Šokio vėjai iš pajūrio. Kuo gyvena Klaipėda?

Lietuva – maža šalis, tačiau net ir šiandien šokio lauke vis dar jaučiame atskirtį tarp didžiųjų kultūros epicentrų ir regionų. Kartais net pajūrio didmiestis Klaipėda atrodo toliau, nei yra. Ar šį kraštą nepakankamai nušviečia kultūrinė žiniasklaida? O gal mums patiems trūksta įpročio į scenos meną žvelgti plačiau? Apie tai, kas turėtų keistis, kuo gyvena Klaipėdos šokio bendruomenė ir kuo ypatingas Lietuvos šokio laukui buvo pastarasis dešimtmetis kalbamės su klaipėdiete šokėja ir choreografe, Šeiko šokio teatro vadove Agnija Šeiko.


Agnija Šeiko. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka. Šeiko šokio teatro archyvas

– Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad šokio naujienos iš Klaipėdos ne mane vieną pasiekia rečiau, nei iš Vilniaus ar Kauno. Kaip jus veikia ši centralizacija?

Agnija Šeiko: Aš visada labai jautriai sureaguoju į tokius pastebėjimus. Šis klausimas tikrai opus ir tai nėra tik šokio lauko problema. Atrodo keista, kad šiuolaikinių technologijų laikais dėmesys pasiskirsto nevienodai. Manau, tai yra tarsi visuotinis nusistatymas – regionuose nieko įdomaus nevyksta. Nors pilna pavyzdžių, kad periferijoje vyksta itin daug įdomiu renginių, reiškinių.

Šis fenomenas turi ir pliusų – jis mus priverčia būti ypač kūrybingais, stipriai stengtis ne tik kurti kokybiškus meno kūrinius, bet ir galvoti apie jų pristatymo strategiją, kaip būti matomiems ir girdimiems. Nuo to mes tik stiprėjame. Aišku, mūsų matomumas priklauso ir nuo kritikų, žmonių žiniasklaidoje, televizijoje bei to, kiek lygiavertiškai jie žiūri į kultūros renginius skirtinguose Lietuvos miestuose.

– Kaip manote, kas turėtų keistis?

A.Š.: Vienas iš labai svarbių aspektų yra kritikai ir jų darbo sąlygos. Yra tikrai sunku juos prisikviesti atvykti į premjeras Klaipėdoje. Negaliu sakyti, kad būtent mes negauname kritikų dėmesio, bet manau, kad pastaruoju metu vykstančios diskusijos apie tai, kaip suaktyvinti visą kritikų lauką yra labai aktualios.

Taip pat svarbu tai, kas jau šiek tiek pradėjo judėti Lietuvos televizijoje – pajūriui daugėja dėmesio reportažuose, kalbama, kad galbūt Klaipėda galėtų turėti savo atskirą kultūros laidą, kaip turi Kaunas. Situacija tikrai šiek tiek gerėjai, tikiuosi viskas tik stiprės.

Kitas dalykas – labai svarbu abipusis indėlis į kultūros decentralizaciją. Pastangos turi eiti ir iš pačių kūrėjų. Lietuva tokia maža, kad miesto sienos neturėtų tavęs riboti. Neturėtų būti tokių pasiteisinimų, kaip „ai, aš iš Klaipėdos, neparungtyniausiu su sostine“. Galų gale, mažesniuose miestuose nėra tokių atstumų, nėra kamščių – mes tiesiog laiko prasme galime daugiau nuveikti.

Dar manau, kad vertėtų stiprinti ryšius pačiam nevyriausybiniam sektoriui. Būtų puiku, jei tokios organizacijos, kaip „Menų spaustuvė“, „Kultūros fabrikas“, Nidos meno kolonija geriau komunikuotų vieni su kitais, atsirastų bendrų mainų programų. Apskritai, reikėtų didesnio šokio lauko susivienijimo. Tai šiek tiek pajudėjo jau dabar, kai pradėjome vystyti šokio sklaidos regionuose idėjas. Tokios iniciatyvos padėtų bendrai Lietuvos šokio lauko tinklaveikai.


Šeiko šokio teatro spektaklių pristatymas Lietuvos mokyklose. Šeiko šokio teatro archyvas

– Su Šeiko šokio teatru jūs ir patys aktyviai užsiimate šokio sklaida regionuose – pasirodote šalies miestuose ir miesteliuose, juose vedate dirbtuves vaikams, dalyvaujate Kultūros paso programoje. Kokios jūsų patirtys iš darbo su regionais?

A.Š.: Darbas regionuose suteikia mums labai daug. Aišku, tai taip pat atskleidžia, kad ten gyvenantiems žmonėms trūksta informacijos. Iš tiesų, labai daug metų iš šokio lauko ėjo tokia vienareikšmiška žinutė – neva mūsų produkcijai reikia ypatingo pasiruošimo, ypatingo išsilavinimo, laisvo požiūrio ir pan. Nebijau to pasakyti, nes ir pati visa tai perėjau. Labai nuvertinome mažesnių miestų auditoriją. Tačiau mes pradėjome keisti požiūrį ir į regionus vykti su mintimi, kad norime tiesiog pasidalinti tuo, ką sukūrėme. Kai ateini su tokiu požiūriu, auditorijos atsakas yra visai kitoks. Mes įpratome kalbėtis prieš spektaklį. Žmonės nebeateina į nejaukią aplinką, kurioje bijo kažko nesuprasti, nes mes stengiamės susitikti prieš spektaklius, bendrauti, formuoti tam tikrą nuotaiką, pasakoti apie tai, kaip kūrėme spektaklį. Tai duoda didžiulį pokytį.


Šokio spektaklio – ekskursijos „Užpustyti“ akimirka. Šeiko šokio teatro archyvas

Žinoma, reikalinga edukacija ne tik šokio, tačiau bendrąja kultūros prasme. Todėl rengiame bendrus projektus kartu su vietos bendruomenėmis. Pavyzdžiui, Raseiniuose festivalio atidarymui kūrėme bendrą pasirodymą drauge su vietiniu choru. Tai žmonėms sukelia labai didelį atradimo džiaugsmą, leidžia ir jiems patiems save išvysti kitokioje aplinkoje. Rezultatas – dabar jie yra šokio fanai, kurie vyksta į visus spektaklius aplink savo miestą.


Choro Šatrija performanso kūrimas. Raseinių šiuolaikinės muzikos festivalis. Arūno Kazlausko nuotrauka. Šeiko šokio teatro archyvas

– Kuo šiuo metu kvėpuoja pajūrio šokio laukas?

A.Š.: Didžiausią šokio koncentraciją visgi sudaro Šeiko šokio teatro ir Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės veikla. Taip pat aktyvai kuria šokio trupė „Judesio erdvė“. Labai smagu stebėti, kaip skirtingos šokio organizacijos išsigrynina aiškias savo kryptis. Mūsų žiūrovai jau taip pat aiškiai skiria mūsų kūrybą, žino, ko gali tikėtis. Labai stipri Klaipėdos šokio bendruomenės pusė yra darbas su užsienio kūrėjais tiek mūsų šokio teatre, tiek Klaipėdos muzikiniame.

– Iš tiesų, šiemet beveik visos jūsų premjeros buvo kurtos su choreografais iš užsienio. Ką tai duoda teatrui, kaip institucijai?

A.Š.: Tarptautiškumas mus augina ir stiprina trupes. Šeiko šokio teatre aš labai kryptingai tam ruošiausi. Nors esame viename didžiausių Lietuvos miestų, tai visgi nėra sostinė, nėra renginių epicentras. Aš supratau, kad jeigu neatvešiu pasaulio į Klaipėdą, man niekaip nepavyks išlaikyti čia dirbančių jaunų, kūrybingų žmonių ir jie galų gale išvažiuos. Tam, kad jie liktų, privalai sukurti įdomią, kūrybišką aplinką. Užsienio choreografų prisijungimas iš tiesų atneša šviežių idėjų ir tampa tarsi priežastimi šokio profesionalams likti Klaipėdoje. Tai leidžia šokėjams augti kūrybiškai, techniškai. Nesvarbu ar esi regione ar centre, tai padeda formuoti vizitinę teatro kortelę, garsinti jo vardą pasaulyje.


Šokio spektaklio „Brandir-Pareiškiu“ akimirka. Šeiko šokio teatro archyvas

– Kalbant apie Šeiko šokio teatro darbo formas – įdomu, kad pastaruoju metu tapote tarsi skėtine organizacija: šokti ir kurti atėjo nemažai šokėjų iš kitų šokio teatrų, Čiurlionio menų mokyklos, šiais metais pristatėte nepriklausomų kūrėjų, pavyzdžiui, Vilmos Pitrinaitės, Ugnės Dievaitytės darbus. Kaip nusprendėte judėti šia linkme?

A.Š.: Toks darbo principas vyko nuo pat mūsų ištakų. Niekada nemačiau šokio teatro kaip vieno žmogaus ar vienos trupės įstaigos. Taip, jis įgavo mano pavardės pavadinimą, bet mano tikslas visada buvo dirbti atvirai ir, kaip minėjai, būti tarsi skėtine organizacija. Užsienio šokėjai, jauni menininkai turi vietą čia kurti, mes juos pristatome savo repertuare.

Egzistuoja įvairūs darbo modeliai, tačiau aš labai tikiu, kad tik suteikiant žmonėms galimybes kurti drauge, galima juos išlaikyti šalia. Šiandien itin dažnos frazės apie bendruomenės kūrimą gali nuskambėti tuščiai, tačiau būtent bendruomenę mes ir kuriame. Jei šokėjas tampa tik įrankiu ir įgyvendina tik kažkieno kito vizijas, jis neturi erdvės augti, dingsta motyvacija. Galimybė kurti patiems suteikia prasmės.


Kūrėjos Vilmos Pitrinaitės ir Šeiko šokio teatro pasiruošimas naujo projekto pristatymui. Šeiko šokio teatro archyvas

– Gruodžio pradžioje Nidoje vyko Tarptautinių rezidencijų forumas. Vienas iš renginio tikslų buvo ateities planai Nidą paversti menininkų traukos centru, įsteigti daugiau rezidencijų. Kokia jūsų nuomonė apie tokį lauko atgaivinimą? Ar vertėtų susivienyti ir pajūrio regionui bei tapti kitokiu traukos centru?

A.Š.: Vienareikšmiškai – taip. Mes jau dabar bendradarbiaujame, dalinamės idėjomis. Turime visokiausių minčių, kaip visas Vakarų regionas galėtų vienytis ir dirbti kartu. Turint Klaipėdą ir Palangą kaip didesnius miestus, o šalia – unikalios gamtos Kuršių Neriją, gali vykti nuostabūs dalykai. Kai tokia dėkinga geografija, net ir specialiai galvodamas geriau nesugalvosi. Esu labai už viso to išnaudojimą. Kopose jau rodėme savo spektaklį „Užpustyti“, kuris pritraukė labai daug žmonių, tad matau, kad šis formatas pasiteisina.

– Įsibėgėja 2020-ieji, pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje populiaru apžvelgti besibaigiančio dešimtmečio svarbiausius įvykius, žmones, kūrinius. Kokį šokio dešimtmetį matote jūs? Ir kokio linkėtumėte ateinančio?

Per praėjusius dešimt metų Lietuvos šokio laukas ne tik išaugo, bet ir labai sustiprėjo. Atrandame vis stipresnes pozicijas Europiniame kontekste. Taip pat per šitą dešimtmetį įsikūrė dauguma pagrindinių šiuo metu veikiančių šokio trupių Lietuvoje, nekalbant apie tas kelias, kurios dirba daug ilgiau. Dar verta paminėti, kad labai daug jaunų lietuvių šokio menininkų išvažiavo studijuoti į užsienį. Jei iki 2010-ųjų vos keletas mūsiškių mokėsi užsienyje, tai šį dešimtmetį beveik visose geriausiose Europos šokio mokyklose galime rasti lietuvį. Svarbu ir tai, kad Lietuva tapo kryptimi atvažiuoti dirbti. Prieš dešimt metų turbūt negalėjome net pagalvoti, kad kažkas specialiai atvažiuotų į Lietuvą dirbti šiuolaikinio šokio srityje, šiandien turime Auros šokio teatrą, kuriame – beveik vien tarptautinė trupė.

Taip pat daugėja užsienio choreografų darbų. Man asmeniškai tai yra labai svarbu – tarptautinių komandų sudarymas, neverdant savo sultyse. Labai džiaugiuosi ir dėl pajudėjusių kalbų dėl nacionalinės šokio trupės steigimo, dėl šokio sklaidos regionuose.


Šeiko šokio teatro bendradarbiavimas su danų choreografu Palle Granhøj. Šeiko šokio teatro archyvas

Kalbant apie vizijas ir svajones ateinančiam dešimtmečiui – aišku, svarbu būtų nacionalinės trupės steigimas. Formų gali būti įvairių, tačiau esmė viena – šokio laukas nebegali likti tik nepriklausomo teatro lygmenyje. Tai automatiškai sustiprintų ir kitas sritis, studijų programas. Žinoma, yra svajonė ir apie gastroles tarptautiniame lygmenyje – norėčiau, kad lietuvių darbai pasiektų svarbiausias užsienio scenas. Viena didžiausių svajonių taip pat yra auditorija. Kad ji augtų, kad šiuolaikinis šokis taptų mūsų laisvos, atviros visuomenės atspindys ir vakarinė kelionė į šokio spektaklį taptų norma.

Daugiau aktualijų