Festivalis „Bičių sąskrydis“ ilgą laiką pristatinėjo šokio kūrėjų miniatiūras, o prieš pora metų tapo tyrinėjimo platforma „Bitės“, atverdamas kūrėjams galimybę susikoncentruoti į temos analizės procesą ir nedarydamas spaudimo dėl meninio rezultato. Greitą ir skaičiais apibrėžiamą rezultatą vertinančioje visuomenėje tokios kūrybos aplinkybės yra prabanga, tačiau paradoksaliai drauge tai būtina sąlyga prasmingam ir kokybiškam rezultatui pasiekti.
Vienas iš ankstesnių metų „Bitėse“ atliktų tyrimų – Erikos Vizbaraitės šokio spektaklis – tiriamasis darbas „Transparent“. Jo ištakos siekia 2013-aisiais kurtą miniatiūrą, o šįmet choreografė įtvirtino kelerių metų ieškojimų procesą tiriamuoju šokio spektakliu „Apnea“. Tai, kad tyrimo sąvoka naudojama įvardinant spektaklio pobūdį, nėra geras ženklas Lietuvos kontekstui – šiandien tyrimas turėtų būti neatsiejama kiekvieno scenos pastatymo dalis, o ne pažymėjimo verta išimtis. „Apnea“ kūrėjai, tikėtina, tokiu apibūdinimu pabrėžė mokslinę spektaklio prigimtį ir pateisino kai kuriuos sceninius sprendimus. O iš tiesų tiesiog nurodė sąlygas, reikalingas brandžiam ir prasmingam darbui sukurti.
Lauros Vansevičienės nuotraukos
Apnėja – tai trumpalaikis ar ilgalaikis kvėpavimo nutrūkimas, priklausomai nuo situacijos galintis reikšti sutrikimą arba mirtį. Bet kurioje visuomenėje kvėpavimas neišvengiamai tapatinamas su gyvybingumu – ne tik gyvenimu a priori, bet ir reakcijomis į bet kokią veiklą ar dirgiklius. Išgirdus kritiką, kvėpavimas tankėja, išsigandę jį sulaikome, ramybės būsenoje kvėpuojame lėtai ir ritmingai – tai įrodymai, kad gyvename ir jaučiame. Scenoje esantiems žmonėms gebėjimas išlaikyti lygų kvėpavimą užtikrina didesnę ištvermę ir stipresnę atlikimo techniką. Tai – paprasčiausi, kasdieninėje veikloje pastebimi reiškiniai, atpažįstami net tų, kurie nesuvokia, iš ko sudarytas kvėpavimo procesas.
Spektaklio „Apnea“ aprašyme teigiama, kad kūrėjai prisiliečia prie keturių apnėjų: vandens, sausumos, miego ir mirties. Negalėčiau išskirti, kurią rūšį iliustruoja kiekvienas epizodas, tačiau scenoje ir ekrane akivaizdūs skirtumai tarp sausumos ir vandens erdvių bei gyvybę tik pertraukiančių ir ją visiškai nutraukti rizikuojančių iššūkių. Taip pat išskirčiau du spektaklio veiksmų pobūdžius: išoriškai dinamišką minios judėjimą, bandant prisitaikyti prie bendruomenės, ir individo koncentraciją į vidinius procesus, ugdant savo paties gebėjimus. Be jokios abejonės, bandymas pažaboti mirtį, mokantis sąmoningai kontroliuoti apnėją, priklauso pastarajam – nes mirties akivaizdoje žmogus lieka vienas.
Erikos Vizbaraitės komandoje – Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, Sigita Juraškaitė ir Mykolas Jocys. Nepaisant matomų skirtumų tarp kiekvieno atlikėjo judėjimo (amplitudžių, staigumo, judesių jungimo, etc.) ir emocijų, didžiąją spektaklio dalį jie veikia kaip vieni kitus papildanti, palaikanti, legitimuojanti masė. Netgi ekranuose matant atskirai transliuojamas kiekvieno jų, bandančių nekvėpuoti po vandeniu, galvas, tris atlikėjus lengviau suvokti kaip nedalomą visumą – po vieno būtinai seks kitas, kiekvienas susidurs su tomis pačiomis aplinkybėmis, nors reaguos į jas skirtingai. Vis dėlto šie žmonės palaiko bendrą kvėpavimą, sukuriantį stiprų veiksmo variklį – nepaisant to, kad komandos kūnai treniruoti sąmoningai sukelti, pajusti ir nutraukti apnėjos (t.y. kvėpavimo sustojimo) poveikį, jų stiprybė yra būtent gyvybę scenoje generuojantis kvėpavimas.
Dėl grupės kuriamos dinamikos stiprėja joms kontrastuojančių solinių Erikos Vizbaraitės scenų poveikis. Nutrūkus choreografijos apibrėžtam judėjimui ir muzikai, publikos dėmesys apšvietimu nukreipiamas į nuo grupės atsiskyrusią moterį, iš pradžių pasirinkusią ant aukštos kėdės sėdinčios teisėjos įvaizdį, o tuomet suniveliuojančios jį iki žmogaus kaip konservuoto tyrimų objekto vaizdo. Tai galima suvokti kaip per ilgą laiką besikeičiančios sampratos simbolį: iš pradžių žmogus suvokia save kaip dievą, valdovą, galintį suprasti ir suvaldyti daugybę procesų – ypatingai vykstančius su juo pačiu. Ilgainiui spektaklyje analizuojant žmogaus procesus, prieinama ir prie jo santykio su aplinka, įvairiomis terpėmis bei materija. Tuomet žmogus tampa paprasčiausiu tyrimo objektu – ką ir iliustruoja į poros metrų aukščio vandens pripildytą kolbą papildomai užsidėtų svorių nunešta Vizbaraitė. Tiesa, galima ir romantiškesnė šios spektaklio metaforos samprata: kuo mažiau žinai, tuo aukščiau save keli, o patyrus gilesnį suvokimą pačiam tenka leistis į gylį – perkeltine ir tiesiogine prasmėmis.
Sąmoningo kvėpavimo sulaikymo pavyzdžių „Apnea“ matome daug, tačiau ypatingai dėmesį traukia scenos, kuriose sulaikymas pozicionuojamas kaip pagrindinis dėmesio traukos objektas. Tai – minėtos E. Vizbaraitės scenos, kuriose ji ruošiasi kelias minutes (tiksliai skaičiuoti neteko, o pati kūrėja interviu teigė, kad sulaikyti kvėpavimą po vandeniu gali keturias su puse minutės) truksiančiam nekvėpavimui, o tada – likdama aukštai ant kėdės arba nugrimzdama į vandenį – panardina žiūrovus į bedeguonę pauzę. Turbūt nemažai daliai stebinčiųjų kažkuriuo metu turėtų užgniaužti kvapą, atkartojant prieš save matomą fizinį kūno veiksmą. Tačiau net jei taip neatsitinka (arba atsitinka, bet apsipratus nuslopsta), scenoje pauzė nelieka tuščia – choreografės ramybė ją pripildo patogiu pojūčiu, kad nekvėpuojančiam žmogui negresia nieko bloga, o atsipalaidavęs stebintysis atsiduria realioje tuštumoje, stebėdamas organizmą, kuris keletą minučių nieko iš aplinkos neima ir nieko jai neduoda. Kodėl tai prasminga? Nes spektaklio kūrėjai sugebėjo sudaryti sąlygas žiūrovui patekti į būseną, kurios patirčiai sąlygų realybė gali ir nesuteikti.
Pirmą kartą stebint kvėpavimą sulaikiusią E. Vizbaraitę, ant žemės dar veikia ir trys jos scenos partneriai – sugulę vienas greta kito ir užspaudę nosis spaustukais, jie judina pakaitom kūnus ar jų dalis, tarsi į krantą išmestos žuvys. Kažkodėl atrodo, kad jos tuoj pat uždustų, jei viena kitos nepalaikytų savo judėjimu – darkart prisimename, kad bendruomenei išlikti lengviau nei individui. Tačiau taip galima apibūdinti tik fizinį išlikimą – vertybinę ir moralinę savastį kur kas lengviau auginti ir pristatyti, kai esi atsakingas vien už save. Taip ir Vizbaraitės mono scenos pasižymi unikalumu, o trejeto judesiai atrodo daug kartų matyti, apeliuojantys į tai, ką įprasta stebėti šiuolaikiniame Lietuvos (ir ne tik, žinoma) šokyje.
Vis dėlto idėja pažaboti kvėpavimą ir mirtį nepaprastai keista. Tai – vienas tikslų, kurie niekada nebus įgyvendinti iki galo, tačiau kurių siekimas keičia žmonių sampratą apie jų pačių būvį Žemėje. Ilgai po vandeniu galintis išbūti žmogus to negebančiam neabejotinai atrodo pranašesnis, geriau prisitaikęs gyventi šiame pasaulyje. Ar galintis ilgesnį laiką išbūti be oro pats jaučia savo pranašumą likusios visuomenės atžvilgiu? Ir ar tos kelios papildomos minutės išties jį suteikia?
Šiame spektaklyje ir tyrime, tikrinančiuose ir plečiančiuose žmogaus ribas, galios klausimas nėra ironizuojamas. Tačiau pati negaliu be ironijos žvelgti į tokią temą (ne patį spektaklį). Net jei aiškiai savo menkumą suvokiantys žmonės bando mažais žingsneliais ir savo kūno, o ne technologijų bei kitų išradimų pagalba apvaldyti mirties neišvengiamybę, pernelyg akivaizdu, kad kai kurie procesai nėra mūsų galioje ir su jais naudingiau tiesiog susitaikyti.
„Apnea“, regis, ir nesiūlo nei naujų atsakymų, nei stebuklingų kūno galimybių atradimų, leidžiančių pasiekti kokią nors viršūnę. Užtat pasiūlo pojūčius, kuriuos žiūrovuose gali sužadinti priešais juos matomų tam tikrus reiškinius patyrusių kūnų galimybės. Nebūtinai fizinės – dauguma čia joms keliamų iššūkių nedideli. Veikiau prasminės. Tos, kurioms atsirasti reikia didžiausios mūsų dienų prabangos – laiko.
_____
Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
