Kęstas Matusevičius: „Cirko Sapiens“ taps kūrybos vieta

Su cirko artistu Kęstu Matusevičiumi susitikome Kauno senamiestyje, kurį po trejų metų, praleistų Suomijoje, jis vėl vadina namais. Lahčio mieste Kęstas baigė cirko mokyklą SaSak, kurioje tobulino įvairias jau iš anksčiau pažinotas technikas ir mokėsi naujų. Cirkas jį domino nuo mokyklos laikų. Visgi ir tradicinis, ir šiuolaikinis cirkas reikalauja didelio įdirbio, kantrybės ir užsidegimo.

Šiandien Kęstą jau galima vadinti profesionalu, o įgyta patirtimi jis dalinsis neseniai Kaune duris atvėrusiame šiuolaikinio cirko centre „Cirko Sapiens“. Su akrobatikos bei klounados artistu kalbėjomės apie cirko edukaciją užsienyje, šio meno vystymą Suomijoje bei Lietuvoje.


Joonas Purastie nuotr.

Gal galėtum trumpai papasakoti apie savo studijas Suomijoje. Dabar, kai jau esi baigęs mokslus, kaip vertini programos kokybę?

Pati programa Suomijoje man labai patiko. Visų pirma, ji suteikė daug laisvės – tu neprivalėjai pasirinkti tik vienos srities ir tapti jos specialistu. Mokėmės ir tradicinio , ir šiuolaikinio  cirko . Be to, niekada nebuvo aiškinama, kad kažkuri cirko sritis yra vertingesnė. Mokykloje mielai priėmė ir tuos žmones, kurie norėjo būti kūrybiški, ir tuos, kurie labiausiai susikoncentravo į techninių įgūdžių tobulinimą. Studijų metu pavyko išbandyti daug skirtingų technikų. Pirmaisiais metais su jomis tik susipažinome, o mokslų pabaigoje jau atlikome sudėtingus triukus.

Pavyzdžiui, mūsų klasei teko mokytis korėjietiškų sūpynių (angl. korean cradle), kuomet pora žmonių stovi ant 2–3 metrų aukščio stulpų ir laiko trečiąjį, kurį sūpuoja ir meta kitiems dviem artistams, esantiems už kelių metrų. Ši patirtis pasirodė labai įdomi, nes Lietuvoje nebuvau bandęs nieko panašaus. Čia jau buvo tas tikras cirkas:  mes rizikuojame, turime daug treniruotis ir pasitikėti vienas kitu. Taip pat mokėmės oro akrobatikos, kuri man,  bijančiam aukščio, buvo didelis, bet įdomus iššūkis. Dar bandėme įvaldyti žongliravimą, stovėjimą ant rankų, porinę bei grupinę akrobatiką.


Mikko Pirinen nuotr.

Kuris darbas, sukurtas studijų SaSak mokykloje metu, labiausiai įsiminė?

Baigiamasis darbas. Jam pasiruošti turėjome apie tris mėnesius, todėl užteko laiko jį pamilti, pradėti nekęsti ir vėl pamilti. Šiame darbe pasirinkau drabužius kaip pagrindinį spektaklio akcentą, juos tyrinėjau, su jais atlikau objektų manipuliacijos triukus. Drabužiai tapo tarsi tuo,  kuo žongliruoju, tačiau stengiausi nepamiršti ir tiesioginės jų paskirties.  Pasirodyme nuo pat pradžios naudojau ir klounadą, o kiek vėliau atradau lėlių teatrą (angl. puppeteering), kuris padėjo iš drabužių sukurti gyvūnus ir monstrus. Visa tai   sujungėme į siurrealistinę komediją, kurią vėliau su „Kanta company“ tobulinome rezidencijos „Kūrybinė vasara Menų spaustuvėje“ metu, kurdami eskizą „Clothes and Us“. Darbas su šiuo spektakliu suteikė man galimybę kitaip pažiūrėti į šiuolaikinį cirką.

 Kelis metus mokeisi Suomijoje, o dabar grįžai cirko meno mokyti į Lietuvą. Kokie pagrindiniai cirko vystymų skirtumai šiose šalyse?

Suomijoje yra labai daug jaunimo cirko mokyklų – po vieną atrasti galima net ir mažuose miesteliuose. Jos žadina vaikų kaip galimų būsimų artistų bei tėvų kaip žiūrovų susidomėjimą šiuo menu.  Šių mokyklų dėka auditorija turi tam tikrų žinių, kitokį suvokimą: Suomijoje žiūrovai nesitiki kiekvieno pasirodymo metu pamatyti špagato ir salto, nelaiko tokių triukų kertiniu elementu ir iš šiuolaikinio cirko laukia kažko daugiau. Manau, kad Suomijai būdingi kaip reta išugdyti, motyvuoti cirko žiūrovai.


Kanta Company, „Drabužiai ir mes“ | Dainius Photo nuotr./ Menų spaustuvė

Šalies cirko specifinės stilistikos aš nepastebėjau, kol išvažiavę į kitą šalį išgirdome, kad pasirodome kaip Suomijos artistai. Man atrodo, kad Suomijoje tarsi pirma yra technika, o tada ieškoma idėjos pasirodymui.  Pavyzdžiui, Prancūzijoje viskas atvirkščiai – einama nuo koncepcijos prie technikos. Prancūzijoje būna tokių šiuolaikinių spektaklių, kur artistas valandą laiko stovi nejudėdamas prie virvės ir, vos prie jos prisilietęs, pasirodymą baigia. Vis dėlto po truputį viskas maišosi ir panašėja, nes cirko artistai daug keliauja.

Lietuvoje viskas dar tik prasideda, tačiau žvelgiant į kūrinius , pristatytus „Naujajame cirko savaitgalyje“ (aut. past. – tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis organizuojamas „Menų spaustuvės“ Vilniuje) galima pastebėti, kad lietuviai taip pat linkę labiau akcentuoti spektaklio mintį, o ne triukus. Manau, kad cirko technikos Lietuvoje tiesiog dar nėra taip išvystytos, tačiau artistai turi minties gvildenimo įgūdžius, ko gero – iš lietuviško dramos teatro tradicijų.


Kanta Company, „Drabužiai ir mes“ | Dainius Photo nuotr./ Menų spaustuvė

Ar yra šalis, kurios cirko stilistiką, meistriškumą vertini labiausiai?

Turbūt ne. Mane greičiau sužavi trupė, o labai dažnai jas sudaro artistai iš įvairiausių šalių. Dažniausiai skirtumas tarp šalių yra toks, kad vienose šiuolaikinio cirko kultūra jau yra išvystyta, o kitose dar tik užsimezga. Tačiau šiuolaikinis cirkas visur skelbia tą pačią bendrystės mintį – mes esame čia, nes mums smagu būti kartu ir faina tai, ką darome.

Dar prieš studijas Suomijoje šokai su ugnimi bei vaidinai klounados spektakliuose. Dabar prie tavo technikų prisidėjo ir akrobatika bei objektų manipuliacija. Kodėl tave patraukė būtent šios cirko sritys?

Akrobatika ir žongliravimas, kuriuo kažkiek užsiėmiau šokių su ugnimi metu, mane žavėjo visada. Tačiau, patyręs nugaros traumą, kurį laiką negalėjau šiomis technikomis užsiimti ir „Cirkuliacijos“ (aut. past. – tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis Kaune) metu atradau klounadą. Man ji labai patiko ir neblogai sekėsi, niekada nesijaučiau ant scenos toks gyvas kaip su klounada kaip klounas jaučiausi itin kūrybingas.  Vis dėlto, neturėjau galimybės klounados studijuoti SaSak mokykloje, todėl pasirinkau akrobatiką ir porinę akrobatiką. Tada – treji  metai sunkaus fizinio darbo, bet man tai labai patiko, nes, mokytojams padedant, išmokau dalykus, kurie atrodė neįveikiami. O manipuliavimą objektais aš bandžiau įtraukti į savo pasirodymus dar nuo mokyklos laikų. Manau, kad tai puikus daiktų tyrimo būdas.


Elina Uusitalo nuotr.

Gal gali papasakoti, kaip cirke  kuriami nauji triukai?

Per procesą, kai tu kažką tyrinėji fiziškai. Pavyzdžiui, kurdami eskizą „Clothes and Us“, mes su kolegėmis dešimčiai minučių apsikeisdavome disciplinomis. Po to laiko, per kurį eksperimentuodavome su sau ne tiek gerai pažįstama technika, mes vieni kitiems parodydavome kelių minučių improvizaciją. Kai žiūri, kaip kitas artistas, nebūdamas disciplinos specialistu, su ja elgiasi, gali pastebėti, kad jis randa būdus, apie kuriuos net nebūtum pagalvojęs. Būtent iš to vėliau gali kilti idėja naujam triukui. Žinoma, yra ir kitų būdų. Kartais pavyksta kažką naujo išrasti, jungiant dvi ar kelias senesnes idėjas. Aš galiu žengti žingsnį į priekį ir viena ranka į orą išmesti kamuoliuką, tačiau kas nutiks, jeigu žingsnį aš žengiu ne su koja, o su ranka, o koja išmesiu kamuoliuką? Ieškant kažko naujo, svarbu nuolat eksperimentuoti, keisti judesį, ieškoti variacijų.


Kanta Company, „Drabužiai ir mes“ | Dainius Photo nuotr./ Menų spaustuvė

Šiuolaikinio cirko spektakliuose ne tik vaidini – tau teko prisiliesti ir prie režisūros. Kaip supratai, kad nori vadovauti spektaklio kūrybiniam procesui?

Man visada patiko kurti savo spektaklius. Net kai žiūriu kitus pasirodymus, norisi juos nagrinėti – kodėl yra daroma taip, o ne kitaip, kaip dar būtų galima padaryti ir panašiai. Be to, suvokiu, kad mano nugara nėra amžina ir mąstau, kas bus, kai nebegalėsiu fiziškai atlikti akrobatikos triukų. Žinoma, liks mano mylima klounada, bet norėčiau  dirbti ir kaip šiuolaikinio cirko režisierius. Visgi dar ne dabar. Visų pirma man reiktų įgauti dar gerokai daugiau žinių apie kūrybą, šiuolaikinį cirką bei iš esmės plėsti akiratį.


Kanta Company, „Drabužiai ir mes“ | Dainius Photo nuotr./ Menų spaustuvė

 Į cirko centrą „Cirko Sapiens“ mokyti grįžai ne vienas, bet su dviem artistėmis iš trupės „Kanta company“: Lyla Goldman ir Aino Mäkipää. Gal gali trumpai pristatyti savo koleges bei jų disciplinas?

Lyla Goldman yra kilusi iš Sietlo. Ji prieš atvykdama mokytis į Suomiją jau buvo nemažai nuveikusi su jaunais cirko kūrėjais trupe „Circus Smirkus“ Amerikoje. Lylos specialybė – oro akrobatika, , konkrečiai – darbas  su šilkais (angl. aerial silk) bei vienaratis . Aino Mäkipää yra iš Suomijos. Ji mokėsi Lapenrantos jaunimo cirko mokykloje,, su kuria nemažai pasirodydavo. Aino pagrindinės disciplinos yra kiniškas stulpas ir žongliravimas, ypač su atšokančiais kamuoliukais. Visi mes susipažinome SaSak mokykloje.


Kanta Company, „Drabužiai ir mes“ | Dainius Photo nuotr./ Menų spaustuvė

– Kas nauju cirko centru ir jo potencialu privertė patikėti ne tik tave, bet ir koleges iš JAV bei Suomijos?

Pirmiausia mes atvykome į rezidenciją „Menų spaustuvėje“. Kol dirbome Vilniuje, apie naują cirko mokyklą bendravome su Gildu Aleksa. Po truputį ši idėja ėmė darytis vis realesnė, , kol tapo aišku, kad centras tikrai bus atidarytas. Prie planavimo mes taip pat, kiek galėjome, prisidėjome savo žiniomis apie šiuolaikinį cirką. Kai nebeliko jokių abejonių dėl mokyklos atidarymo, viskas buvo aišku – žinojome, kad liksime. Tokios mokyklos atidarymas mums suteikia galimybę ir erdves repetuoti, tobulėti, dirbti, o be to ir mokyti, ugdyti naują Lietuvos šiuolaikinio cirko kartą.

– Visgi tai ne pirmas tavo prisilietimas prie edukacijos. Su Džiugu Kunsmanu, kuris taip pat dirbs „Cirko Sapiens“ centre, esate lietuvius mokę ir anksčiau. Kaip tai atrodė ir ko naudingo tave išmokė ši patirtis?

Mes kartu su Džiugu ir Gildu turėjome „Trouble on Stage“ studiją Kauno kultūros centre. Mokėme dešimties suaugusių žmonių grupę to, ką patys mokėjome:  tai žongliravimas, akrobatika, šiek tiek akrojogos. Gildui padedant, kartu su mokiniais sukūrėme spektaklį , kurį rodėme Kauno senamiestyje. Nors tai buvo labai smagu, tačiau tada man trūko kompetencijos mokyti, nes pats nebuvau susidūręs su profesionaliais cirko mokytojais. Taip pat neturėjome pakankamų sąlygų treniruotis saugiai. Teko dirbti ne ant čiužinių, o ant kietų grindų, todėl turėjome atsisakyti bet kokių sudėtingesnių, pavojingesnių triukų. Tikrai nebuvo blogai, bet dabar bus dar geriau!


Kanta Company, „Drabužiai ir mes“ | Dainius Photo nuotr./ Menų spaustuvė

Manau, kad man ši patirtis davė mokymo įgūdžių, kaip žmones sudominti ir kartu sukurti pasirodymą. Taip pat išmokau, kad pasiruošimas pamokai nėra pasirinktinas, o absoliučiai privalomas (juokiasi).

– O kokių pamokų gali tikėtis būsimi mokiniai?

Kaip ir visose cirko mokykloje pradžia yra pasiruošimas – kūno stiprinimas bei šiuolaikinio cirko teorinių pagrindų pažinimas. Po to eisime prie skirtingų disciplinų – oro bei porinės akrobatikos, tam tikrų triukų.  Taip pat turėsime kūrybinių  užduočių,  nes centras siekia būti ne sporto, o kūrybos vieta.


„Cirko Sapiens“ komanda ir kolegos: Džiugas Kunsmanas, Kęstas Matusevičius, Lyla Goldman, Aino Mäkipää, Monika Citvaraitė-Lansbergienė, Birutė Banevičiūtė

– Ko tikiesi iš šio darbo bei pirmosios cirko mokyklos Lietuvoje?

Visų pirma centras atsiras Europos žemėlapyje kaip vieta trupėms iš užsienio, kurios ieško rezidencijų. Manau, kad tai padės mums įsilieti į Europos cirko kultūros lauką. Centras galės didinti Lietuvos šiuolaikinio cirko žinomumą. O patiems lietuviams tai bus vieta, kur jie galės iš profesionalų išmokti cirko paslapčių. „Cirkuliacijoje“ nuolat po pasirodymų girdėdavome klausimus, kur būtų galima to išmokti ir tekdavo atsakyti, kad Lietuvoje tokios vietos nėra. Tačiau nuo dabar yra!


Daugiau apie Kanta Company galite sužinoti Lietuvos šiuolaikinio šokio ir cirko duomenų bazėje.

______

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų