų skausmas kyla dėl to, kad skyla apvalkalas, saugantis jus nuo dalykų supratimo. Tam, kad vaisiaus šerdis atsivertų saulei, jo tvirtas kaulo apvalkalas turi skilti. Taip ir jūs turite sužinoti apie skausmą. Ir jei širdis jūsų nenustotų stebėtis tais stebuklais, kuriuos jums atneša kiekviena diena, jūsų skausmas netruktų ilgiau, nei džiaugsmas. Jūs susitaikytumėte su metų laikų kaita savo širdyje taip, kaip priimate sezonų kaitą, keliaujančią laukais. Ir nemaištaudami stebėtumėte savo liūdesio žiemas.

„Didelę dalį skausmo jūs pasirinkote patys. Tai karti mikstūra, kuria vidinis gydytojas gydo jūsų sergančią „Aš“ dalį. Todėl pasitikėkite gydytoju ir gerkite vaistą tylomis, nuolankiai, nes kokia bebūtų sunki ir negailestinga ranka, ji yra valdoma rūpestingos Nematomojo rankos, o taurė, kurią Jis jums duoda, nors ir degina jūsų lūpas, nulipdyta Puodžiaus iš molio, sudrėkinto Jo paties šventomis ašaromis“. (K. Gibranas „Pranašas“).

Daugiau aktualijų