Kūno šokis. Tarp edukacijos ir terapijos

„I am sharing my perception, not the truth. The truth is in your experience.“

Bonnie Bainbridge Cohen

Aš dalinuosi savo suvokimu, ne savo tiesa. Tiesa yra tai, ką tu pats patiri.

Bonnie Bainbridge Cohen

 

Įgimta mūsų kalba. Meno forma, socializacijos būdas ir judėjimo praktika. Ritualas. Fizinė ir kūrybinė raiška. Chaosas, katarsis ir griežta struktūra. Mokymas ir gydymas. Visa tai ir dar daugiau telpa žodžio „šokis“ prasmėje. Pagauta impulso patyrinėti ryšius tarp šokio edukacijos ir terapijos, vaizdo tilto Vilnius-Helsinkis pagalba kalbuosi su Andriumi Katinu.

Andrius – šokio menininkas, šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio ir judesio katedros vedėjas. Mano akimis – dar ir filosofas. Aš, šio teksto autorė, atstovauju šokio-judesio ir kūno terapijos laukui. Nuo 2019 m. rudens Šokio ir judesio katedroje atsirado Šokio-judesio terapijos magistrantūros studijos.

Todėl mano pirmas klausimas ir yra apie tai, kokius bendrumus pastebi tarp meninės šokio praktikos ir šokio terapijos?

Aš šiek tiek žinau bendrus kontekstus arba bendras praktikas, suaktyvėjusias maždaug 80-aisiais metais, ir kuriomis dalijasi šokio terapija ir meninė šokio praktika. Pavyzdžiui, kad ir BMC[1] (body mind centering) metodas, kurį matau kaip bendrą vardiklį, labai aktualų abiejose srityse. Būtent 8-ame dešimtmetyje pastebimas šokio suvokimo paradigmos kitimas; tampa aktualus fenomenologinis aspektas – suvokti šokį ne tik kaip ženklą, simbolį, kodų sistemą, bet ir kaip patyrimą, kuriuo galima dalytis ir su kuriuo galima tapatintis. Tai suaktyvino pasaulėjautos suvokimą per kūną. Kūnu ir per kūną. Manau, kad tai padarė poslinkį iš tebesančio gajaus, dekartiško požiūrio „protas, mintis ir kūnas“ į bendresnį pasaulio suvokimą kūno pojūčiais. Todėl manau, kad tokie metodai kaip BMC labai aiškiai artikuliuoja šiuos suvokimo aspektus, o tai, neabejotinai, daro įtaką įvairioms meninėms šokio praktikoms.

Apie 2000-uosius tiek filosofijoje, tiek kognityviniuose moksluose pradėta daugiau kalbėti apie percepciją ir apie tai, kad smegenys galbūt neatlieka visos suvokimo funkcijos: jos užima svarbią rolę, bet neapima viso suvokimo. Mes labai daug ką aplink save suvokiame būtent kūnu. Taip atsiranda dar intensyvesnis dialogas tarp šokio ir filosofijos, kognityvinių bei neuromokslų. Minint filosofus, kurie kalba apie percepciją, noriu įvardyti Alvą Noë[2], kurio veikla tampriai susijusi su šokiu. Įdomu tai, kad kai jis pradėjo bendradarbiauti su šokiu ir kalbėti apie percepcijos fenomeną bei svarbų suvokimą kūnu, šokio bendruomenė nustebo: „mes taip dirbame jau daugelį metų, tai mums pažįstami dalykai ir mes apie tai kalbame tiek verbaliai, tiek ir neverbaliai“.

Svarbūs ir kartu bendri dalykai tiek šokio, tiek terapijos srityse yra pakitęs kūno suvokimas, judesio sąmoningumas. Mes visa tai išlupinėjame lyg kokį svogūną: kokie procesai vyksta mums judant. Kūnas nebėra tik objektyvizuojamas instrumentas, jis taip pat yra ir subjektas. Ir jis ne tik reprezentuoja kažkokias idėjas, temas, bet ir pats savaime yra idėja ir tema. Diskusija tarp šokio kaip reprezentacijos ir šokio kaip procesų patyrimo įkūnijimo yra labai aktuali ir aktyvi, taip pat įtraukianti įvairius subtilius suvokimo slenksčius tarp šių dviejų aspektų.

Kalbant apie reprezentaciją ir įkūnijimą, ką sako tavo dėstymo patirtis apie mūsų šokėjus – jie labiau įsikūniję ar reprezentatyvūs?

Minėjau, kad tarp tų dviejų dalykų yra labai daug subtilių slenksčių, todėl nėra paprasta įvardyti, kada tai yra įkūnijimas, o kada – reprezentacija. Šie procesai vienaip ar kitaip persipina. Žvelgdamas į platesnį paveikslą, manau, kad visoje Lietuvos edukacijos sistemoje (šokėjai irgi yra šios sistemos dalis) didelis dėmesys yra skiriamas rezultatyvumui ir vienokių ar kitokių normų įgyvendinimui. Galbūt įgyvendinimui siaurąja prasme. Kitų šalių edukacijos sistemose žymiai daugiau dėmesio skiriama pačiam mokymosi bei jo suvokimo procesui. Pradedant nuo neformalaus ugdymo ir iki pat profesionalų ruošimo, pastebiu, kad Lietuvoje šokio edukacija yra labai didaktiška ir orientuota į rezultatą, tai yra į formas, į estetiką. Tampa svarbus šokio technikos ir įgūdžių, kaip motorikos elementų, demonstravimas. Negaliu sakyti, kad neegzistuoja naujų pedagoginių paradigmų, tačiau kol kas vyrauja atėjusios iš tradicinių šokio dėstymo metodų.

Kartais nustembu, kodėl tos pačios kartos šokėjai, lyginant su aktoriais, yra žymiai labiau disciplinuoti, nori turėti taisykles ir konkretesnes gaires, o aktoriai – laisvesni, atviriau priima kūrybinius pasiūlymus. Manau, kad tai nulėmė, jog šokėjai, ateidami studijuoti, jau turi tam tikrą šokio edukacijos bagažą, ko galbūt neturi aktoriai. Ir ta šokio edukacija sustato  tam tikrus kanonus, konvencijas, kaip turi vykti paskaita, kas yra dinamiška pamoka. Tai yra daug normų, kurios kartais savaime suprantamos, bet niekada aiškiai ir garsiai neįvardijamos.

Ar šokėjų turima struktūra neapriboja jų kūrybinės ir emocinės raiškos?

Iš dalies. Jokiu būdu negalima sakyti, kad šokėjai yra mažiau kūrybiški negu aktoriai, nes tai būtų absurdiškas teiginys. Tačiau šokio edukacijos, vykusios nuo mažų dienų, įtaka struktūruoja mūsų mąstymą ir veikimą. Ir tai turi daug teigiamų aspektų, kaip antai, šokėjai dažnai turi stiprų abstrahuotą mąstymą, savitą erdvės, laiko suvokimą. Bet grįžtant prie kūrybinės ir emocinės raiškos, tenka galvoti: „ką aš galiu padaryti su tuo, ką žinau ir ko dar nežinau?“, kaip tada pamiršti visa tai, ką aš moku ir leisti toms žinioms ar patyrimui pasireikšti savaime. Be sąmoningo noro demonstruoti savo įgūdžius ar žinias, o leisti ir pasitikėti.

Kadangi dėstydamas daugiausiai remiuosi savo kūrybine praktika, to ne visuomet pakanka. Tenka tyrinėti akademinę literatūrą, kurioje mane inspiruoja Barendo van Hausdeno ir Pascalio Gieleno mintys, išskiriančios tris pagrindines kompetencijas, kurios plėtojamos meno ugdyme. Pirma – kultūrinis sąmoningumas arba savimonė; tai gebėjimas laisvai reikšti savo tapatybės koncepciją. Antras – vaizduotė; tai veikla apimanti empatijos aspektus, gebėjimą žvelgti į situacijas, problemas iš skirtingų perspektyvų. Taip pat ji suformuota kalbos tinklo ir neišvengiamai susijusi su tokiomis pažinimo strategijomis, kaip suvokimas, interpretacija, analizė. Trečia – mediumo meistriškumas; mūsų atveju – šokis.

Bet vaizduotė gali reikštis ir per judesį.

Taip, tiesiog tam reikia konteksto, teorinių ir praktinių žinių, gyvenimiško patyrimo. Dažniausiai šokio edukacijoje dominuoja susitelkimas į mediumą: šokio technikos, kūnas, kūnas, kūnas. O visi kiti dalykai yra antriniai arba net tretiniai. O kuomet reikėtų naudoti mediumo gebėjimus kūrybingai – ką su tuo daryti? Tuomet tampa aktualūs kiti du – vaizduotės ir savimonės – aspektai. Ką daryti su tuo, ką jau žinau? Kaip tai gali komunikuoti su aplinka? Su meno sritimi? Ką tai išreiškia? Kas slypi už to, ką aš išreiškiu? Todėl vertėtų tą mediumą truputėlį atitraukti į antrą planą arba suteikti kitą supratimą apie tai.

Čia kūno sąmoningumas tampa labai aktualus. Ne kaip instrumentas, bet kaip subjektas. Ką komunikuoja pats šokis? Savo buvimu, skleidžiama energija, per kinestetinę patirtį.

Grįžtu prie minties, kad menas turi terapinį poveikį. Jis kažkokiu būdu keičia mūsų būseną, daro jai įtaką. Norime mes to ar ne, tačiau mūsų viduje pokytis įvyksta: emociniame, psichologiniame, hormoniniame lygmenyse. O kaip tau atrodo, ar pats šokis yra gydantis, terapinis? Terapija tiek žiūrovui, tiek ir pačiam atlikėjui?

Manau, kad terapinis poveikis yra neabejotinai. Man tai susišaukia su mano minėtomis trimis edukacijos kompetencijomis, o ypač su savimone – savęs, pasaulio ar aplinkos suvokimu. Terapijoje labai svarbus yra savęs suvokimas – kas aš esu, kaip funkcionuoju, kaip aš galėčiau padėti sau funkcionuoti. Kas mes esame, suvokiame ir per savo kūrybinę veiklą. Galbūt šokio, kaip meno, veikloje vaizduotės elementas yra aktyvesnis. Vaizduotės kaip erdvės, suteikiančios kontekstą skirtingoms žinioms, skirtingiems aspektams ir leidžianti jiems komunikuoti. Už viso to aš nebestoviu kaip svarbiausias dalykas, bet tampu mediumu, per kurį reiškiasi kiti dalykai.

Girdžiu, kad mediumas gali būti ne tik pats šokis, bet juo gali būti ir šokėjas, atlikėjas, choreografas.

Manau, kad taip. Tie dalykai vienas su kitu susipynę dinaminiu ryšiu: jie ir susiję ir vienas kitame atsispindi. Aš kaip kūnas, kaip žmogus, judėdamas ir esu šokis. Šokis nėra kažkas šalia manęs, aš tampu šokiu. Kita vertus, aš taip pat galiu paryškinti jų atskirtį. Aš, kaip žmogus, galiu būti ir mediumu, bet tuo pačiu, prisiminęs dekartišką dichotomiją, galiu nuo to atsiskirti.

Įdomu tai, kad kitos meno formos neturi tokio tampraus ryšio su kūnu. Pvz., dailės mediumas yra spalvos, muzikos – garsas, kuris net nebūtinai turi būti transliuojamas žmogaus, teatras yra labai sinkretiškas, jo negalima kažkaip išgryninti iki vienio. Šokyje yra judesys, bet taip pat judesys yra kūnas.

Tarp keturių meno terapijos sričių – muzikos, dailės, dramos ir šokio – būtent šokio terapija prilyginama grįžimui į savo namus, į savo kūną. Ką manai apie posakį „kūnas – mano namai“?

Šis posakis atrodo lengvas, naivus, gal net utopiškas. Turint omenyje, kad mūsų Vakarų kultūroje kūnas daug tūkstančių metų buvo prilyginamas kažkam niekingesniam, netgi nuodėmės terpei, ir nebuvo vertas tiek dėmesio, kiek kažkokios aukštos materijos. Ir tik pastarajame šimtmetyje bandome suvokti, kad kūnas ir esu aš. Jei turiu sąmonę, tai tuomet kur ta sąmonė yra? Gal sąmonė didžiąja dalimi egzistuoja kūne. Mes nežinome, kas vyksta su mumis, kai kūnas miršta ir kur sąmonė dingsta. Bet tai, kiek daug mes suvokiame apie pasaulį per kūną, rodo, kad labai daug sąmoningumo ir sąmonės yra mūsų kūne. Todėl šiame kontekste posakis „kūnas – mūsų namai“ yra teigiamas.

Atsižvelgdami į mokslinius tyrimus, ypač neuromokslą, kiekvieną kartą suvokiame, kiek daug mes nežinome apie savo kūną, jo galimybes ir kas mes esame. Koks mūsų – biologinių būtybių – potencialas? Ir iš terapinės pusės: koks mūsų potencialas balansuoti, susireguliuoti save?

Kalbėdami apie savireguliaciją galime prisiminti kūniškus resursus. Pavyzdžiui, kūno sistemas: griaučių, raumenų, kraujotakos, kvėpavimo, širdies, virškinimo, nervų ir t. t. Kai vienos iš jų ilgą laiką veikia labai aktyviai ir „pavargsta“, kitos kurį laiką gali jas kompensuoti, taip mums padėdamos susibalansuoti. Aktyviai fiziškai pajudėjus – gerai pailsėti ir atstatyti resursus. Tačiau čia svarbu išsiugdyti gebėjimą jausti savo kūną, girdėti jo siunčiamas žinutes, suvokti ryšį tarp sistemų.

Manau yra daug ryšių, kurių mes nė nežinome, net nenutuokiame, kad jie egzistuoja. Kol kas frazė „kūnas – mūsų namai“ man sukelia šypseną, bet taip pat ir suvokimą, kad dar yra labai daug ką tyrinėti.

O kodėl ši frazė kelia šypseną?

Gal vyrauja skepsis apie ezoterines praktikas. Nors tose praktikose taip pat yra naudingų žinių.

Jei jau prakalbome apie ezoteriką, tai noriu pastebėti, kad nemaža dalis Vakarų mokslininkų, keletą dešimtmečių tyrinėjančių įvairias žmogaus kūno dalis (smegenis, ląsteles, žarnyną, širdį), pastebi bei integruoja tą vadinamąją „ezoterinę“ dalį, dažnai kildinamą iš Rytų. Todėl šiuo metu jau tampa norma senųjų Rytų civilizacijos tradicijas pagrįsti moksliškai. Vienas iš vyraujančių stereotipų yra tas, kad mes Vakaruose linkę pasikliauti tik protu, tai yra „gyvename galvoje“, o Rytuose žmonės yra labiau įsikūniję ir dvasingi. Tačiau kiekvieno žmogaus kūnas turi įgimtą gebėjimą suvokti aplinką ir bendrauti ne tik per kalbą. Be penkių pagrindinių juslių, mes patiriame bei komunikuojame dar ir žarnyno (tai mūsų senosios smegenys) ar širdies elektromagnetinių bangų pagalba.

Neseniai klausiausi žymaus traumų gydymo specialisto Besselio van der Kolko[3], parašiusio knygą „Kūnas mena viską“, paskaitos. B. van der Kolkas pasakoja, kad nuvykęs į Afriką jis mato žmones, šokančius autentiškus šokius ar mušančius būgnus, nuvykęs į Kiniją – darančius Thai Dzi, nuvykęs į Indiją – medituojančius. Tačiau atvykęs į Vakarų Europą, jis nebepastebi jokių ritualų. Peršasi išvada, kad mes nebeatliekame natūralių kūniškų ritualų. Net šokis – savo pirmine reikšme – irgi yra ritualas. Įvairių apeigų, viliojimo, iniciacijų šokis, kuris gali transformuoti ar gydyti, taip pat suteikti struktūrą bei bendrystės pojūtį.

Tu palietei labai daug dalykų, kuriems iš esmės pritariu. Gal tai mūsų Vakarų civilizacijos įprotis visur ieškoti dichotomijos arba priešpriešų? Ir ši dichotomija kultūriškai yra taip giliai įaugusi mūsų viduje, mes taip stipriai norime viską suklasifikuoti, kad tai trukdo suvokti, ką žinome ir ko nežinome.

Ar kalbi apie visumos suvokimą?

Taip. Yra didžiulis tų vadinamųjų ezoterinių praktikų spektras, kurias sunku pagrįsti mūsų tradiciniais argumentais. Tarsi metodas egzistuoja tik tuomet, jei yra paremtas moksliniais faktais ir labai konkrečiais tyrimais. Gal dialogas tarp mokslo ir ezoterikos bei naujas požiūris į pastarosios žinias galėtų mums suteikti naujų įžvalgų?

Kalbant apie tai, kokius kūniškus ritualus mes turime Vakarų Europoje ar Vakarų civilizacijoje, grįžtu prie minties, kad jei mes per kelis tūkstančius krikščionybės tradicijos metų esame praradę santykį su kūnu, arba, pasakyčiau kitaip, mes kelis tūkstančius metų bandėme atskirti kūną nuo kažko, kas yra aukščiau nei kūnas, bet nežinodami, kas yra tas „aukščiau“ – įsivaizduojama siela arba geresnis „aš“ – tuomet mes to ryšio taip lengvai neatrasime. Tokio ryšio, kokį turi kitų kultūrų tradicijos. Mes galime simuliuoti ritualus, bet ryšio neatrasime, nes esame kitame raidos procese.

Jaučiu liūdesį tai girdėdama.

Šis liūdesys gali būti dėl dichotomijos: jie turi – mes neturime. Arba: tas – geriau, o anas – blogiau. Tačiau mes esame tuo, kuo esame. Ir galbūt galime iš to, ką jau žinome, kurti naują ryšį. Tačiau jis jau bus kitoks. Dažnai mes iš savo kultūrinės tradicijos bandome fiziškai ar sąmonės lygmenyje persikelti į kitas kultūrines tradicijas ir mėginame skolintis jų ritualus. Ir kiek tokiame skolinimesi yra noro susitapatinti arba kultūrinio atsipirkimo?

Ar gali būti, kad tai ilgesys to, nuo ko esame atitolę? Lyg mums reikėtų kurti ritualus iš naujo.  

Taip, tai gali būti ilgesys, tačiau ką daryti? Ar tiesiogiai skolintis iš kitų kultūrų ir simuliuoti įvairias praktikas ir ritualus? O gal tai ilgesys, kuris rodo, kad suvokiame situaciją, kurioje esame. Kita vertus, negalima būtų sakyti, kad mes visai neturime kūniškų ritualų. Pažvelkime į prieš du dešimtmečius buvusį laikotarpį – reivo kultūra! Tai buvo labai akivaizdus sąlyčio ieškojimas – ne tik su ritualu, bet ir kūniškumu. Tai kūniškos savęs realizavimo manifestacijos. Be ženklų, be kažkur vedančių ir duodančių naudą pragmatiškų tikslų. Ne! Šokis kaip transas dėl paties transo, savęs suvokimo ir patyrimo bei susibalansavimo.

Ar tai gali būti transas dėl pakitusios sąmonės būsenos? Kad grįždamas į įprastą sąmonę, atsineštum naują potyrį, suvokimą, pokytį ar rastum įžvalgų.

Manau, kad čia pavyzdžiu galėtume imti TRE[4] metodą. Jis labai aiškus, artikuliuotas ir konkrečiai nukreiptas į nervų sistemą, tai yra panaudojantis nervų sistemą susibalansavimui. Spėju, kad panašiai funkcionuoja ir reivo kultūra, tik čia niekas sąmoningai nekonstravo kaip subalansuoti nervų sistemą, tai įvyko tiesiog savaime.

Kartais mes nepastebime visuomenėje vykstančių procesų, manifestuojančių kūniškus ritualus bei bandymus iš naujo susivokti, kas mes esame. Ir tai nėra susivokimas per aktyvią ir intelektualią mąstymo veiklą. Tai susivokimas per kūną, per kūnišką mąstymą ir kinestetikos prizmę.

Sudarydamas studijų programą įtraukei tokius metodus, kaip, pavyzdžiui, minėtas BMC ar Autentiškas judesys. Šie metodai naudojami tiek terapijoje (savo kūno pažinimui bei savistabai), tiek ir kūrybiškumui ar net šokio technikos tobulinimui. Čia matau daug sąsajų tarp šokio meno ir šokio terapijos.

Dėstydamas aš pats labai daug dėmesio skiriu somatinėms praktikoms. Ir tai nėra nieko naujo šokio edukacijoje. Yra daug mokyklų ir universitetų, kurie didelį dėmesį skiria tokiems metodams, ir gal net žymiai daugiau, negu mūsų programa. Somatinės praktikos suteikia sąmoningumo, savimonės bei supratimą, kad judesys nėra tik mechanika, kad už jo dar slypi daug įvairiausių sluoksnių, lygmenų, procesų. Jie vienas kitą gali praturtinti, paremti, o gali ir blokuoti. Šokyje mano kūnas yra mano instrumentas ir, tuo pačiu metu, mano tema, todėl būtina labai aktyviai dirbti su kūno sąmoningumu bei gebėjimu reflektuoti skirtingus procesus, vykstančius vienu metu. Tai yra ir būdas praturtinti techniką – leisti jai įgyti naujus atspalvius arba naujas galimybes, perspektyvas. Šiame kontekste kalbu apie techniką platesne prasme, ne vien šokio techniką, kurioje auginamos tik mūsų motorikos galimybės.

Pratęsiu, kad mūsų smegenys vystosi koreliuodamos su mūsų motorika ar judėjimu. Tad gebėjimas reflektuoti auga paraleliai su mūsų gebėjimu judėti, jie palaiko vienas kitą.

Tyrinėdama šokio terapijos ištakas, skaičiau šios srities ryškiausių pasaulyje pradininkų biografijas (pavyzdžiui, Autentiško judesio pradininkės Mary Starks Whitehouse, kuri šoko pas Marthą Graham). Pastebėjau, kad dauguma jų iš pradžių buvo šokėjai ar atlikėjai, o vėliau  pasuko į šokio terapijos sritį. Žinoma, kad kai kurie šokėjai tampa choreografais, šokio pedagogais ar dar kitaip pasuka savo profesinį kelią. Tačiau kita dalis pasirenka tapti šokio terapeutais. Man tai įdomus, nors gal ir dėsningas momentas, susijęs su tavo minėta savimonės kompetencija.

Manau, kad skirtingi gyvenimo etapai kuria skirtingus poreikius. Yra etapas saviraiškai, etapas savęs suvokimui, etapas aktyviai komunikacijai. Svarbu, kad veikla suteiktų pilnatvės jausmą. Manau, kad terapija arba žvelgimas į save daro didelę įtaką pilnatvės pojūčiui. Kaip ir suvokimas, kiek daug galimybių turi kūnas, kiek daug aš dar nežinau apie tai, kas aš esu ir ką turiu, o jei jau turiu, tai neabejotinai galiu su tuo kažką daryti. Man visuomet yra įdomus klausimas: „ką aš turiu?“

Ar šis klausimas yra apie kiekvieno iš mūsų patyrimą ir duotybes, su kuriomis ateiname į šį pasaulį?

Apie patyrimą, taip pat ir nepatyrimą. Potencialą patyrimui. Patyrimas tai jau kažkas, kas yra praeityje, bet dar yra potencialas patirčiai, esančiai priešakyje.

Kas mums galėtų padėti atskleisti tą potencialą? Nes pirmas dalykas, atėjęs į galvą, tai atvirumas. Tarsi gebėjimas peržengti baimę ir įsileisti tai, kas nepažinu.

Be abejo, kad atvirumas. Potencialas keistis atsiranda tik tuomet, kai pradeda kisti mūsų veiklos įpročiai. Tuomet pradeda kisti ir mūsų patirtis, nes pradedame funkcionuoti būdu, kuriuo anksčiau nefunkcionavome ir net nežinojome, kad taip galime. Ir tam neabejotinai reikalingas atvirumas.

Man įdomus baimės ar panikos momentas, dažnai sutinkamas somatinėse praktikose. Kai kokiame nors procese jaučiame baimę arba paniką, tai yra ženklas, kad įžengėme į nepažįstamą veiklos erdvę. Joje mes dar neturime veikimo modelių. Mes juos turime susigalvoti, susikurti, pasiimti. Tuomet atsiranda nauja patirtis. Tik tuomet, kai perkuriame savo įpročius, turime didesnes galimybes atrasti ir patirti iš naujo bei matyti reiškinius iš kitos perspektyvos.

Kas yra ta kita perspektyva? Ar tai vidinis stebėtojas? Ar kažkas iš aukščiau?

Suglumino pasakymas „kažkas iš aukščiau“ (šypsosi). Jei mes esame sąmoningos ir suvokiančios save būtybės, jei esu aš ir kūnas, tai kas yra tas „aukščiau“?

Perspektyva yra tai, ką mano kūnas gali patirti, rasti santykiuose su aplinka ir savimi, bet būtent per save kaip visumą. Iš esmės – tai mūsų savimonė.

Peršasi mintis, kad čia vertėtų padaryti pauzę. Stebėti. Nesusitapatinti su tam tikrais dalykais, kurie vyksta. Pavyzdžiui, tu sakai, kad kai žengiame žingsnį tolyn iš įprastos aplinkos, kyla baimės jausmas ar net panika. Tuomet be galo svarbu nesusitapatinti su ta baime ar panika, o jas stebėti ir leisti kūnui, ypač nervų sistemai, tvarkytis, adaptuotis naujose aplinkybėse. Mano nuomone, tai yra žygdarbis. Ir kito būdo aš kol kas neatradau. Tik atsiradus pauzei, atsiranda ir sąmoningas pasirinkimas: kur ir kaip noriu keliauti toliau. Nors mano vidus šaukia: „grįžk atgal į savo saugią zoną ir niekur nejudėk!“ Ten įprasta, pažįstama, tad ir „saugu“.

Taip, primenu, kad kai jaučiame baimę arba paniką, tai yra ženklas, kad esame situacijoje, kurioje neturime įrankių ar patirties kaip elgtis. Bet šis žinojimas gali būti labai racionalus: aha, viskas tvarkoje. Gal nereikia instinktyviai atsitraukti? Nes būtent šis intelektualus žinojimas ir suvokimas galėtų vesti mus į priekį. Žinojimas, kaip vyksta procesai. Pauzė ar sulėtėjimas man čia svarbūs kaip gebėjimas reflektuoti procesą. Tokia refleksija yra nepaprastai svarbi tiek kūrybinėje, tiek terapinėje veikloje, ir vyksta labai įvairiai – ir sąmoningai, ir pusiau sąmoningai, ir kūniškai arba pasąmoningai. Refleksija gali vykti skirtingais būdais, tempais, net turėti skirtingus pagreičius. Kol kažkokiu momentu – op! – ir jie visi susitinka. Atsiranda supratimas, kodėl taip įvyko arba koks tai procesas. Bet tokiam susitikimui reikia to, kad būtų praeitas kiekvienas skirtingas refleksijos takelis: savo tempu, be spaudimo.

Kaip vertini tai, kad Šokio ir judesio katedroje atsirado Šokio-judesio terapijos magistro programa?

Programos atsiradimą vertinu teigiamai, nes žinau, kad tai svarbu bendram šokio lauko plėtojimuisi. Dar tik pirmi metai, kai mes egzistuojame vienoje katedroje, todėl ateityje būtų gerai ieškoti tampresnių sąlyčio taškų. Taip pat ieškoti mums neįprastų jungčių tarp skirtingų sričių, skirtingų žinių ir žiūrėti, kaip jos galėtų viena kitą paremti, gal net okupuodamos vienos kitas. Gyvename pokyčių metu: kinta poreikiai, mūsų žinios apie sritį, pats šokis. Todėl svarbus klausimas yra kaip suderinti, kad programa tuo pačiu ir atlieptų jos poreikius, ir žengtų žingsnį į priekį, kad vėliau galėtų tuos poreikius kurti.

Noriu priminti, kad viena iš universiteto misijų yra perduoti žinias, o kita – kurti naujas; vienos programos fokusuojasi į žinių perdavimą, kitos – į naujų žinių kūrimą. Svarbu yra tai, koks balansas yra tarp jų, kiek erdvės eksperimentui, taip pat ir dialogui tarp dėstytojų ir studentų. Manau, kad šios abi misijos turi egzistuoti kartu. Nes jei tik perdavinėjame žinias, tuomet mokslo įstaigai yra pavojus tapti senų žinių muziejumi. O jei žinios net ir perduodamos labai tiksliai ir preciziškai, nesame tikri, ar jos bus taip ir priimtos, ypač jei studijose skatinamas studentų sąmoningumas. Todėl negalime būti preciziškai objektyvūs perduodami žinias, nes jos visuomet perfiltruojamos per asmeninę prizmę. Ir ši asmeninė prizmė yra akstinas dialogui bei savos patirties kūrimui.

Ačiū už pokalbį.


[1] BMCSM (body mind centering®) – amerikietės judesio tyrinėtojos, terapeutės bei edukatorės Bonnie Baidbridge Cohen nuo 1973 m. plėtojamas metodas, kurio esmė – įkūnyta kūno ir sąmonės vienovė.

[2] Alva Noë – amerikiečių rašytojas ir filosofijos profesorius, tyrinėjantis suvokimo ir sąmonės teoriją.

[3] Besselis van der Kolkas – olandų kilmės psichiatras, Bostono Traumų centro medicinos direktorius, taip pat Bostono universiteto medicinos mokyklos psichiatrijos profesorius, nuo 1970 m. aktyviai tiriantis Potrauminio streso sindromo poveikį bei gydymą.

[4] TRE (trauma releasing excercises) – daktaro ir traumų eksperto Davido Bercelio sukurta pratimų seka, kurią atliekant kyla kūno virpėjimas ar drebulys, padedantys atpalaiduoti chronišką įtampą bei gyti.

Daugiau aktualijų