Jei ne tu, ir aš ne

Stebint NUEPIKO šokio spektaklį „Perdegimas“, atminty šešėliuoja norvegų psichiatro Finno Skårderudo „pamišėliški kūnai“. Tai – asmenybės, kurios bando įveikti skausmo ir fizinių galimybių ribas, pavyzdžiui, vaikšto per stiklus, žarijas ir pan. Spektaklio metu kyla mintis, kad stiklų mums nebereikia: šiandienos realybėje, kuriai būdingas online forever režimas, nuolatos balansuojame kažkur ties kūno galimybių riba. Drauge plinta kraustymasis į galvas, o su juo – kūnų ignoravimas ir išnaudojimas: kūnai mus erzina, nes dėl ribotų galimybių neleidžia pasiekti šimto procentų efektyvumo. Mes gyvename-dirbame-siekiame galvose, o mūsų kūnai velkasi-kratosi-tamposi iš paskos, nes, deja deja, yra prie galvų pririšti. Ir štai – staigmena: anksčiau už mūsų produktyvias galvas būtent kūnai tampa pamišėliški.


Lauros Vansevičienės nuotraukos

Trys choreografai ir šokėjai Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė naujausiame savo darbe tyrinėja šiandieninių kūnų dienotvarkę. Rytais jau pavargę už visą gyvenimą, priešpiet įsitempę nuo naujos šiandienos, popiet įtraukti į kūnų sukimąsi ir negalintys sustoti, vakarais norintys baigti, bet nebeturintys pabaigos įgūdžių. Šokyje nuolat balansuojama tarp asmeninio ir visuomeninio kūno: ne mes patys pasirenkame judėjimo ritmą – į savo ritmą mus įtraukia aplinka. Scenos atmosfera sostinės žiūrovams puikiai atpažįstama – didmiesčio jausmas, maža kvadratūra, dirbtinės šviesos, šalia visada yra kokių nors kūnų. Bet kūnai – ne žmonių, o konkurentų, kurie gali daugiau, greičiau ir įspūdingiau. Todėl reikia stengtis. Geriausia – kiekvieną sekundę.

Spektaklyje „Perdegimas“ dėmesį traukia bendras choreografijos planas, trijų šokėjų tarpusavio sąveika: jie nuolatos yra besąlygiškame ryšyje, lyg erdvėje tvyrotų kūnų trauka. Jie vienas kitam perdavinėja inerciją, nes po vieną yra nepajėgūs. Po vieną netveria savy, todėl sutelkia dėmesį į kitą – įsuka, ragina, verčia, stumia, gaudo, kad ištvertų patys save. Net šokdami solo, šokėjai transliuoja savotišką tarpusavio priklausomybę: jei ne tu, ir aš ne.

Spektaklyje justi cikliškumas: jo pradžios ir pabaigos taškai yra tokie patys. Kai baigiasi spektaklis ir suvoki vėl atvestas į tai, nuo ko viskas prasidėjo, kyla noras iškart sukti juostą dar kartą. Pasakos be galo efektas natūraliai sufleruoja klausimą, ar taip gyvendami vis dar judame spiralės principu (atsiduriame vis tame pačiame taške, tik aukščiau), ar sukamės vienoje tiesėje (atsiduriame visada tame pačiame taške, nes nebeturime jėgų jokiems aukščiau). Panašu, kad anų laikų aukščiau keičia šiuolaikinis greičiau.

Greičio kitimas „Perdegime“ reikšmingas dramaturgiškai: kūnų dienotvarkėje pradžia – lėta, atpalaiduotais raumenimis, sunkiai pakeliamais, lengvai krintančiais, stipriai žemės traukos veikiamais kūnais. Padėti čia gali tik kitas – jau atsibudęs, o gal niekad taip ir neužmigęs.

Pamažu visus tris šokėjus pagauna pagreitis – jie tampa savarankiški ir juda nebepalaikomi iš išorės. Choreografija pereina į sporto klubo režimą, muzikoje – įkvėpti neduodantis kasdienybės beatas (muzika – Andriaus Stakelės). Intensyviam ritmui paklūsta maksimaliai įtempti raumenys ir be saiko kartojami schematiški, kapoti judesiai. Kas čia vyksta? – lyg klaustų kūnai. Labai paprasta, – lyg atsakytų galvos: gyvenimas.

Kitoje kūnų dienotvarkės dalyje ypač justi kūrėjų minėtas tapytojas Hieronymus Bosch: išsekę pusnuogiai šokėjai galynėjasi patys su savimi, primindami apsunkusius, pavargusius, žeme slenkančius Boscho pasaulio siluetus. Jie – su pirštinėmis ir batais, kad iš nuovargio nenuslystų į miegą. Arba kad išliktų žmonėmis tada, kai į juos nebebus panašūs. Pabaigos atmosfera primena Boscho apokaliptines vizijas, kuriose nakties košmarai ir dienos chaosas susilieja. Tampa nebeaišku, kur baigiasi sapnai.

NUEPIKO šokėjų ir choreografų trijulė spektaklyje „Perdegimas“ atrodo nedaloma: regis, vaikinams pavyko sukurti efektą, kada du plius du lygu penki. Skirtingų mokyklų įgūdžiai šią sinergiją dar sustiprina: judesio manierų įvairovė kuria įtikinamą mažutės šiandieninės visuomenės modelį, kuriame veikia skirtingos ir savaip unikalios figūros.

Nauju darbu trijulė tam tikra prasme tęsia „(G)round zero“ analizuotą herojų temą. „Perdegimas“ – realybės aikštelė vaikystės rokiams. Štai taip atrodo šiandienos herojai: išsekę, bet vis dar efektyvūs. Po panikos atakų, bet vis dar supermenai. Visada pasiruošę, visada pasiekiami. Žodžiu, terminator forever.

_____


Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų