Kai nusistovės tyla

Gruodžio viduryje Menų spaustuvėje pristatytas „Human, lost & found“ – tarpdisciplininio meno kūrėjo Phil Von spektaklis, išjudinantis ribą tarp spektaklio kaip scenos kūrinio ir spektaklio kaip susitikimo su žmogumi. Šis jausmas, paprastai būdingas dokumentiniam dramos teatrui, Phil Von darbe aplanko dėl visai kitų aplinkybių: menininkas žiūrovus įtraukia ne į sceninę imitaciją, bet į būseną, į garsą ir judesį kaip autentiško kūno, energijos ir minčių patyrimą. Drauge kyla įspūdis, kad esi gerame vakarėlyje, kuriame vienas iš būrio nusprendė papasakoti truputį daugiau nei kiti.


Lauros Vansevičienės nuotraukos

Kalbėti apie „Human, lost & found“ galima dvejopai. Galima kabintis į pirkinių vežimėlį, kostiumą ir mobilųjį telefoną, kaip gana prėskus, nors ir taiklius, šiuolaikinio žmogaus ženklus. Tačiau galima juos iškart pamiršti kaip iliustratyvų pirmą planą, ir įsikibti į antrąjį: leistis gilyn į staiga vidury civilizacijos judėjimo sustojusį žmogų ir stebėti, kaip atsimerkia jo akys, į kūną grįžta energija, išsilaisvina balsas. Atlikėjo raiškos galios – itin savitos ir persmelkiančios: galingas, į universumą išnešantis balsas, tikslus ir įkrautas flamenko judesys ir savaip transliuojama atradimų, kelionių, asmeninių dvasios rytų patirtis. Ypatinga yra tai, kad visoms būsenoms perduoti čia naudojami „stiprintuvai“: mikrofonas – balsui, paties menininko sukurta dėžė su amplifikuojančiais mikrofonais – judesiui, subtitrai – minčiai sustiprinti. Žingsniai, judesiai dažnai sinchroniškai įsilieja į elektroninės muzikos piešinį ir tampa svarbia jo dalimi. Visą laiką justi atlikėjo mąstymo autentika, savotiškas pasirodymo asmeniškumas, tačiau neįkyrus, atvirkščiai – esantis vos vos.

Visas spektaklis – kelionė iš išorės į vidų. „Visą gyvenimą žadėjau tau prisėsti ant to priegalvio“, sako iš technologinio letargo bundantis žmogus. Ką reiškia prisėsti dabarties pasaulyje, kuriame net meditacinių įrašų žmonės klausosi dvigubu greičiu? Ką reiškia „kasdien, diena iš dienos, atsigulti ir gyventi su mirtimi“ mums, kurie atsigula ir gyvena su telefonais ir planšetėmis, apskritai trinančiais mirties idėją? Kas mums yra mirtis ir absoliuto troškimas, ar apskritai jie egzistuoja double speed vartotojo sąmonėje?

Šios temos – atspirtis judesiui, žodžiui ir dainai, kurie čia nuolatos keičia vienas kitą (tekstai, muzika ir choreografija – paties atlikėjo). Tarpdiscipliniškumas – stiprioji kūrinio pusė, leidžianti žiūrovui panirti į skirtingos prigimties poveikius. Visų pirma „Human, lost & found“ įtraukia akustiškai: tai – skambančių žingsnių spektaklis, ypač pagaunantis tuos, kurie mėgsta klausytis šlapiais grindiniais nueinančių batų garso. Tačiau čia – ne tik žingsniai: trikalbiai tekstai, elektroninė ir gyva muzika (spektaklio pabaigoje išgirstame styginę „lentyną“), įgarsinto judesio akustika ir Phil Von vokalas, kuriantis savitą, šiek tiek melancholišką, turinčią rytietiškos manieros, kartais švelniu falcetu išsiliejančią vyro būseną. Vyro, ieškančio naujos žmonijos kalbos.

Gražiausia spektaklio scena – šokis su balta suknele, skirtas būsenai „Ji mirė, ir jos veidą uždengiau nosinaite, kad žemė nepasiglemžtų lūpų, kurias bučiavau.“ Būtent čia vyriškasis griežtas, tikslus, ryškus flamenko pereina į moteriškesnį, kurio rankų judesiams pagrįsti dažnai naudojama „tarsi raškytum obuolius“ paralelė. Phil Von iš tiesų lyg skina obuolį, lyg ilgisi pasaulio, lyg pasitinka mirtį. Ir tam pasitelkia precizišką, minimalistinę choreografiją, kurioje išnyksta lytis ir istorija, lieka energija ir kūnas.

Apmaudu, kad spektaklis ganėtinai fragmentuotas, ir skirtingos būsenos vis maišomos su noru įvesti dramaturginę logiką: vis grįžtantis vežimėlio ir prekybos centre pasiklydusio vyro motyvas veikiau glumina ir ardo audinį, nei papildo prasmę. „Numirčiau dėl to, kas nematoma“, sako spektaklio veikėjas. Spektaklio, kuriame tai, kas nematoma ir nepaaiškinama, iš tiesų veikia stipriausiai. Tai, kas lieka, kai nusistovi pasaulio tyla.

Daugiau aktualijų