Šokėja Stefanija Nosovaitė: „Karjera man nėra svarbiausia, artimieji – svarbiau už viską“

Stefanija Nosovaitė vieniems geriau pažįstama kaip gatvės šokio atstovė, šokanti kartu su broliais Julijumi ir Jokūbu Nosovais, kitiems – kaip Kauno valstybinio muzikinio teatro šokėja.

Su pašnekove susitikome dar prieš privalomą visų Kauno muzikinio teatro darbuotojų saviizoliaciją, paskelbtą dėl ten išsivysčiusio koronaviruso židinio. Bendras Stefanijos ir visų penkių Nosovų šeimos narių spektaklis „Šalia“ turėjo būti parodytas tarptautinio šokio festivalio „Aura 30“ metu, tačiau kol kas premjera nukelta. Vis dėlto Stefanija tikisi, kas spektaklį pavyks parodyti. Su šokėja kalbame apie jos šeimą ir darbą drauge, asmeninį ryšį su šokiu ir norą kurti.


Nosovų šeima. Nuotr. Dainius Ščiuka / Šaltinis: Kaunas pilnas kultūros

– Kartu su visa šeima sukūrėte bendrą šokio spektaklį „Šalia“. Prieš porą metų, kalbėdamiesi su „Kaunas pilnas kultūros“ redakcija, jau svarstėte, ar pavyktų sukurti bendrą numerį, įtraukiant skirtingus kiekvieno jūsų talentus. Kaip prasidėjo šio spektaklio kūrybinis kelias? Kas paskatino kurti drauge?

Ano pokalbio metu pajuokavome apie bendrą šeimos spektaklį, bet pasirodo, prisišnekėjome. Iš tikrųjų, po to interviu aš pagalvojau, kad norėčiau kartu su šeima kurti spektaklį, bet ne taip greitai – atrodo, jaučiausi nepakankamai subrendusi. Kiekvieną dieną mes sukamės tarp muzikos, šokio, kitų menų ir esame to perpildyti, tačiau visą tai surinkti ir kurti drauge nėra lengva.

Mano tėtis Vladimiras yra brandaus amžiaus, jau pensininkas, tačiau mėgsta nuolatos šokti namie: sukinėtis basomis ar su šlepetėmis. Man visada buvo baisu prarasti žmogų, nepadarius kažko svarbaus, todėl sugalvojau tėtį nufilmuoti. Sumontavau įrašą ir patalpinau jį  „Facebook“ ir „Youtube“ kanaluose. Šį įrašą pamatė Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė ir susisiekė su mano broliu Jokūbu. Paaiškinusi, kad labai susidomėjo mūsų tėčiu ir tuo, kaip jis juda, B. Letukaitė pasiūlė dalyvauti festivalyje „AURA“.


Vladimiras Nosovas

Žinoma, buvo smagu tai girdėti, tačiau pasiūlymas tuo pat metu ir gerokai nustebino. Birutė žavėjosi, kaip tėtis gali šokti ir norėjo jį išskirti, tačiau situacija yra tokia, kad jis serga psichine liga – šizofrenija. Jau tada perspėjau B. Letukaitę, kad tėtis labai seniai šoko spektaklyje, taip pat sunku nuspėti jo veiksmus – gal tą dieną jis jausis gerai, o gal spektaklio metu pradės kažką kalbėti ar nieko nesakęs išeis iš scenos.

Vis dėlto nusprendėme dalyvauti ir sukurti pasirodymą, nors nebuvome tikri, kaip viskas atrodys. Procesas buvo pakankamai sudėtingas dėl asmeninių priežasčių, bet mums pavyko sukurti mūsų spektaklį. Vis abejoju, ar žmonės mus supras, ar nenušvilps, tik žinau,  kad mūsų šeima yra nuoširdi ir atvira tiek geriems atsiliepimams, tiek neigiamiems.


Julijus Nosovas

– Kiekvienas jūsų šeimos narys turi skirtingą santykį su muzika ir šokiu. Visi trys vaikai turi ilgametį ryšį su hiphopo kultūra bei yra pasirodę šiuolaikinio šokio spektakliuose su Kauno miesto šokio teatru „Aura“. Tu ir tėtis Vladimiras ilgus metus šokote Kauno muzikiniame teatre, kur koncertmeistere dirbo ir mama Areta. Ar tokios skirtingos patirtys naudingos jums?

Kad ir kiek patirties priimi, kažkas viduje lieka artimesnio – tai, kaip tu nori šokti ir judėti. Tos skirtingos patirtys gali daryti įtaką tik judesių įvairovei, geresniam techniniam jų atlikimui. Tačiau po viso to mano broliai pasiliko prie gatvės šokių – ar tai būtų breikas, ar popping šokio stilius.

Tėtis suteikia spektakliui ekspresijos, nes jis nėra tik šokėjas, bet ir puikus gesto artistas. O mama puikiai gyvai skambina fortepijonu. Gilintis, kokie šokių stiliai mūsų spektaklyje jungiasi, manau, šiuo metu yra bergždžias reikalas, nes pirmiausia kreipiame dėmesį į emociją, o ne tam tikrą techniką, stilių. Taip pat paliekame vietos improvizacijai, nes mūsų šeimai tai gerai sekasi. Aš džiaugsiuosi, jeigu žiūrovams tai patiks, jie priims mus tokius, kokie esame. Manau, kad šis spektaklis – proga pabūti kartu ir bendrauti.


Areta Beinarytė-Nosovienė

– Kaip tu panaudoji savo skirtingas šokio patirtis kūrybiniame procese?

Aš asmeniškai negaliu apsiriboti vienu stiliumi. Pavyzdžiui, darbas Kauno muzikiniame teatre šiuo metu man yra pastovių pajamų šaltinis, ne visada skatinantis atiduoti visą savo kūrybinę energiją. Pati atsirenku, kas man yra svarbiausia, kur jaučiuosi gerai ar negerai. Ritmo pajautimą, manau, gavau net ne iš šokių, o dėl to, kad dešimt  metų skambinau fortepijonu. Į gatvės šokius nuėjau, nes norėjau turėti kažką bendro su vyresniais broliais, net juos aplenkti. Išties, norint kažko išmokti iš kiekvieno šokio stiliaus, pirmiausia turi to norėti. Šiuo metu tokio noro nejaučiu ir suprantu, kad stoviu vietoje. Niekada nebuvau labai techniška šokėja, man trūksta stipraus profesionalaus kūno paruošimo, verstumo, lankstumo.

Visgi, nors technika man nebuvo neįdomi, neskirdavau jai labai daug laiko, tačiau ir nesistengiau būti profesionalia šokėja. Man svarbiau kurti. Artimiausiu ir geriausiai pažįstamu dalyku man išlieka improvizacija, jungianti gatvės ir klasikinius šokius, ypač sukurta pagal klasikinę muziką, pavyzdžiui,  Fryderyko Chopino ar meditacines garsų kompozicijas. Muzika man asocijuojasi su prisiminimais, o iš jų kyla ir šokiai.


Stefanija Nosovaitė

– Kaip atrodė jūsų šeimos bendras kūrybinis procesas? Ar nesusikirto idėjos bei charakteriai,  kai tiek menininkų dirbo  prie vieno kūrinio?

Aš buvau iš anksto labai minimaliai surašiusi abstraktų scenarijų, kas po ko, kas ką daro ar nedaro. Vyriausias brolis Julijus yra atsakingas už spektaklio apšvietimą, butaforijos išdėstymą scenoje.  Iš pradžių  jis norėjo  nešokti, o tik ruošti techninę pusę. Vis dėlto repeticijos dieną Julijus pats pasisiūlė šokti kartu. Labai apsidžiaugiau, nes maniau, kad, jei jis nepasirodys ant scenos kaip atlikėjas, čia nebus išties šeimos spektaklis.

Jokūbas yra labai pozityvus, pasiaukojantis ir spontaniškas žmogus: vieną dieną gali ramiai dėstyti savo mintis, užjausti ir būti linksmas, o kitą kartą, atrodo, pasaulis griūna ir galvoje vyksta karas. Tuo tarpu tėtis, dirbdamas prie vienos vietos ilgiau, labai pavargsta, pasidaro piktas, be to, mažai kalba lietuviškai, daugiausiai bendrauja rusiškai. Tada įsiterpia mama kaip  tarpininkė ir ramintoja. Ji išvis šiame procese buvo nuostabi kuratorė ir aš ja labai žavėjausi. Aš spektaklio kūrimo metu stengiausi išlikti rami – nors visi skatino mane prisiimti režisierės poziciją, išgyvenau gana sunkią situaciją dėl asmeninių priežasčių, todėl finalinį žodį tardavome visi kartu.


Jokūbas Nosovas

– Ar kūryba tave veikia kaip savirefleksija?

Vieni mintis išsivalo rašydami, kažką keikdami, rėkaudami miške – kas kaip gali, tas taip išsilieja. O man tai atstoja kūryba. Menine veikla užsiimu tada, kai jaučiu, kad man to reikia. Negaliu tiesiog paskirti dviejų valandų per dieną ir jas praleisti kurdama. Kartais būna toks metas, kai nenoriu kurti ar apie tai daug galvoti, o kitu metu esu užsidegusi. Manau, dabar tiek scenoje,  tiek gyvenime labiausiai norisi, kad žmogus būtų kuo atviresnis, neslėptų savo minusų. Ilgą laiką aš neatskleisdavau, kokia esu, ką galvoju, kokia mano nuomonė. Ir dabar, interviu metu, galėjau nesakyti nieko apie tėčio ligą, tačiau kodėl turėčiau tai daryti. Ar tam, kad paslėpčiau  kažkokį šeimos minusą, turėčiau apsimesti,  jog viskas tobula? Taip niekada nebūna, tai netikra.


Nosovų šeima

– Ką tau asmeniškai reiškia šeima ir kodėl spektaklį norėjai kurti būtent drauge?

Anksčiau, vaikystėje mūsų šeimoje nebuvo daug meilės išraiškų, tokių kaip apsikabinimai ar pasakymas „myliu tave“. Tai atsirado ne taip seniai.  Kažkada Jokūbas priėjo ir apkabino mane, o aš pasimečiau. Dažniausiai kartu leisdavome laiką tik šokdami.  Pritarimą ir pagarbą vieni kitiems rodėme, bet dažnai tai buvo susiję su įvairiomis veiklomis bei pasiekimais. Žinoma, mama mumis visada labai rūpinosi, stengėsi, kad mums nieko netrūktų ir gautume geriausią auklėjimą, kokį ji tuo metu galėjo mums duoti.

Dabar aš visada sakau, kad karjera man nėra svarbiausia, artimieji – svarbiau už viską. Labiausiai noriu mylinčios šeimos, kartu keliauti į mišką ar prie ežero, ant laužo kepti cukinijas. Tai man yra svarbu. Bet taip pat, kol kepa cukinijos, norisi samprotauti bei įgyvendinti idėjas ir kurti tai, kas tau miela.


Nosovų šeima. Nuotr. Dainius Ščiuka / Šaltinis: Kaunas pilnas kultūros

______

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų