Atsipūsti, sustoti, įkvėpti – pabūti. Austėjos Vilkaitytės spektaklis „Atvanga I“

Laikas skrieja, veiklų gausėja, tik spėk suktis, tik spėk sustoti, apie save pagalvoti. Tokiu atveju reikia pauzės, sustojimo momento, kad galėtum bent susivokti, kur taip skrieji, kur taip be konkretaus tikslo, gyvenimo pamėtėtas, leki. Lietuvių kalboje  yra ypatingai gražių žodžių ir choreografė bei atlikėja Austėja Vilkaitytė savo kūriniais apie juos vis ir primena: buvo abejingumas o dabar metas atvangai. „Teks paplušėti be atvangos, o vėliau galėsim ir atsikvėpti.“, – kaip kūrinio aprašyme įkvėpta Giedriaus Kuprevičiaus teigia pati autorė.

Atvanga, anot žodyno, talpina ne vieną reikšmę: tai ir atokvėpis, pauzė, sustojimas, tai – ir pastogė, apsauga. Sustojimas, kuris apsaugo, galime sakyti net ir taip. Ir iš tiesų menininkė pristatytu kūriniu to ir siekia: kad žiūrovas sustotų, pasiduotų akimirkai, atsikvėptų ir įvertintų grožį, kuris gimsta prieš akis ir kurį pastebėti galima tik atitrūkus nuo lėkimo.


„Atvanga I“ | Austėja Vilkaitytė, Martyno Plepio nuotraukos

Į mažytę Kauno kamerinio teatro erdvę įžengiančius žiūrovus šokėja pasitinka grojant post-punk stiliaus muzikai ir tarytum įveda į savo rutiną: ramiai tiesinasi plaukus, lyg ruoštųsi kur išlėkti pasižmonėti. Nesunku suprasti, kad kuriamas alter ego / personažas yra įstrigęs kažkur aname, ankstesniame laike: išduoda vizualinis paketas, kuriame įsipynusios 1990 – 2000 metų Gariūnų formuotos mados, su tam metui būdingais „ridikiuliais“ (nes paprastas rankinukas vargu, ar gali apibūdinti tą estetiką), grandinine palaidine, juoda blizgia „koža“ bei velvetinėmis kelnėmis.

Galėtum pagalvoti, kad grįžo personažas iš „Abejingumo“, pasiruošęs papasakoti kitą istoriją. Ir turbūt nė nesuklystum, nes autorinėje kūryboje personažai persipina, susigyvena vienas su kitu ir mokosi iš vienas kito. Tačiau šitas estetinis sugrįžimo į praeitį šou trunka neilgai – greitai persimainoma į kitą sluoksnį, kuriam, kad vyktų ir įvyktų nesvarbu, ar dabar ant bangos pankai, ar subkultūroms nepriklausantys individualūs stiliai. Galima plaukti paviršiumi, o galima ir pabūti, užmiršti, koks dabar laikas ir kristi tiesiai į idėjų metafizinę bedugnę. Sustojam, atsikvėpiam ir krentam.

Vilkaitytė kviečia išeiti iš kasdienybės, pasitelkdama nuorodas į tam tikrą lietuvišką folklorą, scenoje užsukdama kone virsmo ritualą. Lyg kokia laumė savo kūną vietoj varvančių juodų dumblų išsipaišo juodais, grafičiams skirtais purškiamais dažais, pakeičia aprangą, sakytum, išsineria iš odos ir pradeda pažindinti publiką su Giedriaus Kuprevičiaus muzika. Didinga, menančia tautos praeitį, įkvepiančia patriotinės dvasios.

Apsiauna kengūrinius batus, kurie padiktuoja tam tikrą specifinę judesių kalbą, perjunginėja muziką, žaidžia šviesomis. Vyksta kaita tarp buitiškumo ir „kažko aukščiau“. Atrodo, kad atlikėja skolinasi judesius iš paprastų gyvenimo dalykų – šokinėdama su tais batais atlieka veiksmus, kuriuos priskirtum aerobikos kategorijai, tačiau tuo pačiu lyg ir suteikia tai judesių kalbai kitų dėmenų, atveria kitas prasmes. Tai gali būti ir begalinis žmogaus, įsipainiojusio į darbo ir technologines džiungles, lėkimas neaišku kur ir plušimas be atvangos. Tai gali būti ir laumės, susisukusios į žalčių lizdą (kurie, šiuo atveju, krūvon suversti laidai), apeiginis šokis. Ir jau ką pamatysi toje akimirkoje, tą ir pamatysi – kiekvienam skirtingi potyriai sukelia pauzės troškimą. Ir visa tai įrėmina virš galvos kabantys pinti sodai, atkartojantys lietuviškas spalvas ir lietuviškus raštus.

Visgi, daugiausia dėmesio Vilkaitytė šį kartą skiria ne personažui, o pačiai scenai, erdvei, kurioje veikia. Pauzę, sustojimą, atvangą ji kviečia surasti labai tiesiogiai – tiesiog pabandant pasigrožėti čia ir dabar vykstančiais scenos kismais, iš dalies apnuogindama teatrinę veikimo mašiną. Žiūrovas mato besikeičiančius šviesos šaltinius, besimainančias šviesas, jos atlieka atskirą vaidmenį, kuria tam tikrą erdvės architektūrą, tam tikrą lėtą ritmą. Vilkaitytė nesislėpdama aiškiai ištransliuoja – viskas, ką matote, daroma čia ir dabar, tiesiai skambinu šviesų dailininkui ir sakau, kokios spalvos reikia, kur tą šviesą įjungti, kuriam „žiedui“ šį kartą paskirti dėmesį.

Kontekstų ir nuorodų čia prisipynę daug, todėl darosi neaišku, ar šį darbą priskirti šiuolaikinio šokio spektakliui (galbūt ties konceptualaus šokio kategorija), ar judesio performansui, ar kažkam, kas liptų ant skirtingų kategorijų ir žanrų ribų ir neturėtų konkretaus apibrėžimo. Būtis pagal planą? Esybė pasiklysta kažkur sąvokų apibrėžimuose.

Ir nepaisant visų intencijų ir idėjų, klausimas, ar tos intencijos lieka suprastos ir perskaitytos. Be gausių, nemenko įsiskaitymo reikalaujančių kontekstų,  koją taip pat, atrodo, pakišo pati teatrinė erdvė, kuri žiūrovą gana įpareigoja (o ir visas infekcinis laikotarpis žiūrovą dar labiau atitraukia nuo vyksmo, užbarikaduoja skydeliais, šaltai stumia tolyn). Kažkur iki galo nesusidėjo visi taškai. Pritrūko energinio susijungimo su publika, kad užsimezgęs ryšys visus vestų bendru keliu trokštamo tikslo link ir tos pačios laumiškos dvasios su šamanizmo prieskoniu, kuri būtų leidusi pasinerti į šiokią tokią improvizaciją, nesupančiotą konkrečių rėmų.

______

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau