Atstumti dėl atstumo

Minia žmonių klaidžioja muziejaus laiptais. Tai minia, kuri seka tris nenuspėjamai judančias juodas figūras. Minia, kuri retkarčiais išsibarsto erdvėje ir vėl susijungia į vientisą masę, – lyg gyvūnas. Tai minia, kuri pati save valdo. Ši minia – tai MO muziejaus laiptus nusėdę žiūrovai, stebintys vengro Máté’o Mászáros šokio spektaklį „Atstumo mechanika“.

Būtent atstumą Mászáros matuoja judesiu – kokio veiksmo sukuriamas atstumas tarp mūsų vis dar saugus, kokio intensyvumo atstumas tampa savaime saugančiu? Šiandien ši tema dar aktualesnė: spektaklio pradžioje moters balsas diktuoja nurodymus, žiūrovų ir šokėjų veikimo šioje erdvėje taisykles. Iš įrašo skambantis balsas savo nugesinta ramybe primena oro uoste nuolat girdimą žmogų – belytį balso tembrą, kuris niekada neturi nei bruožų, nei paties veido. Nespėji net pasijusti kažkaip nepatogiai, nejaukiai, suglumti ar norėti priešintis – gal jau pernelyg įpratome prie reikalavimų?

Nors scenos erdvė, kurioje veikiama, apibrėžta labai konkrečiai – sienomis, turėklais ar kitomis kliūtimis, tačiau atlikėjų judėjimo trajektoriją nuspėti sunku. Todėl nesugebėdamas „užbėgti veiksmui už akių“, esi priverstas gaudyti erdvėje pasklidusius kūnus ir pats nuspręsti, kokiu atstumu nori žvelgti į šokėjus. Pasirinkta pasirodymo erdvė – MO muziejaus (o prieš tai M. Žilinsko dailės galerijos Kaune) laiptai nesukuria stipraus papildomo turinio. Tačiau nors tai ir yra bevardė fizinė erdvė, ji turi individualią architektūrą, prie kurios prisitaiko joje judantys ir savo judesiu šią erdvę iš naujo perkuriantys atlikėjai. Įdomu, kaip šis spektaklis atrodytų daugiau fizinių trukdžių turinčioje erdvėje? Kad ir oro uosto laukiamajame, kur dažniausiai nepastebima pačios erdvės architektūra judančio kūno dėka gali būti pažadinta. Ką spektakliui suteiktų erdvė, turinti stiprų prasminį krūvį? Ką šioje erdvėje reikštų atstumas ar žiūrovų judėjimas paskui atlikėjus? Veikiausiai, skirtingoms fizinėms vietoms pritaikomas spektaklis kaskart atsiranda iš naujo.

Įdomu tai, jog atstumas spektaklio sumanyme akcentuojamas įvairiai. Viena vertus, tai ką tik paminėtas fizinis atstumas tarp aktorių ir žiūrovų bei vien tik žiūrovų. Kita vertus, tai toji atstumo mechanika, t. y. atstumo leidžiamas, o kartais ir sukuriamas judesys. Čia judesys kartojamas taip ilgai, kol nebesupranti ar jis pradeda kisti tik tavo akyse, ar ir erdvėje. Tokia monotoniška fizinės kūno išraiškos mechanika kuria visą spektaklio tekstą. Jenna Jalonen, Máté’as Mészáros ir Zsófia Tamara Vadas tarpusavyje ieško veikiau ne atstumo, o ryšio: kaip kūnas sutinka kūną, kaip kūną palieka, pakeičia, atstumia ar sutinka kitą. Po erdvę judantys atlikėjai išryškina, o vėliau ir aprėpia statiškus žiūrovus. Tad, kur tikroji mechanikos išraiška: fiziniame šokėjo kūne ar pasyvioje statistų minioje?

Kūnas čia tampa ir erdvės matavimo vienetu, ir kliūtimi, ir iššūkiu. Nors atlikėjai nemėgina išsilaisvinti iš savo kūnų, spektaklyje svarbiu dėmeniu tampa kūno psichologija: čia atsiranda tekstas, – tie patys nurodymai ir reikalavimai, tik ištarti jau spektaklio viduje, – surišantis visus palaidus spektaklio siūlus į santykį, mintį, sumanymą. Tiesa, kūnas „Atstumo mechanikoje“ neturi atminties, įpročio, patyrimo. Rodos, judesiai, kuriuos atlieka šokėjai, atsieti nuo jų lyties, sudėjimo, asmens. Paradoksalu, jog aktyvus fizinis, mechaninis judėjimas kuriam laikui leidžia pamiršti apie paties kūno fiziologiškumą. Iš judančio žmogaus lieka tik grynas judesys. Bet ar judėjimas čia dar reiškia gyvybę? Galbūt tik tiek, kiek kūnas jaučia fizinį nuovargį.

Nuotraukų autorius Dmitrijus Matvejevas

Daugiau aktualijų