Užsisukę energijos ratai

Jauki prietema, šiluma dvelkiantys sceniniai žibintai (spalvine prasme!), švelnūs gitaros garsai, persipinantys su atmosferiniais garsais, kurių ilgiau paklausius, atrodo, būtų galima imti ir pasinerti į kone katarsišką būseną, pakylėti save iki transcendencijos. Stipriai išsireikšta, taip. Sako, gera pradžia – pusė darbo. Negalima paneigti. Naujausia Šeiko šokio teatro premjera „Ordredesordreordredesordre“ sukurta choreografės Vilmos Pitrinaitės nuo pirmų vaizdų ir garsų sukelia ganėtinai aukštus lūkesčius. Išsikelia kartelę. Ar plėtojami lūkesčiai toliau? Ar spektaklis iššauna?


Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

„Ordredesordreordredesordre“ pirmiausia į žiūrovo širdį apeliuoja savo gyvumu: gyvai, čia ir dabar scenoje atliekama muzika (jos autorius Audrius Kalytis). Ne bet kokia: alternatyva, rokas, kažkas tarp šių stilių (būgnai, gitaros, kaip ir priklauso), žodžiu, tikra palaima tam, kuris yra pavargęs nuo dabar scenoje itin pamėgtų elektroninės muzikos žanrų (ir neretu atveju tie žanrai būna nepateisinti). Užkietėjusį alternatyvos faną dar gali papirkti pažadas, jog spektaklyje skambės „Joy Division“ muzika. Na, pažadai pažadais, bet šito geriau nežadėti, nebent atlikimas bus preciziškas arba dainos skambės iš originalaus įrašo. Slidu bandyti atlikti šitokios grupės coverius. Asmeniškai, kol iš naujo neperžiūrėjau spektaklio aprašymo, tol buvau pamiršusi, jog šita muzika turėjo skambėti. Tai turbūt kažką pasako. Ir puikiai suprantu, kad ne tame reikia ieškoti šokio spektaklio prasmės. Bet…

Iš pradžių kūrinys tiesiog švyti minimalizmu: ramumos, judesinės tylos momentai, kai atlikėjai tiesiog ramiai stovi geras keletą minučių, tarytum, bandydami erdvę pripildyti rimties. Ir staiga baigiasi minimalizmas, kuris pereina į pernelyg tvarkingą ir netvirtumu, neužtikrintumu paremtą chaosą, radikaliai pasikeičia pradinis pareiškimas, pradinis įžadas, pradinis statusas. Čia lyg ir turėtų būti molekulių judėjimas, lyg ir DNR grandinės, lyg dar kažkas iš atominio lygmens, tiksliųjų mokslų, nors greičiau tai panašu į ritualinius, primityvius, apeiginius šokius, kai šokama aplink laužą, šokama norint prisišaukti dievus arba lietų . Atlikėjai jungiasi, bėgioja, ritinėjasi: grotų meditacinė muzika, tikrai būtų galima pagalvoti, kad atliekamas veikiau ritualas negu spektaklis. Tokia energija, tokia kokybė. Solo partijų beveik nėra, nuolatinis kolektyvinis atlikėjų Gintarės Marijos Ščavinskaitės, Oksanos Griaznovos, Marijos Ivaškevičiūtės, Ingos Kuznecovos, Dovilės Binkauskaitės, Manto Černecko, Niels‘o Claes‘o, Evgenijaus Kalachovo veikimas. Minkštais, nedrąsiai atliekamais šokio judesiais, kai žiūri ir galvoji, čia gal tik kūrybos fazė, gal tik repeticija / perbėga prieš spektaklį, kurios metu nesistengi atlikti visaverčio veiksmo, kad nepersitemptum ir po to jau pavarytum taip, kaip reikia. Masė yra, tik nesulipdyta iki galo, neįgavusi formos.


Kemel photography nuotraukos

Spektaklyje daug elementų, kurie lyg paimti iš vadovėlio ir sudaro teoriškai puikų kūrinį. Gyvumas, reprezentacijos atsisakymas, tarpdiscipliniškumas, netgi ir interaktyvumas, viskas, ko tik norisi. Šokėjai patys tampa ir muzikos atlikėjais: iš lėto, pasiima instrumentus bei mikrofonus ir bando padaryti kone koncertą, vis labiau besipildantį energija. Matyti, kad jiems – visiškas sceninis tūsas, kurio metu gali išsišokti, išsirėkti, išsidainuoti, išsibėgioti. Kala būgnai, gitara pavymui, kas dainuoja, kas laksto ratais, kol galiausiai, nežinia kelintą kartą besisukant tai pačiai dainai, atlikėjai tiesiog išgriūva ant žemės, lyg būtų atitūsinę gerame festivalyje. Kai kurie, dar lakstydami ir dainuodami su mikrofonais, sugeba pabendrauti su auditorija:  prisėda šalia, apsikabina, paklibina, netiesiogiai kviečia dalyvauti – prisikviečia po visos energijos bombos pagriūti šalia. Visapusiškas performatyvumas (vadovėlinis!), kuris, tikėtina, turėtų būti pagaulus jaunesnei auditorijos daliai, paaugliams, kuriems taip pat norisi ištaškyti energinius resursus, nes tiesiog nėr kur dėtis. Kitos publikos dalies taip lengvai tuo, jog patiems smagu ir gera, neišeina papirkti. Energijos apykaitos vyksta kitais kanalais. Ne ta komunikacija.


Kemel photography nuotraukos

Ir beveik neabejoju, kad „Ordredesordreordredesordre“ visiškai kitaip susižiūrėtų ir būtų perskaitytas jeigu užsiklijuotų performanso pavadinimą. Tiesiog atsivertų kitas kontekstas svarstymams, kiti tam tikrų elementų kokybiniai reikalavimai. Svarbiausi taptų energijos ratai, kuriuos užsuka atlikėjai, o estetika nueitų į antrą planą. Kiek daug išankstinių lūkesčių sukelia ir pats pasirinktas žanras, kuris kartais suveikia kaip meškos paslauga. Galingas daiktas ta kalba.

Kūrinys lūkesčių neišpildo, nes atrodo neišbaigtas, turintis dar kur tobulėti. Lyg eskizas, rodomas publikai, kai norima pasitikrinti, ar einama teisinga linkme, ar žiūrovas perskaito, kas čia vyksta, ar pajaučia, kas transliuojama. Ir su tuo mokslu, vis apsireiškiančiu šiuolaikinio šokio pasaulyje – kiek daug apie molekules, kiek daug apie biochemines sistemas, kurios daugeliui labai svetimos. O neseniai teko nugirsti pareiškimą, kad mene norisi kažko, kas aktualu, čia ir dabar, ne tik neaprėpiamuose lygmenyse. Sufleruojamas kontekstas kartais būna labai toli nuo paties kūrinio.
___


Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų