(Ne)tautinė tapatybė šiuolaikinio šokio kūrėjų kasdienybėje

Kalbėti apie Lietuvos šiuolaikinių šokėjų nacionalumą mažų mažiausiai keista, nes šiuolaikinis šokis – kūniška, miestietiška kultūros sritis, kur net ir prabilus žodžiais dažniau vartojama lingua franca nei lietuvių kalba. Rodos, jis visiškai priešingas katalikiškajai, valstietiškajai, su kalba susietai lietuvio tapatybei.

Kas būtų, jeigu Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėjų tapatybę susietume su kalba? Tai pamėginau nustatyti socialinio tinklo „Facebook“ grupėje „Dance.lt“ paskelbusi greitą Lietuvos šokėjų apklausą, kurioje per keletą dienų sudalyvavo beveik pusšimtis įvairaus amžiaus šokėjų. Kai kurie pradėję karjerą prieš metus kitus, kiti – su šokiu susiję apie 40 metų, dauguma – iš didžiųjų Lietuvos miestų, keletas gyvenančių užsienyje.

Vienuolika procentų respondentų nurodė, kad kartą per mėnesį ir dažniau jų studijose skamba lietuvių liaudies muzika, o lietuvišką populiariąją muziką renkasi dar mažiau – tik 2 proc. apklausos dalyvių. Net 72 proc. šokėjų teigė, kad bent kartą per mėnesį klausosi klasikinės muzikos, 53 proc. – world music, 51 proc. – įvairių stilių populiariosios muzikos kūrinių.

Abejonių lietuviška tapatybe kalbiniu požiūriu kyla ir matant, kokiais kanalais šokėjai gauna kasdienę informaciją. 79 proc. respondentų atsakė, kad kartą per mėnesį ir dažniau naudojasi interneto portalais, 77 proc. – „Youtube“ platforma. Taip pat gana dažnai klausomasi radijo, nors jis ir atsilieka nuo populiariausių informacijos kanalų – 40 procentų. Televiziją, kurią kartą per mėnesį ir dažniau nurodė žiūrintys 32 proc. respondentų, jau aplenkė lietuvių kalbos neturintis „Netflix“ – 34 procentai. Taigi informaciniai kanalai, kuriuos mes siejame su nacionalumu, – lietuviška spauda ir televizija – yra ne tokie populiarūs.

Paklausti, kokią kalbą vartoja informacijai gauti, Lietuvos šokėjai atsakė, kad labiau užsienio kalba nei gimtąja klausosi muzikos (68 proc.), skaito profesinę informaciją (64 proc.), skaito pramoginę informaciją (30 proc.). Lietuvių kalba daugiau klausoma radijo (36 proc.), skaitomos knygos (32 proc.), skaitomos pramoginės žinutės (30 proc.). Net 96 proc. respondentų teigė, kad seka informaciją, skaito knygas, žiūri filmus anglų kalba, kita populiari užsienio kalba rusų – 43 procentai. Palyginkite: vos 4 proc. atsakė, kad seka informaciją, skaito knygas, žiūri filmus tik lietuvių kalba.

Vis dėlto problema slypi ne tik šiuolaikiniame šokyje. Galima spėti, kad apklausę bet kurių kitų profesijų žmones – lietuvių kalbos redaktorius, mokytojus, medikus, informacinių technologijų ar kitus specialistus – matytume panašias tendencijas, net jei atskiri skaičiai ir skirtųsi. Visai pagrįsta manyti, kad globaliame pasaulyje nacionalumas nebetenka prasmės. Tačiau tautinė tapatybė – svarbiausias šiaudas, kurio griebiamasi ieškant stabilumo greitai kintančiame pasaulyje[i]. Geriausia tokio „gelbėjimosi“ iliustracija, žinoma, kova su koronavirusu, kurio plitimą visame pasaulyje buvo mėginta kontroliuoti nacionaliniu mastu, o vienas svarbiausių kontrolės įrankių buvo valstybių sienų uždarymas.

Valstybės mastu daromi sprendimai daro įtaką tautos gyvenimui ir tai lemia žmonių tapatybę. Britų mokslininkas Timas Edensoras savo knygoje „Tautinė tapatybė, populiarioji kultūra ir kasdienis gyvenimas“ apžvelgia svarbiausius tautinę tapatybę nagrinėjančius mokslininkus ir kritikuoja jų siaurą požiūrį. Edensoras nuosekliai įrodinėja, kad tautiškumas nėra pastovus ir nuolat kinta – jį formuoja ne tik šaknys ar kilmė, bet ir kasdienio elgesio strategijos, suformuojančios įpročius ir kasdienę kultūrą.

Šio straipsnio tikslas nėra įrodyti, kad Lietuvos šiuolaikinis šokis yra lietuviškas arba toks nėra. Čia siūlau pasekti Edensoro knygoje siūlomais principais ir, nevengiant subjektyvumo, su dviem Lietuvos šokio kūrėjais pakalbėti apie tai, kaip gyvena Lietuvos šokio kūrėjai, kokie jų įpročiai ir kasdienė kultūra, o kartu pamėginti įvardyti tik Lietuvos šokio laukui būdingas savybes.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Vienas pokalbis – su choreografu Vyčiu Jankausku, kuris šokėjo kelią pasirinko daugiau kaip prieš trisdešimt metų. Vyresnės kartos šokio kūrėjas matė srities vystymąsi nuo pat nepriklausomybės pradžios. Sovietmečiu jis šoko breiko kompozicijas naktinių klubų programose, 1987 m. tapo SSRS breiko čempionu. 1997 m. įkūrė Vyčio Jankausko šokio teatrą, su juo sukūrė 14 spektaklių, penkis kartus už choreografiją buvo nominuotas ir du kartus apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Naujausią jo darbą „Ekspansija. Visata ateina į mano kūną“ scenos menų kritikė Goda Dapšytė apibūdino kaip kelią į pauzę: „Spektaklis baigiasi pasiekta pauze, atsikvėpimu, kuriuo įprastai prasideda muzikos ar bet kurie kiti kūriniai. Pauze, kurios neretai taip trūksta šiuolaikinėje burbulų pripildytoje tikrovėje.“[ii]


Vytis Jankauskas

Nacionalinė tapatybė dažnai siejama su aplinkos peizažu, tomis erdvėmis, kuriose būnama. Kur tu dažniausiai susitinki su Lietuvos šokio kūrėjais?

Priėjau liūdną išvadą, kad pastaraisiais metais dažniausiai susitinkame virtualioje erdvėje – socialiniuose tinkluose. Gyvo bendravimo likę mažai ir šokio bendruomenėje jo trūksta. Kelis kartus per metus vyksta Šiuolaikinio šokio asociacijos susitikimai, taip pat suburia festivaliai (Vilniuje – vieną kartą metuose), Vasaros šokio mokykla ir kolegų premjeros. Liūdna, bet visi esame įsisukę į kasdienes rutinas, taip pat yra nemažai konkurencijos, o bendradarbiavimo ir bendravimo maža.

Anksčiau per premjeras sueidavo pažiūrėti pusė lauko, dabar dažnai nustembu, kad kolegų pažiūrėti ateina tik vienas kitas. Kai šventėme mūsų teatro dvidešimtmetį, buvo malonus susiėjimas – kolegos suvažiavo iš visos Lietuvos. Kas tas teatras pas mus? Iš esmės tai – oras, neturime nei pastato, nei pastovios trupės. Be to, mūsų teatras yra visas Lietuvos šokio laukas – mano spektakliuose yra šokę apie 20 šokėjų iš visos Lietuvos. Bendruomenė yra, bet pastaruoju metu labai išsibarstė. Ką veikia vienas ar kitas, dažniausiai gali išgirsti tik socialiniuose tinkluose.

Kokios vietos labiausiai asocijuojasi su judėjimo patirtimi? Prisimetu tave, kai su dviem kolegomis šokai Statybininkų rūmuose. Kiek tau svarbios vietos, kuriose dirbi, kiek tai keičia tavo paties kūrybą?

Breiko laikais šokau labai įvairiose vietose, dažnai – senamiesčio kiemuose. Būdami paaugliai, dažnai šokdavome Alumnato kieme. Tad su šokiu, gatvės šokiu, kažkokiu protestu man labiausiai asocijavosi Vilniaus senamiestis.

Vėliau vietos keitėsi, buvo naktiniai restoranai ir Statybininkų rūmai, tačiau jau keliolika metų nesu ten lankęsis. Kol nebuvo „Menų spaustuvės“, šiuolaikinis šokis glaudėsi valstybiniuose teatruose: ir festivaliai, ir choreografai, ir trupės turėjo nuomotis sales. Kai pradėjome veikti kaip teatras, pirmuosius savo spektaklius rodėme Jaunimo teatre. Vienu metu šiuolaikinis šokis man siejosi su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, nes mes patys dirbdavome ir rodydavome spektaklius Mažojoje salėje, o didelės užsienio trupės pasirodydavo Didžiojoje.

Mano šokių studija buvo įkurta Vaikų ir jaunimo centre, vėliau migravo – buvo Užupyje prie „Skaiteks“ gamyklos, taip pat – Žvėryne, Lietuvos kultūros tyrimų instituto pastate Saltoniškių gatvėje. Ten rūsyje buvo choreografijos salė su baleto lazdomis – legendinė Lietuvos šiuolaikiniam šokiui. Joje sukurta daug mano, Airos Naginevičiūtės ir kitų choreografų darbų. Taip pat ten vyko nemažai pirmųjų šiuolaikinio šokio kūrybinių dirbtuvių, choreografų Giannos Valenti, Palo Frenako ir kitų meistriškumo pamokos, kai iškart po nepriklausomybės atkūrimo Audronis Imbrasas pakviesdavo užsienio dėstytojus.

Kai atsirado „Menų spaustuvė“, ji tapo Vilniaus šiuolaikinio šokio Meka. Šiuo metu aš ir kiti mano kolegos dažniausiai migruojame tarp Vilniaus šiuolaikinio šokio „šventos trejybės“ – „Menų spaustuvės“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Sluškų rūmų ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos.

Vienas svarbesnių dalykų, darydavęs įtaką kūnui ir judesiui, buvo supančios materialinės sąlygos. Beveik visose minėtose salėse nebuvo profesionalios šokio dangos, žiemą jos būdavo šaltos, niekada nesušildavo. Tokia „amžino įšalo žemė“ buvo ir LMTA salės, šią problemą sutvarkė tik vėliau. Šaltis lemdavo ir mano apšilimą, ir kūno pojūtį: visada versdavo trauktis į save, o ne plėstis, atsiverti, džiūgauti. Atstumai tarp tų vietų nebuvo taip svarbu, nebent tuomet, kai reikėdavo gabenti scenografiją. Dabar, kai turime biurą „Menų spaustuvėje“, savo daiktus galime laikyti ten, o repeticijų metu, kai prireikia, nubėgti ir atsinešti į salę, tai daug patogiau.

Savo knygoje Edensoras teigia, kad tautinę tapatybę išreiškia ir judėjimo stilius, o šis priklauso nuo muzikos stilių. Kaip pasirenki muziką, kuri skamba tau ilsintis arba dirbant? Kas tau joje svarbu?

Muzika man yra svarbus menas. Aš ją vartoju nuolat, tik labai skirtingais tikslais. Vienokią muziką klausau savo malonumui, kitokią naudoju darbe. Taip pat ta, kurią naudoju apšilimui arba per šokio pamokas, skiriasi nuo tos, kurią naudoju spektakliuose. Domiuosi visa muzika, kiekvieną savaitę seku, kas išleista naujo, nežiūrėdamas stilių, krypčių. Klausau daug eksperimentinės muzikos – gali būti elektronika, elektroakustinė, instrumentinė šiuolaikinė akademinė muzika. Joje gaunu įkvėpimo sau pačiam, bet taip pat galiu panaudoti ir kūryboje. Taip pat galiu pasiklausyti ir popmuzikos (kažkada su malonumu pažiūrėjau Beyoncé koncertą), ir roko, ir džiazo, ir repo, ir kitų.

Kalbėdamas apie muziką ir mano kūrybinį procesą, turiu pasakyti, kad patyriau transformacijas. Ankstyvajame laikotarpyje, kai buvome jauni, buvome labai priklausomi nuo muzikos. Ji mums suteikdavo daug įkvėpimo choreografinių idėjų prasme ir palaikydavo mūsų energiją. Jeigu klausydavome greitesnės muzikos, ji iškart suteikdavo energijos antplūdį. Laikui bėgant, priklausomybė vis mažėjo, vis daugiau atsirado tylos. Kai su profesionaliais šokėjais dirbame prie spektaklio, šokėjai apšilimo metu dažnai pageidauja dirbti tyloje, taip jiems geriau susikaupti. Yra ir kitų, kurie turi savo mėgstamą muziką, pagal kurią šoka. Parinkdamas muziką, galiu netyčia šokėjams primesti nuotaiką, energiją ar kitą judesio kokybę, stengiuosi būti jautrus ir lankstus. Taip pat mano kūryboje vis mažiau idėjų atsiranda iš muzikos – ją parenku vėlesniais kūrybos etapais, kai jau turiu judesį ir pradedu galvoti, koks garsas galėtų jį lydėti.

Šiuo metu LMTA šokio specialybės studentams stengiuosi perteikti šiuolaikinį požiūrį į atlikėjo muzikalumą, kai svarbu ne tik sugebėti atitikti kažkokias skambančios muzikos savybes, charakterį, tempą, ritmą, bet ir gebėjimas be muzikos, tyloje savo kūnu kurti įvairius dinaminius efektus. Tai labai svarbu šiuolaikiniam šokėjui. Tad pamokose stengiuosi nenaudoti per daug muzikos – tik tiek, kiek reikia. Kas skambės, priklauso nuo situacijos. Kartais matau, kad studentams trūksta energijos, bandau ją pastiprinti, užuot leidęs ambient stiliaus arba kitą švelnią muziką, fone groju kažką tonizuojančio, kad pastovus ritmas laikytų dinamiką. Kartais pateikiu muziką kaip pavyzdį kokiai nors judesio kokybei išgauti, tai studentams pagelbsti geriau pajusti, ko aš jų prašau. Bet visa tai – pedagoginės gudrybės.

Kita kultūrinių ryšių išraiška yra vizualinė kultūra – drabužių ir išvaizdos mados, kūno laikymo pozos, kasdienis judėjimo stilius. Man atrodo, kad vaizdo estetika labai svarbi tavo pastatymuose. Kokius vizualinius komponentus pastebi aplinkoje, kiek tai lemia tavo choreografiją?

Be abejo, vizualinė kultūra priklauso nuo laikotarpio. Sovietmečiu buvo daugiau pilkumo, norėjome išsiskirti pankų atributika, turbūt viskas, kas laužė normas, buvo sveikintina. Nepriklausomybės laikotarpiu mus tiesiog užgriuvo spalvos, linijos, formos, garsai, bet visuomet pastebėdavau kažkokį skonio, pusiausvyros, subtilumo pojūtį, kuris buvo diegiamas meno estetikoje. Bet į šį laikotarpį aš visai neįsiterpiu. Šokėjų aprangoje – ir spektaklio metu, ir kasdienybėje – pastebiu polinkį į perversiją: spalvos, formos, viskas išryškinta kvadratu, hiperbolizuota. Kelnaitės – būtinai blizgančios, lūpos – ryškiai raudonos. Tai matosi ir judesyje. Imkime, pavyzdžiui, šokio trupės „Batsheva“ choreografiją – jeigu pagilinta pozicija, tuomet pagilinta dvigubai, jeigu koja pakelta, tai – už ausies. Svarstau, kad vizualinė raiška labai sustiprėjusi, nuolat turime formų, spalvų, garsų, judesių perteklių, o menininkai ir kūrybingi jauni žmonės bando dar kažkokiais būdais pritraukti dėmesį, suaktyvinti žmogaus jutiminius organus įvairiais dirgikliais. Tokioje estetikoje veikiu labiau kaip stebėtojas – man pačiam šis fenomenas įdomus, bet ne viskas yra artima.

Kalbėdamas apie tapatybę, Edensoras atkreipia dėmesį, kad identitetas atsiranda iš to, kas priimama kaip sava ir atmetama kaip svetima. Jis pasitelkia namų vaizdinį ir teigia, kad svetimi dalykai juose ilgai neužsilieka. Kas tavo kūrybinėse praktikose yra svetima, ko nežadi bandyti, arba esi mėginęs, bet nusprendei, kad tau netinka?

Esu atviras naujovėms ir jas palaikau. Manau, Lietuvoje yra per daug įsisenėjusių požiūrių, kurie jau yra neaktualūs, matau daug vienakryptiškumo ir pasigendu naujovių. Prasidėjus karantinui, pradėta intensyviai dalintis šokio pavyzdžiais, ką mums reikėtų būtinai pamatyti. Daugelis jų – tai šiuolaikinio baleto pavyzdžiai arba didžiulių biudžetų pramoginiai renginiai, kuriems reikia milžiniškų finansinių ir žmogiškų resursų. Mane tai šiek tiek nustebino, nes dažniausiai tuo dalijosi žmonės, daug prisidedantys prie Lietuvos šiuolaikinio šokio politikos formavimo. Turbūt vienintelis dalykas, kurį galėčiau paminėti kaip man svetimą – visiškas kopijavimas, atkartojant ir nekvestionuojant. Vis dėlto norėtųsi, kad meninė kūryba būtų kuo labiau sąžininga ir sietųsi su vietos kontekstais bei patirtimis.

Prie kultūrinių ryšių, kuriuos mes jau aptarėme, minimi ir tarpusavio komunikacijos būdai – kaip tos pačios bendruomenės nariai išreiškia pasigėrėjimą, dalijasi patirtimi arba praneša apie prasmingus dalykus. Kaip apibūdintum bendravimą tarp Lietuvos šokio lauko žmonių, kas jiems būdinga?

Manau, palyginti su ankstesniais laikais, bendravimo yra mažiau arba jis formalesnis. Per pirmąją nepriklausomybės dekadą buvo viskuo entuziastingai dalijamasi: „O, aš mačiau tą!“, „Tikrai?“, „Parodyk man!“ arba „Atnešk įrašą!“. Galėjome ginčytis tarpusavyje, nesutikti, bet aistros buvo daugiau. Dabar pasveikiname vieni kitus po premjerų, šypsomės, bet ką kas galvoja iš tikrųjų, sunkoka pasakyti. Privengiama rodyti savo labai subjektyvų požiūrį, daug kas lieka politiškai korektiška, o kas slypi už politkorekcijos – nežinia. Tačiau tuo pat metu profesiniame lauke visi vieni kitiems esame labai priekabūs ir reiklūs, visų apetitai dideli. Jeigu kolegos darbe nepamatei šedevro, kuris nuneštų ir pasaulinius šedevrus, vadinasi – nieko gero. Trūksta adekvataus vertinimo atsižvelgiant į kontekstą, kūrėjo kūrybinę biografiją, galbūt savame kontekste jis padarė kažką naujo, įdomaus. Galbūt trūksta ir platformos, kur tai galėtų vykti. Manau, kad trūksta bendravimo, pasidalijimo, tebūnie ir aistringo. Ankstesniais laikais menininkai mušdavosi dėl idėjų. Nemanau, kad tai blogai, bet šiais laikais veržtis, atstovauti idėjoms tapo nepriimtina. Gaila, kad nutrūko Vaido Jauniškio klubas „Prie arbatos“, nors būna susitikimų „Naujojo Baltijos šokio“ metu, trūksta diskusijų. Turiu omenyje, kad tiesiog atsisėsti ir paplepėti neužtenka, norisi tikslesnio, solidesnio problemų ir požiūrių artikuliavimo, o tam reikia nemažai išmanymo. Lietuvoje matau ir tam tikrą intelektualinių, teorinių pajėgų trūkumą šokio srityje.

Kasdienės, kas savaitinės, kasmetinės rutinos – kaip ir kada valgyti, praustis, judėti, dirbti, žaisti ir t. t. – susieja kasdienę kultūrą ir tapatybę. Kas būdinga tavo, kaip šokio kūrėjo, rutinai?

Mano rutina gana įvairi, bet ji susideda iš kelių pagrindinių dalykų: stengiuosi palaikyti fizinę formą, padarau mankštą vienas arba dėstydamas kartu su studentais; keletą valandų skiriu profesinei literatūrai – šokio ar scenos menų teorijai; taip pat formaliems dalykams kaip atsakymas į laiškus ir mano teatro veikla. Kadangi mes užsiimame projektine veikla, tai ir kūrybinis procesas prasideda gavus finansavimą. Tad nuo gauto finansavimo priklauso ir mano dienotvarkė. Lietuvoje yra nusistovėjusi sistema, kuriai reikia labai daug lankstumo. Negaliu susiplanuoti veiklos dvejus metus į priekį ir tikėtis, kad viskas taip ir įvyks, kaip, pavyzdžiui, gyvena menininkai Vokietijoje. Jeigu savo darbe pakviečiu šokti keturis ar penkis šokėjus, suderinti, kada jie visi, laisvai samdomi kūrėjai, gali repetuoti kartu – didžiulė problema. Tada turiu keisti savo dienotvarkę, derintis prie kitų.

Ilgą laiką mano dienotvarkėje svarbią vietą užėmė asmeninis ritualas „Kava ir cigaretės“. Buvo griežtas laikas, kuris skiriamas parūkyti ir išgerti puodelį kavos. Tai buvo ne šiaip sau pertraukėlė, bet momentas, kurio metu, kaip tikėjau, sugalvosiu ką nors nauja ar išspręsiu problemą. Šokėjo, kaip ir profesionalaus sportininko, krūviai dideli, tad vieną dieną kūnas pasakė – stop! Dabar jau nebegeriu juodos kavos ir rūkyti mečiau, bet visur nešiojuosi juodojo šokolado plytelę.

Apskritai pastebiu, kad rūkymas nebe toks madingas. Kiek matau pro savo buto langus, žmonės tiesiog masiškai bėgioja. Bet iš sovietinių laikų rūkymas atsineša dar vieną prasmę. Kai buvau rusų kariuomenėje, rūkantieji turėjo teisę į perekūrus – rūkymo pertraukėles, o nerūkantieji visą laiką privalėjo dirbti. Vadinasi, jei norėjai laiko poilsiui, turėjai rūkyti. Dabar akivaizdus sveiko, jaunatviško kūno kultas. Neseniai skaičiau, kad seniau vyravo sveiko kaip stipraus kūno samprata, o dabar labiau vertinamas kūno stangrumas. Matome daug kūnų, kurie transliuoja įvairius požiūrius bei normas, tai galima studijuoti, tai gera medžiaga ir kūrybai.

Scenos menų tyrinėtoja Jane C. Desmond teigia, kad kūnas prisitaiko prie socialinių tapatybių, jas išreiškia ir formuoja. Jos manymu, kiekvienas šokis sudėtingais ryšiais susijęs su kitais šokiais bei kūno panaudojimo būdais ne šokio metu. Kaip apibūdintum savo kuriamos choreografijos tapatybę?

Pradėjau nuo breiko. Iš pradžių tai tebuvo gatvės šokis, o vėliau tapo plastine, menine kalba. Ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu breikas susijungė su šiuolaikiniu šokiu. Tas laikotarpis buvo pilnas nežinios, pradėjau nagrinėti egzistencines temas. Vėliau linkau į šokio teatrą, ekspresionistinę raišką, kai judesys transliuoja vidines, emocines patirtis ir būvius. Nuo 2011 m. pasukau labiau į socialinę tematiką, bet šokio teatro estetika išliko. Jaučiu, kad su paskutiniu darbu „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“, kurį kūrėme kartu su Vilte Švarplyte, prasideda naujas periodas. Šis kūrinys buvo bandymas dekonstruoti sceninį mechanizmą. Atlikėja pasirodymo metu palaipsniui eliminavo visus spektaklio komponentus. Linkome į nieko nedarymą, nieko nerodymą, nieko nekūrimą. Tai – savotiškas meninis nihilizmas, teigiantis neveiklumo prasmingumą. Išėjome už šokio teatro kalbos, labiau rinkomės konceptualesnę, performatyvią raišką. Dabar esu parašęs naują projektą, jis irgi bus panašaus pobūdžio, tik nežinau, ar gausime finansavimą ir kaip apskritai scenos menai gyvuos po karantino.

Šiuo trečiu mano kūrybos dešimtmečiu savirefleksijos vis daugėja. Jaučiu, kad pats kaip žmogus ir kūrėjas judu link pabaigos, tad vėl kyla klausimų – kuo užsiiminėju visą gyvenimą? Kas tas šokis? Kokia jo prasmė? Persekioja klausimas apie kūną ir tapatybę, kiek choreografų ir šokėjų kūryboje yra autentiškumo, o kiek mūsų kuriami judesiai yra konstruktai ir kopijos, iš išorės primesti scenarijai, naratyvai ir ideologijos?

Mačiau kaitą, kokie buvo mūsų kūnai po totalitarinio režimo – lyg iš Michelio Foucault knygos „Disciplina ir bausmė“, kur jis kalbėjo apie disciplinuotus, kontroliuojamus kūnus mokykloje, kalėjime, armijoje, ligoninėje. Mūsų mąstymo šaknys taip pat glūdi krikščionybėje, kuri atskiria kūną nuo sielos bei sąmonės ir laiko jį objektu, mašina, trukdžiu dvasingumui. Dabar populiarios somatinės praktikos, kurios vertina kūno jautrumą ir tiki, jog kūnas gali pasakyti kažką autentiško, unikalaus apie mus mums patiems – tarsi atsvara krikščioniškajam požiūriui. Pasak garsiosios XX a. pradžios Marthos Graham ištaros, šokis, judesys niekada nemeluoja. Ilgą laiką mes, Lietuvos choreografai, buvome šitoje paradigmoje, o dalis ir dabar tebėra, šis požiūris kurį laiką formavo ir mano tapatybę. Bet yra ir kitas požiūris, kurį šių dienų šokyje išreiškė Jerôme Belis – kūnas yra giliai pavergtas kultūrinių, politinių ir istorinių kontekstų, todėl nieko negali mums pasakyti autentiško, tikro ir unikalaus. Čia kyla šiuolaikinio šokio meninis diskursas, kuriame dalyvauju ir aš pats ir, turbūt tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai, visas Lietuvos šokio laukas.

Kiekviena bendruomenė turi savo vertybes ir normas, tam tikrus dalykus, kurių prasme tikima. Ką laikytum savo vertybėmis ir normomis?

Gyvenimas man yra slėpinys, kurį noriu pažinti, tačiau savyje jaučiu daug prieštaravimų ir dar daugiau klausimų, į kuriuos šiandien atsakymų neturiu. Galbūt kūryba yra vienas iš būdų apie tai mąstyti ir taip artėti prie atsakymų.

Ar galėtum pasakyti, kad mąstymas tau yra vertybė?

Taip, deja, turiu pasakyti visų taip dažnai kartojamus ir jau gerokai nuvalkiotus žodžius: man svarbus kritinis mąstymas bei kūrybiškumas. Mūsų kasdienybėje yra labai daug inertiškų dalykų, pernelyg daug gatavų formuluočių ir atsakymų, tačiau ne visada yra aišku, kas iš tikrųjų už jų slypi. Todėl mąstymas yra toks svarbus. Šiuo metu, deja, kultūra ir menas vėl priverstas priminti apie save ir savo reikšmę mūsų gyvenimuose, tačiau kultūros lauke pasigendu to paties savęs permąstymo. Jeigu mes sutinkame, kad padėtis, kurioje atsidūrėme dėl koronaviruso pandemijos, yra visų mūsų veiklos bei pasirinkimų rezultatas, vadinasi, atsakomybę turi prisiimti ir patys kultūros žmonės. Nes nemaža dalis jų patys buvo įsivėlę bei palaikė ydingus gyvenimo būdo modelius, nekritiškumą, etinės atsakomybės stoką, aklą konkurenciją bei gyvenimo tempą, primenantį nuolatines žiurkių lenktynes, atvedusias į šią krizę. Tad klausimų apie mūsų menines praktikas kyla labai daug. Pastebiu, jog užsienyje jie keliami gerokai dažniau ir aštriau nei Lietuvoje. Čia į kultūrą dar dažnai žiūrime kaip į pramogą, nekaltą vizualinę estetiką, užtikrinančią gerą laiko praleidimą, bet aktualesnio kultūros ir meno prasmės permąstymo visuomenėje, manau, trūksta.

Su kokia vietove šiandien tapatintum šiuolaikinį šokį?

Šokį visuomet siejau su miesto kultūra, ypač – didesniais miestais, rafinuotesne, geriau meną išmanančia publika. Dabar, karantino metu, studentų paprašiau nufilmuoti solo choreografijas. Daugelis jų šoko gamtoje – miške arba laukuose. Jų kūnai ir judėjimas man pasirodė daug organiškesnis nei bute, virtuvėje, po balkonais ar gatvėje. Man tai buvo didelis atradimas, pakeitęs mano požiūrį. Dabar nedrįsčiau tapatinti šokio vien tik su miestu – esame taip pat ir gamtos dalis, joje koegzistuojame su kitomis gyvybės rūšimis ir tai teikia daug peno kūrybai.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Antrasis pokalbis – su šokėja ir choreografe Agniete Lisičkinaite, kuri į šokio profesionalų gyvenimą įsitraukė dar visai neseniai. Jaunosios kartos šokėja šiuolaikinio šokio studijas LMTA baigė ir kaip choreografė debiutavo 2014 metais. Nuo to laiko ji sukūrė keturis spektaklius bei personažą, kuris nuolat gyvuoja Lietuvos šokio lauke – vieną iš dviejų blondinių „B&B“. Prieš kelis mėnesius A. Lisičkinaitė tapo Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininke. Naujausią jos ir Gretos Grinevičiūtės darbą „B&B Banana dream“ teatro kritikė Dovilė Zavedskaitė apibūdino kaip pretekstą „puse veido pasijuokti iš mūsų įnirtingų tapatybės paieškų“[iii].


Agnietė Lisičkinaitė / Eglės Jociūtės nuotr.

Savo knygoje Edensoras pastebi, kad nacionalinė tapatybė dažnai siejama su tuo, kas šalyje mažiausiai kinta – su vietovių vaizdais, peizažais. Kokiose vietose dažniausiai sutinki kitus šokio kūrėjus?

Tai – įstaigos, kuriose vienaip ar kitaip egzistuoja šiuolaikinis šokis. Jų nėra daug. „Menų spaustuvė“, kuri Vilniuje yra šokio namai, svarbiausia šokio scena, kuria naudojasi visas laukas; LMTA, kurioje mokau būsimus profesionalus, bei „Low Air“ šokio mokykla, kurioje taip pat vedu šokio pamokas.

Tai, ką paminėjai, yra vietos darbui. Ar yra laisvalaikio vieta?

Būna proginių susibūrimų, kurie vyksta festivalių ar kitų renginių metu ir persikelia į kavines ar barus. Kiekviena organizacija turi savo ritualus. Pavyzdžiui, šokdama šokio teatro „Airos“ spektakliuose, nuolat dalyvaudavau Airos Naginevičiūtės inicijuojamuose susibūrimuose. Panašiai ir „Low Air“ savo viduje organizuoja pasibuvimus. Visos šeimos turi savo šventinius ritualus, taip ir kiekviena šokio bendruomenės šeima turi savuosius. Bet dažniausiai susibūrimai vyksta aplink šokio veiksmą. Didžiausios Lietuvos šokio šventės yra festivaliai „Naujasis Baltijos šokis“ ir „Aura“, kai iš užsienio atvažiuoja įvairių trupių ir visi nori jas pamatyti. Panašiai yra ir užsienyje – eini į kasdienes meistriškumo pamokas ir ten bendrauji su žmonėmis, vėliau eini į spektaklį ir sutinki žmones ten. O tokios vietos, kad žinotum, jog tikrai rasi šokio kūrėjų, Vilniuje nėra.

Kasdienės, kassavaitinės, kasmetinės rutinos – kaip ir kada valgyti, praustis, judėti, dirbti, žaisti ir t. t., – anot Edensoro, sukuria tam tikrą išmintingo elgesio sampratą, kuri susieja kasdienę kultūrą ir tapatybę. Kaip lietuvių šokėjai dažniausiai organizuoja darbo dieną, kokie jos elementai?

Visi yra labai individualūs ir skirtingi, bet Lietuvoje šokio kūrėjams svarbu užsitikrinti finansines galimybes, kad išgyventų. Dienotvarkė priklausys nuo to, ką reikės dirbti. Dažniausiai tai – pedagoginis darbas, jį rasime beveik kiekvieno Lietuvos šokėjo ar choreografo dienoje. Kiti šokėjai gyvena projektine veikla ir iš vienos rezidencijos keliauja į kitą, tad jų kasdienybė kitokia. Kai išvykstu į rezidenciją, mano dienotvarkė taip pat keičiasi. Šiuolaikinio šokio asociacijoje du kartus per savaitę turime užsiėmimus, bet dėl profesionalų užimtumo jie nėra labai paklausūs ir stipriai lankomi, tad negalėčiau jų įtraukti į šokėjų rutiną.

Dažniausiai mano diena prasideda nuo šokio pamokų. Dienos vidurys paprastai skirtas administraciniam arba kūrybiniam darbui, naujo spektaklio repeticijoms. Vakare vėl vedu pamokas arba, gerokai rečiau, šoku spektakliuose. Kartais, kai pamokos prasideda devintą valandą ryte ir einu į spektaklį septintą valandą vakare, dienos būna labai išsitęsusios, kartais – gana laisvos.

Kiek laiko gali skirti savo akiračiui plėsti: profesiniams skaitiniams, susipažinimui su kultūros procesais, naujų kino filmų ar spektaklio įrašų peržiūroms?

Prieš karantiną per savaitę turėdavau šešiolika paskaitų, t. y. šešiolika kontaktinių valandų, pirmininkės poziciją, taip pat veiklą mūsų su G. Grinevičiūte įkurtoje viešojoje įstaigoje „Be Kompanijos“, tad laiko akiračiui plėsti nebuvo. Bet man, kaip menininkei ir mokytojai, jo reikia. Mėgstu tai paaiškinti kūrybą lygindama su maisto gaminimu. Kaip ir virtuvės šefas, menininkas kuria iš įvairių „ingredientų“, tad nuolatos savo „šaldytuvą“ turi pripildyti – kitaip vieną dieną jis gali pamatyti, kad nebeturi iš ko gaminti. Tad stengiuosi pripildyti savo „ingredientų“ atsargas kaip tik įmanoma, bet galimybė skaityti, žiūrėti, kur nors eiti, visuomet priklauso nuo laiko galimybių, tad ne visada galiu sau tai leisti.

Kokios vietos tau asmeniškai labiausiai asocijuojasi su judėjimo patirtimi? Kokioje aplinkoje mėgsti dirbti, kurti?

Jei kalbėčiau ne apie šokio salę, tai būtų smėlis, kopos. Mėgstu žemę, minkštumą. Kai būnu prie jūros arba Nidos kopose, dažnai atsiranda noras verstis kūliais, judėti per smėlį.

Dažniausiai dirbu „Menų spaustuvės“ trečiojoje salėje arba „Low Air“ studijoje, jos abi baltomis sienomis, juodo linoleumo grindimis. Dirbant man patinka floor work, žemės technika, kuri neturint specialios šokio dangos yra sudėtinga. Mėgstu šokti natūralioje šviesoje, be elektros apšvietimo, tad kai improvizuoju, ieškau judesių, man svarbi dienos šviesa. Ypač gerai kūnas reaguoja, jeigu yra saulėta.

Kiek vieta, kurioje dirbi, lemia tavo kuriamą šokį, choreografiją?

Kartą su G. Grinevičiūte buvome rezidencijoje Latvijos mietelyje Lūznavoje, dirbome angare, kuris sukuria didumo ir šalčio įspūdį. Norėjosi tokią būseną sukurti ir per judesį. Bet šiuo metu nekuriu darbų, kurių turinys priklausytų nuo erdvės, tuo užsiima kiti šokio menininkai. Pavyzdžiui, Grėtė Šmitaitė daro meninį tyrimą miškuose, Goda Žukauskaitė kuria ilgos trukmės pasirodymus, manau, joms erdvės poveikis gali būti svarbus. Aš pati labiau konstruoju užduotis – ką noriu padaryti, kokia yra mano vizija. Tiesa, netrukus su G. Grinevičiūte kursime įvietinto dokumentinio teatro šokio spektaklį „Einu pirkti pieno“, bet kol kas nežinau, kur šis kūrybinis procesas mus nuves.

Kaip manai, kiek tavo kuriamam šokiui svarbi muzika? Kas ypatinga kūriniuose, kuriuos renkiesi? Galbūt gali paminėti tendencijas, kas yra labiau sava, o kas – svetima? Ką klausai laisvalaikiu, o kas skamba tavo pamokose bei spektakliuose?

Šiuo metu muzika yra vienas pagrindinių mano variklių, ji labai mane įkvepia. Dažniausiai tai, ko klausau asmeniškai, groja ir pamokose, nes pagal tą muziką kuriu šokio kombinacijas mokiniams. Labai mėgstu klasiką, šioje srityje mano favoritas yra Maurice’as Ravelis. Jo kūrinyje „Undinė“ man patinka tėkmė, kuri siejasi su vandens tėkme, tai visada matau tos muzikos klausydama. Steve’o Reicho kūrinius naudoju dėl jo ritmikos, taip pat Johno Cage’o „Living Room Music“ pasirinkau dėl ritmikos ir garsų eklektikos. Mėgstu populiariąją muziką, ypač dešimto dešimtmečio ir pirmojo dvidešimt pirmo amžiaus dešimtmečio hitus, o dažniausiai groju Alicios Keys muziką. Šiaip klausau labai įvairių stilių, na, gal išskyrus roką ir metalą. Mane įkvepia net rusiška muzika – buvau Antochos MC koncerte, aš jį dievinu.

Kūryboje renkuosi kiek kitokią muziką, ji gali būti rimtesnė arba priklausyti nuo temos. Pavyzdžiui, „B&B“ spektakliams būdinga trash estetika, tad ir muziką tokią renkamės. Kai kūriau „Z+“, bendradarbiavau su beat box stiliumi dirbančiu kūrėju, nes galvojau apie paauglių auditoriją.

Anot Edensoro, kultūriniai ryšiai taip pat atsiskleidžia vizualinėje kultūroje. Kiek tau svarbios drabužių ir išvaizdos mados, kūno laikymo pozos?

Aš esu baigusi Kauno dailės gimnaziją, mokykloje turėdavome iki dvidešimt papildomų dailės pamokų per savaitę, vizualioji kultūra man labai svarbi. Mėgstu eiti į parodas, bandau pasivyti šiuolaikinio meno naujoves, man patinka įvairios dailės rūšys – tapyba, šiuolaikinė skulptūra, grafika. Taip pat mėgstu drabužius. „Menų spaustuvėje“ esu sukaupusi kostiumų sandėlį – kaip jaunai choreografei visai nemažą. Man patinka juos tvarkyti.

Ir vaidybinius, ir dokumentinius kino filmus žiūriu per judesio prizmę. Net ir tada, kai juose nėra šokio, atliekamus judesius matau kaip choreografiją. Turbūt daugeliui choreografų taip?

Kaip tai persikelia į kūrybinę veiklą?

Įvairiai. Kartais sekamus pavyzdžius galiu atskirti sąmoningai. Visuose „B&B“ spektakliuose yra daug tiesioginių nuorodų. Kurdamos spektaklį „B&B Banana Dream“, su G. Grinevičiūte nusprendėme kaip pavyzdį pasirinkti Quentino Tarantino filmą „Bulvarinis skaitalas“, nes Umos Thurman personažas įkūnijo mūsų norimą įvaizdį. Didelė dalis spektaklio garso takelio, kurį sukūrė Arturas Bumšteinas, yra perkonstruotas iš filmo garso takelio elementų. Kai kūrėme „B&B dialogą“, A. Bumšteino prašėme sukurti takelį iš „Eurovizijos“ konkurso dainų, kurios surinko po nulį taškų. Jį naudojome paskutinėje – svajonės išsipildymo, sėkmės scenoje.

Kartais asociacijų neįmanoma atskirti sąmoningai. Kartą kūriau trumpą, šešių minučių darbą „Low Air“ šokio mokykloje, kurį pavadinau „Niujorko gatvės scena“. Joje judėjimas buvo paremtas vaikščiojimu. Niujorke esu buvusi tik vieną kartą ir šis įvaizdis atėjo iš to, kad Niujorko gatvių judėjimą dažnai matau filmuose. Nėra taip, kad pamačiau kažkokį konkretų filmą ir panaudojau. Tai kažkaip išsisaugojo mano galvoje, kažkur pasąmonės sluoksniuose ir iškilo man pačiai netikėtu būdu.

Kaip manai, ar lietuviams būdingas ypatingas būdas sekti kultūrinėmis nuorodomis?

Manau, kad neįmanoma sukurti naujo meno kūrinio be sąsajų su anksčiau sukurtais darbais. Viską, ką žmogus kuria, jis kuria dėl to, kad jį kažkas paveikė. Tai būdinga visiems visame pasaulyje. Kiek lietuvių menininkai linkę šias sąsajas nurodyti? Vyresnės kartos šokio menininkai nelinkę nurodyti tiesiogiai, jie labiau poetiški, o jaunesni renkasi tiesmukesnes sąsajas. Pavyzdžiui, Luko Karvelio spektaklyje „Blank spots“ buvo aiškios nuorodos į populiariąją kultūrą. Anksčiau lietuviškas šokis buvo ramesnis, gilesnis, poetiškesnis – kaip lietuviškas kinas. Dabar, kai atsivėrė sienos ir visi pradėjo keliauti, sunku pasakyti, kiek jaunieji kūrėjai, užsienyje gyvenantys Liza Beliasnaja, L. Karvelis, G. Šmitaitė savo kūryba sieja su lietuvišku šiuolaikiniu šokio identitetu. Ar apskritai toks yra? Galime įvardyti, kad „tai skandinaviškas darbas“ arba „gryni estai“, bet kas tai yra „lietuviai“? Pastaruoju metu lietuvių darbuose išryškėjo komiškumas. Viskas prasidėjo gal nuo Agnės Ramanauskaitės, Pauliaus Tamolės ir Manto Stabačinsko „Contemporary?“, tada Vilmos Pitrinaitės „Mis Lietuva“, Mariaus Pinigio „Ground Zero“, mūsų „B&B dialogo“… Bet ar tikrai galime tai laikyti mūsų tapatybės dalimi? Manau, turi praeiti daugiau laiko.

Identitetą lemia įpročiai, o juos veikia ir geografinė, ir socialinė, ir politinė aplinka. Ar galėtum pasakyti, kad Lietuvos šokėjai turi jiems būdingų spektaklių arba jų elementų kūrimo įpročių?

Yra tam tikri įpročiai. Tai – baimė klysti ir noras padaryti kiekvieną savo darbą šedevru. Tai irgi turi savo priežastis. Kai sukuri gerą darbą, kurį laiką jauti grįžtamąjį ryšį, tau rašo žmonės, jie tave kur nors kviečia, nori bendrauti. O kai nepavyksta, tada nieko – tyla, tarsi nieko nebūtų įvykę. Tai labai asmeniniai dalykai, bet mes pačios su Greta taip jautėmės po naujausio mūsų darbo. Žinoma, aš esu sukūrusi tik keturis spektaklius, gal geriau pasakytų tie, kas yra sukūrę daugiau. Bet kodėl apie tai kalbu? Lietuvoje nėra jokios grįžtamojo ryšio kultūros. Kalbu ne apie tai, kad po spektaklio plojama, atsistojama ar atnešama gėlių. Kalbu apie tai, kad galima pabūti kartu, o jeigu liko klausimų – pamėginti išsiaiškinti, pasikalbėti apie tai, kas vyko scenoje. Užsienyje žiūrovai lieka po spektaklio, veikia barai arba kavinės, kur visi gali susėsti ir neformaliai, gurkšnodami mėgstamą gėrimą pasikalbėti; atėję šokėjai prisijungia prie žiūrovų, mezgasi diskusija. Lietuvoje teatrų kavinės dirba prieš spektaklį bei per pertrauką, tuo jų darbas ir baigiasi.

Kaip Lietuvos šokio kūrėjai bendrauja tarpusavyje? Kaip kalbatės, dalijatės patirtimi arba pranešate svarbius dalykus?

Norėčiau sakyti, kad Lietuvos šokio bendruomenė yra atvira, gebanti kritikuoti ir priimti kritiką, gebanti girti ir priimti pagyras, bet taip nėra. Man baisu sakyti tai viešai, nes aš esu bendruomenės dalis ir tai yra kritika man pačiai. Daugeliui šiuolaikinis šokis yra keista meno rūšis, jo daug kas nesupranta. Bet mane labiausiai nuvilia, kai manęs nesupranta kolegos. Norėčiau bendruomeniškumo, gebėjimo dalintis, paskatinimo vieniems iš kitų… Tiesa, aš bendrauju su visais aplink mane esančiais, o jie bendrauja su manim. Karantino metu paaiškėjo, kad galime greitai mobilizuotis. Tai rodo bendrumą, gerą santykį. Turime asociaciją, kurioje yra daug aktyvių narių ir jie daug daro dėl bendruomenės. Visa tai džiugina.

Anot Edensoro, tapatybė atsiranda iš to, kas priimama kaip sava ir lieka svetima. Kas, tavo nuomone, yra svetima Lietuvos šiuolaikinio šokio laukui, kas čia neprigyja?

Visų šokio kūrėjų praktikos skirtingos, o laukas dar labai jaunas. Negaliu sakyti, kad neprigyja konceptualusis šokis, nes yra per mažai žmonių, kurie jį bando. Norėčiau sakyti, kad nėra tyrimų, bet naujausias Erikos Vizbaraitės darbas „Apnea“ tai paneigia. Jos kūrinyje buvo labai aiškus objektas, tyrimo tema, ji ilgai ir nuosekliai ją analizavo ir kaip tyrimo išvadą sukūrė spektaklį. Šitaip pas mus kuriama nebuvo. Taip pat nėra daug akademinio šokio konteksto – straipsnių, paskaitų.

Ir akademinių kūno tyrimų?

Viskas susiveda į labai aiškią priežastį – Kultūros taryba tokių dalykų beveik nefinansuoja. Mūsų finansavimo sistema veikia taip, kad menininkas turi pasiūlyti idėją ir produktą. Tyrimai dažniausiai nežada aiškaus rezultato, niekada negali žinoti, kur jie nuves. Tai skatina meninių tyrimų atsisakyti.

Kiekviena bendruomenė turi savo vertybes ir normas, tam tikrus dalykus, kurių prasme tikima. Kas vertybėmis ir normomis laikomis šiuolaikiniame šokyje? Kas tarp šokio kūrėjų labai sveikintina ir palaikoma?

Lietuvoje, kaip ir labai daug kur, yra vertinama kokybė – technikos, turinio, gebėjimo reprezentuoti savo darbą ir kūrybą. Taip pat, kadangi daugelis kelių vis dar yra minami naujai, manau, vertybė Lietuvos šiuolaikinio šokio lauke vertinamas atsidavimas, nuoseklus, bendruomeniškas darbas bendruomenės labui.

Kaip manai, kiek Lietuvos šiuolaikiniame šokyje vertinamas autentiškumas, neturėjimas autoritetų, bandymas ieškoti savo kelio?

Nežinau, ar tai iš tikrųjų vertinama, bet visi iš tiesų nori būti unikalūs. Kūrėjai Lietuvoje bijo, kad kažkas pradės daryti taip, kaip jie. Jie bijo būti sekami, kopijuojami.

Spektaklyje „Contemporary?“ buvo scena, kurioje persirenginėdamas Mantas Stabačinskas be jokių skrupulų nusirengia nuogai. Atrodo, šokėjams vyrams ir moterims įprasta persirengti bendrose patalpose. Ar galėtum paminėti dar kokių nors nerašytų bendruomenės susitarimų?

Visų krypčių – baleto, sportinių, liaudies šokių – šokėjų aprangos repeticijų metu dažniausiai būna aptemptos, itin tvarkingos. Šiuolaikiniame šokyje repeticijų metu visi rengiasi laisvais, nevaržančiais, nutampytais drabužiais.

Kaip manai, kodėl?

Baleto technikos esmė, kurią nuolat bandė paneigti šiuolaikinis šokis – būti nežemiškam, idealiam. Šiuolaikiniame šokyje svarbi žemės technika, kuriai reikia patogių, laisvų drabužių, lyg ilsėtumeisi namuose žiūrėdamas televizorių, taip pat nebūtų baisu sutepti, suplėšyti. Tokia apranga man siejasi su laisve, neįspraudimu savęs į rėmus.

Jau minėtame spektaklyje „Contemporary?“ P. Tamolė prisimena choreografės Birutės Letukaitės verbalinę komunikaciją – ši šokėjų prašo padaryti „cak cak cak“. Šokant baletą, vartojami prancūziški skoliniai, hiphopą – angliški terminai kaip footwork, toprock ir panašiai. Kaip paaiškini, ką tavo šokėjams reikia daryti?

Aš vartoju daug ištiktukų – cak, bum, sliap, nes mano mokytojai taip darydavo. Daug metų dirbu su mėgėjais, per tą laiką mano šokio žodyne atsirado pačios prikurtų pavadinimų, kurie, kaip supratau iš patirties, veikia efektyviau negu angliški profesiniai terminai. Pavyzdžiui, judesį roll down vadinu sushi roll. Vesdama pamokas sakau: kaip mes vyniojame sušį, taip ir jūsų stuburas turi susivynioti. Visas pagrindines žemės technikos sąvokas pervadinau maisto pavadinimais, pavyzdžiui, bananas (kai žmogus, gulėdamas X poza ant žemės, rankas ir kojas suveda į vieną pusę – tai primena banano formą), kukulis (kai žmogus klūpi, susisukęs į kamuoliuką), guminukas (tai paprastas persivertimas per petį, bet kadangi verčiantis reikia atsipalaiduoti, mokiniams sakau, kad jie turi būti minkšti kaip guminukai). Tad pamokose sakau maždaug taip: dabar darysite bananą, kukulį, guminuką, per sushi rollą atsistosite ir padarysite žvaigždės sukinį. Tai jiems yra aišku, lengva atsiminti, kūnas lengviau įsisavina šitą informaciją. Iš esmės tą patį naudoju ir su studentais, nes taip smagiau. Panašių praktikų turi ir kiti šokio mokytojai. Vienas mano mėgstamiausių ir įspūdingiausių dėstytojų buvo Petras Skirmantas, kuris vieną pamoką, pusantros valandos, pravedė be akompaniatoriaus, visą laiką dainuodamas „tirim pam pam, turu čak čak, purum tim tim…“. Iš to būtų galima visą spektaklį padaryti!

Jeigu reikėtų įvardyti Lietuvos peizažo elementą, pastatą ar miesto akcentą, kuris galėtų atspindėti šiuolaikinio šokio lauką, kas tai būtų?

Man tai – Vilniaus vamzdis arba „Krantinės arka“. Meno kūrinys, kurį dažniausiai labai gerai vertina meno ir kultūros lauko žmonės, o kiti nesupranta. Stipriai įžemintas, bet kiauras, pro jį galima praeiti. Tai puikus Vilniaus ženklas.

___________________

[i] Čia ir toliau rėmiausi: Tim Edensor. National Identity, Popular Culture and Everyday Life, Oxford, New York 2002.

[ii] Goda Dapšytė. Paimti pauzę: Vyčio Jankausko Šokio spektaklio „Ekspansija. Visata ateina į mano kūną“ premjera. Naujasis židinys-Aidai, Nr. 4, https://nzidinys.lt/goda-dapsyte-paimti-pauze-vycio-jankausko-sokio-spektaklio-ekspansija-visata-ateina-i-mano-kuna-premjera-nz-a-nr-4/

[iii] Dovilė Zavedskaitė. Tapatybės nupurtymas nuo banano. Dance.lt, 2018-12-31, http://dance.lt/new/2018/12/31/tapatybes-nupurtimas-nuo-banano/

Daugiau aktualijų