Artūras Areima: „Spektaklyje „Bekūniai“ tradicinio teatro elementų bus mažai“

Vasario 14 d. sostinės „Menų spaustuvėje“ žiūrovų laukia – spektaklio ,,Bekūniai”(N18) premjera (spektaklis Kaune bus rodomas balandžio 24 d. – red. past.).

Prie kūrybinio projekto susirinko neįprasta kompanija: teatro režisierius Artūras Areima, dainininkė-perfomerė Skaidra Jančaitė ir Birutės Letukaitės vadovaujama Kauno šokio teatro „Aura“ tarptautinė trupė. Iš tiesų kol kas sunku nuspėti, ką sulydys šie talentingi alchemikai. Prieš premjerą publikuojame Editos Grudzinskaitės pokalbį su režisieriumi Artūru Areima.

Kaip gi susidūrė tokios skirtingos galaktikos – jūs – žmogiškų pragarų ekspertas, skaidrioji Skaidra Jančaitė ir tarptautinė šokėjų trupė?

Atsitiko toks keistas dalykas. Man paskambino solistė Skaidra Jančaitė, kuri degė idėja sukurti spektaklį su Kauno šokio teatro „Aura“ trupe jai gyvai dainuojant. Kaip visuomet atvira keistiems, įdomiems ir netikėtiems užmanymams choreografė Birutė Letukaitė pasiūlė Skaidrai kreiptis į mane. Man taip pat visuomet įdomu tai, kas nauja, norisi iššūkių.

S. Jančaitės mestą pirštinę pakėlėte nedvejodamas?

Aš išklausiau idėją. Skaidros mintis, prisipažinsiu, man pasirodė naivi. Ji norėjo kalbėti apie poros pasaką, pasibaigiančią vestuvėmis ir nusivylimą, kuris netrukus ateina. Man ši idėja prasilenkė su manimi pačiu ir kirtosi su įsivaizdavimu, ką aš darau teatre. Nesijaučiau esąs žmogus, galintis tai įgyvendinti. Aš nuolaidų sau nedarau, tiesiog, tokiais atvejai neinu į bendrą projektą.

Repeticija. Organizatorių nuotr.

Ir visgi repetuojate Kauno šokio teatre „Aura“?

Pradėjome kalbėtis ir ieškoti, kas abiems būtų įdomu. Apsistojome ties dviejų santykiu: vyro ir moters, dviejų vyrų ar dviejų moterų. Ši tema man aktuali ir įdomi.

Skaidra labai atvira. Maža to, jaunystėje ji yra bandžiusi eiti vienuolystės keliu. Šito jos gyvenimo fakto aš nežinojau ir nežinodamas jai daviau „juodosios“ vienuolės vaidmenį. Skaidra sako: ,,O kaip įdomu, aš pati save vaidinsiu“.

Turite septynis puikiai treniruotus kūnus ir vieną balsą. Ką naujo patiriate kaip režisierius?

Šis projektas – nauja patirtis, tarsi vieno iš norų išsipildymas. Labai senai svajojau atrakinti šitas duris. Mano kūryba prasideda nuo vaizdinių, nuo vizualiosios pusės. Kol vaizdinio nesusikuriu galvoje, negaliu dirbti.

Repetuojant su šokėjais, vaizduotei atsiveria dar daugiau galimybių, ji išsprogdina dar daugiau vaizdinių, nei vaikštant pažįstamu keliu.

Kritikai teigia, kad tekstas yra pagrindinis jūsų priešas. Šiuo atveju esat visiškai laisvas nuo žodžio. Ir, visgi, ar yra koks nors dramaturginis pagrindas?

Dramaturgija čia skleisis per judesį ir dainavimą. Tiesa, jei kalbėti apie žodį, dramaturgine atrama spektaklyje tarnauja Edgaro Allano Poe poezija. Skaidra ją išdainuos. Šiame spektaklyje labai tinkama ta jo vienatvė, nuolatinis ieškojimas kito, net ir mirusiųjų pasaulyje. Jis man labai artimas.

Kas kuria muziką spektakliui?

Spektaklio kompozitorius Algirdas Šapoka – tamsios, eksperimentinės muzikos susivienijmo „Ghia“ vadovas. Jis kuria labai įdomią atmosferinę muziką. Čia bus Algirdo debiutas, jis daug eksperimentuoja, vaikšto po gamyklas, ieško garsų, su Skaidra dainuoja bunkeriuose.

Repeticija. Organizatorių nuotr.

Kiek suprantu, pats procesas labai gyvas ir nenuspėjamas?

Taip, daug gražaus žaidimo. Pagalvojau, kad būtų galima labai įdomią dokumentiką sukurti apie šio spektaklio gimimą.

Kaip įvardintumėte būsimo premjeros žanrą? Gal „šoko“ teatras?

Aš manau, kad grynasis žanras šiandien yra miręs. Dabar tiek daug jungimosi, tarpdiscipliniškumas ne naujiena net ir kine. Patys žmonės tarpdiscipliniški: forografuoja, redaguoja nuotraukas, dirba po kelis skirtingus darbus, nebėra vienos profesijos žmogaus. Taip ir teatre. Tradicinio teatro elementų šiame spektaklyje bus mažai. Sakykime, tai bus performatyvus šokio spektaklis, juk čia tik žodžių žaismas.

Neabejoju, kad procesas labai įdomus kūrybinei grupei, nes visiems tai savotiškas eksperimentas. Tačiau publika nedalyvauja nei išnešiojant, nei gimdant kūdikį. Ji gaus jau gimusi spektaklį. Ar nebaugu einant nauju keliu?

Šita baimė yra nuolatinė, ką bedarytum. Režisierius eina per tamsą, tikėdamas, kad yra tas šviesus deimantas, kurį turi pats surasti ir iki jo nuvesti visą kūrybinę komandą. Tai nėra lengva, nes pats eini tamsoje ir niekas neturi girdėti, kada tu atsitrenki.

Esate aktualizuoto teatro atstovas. Kokia spektaklio „Bekūniai“ aktualija?

Žinutė yra. Dviejų kūnų susidūrimas. Ar jis įmanomas? Atrodo, kad mes net savo kūno nebegalime apčiuopti. Pats kūnas tapo atskira asmenybe. Jam suteikėme labai daug reikšmės, daug galimybių. Atrodo, kad jis atitrūko nuo mūsų pačių. Mes patys, galiausiai, tapome kūno įkaitais. Tokiame kontekste kinta susidūrimas ir su kitu kūnu.

Prancūzų filosofo Michel Foucault mintys apie biopolitiką šiandien tapo realybe. Be mūsų sprendimo keičiamas genofondas, atsirado organų transplantacija, tavyje plaka kito žmogaus širdis ar kažkas turi dirbtinę ranką. Kūnai – kaip ansambliažai.

Noriu pateikti klausimų žmonėms, kurie labai gerai žino, kaip yra ir kaip turi būti. Noriu sujaukti jų mąstymą.

Tarkime, atrodytų paprastas klausimas, kada berniukas tampa vyru ar mergina – moterimi. Mes daug diskutavome su šokėjais apie tai. Nei vedybos, nei amžius neapsprendžia, kad tu jau vyras ar moteris. Aš ir pats save laikau paaugliu. Gal taip noriu, gal man patinka žaisti? Nenoriu būti baigtinis, tai labai baisu.

Spektaklio dedamosios labai įvairiaspalvės. Kokiam gi reginiui nusiteikti žiūrovui?

Sunkiam, bet estetiškam. Iš žemės rūdžių, bet viltingam. Kūnas, ieškantis kito kūno – juk viltinga, tiesa?

Daugiau aktualijų