Išvalytosios

Pokalbis su šokio kūrėjomis Dovile Petkūnaite ir Rūta Butkus

Šiuo metu, kai rašau šį tekstą, kažkur po Tenerifės salos akmeninius kalnus braido naujo šokio filmo „Artificial“ kūrėjai. Ir visi jie – iš Lietuvos, nors ne visi joje šiuo metu gyvena. Prieš aštuonerius metus į Ispanijai priklausančias žemes gyventi išsikraustė šokėja ir choreografė Dovilė Petkūnaitė. Baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Airos Naginevičiūtės vadovaujamame kurse, debiutiniuose darbuose kūrėja rinkosi itin tamsius, moteriškos vienatvės išgyvenimus atskleidžiančius įvaizdžius. Šiandien, kurdama po itin ilgos pertraukos, ji prisipažįsta, jog priimti daugelį sprendimų tapo lengviau, patirti procesą – maloniau, o pandemijos situacija neleidžia nurimti, nes visi planai gali pasikeisti per minutę.


Artificial/Kadras iš būsimo šokio filmo

Dovilė: „Išvykdama ir jau pradėjusi gyventi čia, tiesiog ieškojau normalaus gyvenimo. Stabilių pajamų ir ramybės. Dirbdama restorano vadybininke, turėjau daug laiko stebėti žmones. Jų – turistų – Tenerifėje yra daugybė ir visi jie atvyksta iš labai skirtingų šalių. Bėgant laikui imi atskirti tautybes iš veido, atpažinti dėsningus elgesio modelius. Tokia stebėjimo būsena ir „žemiškas“ darbas tave, kaip menininką, keičia. Visų pirma supranti, jog niekam tokie tavo „hobiai“ nėra įdomūs. Įvertini faktą, jog nesi aukščiau, nesi geresnis. Ir, svarbiausia, tam, kad būtum suprastas, turi kalbėti ta pačia, suprantama kalba.“

Ne paslaptis, jog Dovilės gyvenimą ir jo vertybes taip pat smarkiai supurtė sūnaus gimimas. Kaip supras visi tėvai, – naujo žmogaus atėjimas į pasaulį ir jo auginimas tampa ne tik fiziniu, bet ir emociniu žmogaus iššūkiu, gerokai aplamdančiu ir performuojančiu jo ego. Tą jau senokai žino Dovilės bendrakursė Rūta Butkus, Lietuvoje matyta ilgiau ir dažniau. Paskutiniaisiais veiklos gimtinėje metais nuo įvairialypio atlikėjos ir choreografės darbo ji perėjo ir į kitas raiškos formas, – spėjo sukurti mistišką ir įtraukiantį šokio filmą „B. triušį besivejant“ bei man asmeniškai itin imponavusius šokio dienoraščius (atsiradusius youtube kanale before it was cool). Paskutinės žinios apie Rūtą nuskambėjo, jai išvykstant dėstyti šokio į Kiniją, vėliau Instagrame buvo matyti #Paris, o į „Artificial“ filmavimus ji atvyko iš Londono. Tad… kaip?

Rūta: „Londone atsidūriau vienos nakties sprendimu. Kai mano sūnus  įstojo  ten mokytis, jis dar buvo nepilnametis, tad turėjau su juo likti, kol jis oficialiai taps savarankiškas. . Dabar jau galėčiau palikti Londoną, bet man labai patinka jį tyrinėti, o visa pandemijos situacija fone tapo tikru išgyvenimo iššūkiu. Tokiu sudėtingu metu mes išvydome, kaip toli nuo kasdienių žmogaus poreikių yra menas. Jis nėra būtinybė išgyvenimui, o prabangos dalykas, pridėtinė vertė. Ėmiausi valytojos darbo. Šiandien manau, jog tapusi turtinga (dar turiu tam laiko!), būčiau menininkų mecenate. Bet pirmenybę teikčiau tiems, kurie  norėdami išgyventi kada nors turėjo dirbti tą vadinamą juodą darbą ir po to vis dar nori kurti. Man valymas tapo ne tik dar vienu aplinkos ir žmonių stebėsenos įrankiu, bet visų pirma – savęs valymu. Išsivalymu nuo nereikalingų ego, nepasvertų ambicijų. Taip susprogdinau savosios aplinkos burbulą ir perkračiau vertybes.“

Rūta taip pat tvirtina, jog nuolankumo ją išmokė ir dėstytojos darbas. Čia, kaip sako ji, negali pasiekti norimo rezultato, jei iškilsi aukščiau studentų: „Turi kalbėtis ir dalyvauti kartu, tik taip galima tobulėti. Skirtingai nuo mūsų patirties akademijoje, kuomet dėl itin griežtos ir dažnai aiškiai neartikuliuotos kritikos tu, kaip studentas, tiesiog pasimeti. Nematydamas savęs, o ir visos situacijos iš šalies, negauni reikiamo atsako, nors, atrodytų, į atlikimą sudedi visą save.“


Artificial/Kadras iš būsimo šokio filmo

Atsitraukimas, apsivalymas ir atsiribojimas nuo gimtosios aplinkos – esminiai dviejų choreografių kūrybinės pauzės įspūdžiai. „Dabar filmavimuose viskas vyksta žymiai paprasčiau, nei anksčiau, kai kurdavome spektaklius. Tai, ką darydavai savaitėmis, kankindavaisi, mėgindavai jėga išspausti ir dvejodavai dėl aplinkinių priėmimo, šiandien gali padaryti ir nufilmuoti vos per kelias dienas. Atsirado žymiai daugiau laisvės, o kartu ir tam tikros prabangos, – gali kurti tik su tais žmonėmis, kurie tave palaiko. Tokia atranka įvyksta savaime ir dėl logistikos klausimų, ir dėl daugelio kitų aplinkybių. Žinoma, „Artificial“ procesą labai pakoregavo ir pandemija, nes aš pati iš viso neturėjau pasirodyti priešais kamerą, o komandoje buvo dar daugiau šokėjų. Bet yra taip, kaip yra ir mes turime su tuo dirbti. Net negalėčiau pasakyti, kad yra blogiau, – kartu su puikiu operatoriumi Miku Zabulioniu trise sudarome puikią komandą ir viskas vyksta labai organiškai ir sklandžiai“, – džiaugėsi Dovilė.

Rūta: „Atsimenu, kiek anksčiau su Dovile diskutuodavom ir pykdavomės dėl visų detalių. Dabar ji man pasako „bėk ten“ ir aš bėgu. Paprastai. (juokiasi) Iš pradžių specialiai nežiūrėjau rezultato kadre – norėjau išlaikyti šviežią žvilgsnį, kai jo prireiks ir nepridėti savo interpretacijų. Ir kai iškilo būtinybė, Dovilė manęs paprašė pasakyti nuomonę.“

Dovilė: „Reikia paminėti ir Miko profesionalumą. Nors jis anksčiau ir nėra filmavęs šokio, bet tikrai puikiai jį jaučia. Negaliu patikėti, kiek puikių, gražių scenų tenka atsisakyti, nes tiesiog yra per daug. O Mikas labai padeda ir aiškiai artikuliuodamas techninius dalykus, leisdamas man suvokti, kodėl ne viskas gali gautis taip, kaip aš įsivaizduoju.“

Ne veltui prie „Artificial“ temos priartėjome būtent per atsitraukimą. Kaip pasakoja Dovilė, idėja projektui gimė per ilgą, Tenerifėje net tris mėnesius trukusį karantiną. Iš tiesų, – daug laiko pamąstyti. Vis dėlto atraminė gamtos ir ją teršiančio žmogaus tema kūrėjos gyvenime atsirado daug anksčiau: „Gyvendama čia, ekologijos, taršos, klimato kaitos problemas pastebiu žymiai aiškiau. Pradedant nuo to, jog net per mano aštuonerius metus saloje, klimatas kinta drastiškai. Niekuomet nebūdavo tokių dažnų smėlio audrų, ugnikalnių drebėjimų ir nuolatinių gaisrų. Bet blogiausia tai, jog žmonėms nerūpi, – pinigai visuomet ima viršų. Tenerifėje ir toliau vienas po kito kyla viešbučiai, kurie pila atliekas tiesiai į vandenyną. Be jokių filtrų. Žinoma, jie gauna baudas iš Europos sąjungos, bet jas susimokėję savo požiūrio nekeičia. Mane stebina ir pati pirkimo kultūra, manija. Juk ši sala – kaimas, kuriame tau užtenka tų pačių šlepečių, šortų ir marškinėlių, bet tas pirkimas nesustoja. Žinoma, didžioji problema yra šiukšlinantys turistai, bet iš jų išgyvena visi.“, – pasakoja Dovilė.


Artificial/Kadras iš būsimo šokio filmo

Gamtą naikinantis žmogus ir jo paties dirbtinumas, – ne vieno šiandienos kūrėjo akiratyje atsiduriančios temos. Visgi po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių kūrybinis darbas atokioje saloje kelia susidomėjimą. O kokios choreografinės formos šiandien aktualios tokioms, atrodytų, ekspresyvioms menininkėms?

Dovilė: „Daugiau judesio, buvimo, movement.“

Rūta: „Aš manau, mums visuomet buvo artimesnės judesio paieškos, tik mus nuolat mokė ir spaudė šokti. Kurti kombinacijas.“

Kalbi su jomis, tokiomis pačiomis, kaip ir prieš beveik dešimtmetį ŠMC kavinėje, apie kurios naujienas po valandos pokalbio, pranešu. Ir vis neapleidžia jausmas, kad kažką praleidai, atitrūkai.

Dovilė: „Buvo metas, kai beveik nebendravome. Bet ištikimiausi bendražygiai grįžta. Man patinka tokia šiandienos būsena, kuomet nejauti spaudimo, nebereikalingos visos dramos. Žinoma, pažiūrėsim, kaip bus, kai kursime Lietuvoje. Baigę filmuoti Tenerifėje keliausime dirbti prie kito projekto Vilniuje. Reikės karantinuotis, todėl tikimės per tą laiką sumontuoti medžiagą iš Tenerifės, tuomet viskas būtų baigta iki spalio.

O kitas projektas – „Šiltnamis“ – bus apie patį karantiną ir jo būsenas. Būdama čia, mačiau ir girdėjau begalę istorijų. Kažkas iš kaimynų bandė žudytis, šalyje buvo ypatingai suaktyvėjusi smurto namuose banga. Tiek, jog net atėjusi į vaistinę, moteris galėjo pasakyti slaptažodį vaistininkui, ir jis būtų iškvietęs policiją jos vyrui. Atlaisvėjus ribojimams, galėjai matyti kaip žmonės arba iš karto susikrovė daiktus ir paliko salą, arba visiškoje nežinioje ėmė kurti gyvenimą iš naujo… Yra daug dalykų, apie kuriuos galima kalbėti, kuriuos reikia analizuoti ir jie aktualūs ne tik čia.“


Artificial/Kadras iš būsimo šokio filmo

O kaip Rūta, ar ji grįš į Kiniją ? „Siūlė, bet nesutikau. Politika.“, – trumpai ir aiškiai atsako ji. Jos planuose – tolimesnis, kaip jį pavadinau „prabangus“ tyrimas: „Man patinka stebėti žmones, jų judesį gatvėje. Tą dariau Paryžiuje, dabar – Londone. Nenoriu prisirišti, kurti dėl ataskaitų. Galiu dirbti bet kokį darbą, kuris man leis stebėti Europos miestus, kelis kurių dar noriu aplankyti ir panagrinėti.“

Visos trys sutariame, jog ir pačioje Lietuvoje, o ne tik atskirų lietuvių mąstymuose reiktų išnaikinti įsitikinimą, kad užsidirbti iš „eilinio juodo darbo“ yra kažkoks žeminantis dalykas. Kaip ir suprasti, jog norint išgyventi iš kūrybos, privalu susitelkti ne tik į meninę jos vertę, bet ir komercinę pusę. Žinoma, su išimtimis kiekvienu variantu. Stebėdama bei klausydama Dovilės ir Rūtos, supratau kelis dalykus. Vienas iš jų, jog gražu, kai šiais laikais dar yra negalinčių nekurti, bet darančių tai tik iš didelio poreikio. Antras – mes jau susigyvenome su pandemija. Karantino, kelionių tvarkos, grafikų dėliojimo ir naujojo planavimo schemos tampa praktiškai normalia pokalbio dalimi. Tikriausiai po bet kokios pauzės visi galime versti naujos kūrybos puslapį.

______

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų