Choreografas Maciej Kuźmiński: „Kad užčiuoptume savo tapatybę, tektų sustabdyti laiką“

Scenos menų pasaulis pamažu grįžta į naujo sezono ritmą – ne tik kviečia į rudeniui įprastas premjeras, bet ir pristato tarptautinius kūrinius, kurie pastarąjį pusmetį jau spėjo tapti egzotika. Vienas tokių – naujasis Šeiko šokio teatro spektaklis „i“, kurio choreografiją sukūrė lenkų choreografas, prodiuseris ir atlikėjas Maciej Kuźmiński. Į spektaklio premjerą rugsėjo 15 d. kviečia tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, vykstantis Klaipėdos mieste. Su M. Kuźmiński kalbamės apie spektaklio kūrimą netradicinėmis sąlygomis, realybe tapusį futurizmą ir jo perteikimą scenoje.


Maciej Kuzminski / Nuotrauka: A. Joachimiak

– Su Šeiko šokio teatru dirbate pirmą kartą. Nuo ko prasidėjo šis bendradarbiavimas?

Maciej Kuźmiński: Dėl užsimezgusio bendradarbiavimo turėtume dėkoti Šeiko šokio teatro šokėjui Niels Claes. Prieš keletą metų jis šoko Lenkijos šokio teatre, kuriame aš tuo metu dirbau pedagogo darbą. Jam patiko mano vedami mokymai, tad sumanė pakviesti mane į Klaipėdą. Šeiko šokio teatrui idėja patiko, buvau pakviestas vesti kūrybines dirbtuves praėjusį gruodį. Taip ir susipažinome. Šokio edukacijos metu pradėjome kalbėtis apie galimybę vystyti bendrą projektą. Mintyse turėjau keletą idėjų, tad jų ir ėmėmės.

– Prie naujojo spektaklio su lietuvių ir lenkų šokėjais Jums teko dirbti karantino metu. Kaip praėjo šis procesas?

M. K.: Iš tiesų, šio spektaklio premjera turėjo įvykti Nyderlanduose, gegužės mėnesį. Tačiau pasaulį ištikus pandemijai viską teko nukelti ir pergalvoti, reikėjo perplanuoti visą repeticijų ir pasiruošimo grafiką. Pirmosios šio projekto repeticijos įvyko virtualioje erdvėje. Jausmas buvo keistas. Nuotoliniu būdu reikėjo dirbti su šešių šokėjų grupe ir dramaturgu. Kartą per savaitę visi susitikdavome virtualiai, taip pat šokėjus konsultuodavau individualiai.


Akimirka iš spektaklio „i“ repeticijos / Nuotrauka: Dragan Jereminov

Tuo pačiu procesas išėjo labai atviras, šokėjai turėjo daug laiko pagalvoti, ką norėtų daryti, paskaityti, pamąstyti. Tad manau, ši situacija turėjo ir pozityvią pusę.

Daug palaikymo suteikė Šeiko šokio teatro meno vadovė Agnija Šeiko ir prodiuserė Goda Giedraitytė. Su kokiais sunkumais besusidūrėme, nuo pat pradžių tikėjome šiuo projektu. Klausimas buvo ne ar jis įvyks, bet kada.

– Pakalbėkime apie patį kūrinį. Jo pavadinimas „i“ iš pirmo žvilgsnio sufleruoja kažką labai asmeniško. Ar taip ir yra?

M. K.: Iš dalies, taip – šis kūrinys yra kelionė į save. Tačiau tai labiau egzistencinis, nei biografinis darbas. Jame klausiame, ką reiškia būti žmogumi, kaip mokslas mums padeda peržengti savo būties ribas, nagrinėjame transhumanizmo temą. Juk žmogaus ribas mes peržengiame nuolat – štai ir šiandien, sėdėdamas Klaipėdoje, kalbėjausi su Lenkijoje esančia savo dukra. Tai irgi yra žmogaus ribų peržengimas, nors ir tapęs mums įprastu.

– Atrodo, transhumanizmo temas dažniausiai sutinkame mokslinės fantastikos knygose, video žaidimuose ir filmuose. Kaip tokią temą perteikti scenoje?

M. K.: Labai mėgstu mokslinę fantastiką, bet ne dėl šviesos kardų ar kosminių laivų, o todėl, kad ji visada atsiremia į egzistencinius apmąstymus. Nesvarbu, ar tai Stanislavo Lemo knygos, tokie filmai, kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“) ar seniausios „Žvaigždžių kelio“ („Start Treck“) serijos – šie kūriniai yra apie žmoniją, jos troškimus ir progresą. Nenoriu ir šio spektaklio traktuoti tik kaip mokslinės fantastikos kūrinio. Taip, spektaklio kostiumai atrodo lyg iš fantastikos pasaulio, tačiau darbas labiau siejasi su vidine žmogaus kelione, asmenybės filosofija. Visą veidą dengiantys kostiumai, dabartinės Covid-19 situacijos kontekste, spektakliui suteikia dar vieną papildomą sluoksnį ir sustiprina mūsų keliamus klausimus – ką reiškia būti žmogumi šiandien, kas mus riboja ir kaip galime tai įveikti?


Akimirka iš spektaklio „i“ repeticijos / Nuotrauka: Dragan Jereminov

Vienas svarbiausių dalykų, padedančių idėjas perteikti teatro ir šokio scenoje – žmogaus kūnas. Tai – pagrindinė kūrybinė medžiaga, pagrindinė reikšmių nešėja. Viskas, kas scenoje daroma su kūnu yra itin asmeniška, tačiau tuo pačiu metu ir labai universalu, nes kūnas yra vienintelis mus visus siejantis dalykas. Galime kalbėti skirtingomis kalbomis, bet visi turime kūnus.

– O ką Jūs pats manote apie transhumanizmą? Ką Jums asmeniškai reiškia ši tema?

M. K.: Transhumanizmas man nėra fantastinė ateitis – viskas vyksta jau dabar. Manau, šiandien itin ryškūs kartų skirtumai. Vos trylika metų už mane jaunesnio brolio kartai jau lengviau bendrauti su draugais telefonu, nei gyvai. Tik trylika metų, o jausmas toks, lyg tai būtų visas šimtmetis! Telefonas tapo asmeniškiausiu žmogaus turimu daiktu – ne, tai nebe jūsų apatiniai, o telefonas. Pasaulis keičiasi ir vystosi beprotišku greičiu, o mes esame priversti su tuo susitvarkyti. Nebėra jokio „aš“, tapatybė nebeegzistuoja. Manau, tam, kad galėtume užčiuopti savo tapatybę, tektų sustabdyti laiką.


Akimirka iš spektaklio „i“ repeticijos / Nuotrauka: Dragan Jereminov

– Spektaklio aprašyme minima, kad jis balansuos tarp scenos ir vizualiojo meno. Kaip atrodys šis balansas?

M. K.: Pirmiausia svarbu paminėti, kad tuo metu, kai kūrėme scenai skirtą pasirodymą, mes sukūrėme ir meninę instaliaciją, skirtą atvirai erdvei. Ji turi kitą pavadinimą, tačiau joje naudojame tuos pačius kostiumus. Tai – tiesiog kita tos pačios temos interpretacija. Šią instaliaciją Klaipėdos mieste bus galima pamatyti visus metus, taip pat prieš ir po spektaklių.

Grįžtant prie spektaklio – mums svarbu, kaip šis kūrinys kalba vaizdu. Vietoje to, kad kliautumėmės tik šokiu, siužetu ar tekstu, mes dažnai kliaujamės būtent vaizdais. Tad spektaklyje jie tampa tokie pat svarbūs, kaip ir kūnas bei judesys.


Akimirka iš spektaklio „i“ repeticijos / Nuotrauka: Dragan Jereminov

– Kokią auditoriją labiausiai kviečiate pamatyti šį spektaklį ir ką norėtumėte, kad ji patirtų?

M. K.: Kaip visada, norėčiau, kad žiūrovas į mano spektaklį eitų kuo atviresnis. Kadangi spektaklis toks vizualus, žiūrovams linkiu leisti sau pasinerti į apmąstymus apie tai, kas vyksta priešais jų akis.

______

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų