„Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota Viltė Švarplytė: pati savęs klausiu, kada šokis tampa šokiu

„Šokis kuria mano identitetą, mano santykį su savo kūnu, požiūrį į kasdienybę – nuo paprastų buitinių dalykų iki kontakto su žmonėmis ir to, kas vyksta pasaulyje. Mane žavi ir veda į priekį savotiškas šiuolaikinio šokio neapibrėžtumas, lankstumas – daugybė formų ir būdų kaip būti ir egzistuoti šiame pasaulyje.“ – sako šiuolaikinio šokio šokėja Viltė Švarplytė, paprašyta save pristatyti tiems, kam jos vardas vis dar naujas šokio pasaulyje. Su šiais metais „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota kūrėja pažintį plečiame rubrikoje „7+“ – kalbamės apie šokio studijas užsienyje, judesio tyrinėjimus ir bendradarbiavimą su kūrėju Vyčiu Jankausku.


„The Viewers“, chor. Jianan Qu

– Nuo ko prasidėjo tavo šokio kelionė ir iki kokių naujausių darbų atvedė?

Patys pirmieji žingsniai į šokį prasidėjo kai mama nuvedė mane į baletą. O juk šokis turi šią savybę – kai įtraukia, tai ir nepaleidžia. Būdama paauglė, pradėjau lankyti Kauno šokio teatro „Aura“ pamokas. Tai buvo reikšmingas žingsnis, kuris ir nulėmė mano pasirinkimą toliau studijuoti šiuolaikinį šokį užsienyje, leido suprasti, kad tai gali būti ne tik hobis, bet ir profesija. Mano didžiausias ir šviežiausias darbas yra tapimas mama. Nesinori atskirti savo gyvenimiškų patirčių nuo šokėjos kelio. Matau tai kaip vienas kitą papildančią visumą ar bent jau to siekiu.

– Papasakok apie savo studijas užsienyje – Škotijoje ir Austrijoje. Kokią pradžią tavo, kaip šokėjos, gyvenimui jos suteikė?

Škotijoje, „The Scottish School of Contemporary Dance“ mokykloje, studijavau dvejus metus. Ilgainiui pajutau, kad edukacija ten man nebuvo priimtina – technikos, kurios buvo dėstomos, darė mano kūną stiprų, tačiau tuo pat metu sukaustytą, įtemptą ir nekūrybingą. Iškeliavau į Austriją ir „Anton Bruckner“ universitete baigiau šiuolaikinio šokio ir šokio pedagogikos bakalaurą. Ten atradau daugiau laisvės, įvairovės, bendraminčių, įkvepiančių mokytojų. Taip pat supratau, kad nei viena mokykla nėra tobula, kad tam tikro atstumo, autonomijos išlaikymas nuo institucijos leidžia sukurti sveiką santykį ir lengviau integruotis į profesionalų šokio lauką po studijų.

Man šios studijos, be abejonės, suteikė labai daug – savo kūno galimybių praplėtimą, brandesnį suvokimą apie tai, kas gali būti šiuolaikinis šokis. Visgi labai intensyvus kasdienis tvarkaraštis, specifiniai dėstomi dalykai įrėmino mane ir tapau gana kritiška sau, pasigedau autentiškesnio, asmeniškesnio priėjimo prie judesio. Buvau pareiginga studentė, man sekėsi, tačiau išėjusi iš universiteto pasimečiau, kur noriu eiti toliau su tuo, ką įgijau. Taigi, tas slenkstis tarp šokio studijų ir profesionalaus šokėjos darbo man nebuvo lengvas ir vis dar yra vingiuotas, ieškant savo balso šioje meno formoje.

– Pristatydama save ir savo veiklą mini, kad viena pagrindinių tavo krypčių – kūno judesio tyrinėjimai. Kaip atrodo tavo judesio tyrinėjimo praktikos?

Mano manymu, tyrinėjimo aspektas šiuolaikiniame šokyje užima labai svarbią vietą. Tai leidžia plėsti savo ribas, išlikti smalsiam, būti nuolatiniame santykyje su savo kintančiu kūnu bei aplinka. Tai atliepia žodžio „šiuolaikinis“ prasmę. Ne veltui šokėjai kaupia žinias iš labai įvairių šaltinių – nuo somatinių iki rytų kovos menų, jogos, kvėpavimo pratimų, taip pat ieško sąlyčio su gamta, semiasi įkvėpimo ir suvokimo apie savo kūną iš mus supančios aplinkos. Viskas tam, kad kūnas gebėtų perteikti, kalbėti įvairiomis kalbomis, bei atrasti savo individualų priėjimą prie judesio.


„DOM“, chor. Sonja Pregrad

Po studijų baigimo supratau, kad galimybių, kokiu keliu kaip šokėja norėčiau eiti toliau, yra įvairių. Pradėjau ieškoti metodikų, kurios mane domina ir traukia, kurios palaiko mano vystomą kūrybinę bei pedagoginę veiklą. Norėdama geriau suprasti, kaip šokis gali būti mokomas, kaip perteikti vieną ar kitą judesį kitiems, kad jis būtų ne kopijuojamas, o suvokiamas per kiekvieno individualią struktūrą, pradėjau gilintis į „Axis Syllabus“ judesio metodiką. Joje didelis dėmesys skiriamas kūno anatomijai, fiziologijai, fizikiniams dėsniams veikiantiems judantį kūną. Kita tyrinėjimų stotelė yra postmodernaus šokio atstovės Mary Overlie sukurta praktika „The Six Viewpoints“ (liet. „Šeši požiūrio taškai“), kuri man suteikia gaires tiriant aspektus, sudarančius kiekvieną pasirodymą. Čia aš keliu klausimą kaip galima prakalbinti erdvę, formą, laiką, emociją, judesį, istoriją, koks šių elementų unikalumas ir specifiškumas. Žinoma, individualūs tyrimai būna praturtinti ir įprasminti tada, kai jais galiu pasidalinti – tyrinėta medžiaga išsigrynina, dažnai tampa aiškiau kokiu keliu noriu eiti toliau.


„May I, ask the body“, chor. Viltė Švarplytė

– Šiuo metu gyveni tarp Austrijos ir Lietuvos, čia dažniausiai pristatai savo kūrybą. Kokias šokio tendencijas, panašumus ar skirtumus įžvelgi tarp šių šokio laukų?

Manau, kad abiejose šalyse šiuolaikinio šokio studijų egzistavimas užimą svarbią vietą jaunosios šokėjų kartos bei tendencijų formavimui. Austrijoje yra trys šiuolaikinio šokio mokyklos skirtinguose miestuose. Kiekviena turi savitą veidą ir specifiką. Lietuvoje yra muzikos ir teatro akademijos Šiuolaikinio šokio katedra. Analizuoti kiekvienos įstaigos paruošiamų studentų negaliu, tačiau pastebiu, kad jaunoji karta dažnai linkusi eksperimentuoti, rizikuoti, įnešti naujų vėjų į egzistuojantį šokio lauką tiek Austrijoje, tiek Lietuvoje.

Po studijų baigimo apsigyvenau Vienoje, kur rezidavau „Tanzquartier“ – pagrindinėje institucijoje, kuri atstovauja šiuolaikinį šokį šalyje. Ten vyksta kasdieniai trenažai ir seminarai šokio profesionalams, labai dažnai pristatomi vietinių kūrėjų bei garsių užsienio choreografų darbai. Nors pasirodymų galima pamatyti įvairių, šis pagrindines Austrijos šokio tendencijas kuriantis šokio centras labiau propaguoja konceptualų, eksperimentinį šokį, kuriame fiziškumas kartais nueina į antrą planą.

Kalbant apie Lietuvą, jaučiu, kad čia kaskart galiu būti nustebinta vis naujomis iniciatyvomis, kurios išauga kažkam sugrįžus į šalį po studijų baigimo užsienyje su noru pasidalinti sava patirtimi. Tokiu būdu šokio laukas tampa gyvas, pulsuojantis organizmas, kur, palyginus, nedidelė šokio bendruomenė plečiasi ir vietinių kūrėjų braižas maišosi su užsienio šalyse įgytomis patirtimis. Manau, tai tampa vis ryškesniu aspektu, formuojančiu Lietuvos šiuolaikinio šokio veidą.

– Vienas paskutinių tavo pasirodymų – šokis Vyčio Jankausko spektaklyje „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“, už kurį šiemet buvai nominuota Ausiniam scenos kryžiui. Kaip užsimezgė šis jūsų kūrybinis bendradarbiavimas ir kas tau buvo įdomu, o gal nauja dirbant su Vyčiu Jankausku?

Mus supažindino Vyčio žmona, šiuolaikinio šokio šokėja Giedrė Jankauskienė, kurią sutikau seminaruose Lietuvoje. Ji, išgirdusi apie Vyčio planus kurti šį spektaklį, pagalvojo, kad būčiau jam tinkama ir parekomendavo mane.

Viena iš svarbių patirčių man buvo tai, kad darbas su Vyčiu leido prisiliesti prie šiuolaikinio šokio istorijos Lietuvoje – jo ilgametė kūryba užima svarbią ir reikšmingą vietą šalyje. Taip pat iki šiol nebuvo tekę dirbti su jokiu choreografu taip individualiai – prie solinio darbo.


„Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“, chor. Vytis Jankauskas. Nerijaus Juro nuotrauka

– O kuo šis spektaklis buvo artimas tau pačiai, kaip kūrėjai?

Vytis, manau, yra tas choreografas, kuris nebijo eksperimentuoti ir rizikuoti, pristatyti savo kūrybą vis kitokią, neprisirišdamas prie ankstesnių darbų. Tai rezonavo su mano pačios požiūriu į kūrybinį procesą  ir galutinį rezultatą, kuris gali nustebinti ir praturtinti tiek patį kūrėją, tiek žiūrovą.

Spektaklyje daug tylos, pauzių, išlaukimo, buvimo. Kartais vienas lėtas veiksmas tęsiasi ilgiau, taip rizikuojant prarasti žiūrovo dėmesį, o tuo pačiu atveriant duris savotiškai kontempliacijai, leidžiant nukeliauti mintimis kitur ir vėl sugrįžti į čia ir dabar. Savaime bėgančiuose mūsų gyvenimuose aš tai matau kaip didelę vertybę. Tačiau tam, kad tokiame choreografo pasiūlytame tempe žiūrovas leistų sau „persijungti“ į spektaklio diktuojamą lėtą ritmą, reikalingas ypatingas mano, kaip atlikėjos, susitelkimas į save ir aplinką. Reikalingas nuolatinis savo būsenų, kūno pojūčių skenavimas tam, kad sukurčiau reikiamą atmosferą ir išlaikyčiau tą nebylų dialogą, tą klaustuką erdvėje, galimybę žiūrovą vesti su savimi už rankos.


„Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“, chor. Vytis Jankauskas. Nerijaus Juro nuotrauka

Pati labai domiuosi buvimo scenoje fenomenu, kai tarsi paprastas galvos pakėlimas gali tapti magišku. Tai labai subtilūs klodai, kurie gali būti tyrinėjami visą gyvenimą. Aš pati savęs dažnai klausiu kada šokis tampa šokiu. Šiame spektaklyje turėjau galimybę praplėsti šį tyrinėjimą nuo paprasto linoleumo vyniojimo, kasdienių gestų iki atlikimo judesių, kuriuos dažnas žiūrovas įvardija kaip šokį. Tam tikra prasme, šis spektaklis praplečia ribas, edukuoja žiūrovo akį naujomis patirtimis ir, galbūt, leidžia patirti kažką naujo, pamatyti poeziją paprastume.

_____

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų