Italų menininkė Chiara Bersani apie COVID-19 ir negalią

Pasaulinė pandemija koreguoja daugelio tarptautinių renginių planus, ne išimtis ir šią gegužę turėjusio įvykti tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programa. Renginiui persikėlus į vėlų rudenį, festivalio organizatoriai nuolat bendrauja su kolegomis iš užsienio ir koreguoja 2020 bei 2021 m. pristatymo galimybes. Choreografė Chiara Bersani – viena jų. Menininkė iš Italijos, kuri savo teatro pastatymuose ir šiuolaikiniame šokyje dažnai kalba apie kūno politiką ir tai, kaip mes kuriame ir pristatome save visuomenės kontekste, 2013 m. viešėjo sostinėje. Artimiausiuose planuose Lietuvoje – pasirodymas „Vienaragių beieškant“.


Nuotraukos autorė: Alice Brazzit. Ištrauka iš spektaklio „Vienaragių beieškant“

Šį kovą bendraudama su „Disability Arts International“ Ch. Bersani kalbėjo apie neįgaliuosius diskriminuojantį atsaką į visuomenės sveikatos krizę, ir tai, į kokius rėmus koronaviruso pandemija įspraudžia neįgalius kūnus.

Straipsnis pirmą kartą paskelbtas pasionaria.it, „Disability Arts International“ (2020 m. kovo 24 d.)

Tekstą vertė: Agnė Poderytė

„Mano vaizduotėje, kiekvienas katastrofų filmas, kiekvienas romanas apie karą, kiekvienas grafinis romanas apie ateities distopijas – tai mano pačios mirties pratybos. Jei buvote mergaitė su negalia, tapusi mergina, o vėliau moterimi su negalia, užaugote su reikalavimu išlikti racionalia bet kokiomis aplinkybėmis.

Evakuacijos pratybų metu, jie moko jus likti vietoje, neblokuoti išėjimo kitiems, ir laukti, kol tavęs išvaduoti atvyks gelbėtojai. Lėktuve visuomet būsite pasodinti į tokią vietą, kad žmonės šalia jūsų galėtų pabėgti nelipdami per jus.

Ir ne, supykti jūs negalite. Negalite ir nusiminti. Krizinių situacijų valdymas – tai mokslas, ir jūs, suprasdami savo kūniškumą, kartu turite suprasti ir tai, kokia įvairialypė yra visuomenė. Kiekvienos tokios krizinės situacijos metu, pagrindinis tikslas – išgelbėti kiek įmanoma daugiau žmonių. Reikia džiaugtis tuo, ką turi, ir kada tai turi – tai puiki praktika.

Taigi, kova dėl išlikimo zombių epidemijos metu būtų kvailas laiko švaistymas – geriau kurti fantazijas apie herojišką mirtį gelbėjant tuos, kuriuos mylite, bet ne visą bendruomenę ar grupę vaikų.

Tuomet horizonte pasirodo koronavirusas, o jūs gyvenate už kelių mylių nuo miesto, apie kurį visi šneka, nes tai pandemijos epicentras Italijoje. Ir tuomet suprantate, kad visos pratybos, kurias atlikinėjote visus 35 savo gyvenimo metus, visiškai niekam tikusios.

Brangus pasauli, brangi televizija, mieli žurnalistai, įvairiausių sričių ekspertai. Kad ir kokios pagirtinos būtų Jūsų pastangos bandant įrodyti, kad COVID-19 – tai liga, mirtimi pasibaigsianti tik mažam procentui žmonių, kiekvieną kartą tai sakydami pareiškiate, kad mirsiu ne kas kitas, o būtent aš.

„Koronavirusas pavojingas silpniesiems… vyresnio amžiaus žmonėms… žmonėms su egzistuojančiomis kvėpavimo takų ligomis… vėžiu sergantiems pacientams.“

Iš karto to nesupratau. Pirmųjų interviu metu atrodė, kad šie žodžiai beveik nuramina ir mane. O gal aš tik norėjau būti nuraminta. Jaustis laikoma viena iš raminamųjų. Bet mes tokie nesame. Aš tokia nesu. Tokiais nėra nei vyresni, nei vėžiu sergantys žmonės.

Visi čia išvardintieji, mes, esame pavyzdys, guodžiantis kitus. Mes – kai apie mus kalba – esame gyvenimo, kovos ir išminties pavyzdžiai. Juk pagaliau mes gyvename taip toli nuo nemirtingumo idėjos, ir esame tokie artimi minčiai apie mirtį, kad mums visai nesunku priimti tą antraeilį vaidmenį kolektyviniame pasakojime, skirtame patikinti, kokie galingi yra tie sveikieji. 

Iššvaistyta galimybė. Buvo tiek būdų pasinaudoti šia akimirka. Šis virusas, jo lengvas judėjimas po pasaulį, galėjo tapti galimybe mums prisiminti, kad esame žmonės ir dėl tos pačios priežasties esame trapūs. Galėjome pripažinti sau, kad visi esame mirtingi, ne tik mes, bet ir keturiasdešimtmetis žmogus, tikintis, kad jo kaulais amžinai teka ir tekės stiprybė.

Būtų gražu tokią akimirką paieškoti kilnesnės prasmės. Galbūt sukurti kažką dar nepatirtai šviesesnio, galbūt rūpestis savimi ir kitais tikrai būtų galėjęs kuriam laikui atsidurti pasaulio centre. Netgi galbūt būčiau leidus savo svarstymams nuklysti toliau ir įsivaizduoti, kaip kapitalizmas galėjo suvirpėti matydamas savo netikrus, nemirtingus kūnus susverdint.

Visi būtume patyrę trapumo būseną ir mes, tie, kurie visada žinojome apie savo trapumą, prisiekiu, būtume jumis pasirūpinę. Bet nieko panašaus nenutiko.

Galėjome į kelionę išplaukti kartu, bet visi likome įsitvirtinę savo inkarais, buvo pasirinkta pulti į čia pat esantį paguodos glėbį, o ne pasinerti į kolektyvinius mūsų būties apmąstymus.

Galbūt susirgsiu, ir televizija man sako, kad jei taip nutiks, tikriausiai pateksiu tarp to nedidelio nelaimėlių procento. Taigi, kaip jau minėjau, kadangi savo mirtį planuoju jau nuo tada, kai buvau dar vaikas, nusprendžiau parašyti šį laišką. Mano mirtis niekieno neišgelbės, o jei taip ir nutiks, kaip jie sako, tai įvyks vienatvės apsupty ir nebus herojiška. Bet aš noriu Jums pasakyti, kad kol viruso gyvatė šliaužioja už kelių mylių nuo manęs, skaitau Laurą Pugno, kuri savo knygoje „In territorio selvaggio“ („Laukinėje teritorijoje“) teigia:

Būtent mes ir pasakome, kad kažkas yra „laukinis“. Gamtoje tai neegzistuoja. Laukines teritorijas sukuriame mes. Užverdami namų duris, nubrėžiame ribas tarp to, kas yra laukas ir vidus. (…) To laukinio prado pavojus būdingas mūsų jam priskirtai prigimčiai.

Paremti Chiaros Bersani projektus galite apsilankę adresu https://www.chiarabersani.it/


Nuotraukos autorė: Roberta Segata. Ištrauka iš spektaklio „Vienaragių beieškant“

Lietuvos šokio informacijos veiklą remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė.

Daugiau aktualijų