Lietuvoje vystosi tradicija auginti spektaklius pamažu, nespaudžiant greito rezultato. Vienas tokiu principu užaugusių darbų – buvusių Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjų Emos Senkuvienės ir Blake’o Seidelo (JAV) sukurtas duetas „X ir ateities X“, uždarose repeticijose ir viešose scenose brandintas dvejus metus. Gyvas spektaklis, kurio choreografija, anot E. Senkuvienės, kaskart kinta, neseniai įgijo naują pavidalą – B. Seidelo vaidmenį perėmė ryškiausias jaunosios kartos lietuvių šokėjas Lukas Karvelis, neseniai baigęs CODARTS menų akademiją Roterdame, dirbęs su tokiais choreografais kaip Anouk Van Dijk, Jiří Kyliánas ir kiti. „Kai Blake’as Lukui pasakojo savo personažo istoriją, supratau, kiek daug spektaklyje yra to, apie ką pati nė nepagalvojau“, džiugiai stebėdamasi tikina E. Senkuvienė, pasakodama apie spektaklio temas, kūrybinį procesą bei pripažinimą, sulaukus kvietimo dalyvauti Niujorke vykusiame festivalyje „Battery Dance“.
Nuotrukų autorė – k.momentai
Spektaklyje tyrinėjamas sutrikęs, išeities nerandantis žmogus. Ką naujo, ko anksčiau nežinojai apie žmones, supratai kurdama „X ir ateities X“?
Sutrikęs žmogus – mūsų išeities taškas, tačiau jei žiūrovams atrodo kitaip, nesijaudiname – spektaklis kalba apie labai paprastus, žmogiškus, atpažįstamus dalykus, tad natūralu, kad kiekvienas įžvelgia tai, kas jam artimiau.
O apie žmones supratau tai, kad beveik visi mes einame per tas pačias kliūtis ir patirtis. Žinoma, būna išimčių, tačiau dauguma dalykų kartojasi. Prieš kurdama spektaklį pati jaučiausi labai sutrikusi, susipainiojusi ir įstrigusi savo mintyse. Nurimau tik pasikalbėjusi su Blake’u ir išgirdusi, kad jis jaučiasi taip pat – iki tol išties maniau, kad tik man vienai maišosi protas! Nuo to atsispyrėme kurdami spektaklį. Tačiau kadangi esame du priešingų lyčių atstovai, natūraliai atsirado santykių tema, apie kurią iš pradžių negalvojome.
Stebint spektaklio „X ir ateities X“ ištraukas susidaro įspūdis, kad darbas artimas šokio teatro „Aura“ stilistikai. Su Blake’u Seidelu susipažinote šokdami būtent ten, tad turbūt natūralu tikėtis tokio stilistinio rezultato?
Tiesą sakant, statydami spektaklį visiškai apie tai negalvojome – tikslas buvo vystyti mintį, ne šokio stilių. Tačiau įtaka natūrali – ne tik dėl Tavo paminėtų aplinkybių, bet ir dėl to, kad kūrybinis spektaklio procesas prasidėjo būtent grįžus iš gastrolių Meksikoje su šokio teatru „Aura“. Tai buvo intensyvus lakotarpis ir sumaištis galvoje tapo kūrybiškai naudinga. Man patinka, kai judesys gimsta iš vidinio pojūčio. Pastarųjų prisikaupė tiek, kad jie natūraliai sugulė į judėjimą – kiekvienas atėjome su savo mintimis, patirtimis ir idėjomis, iš kurių organiškai išaugo judesiai ir patys nustebome, kiek daug medžiagos sukūrėme. Nepaisant to, kad repetuoti kartais pradėdavome apie 21 valandą, dirbti buvo taip gera ir įdomu, kad visiškai pasinėrėm į „X ir ateities X“ kūrimą.
Spektaklį kūrėte kartu su Blake’u, tačiau šįkart jį keičia Lukas Karvelis. Kodėl prieikė keitimo ir kodėl pasirinkai Luką?
Blake’as negalėjo atvykti į Lietuvą dėl pandemijos laikotarpio apribojimų. Todėl pradėjau svarstyti, kas iš lietuvių šokėjų šiuo metu yra Lietuvoje, ir kas per palyginti trumpą laiką galėtų įsisavinti daug naujos medžiagos. Lukas buvo pirmasis pasirinkimas ir nepaprastai džiaugiuosi, kad jis, būdamas išties užsiėmęs, sutiko prisidėti.
Beje, būsimas spektaklis nėra Luko premjera. Su juo turėjome trumpą kūrybinę rezidenciją Baisiogaloje, kurios metu penkias dienas nuo ryto iki vakaro leidome drauge dirbdami ir pramogaudami. Laiką skyrėme sukurti ryšiui, kurį atskleidžiame spektaklio metu. Darbą rodėme vietinei paauglių publikai ir Kultūros centro darbuotojams – neabejoju, kad daugumai jų tai buvo pirma ar viena pirmųjų šiuolaikinio šokio patirčių. Pasirodymo metu vyravo visiška tyla ir tai laikau geru ženklu – panašiõs reakcijos ir tikiuosi iš įsijautusių, savyje šokį išgyvenančių žmonių.
Ar pavadinimas „X ir ateities X“ reiškia, kad spektaklis pasakoja apie pokyčių periodą – nuo mūsų šiandien iki mūsų ateityje?
Visų pirma, spektaklyje nėra aiškios pradžios ar pabaigos. Siekėme sukurti darbą, kuris būtų tarsi ištrauka iš gyvenimo ar filmo, kurį įsijungi praėjus keliolikai minučių ir po pusvalandžio vėl išjungi, nežinodamas nei kaip viskas prasidėjo, nei kaip baigsis, tačiau vis tiek patirdamas įvykius, pokyčius.
O „X“ pavadinime reiškia, kad mūsų vietoje gali būti bet kas – tiesiog šiandien scenoje esame mes. Žiūrovai yra tie, kurie stebi problemas iš šalies, o iš šalies viskas visuomet atrodo paprasčiau ir aiškiau. Toks suvokimas taip pat padeda netvarkai galvoje sustoti į vietas.
Ar sceografinis spektaklio „X ir ateities X“ paprastumas susijęs su darbo idėja, ar su finansinėmis galimybėmis?
Žinoma, biudžeto dideliems scenografijos sprendimams neturėjome. Tačiau visų pirma drauge su Blake’u didžiausią dėmesį skyrėme kūnų fiziškumui, tad visa kita niekad neatrodė reikšmingiau už gyvų žmonių judėjimą. Turbūt teisingiausia sakyti, kad norai ir galimybės šįkart sutapo.
Kokių įdomiausių spektaklio interpretacijų teko girdėti?
Minėčiau ne viso spektaklio, bet konkrečios dalies interpretaciją. Kai rodėme darbą Niujorke, „Battery Dance“ festivalyje, vienas žiūrovas pasakė, kad spektaklio viduryje esančią sceną interpretavo kaip mano mirtį. Man tai pasirodė labai įdomu: susimąsčiau, kaip jis turėjo pateisinti vėlesnes scenas, kuriose aš ir toliau šoku.
Iš tiesų – „X ir ateities X“ rodytas Niujorke. Kokių įspūdžių iš ten parsivežei?
Jų nepaprastai daug. Vien tai, kad pirmasis mano ir Blake’o darbas atrinktas į Niujorko festivalį, nepaprastai džiugina ir suteikia daug pasitikėjimo savimi.
Tiesa, viešnagė prasidėjo ne itin sklandžiai, nes organzatoriai pamiršo, kada turėjau atskristi, ir neatvyko manęs pasiimti į oro uostą. Dėl to neturėjau laiko išsimiegoti po kelionės ir iš oro uosto vykau tiesiai į repeticiją, o jau kitą dieną turėjome pristatyti darbo ištrauką.
Planavome pasirodyti du kartus. Minėta ištrauka turėjo būti rodoma lauko scenoje, o po poros dienų laukė pilnas spektaklis uždarame teatre. Galvojome, kad lauke pasipraktikuosime, o kitą dieną rimtai „atidirbsim“. Tačiau lauko scena pasirodė esanti žemutinio Manheteno pakrantėje, su Laisvės statula fone. Tokia erdvė sukūrė nepaprastą atmosferą, kuri ir tapo pačia įspūdingiausia festivalio patirtimi.
Be abejo, buvo įdomu susidurti su vietine publika. Sulaukėme daugybės atsiliepimų ir interpretacijų – niujorkiečiai be baimių ar kompleksų komentuoja ir dalinasi įžvalgomis. Man regis, kur kas atviriau nei lietuviai.
Nuotr. Juliana Crawford. Battery Dance archyvas
Koks šiuolaikinis šokis patinka tau pačiai?
Man visuomet patinka matyti gyvą žmogų ir jo fiziškumą. Turiu omenyje ne tikslų judėjimą pagal užduotą ritmą, bet bandymą apčiuopiamais kūno judesiais išreikšti idėjas. Jei fiziškumas turi mintį – kokią nors, kad ir pačią paprasčiausią, tačiau konkrečią – man to užtenka, kad būtų estetiškai malonu stebėti kūrinį. O kartais žmogaus judėjimas taip nubloškia, kad nors iš pradžių nesuvoki, ką matai, ilgainiui pajunti už to slypinčią gilesnę mintį.
Šokio platforma „Bitės“, galima sakyti, yra „X ir ateities X“ krikštamotė. Čia rodei pirmą eskizą, dabar platformą organizuojanti „Artopia“ rūpinasi tolesne spektaklio sklaida. Ar gali pakomentuoti, kuo tau kaip choreografei svarbu turėti galimybę prieš pristatant pilną darbą parodyti žiūrovams jo ištraukas?
Spektaklis „X ir ateities X“ vis dar gyvas – iki šiol kiekvienas rodymas baigėsi skirtingai, nauja pabaigos choreografija numatyta ir artėjančiam spektakliui. Darbui greitai bus dveji metai ir man labai gražu, kad jis iki šiol keičiasi, vis įgauna naujų pavidalų – šįkart tam įtakos turi ir Luko prisijungimas.
Puikiai suvokiu, kad toks procesas yra prabanga – paprastai spektaklių (ne vien šokio) kūrėjai privalo atsiskaityti už finansavimą laiku išpildydami kūrybinę idėją. Taip nelieka laiko klaidoms, kurias patirti būtina, nes tik taip sužinome, ką ir kaip reikėtų tobulinti.
Kitas dalykas – palaipsniškas darbo pristatymas kūrėjams kelia mažiau streso. Įsivaizduoju, kaip sunku choreografams, kurie spektaklių premjeras numato didžiuosiuose festivaliuose – visiškai „žalio“ darbo ateina pažiūrėti šimtai žmonių. Aš kūrybos pradžioje norėčiau susikoncentruoti į tyrinėjimą ir procesą, o ne būtinybę atsiskaityti pristatant galutinį rezultatą. Kaip minėjau, labai svarbu leisti sau suklysti ir taisytis. Stebuklų nebūna – per naktį neįmanoma atidirbti naujų sprendimų. Idėja gali gimti greitai, tačiau jai įkūnyti reikia laiko.
Apskritai manau, kad kūrybinio proceso trukmė neturėtų būti apribojama. Menininkui svarbu turėti laiko iškristalizuoti, ką jis nori pasakyti, o neparodžius darbo kitiems paprastai sunku numatyti, ar pasirinkta raiška veiks. Žinoma, šiandien tokie „eskizų tikrinimai“ dar yra prabanga, tačiau būtų tobula, jei toks darbo principas taptų tendencija.
Spektaklį „X ir ateities X“ galima pamatyti rugpjūčio 29 dieną Kaune (Kauno kultūros centras), rugsėjo 2 dieną Baisiogaloje (Baisiogalos kultūros centras) ir rugsėjo 3 dieną Mažeikiuose. Daugiau informacijos: www.dance.lt šokio kalendoriuje.