Anksčiau vyravusi nuostata, kad vaikams skirtas menas yra seklus, infantilus ir aktualus tik vaikams, šiandien jau nebėra tokia tvari: regime vis daugiau pavyzdžių, įrodančių universalią aukštos kokybės vaikams kuriamo meno vertę. Teatro kaip pramogos vaikams suvokimą pamažu išstumia idėja, jog įgūdis nuo mažumės lankytis spektakliuose veikia kaip būdas vidujai augti, komunikuoti su aplinka, plėsti vaizduotę. Kitaip tariant, kokybiškas menas vaikams užaugina reiklius ir aktyvius ateities kultūros vartotojus.
Britų teatro kritikė Lyn Gardner straipsnyje „Kodėl teatras vaikams yra svarbus“ („Why children’s theatre matters“) yra sakiusi: „Kai kalbama, kad ateinančioms kartoms svarbiausias yra technologinis ir matematinis mąstymas, kyla daug abejonių: juk mums reikia ne tik žmogaus, kuris pastatys tiltą, bet ir žmogaus, kuris jį sugalvos, ir kuris sugalvos kokią nors visiškai naują tilto formą, arba kuris apskritai iškels klausimą, ar mums reikia dar vieno tilto. Teatras užkuria vaizduotę, suteikia įgūdžių gebėti ne tik dalyvauti pasaulyje, bet ir jį apmąstyti, suprasti, priimti ar netgi pakeisti.“
Pastaruoju metu augantis šiuolaikinio šokio kūdikiams ir vaikams segmentas inspiravo pasikalbėti su jį kuriančiomis choreografėmis – Birute Banevičiūte, Ieva Jackevičiūte ir Agnija Šeiko. Ieva taikliai apibūdina kūdikiams skirto žanro ypatumus: „Tai yra labai keistas žanras – jame niekada neįvyksta ta tradicinė teatrinė atmosfera, kur visi nutyla, nuščiūva, pažiūri ir paploja. Vyksta toks keistas balaganas, kurį aktoriams reikia suvaldyti.“ Tačiau šio balagano prasmė – neišmatuojama: kūrėjos pasakoja apie ankstyvųjų šiuolaikinio šokio ir apskritai teatro patirčių poveikį tolesniam vaiko gyvenimui ir jo visaverčiam tapsmui atsakinga, smalsia, kūrybiška ir laisva asmenybe.
Nuotraukų autoriai: Laura Vansevičienė, Dmitrijus Matvejevas, Neringa Galinytė
Dr. Birutė Banevičiūtė – choreografė, šokio teatro „Dansema“ meno vadovė, nuo 2009 m. sukūrusi 15 spektaklių kūdikiams ir vaikams Lietuvoje ir užsienyje. Agnija Šeiko – choreografė, „Šeiko šokio teatro“ vadovė, nuo 2005 m. kurianti šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams ir suaugusiems Lietuvoje ir užsienyje. Ieva Jackevičiūtė – aktorė, šokėja, choreografė, nepriklausomo teatro „No Shoes“ įkūrėja, nuo 2018 m. kurianti šiuolaikinio šokio ir dramos spektaklius kūdikiams, vaikams ir jaunimui Lietuvoje.
Pristatome pirmąją pokalbio su choreografėmis dalį.
Kada yra laikas atrasti teatrą? Ką teatro patirtis duoda vaikui? Kūdikiui?
BIRUTĖ BANEVIČIŪTĖ: Visada laikas. Kažkada „Dansemoje“ išsikėlėme šūkį – niekada nėra per anksti kokybiškam spektakliui. Tikrai nereikia laukti, kol vaikui sueis treji ar penkeri metai, kaip buvo įprasta anksčiau. Buvo manoma, kad kai vaikas jau kalba, tada lyg ir tampa žmogumi, ir galima užsiimti jo edukacija, kultūrinimu. Tačiau kai pasigilini į vaiko raidos psichologiją, mokslininkų tyrimus, treji metai – jau vėlu. Dauguma vaikystės psichologų kalba apie tai, kad visos pagrindinės vidinės, dvasinės, vertybinės struktūros susiklosto būtent iki trejų metų. Teatras suteikia terpę išplėsti tų vidinių struktūrų klojimosi aspektus. Namie tėvai su vaikais ugdo socialinį bendravimą, padeda jiems susivokti kasdieniuose poreikiuose. Teatre plačiąja prasme paliečiami giluminiai klodai, kurių esmė – kultūrinės vertybės. Šeimoje vyrauja socialinės vertybės – kaip bendrauti, kaip susitarti; o teatro aplinka perkelia į kitą lygmenį, į estetinius išgyvenimus.
Iš kitos pusės, prireikia daug laiko, kol vaiko viduje susistruktūruoja teatro aplinkoje įgytos patirtys. Todėl neužtenka sporadiškai įmesti vaiką į kitokias aplinkybes, nei jam įprastos. Svarbu ne tik nepavėluoti, bet ir užtikrinti tęstinumą, kad teatras nebūtų vienkartinis dalykas. Kartais iš tėvų išgirsti – „Jau mačiau visus jūsų spektaklius, kada naujas?“ Bet juk kalba eina ne apie tėvus, kurių smegenys ilgam užfiksuoja patirtą įspūdį. Jeigu vaikas pamato vieną spektaklį, būdamas vienerių, kitą – dvejų, ką jis prisimins? Nieko. Kad tos patirtys būtų tikrai stiprios ir paveikios, kad žmogui susiformuotų vidinis poreikis menui, lankymasis teatre turi būti reguliarus.
Interaktyvus muzikinio veiksmo spektaklis 8-18 mėn. kūdikiams „Laikrodininkas“, šokio teatras „Dansema“. Lauros Vansevičienės nuotr.
Menas neturi pragmatiškų tikslų ir nėra susijęs su kažko gavimu: spektaklis yra meninė atmosfera, kurioje gera būti, ir kurios reguliariai veikiamas ilgainiui tampi giliu, atsakingu žmogumi. Šios vertybės vėliau pereina į mūsų gyvenimą visuomenėje: mes esame atsakingi už savo poelgius, už gamtą, atsakingai balsuojame. Visa tai lemia, kokia yra mūsų bendruomenė. Tad taip tik atrodo – kas čia tas teatras vaikams? Bet jeigu pasektume toliau, išvystume, kad galiausiai jis išsiplečia į laisvų, kūrybingų ir protingų žmonių visuomenę. Nelabai daug valdžios atstovų to nori. Nes laisvą ir mąstančią visuomenę labai sunku kontroliuoti ir valdyti. Bet mano asmeninis siekis – būtent tokia kultūringa, pagarbi ir dėl to laiminga visuomenė.
IEVA JACKEVIČIŪTĖ: Teatro kūdikiams ir vaikams iki penkerių metų prieš keturiasdešimt metų iš viso nebuvo. Dar ir šiandien tebekurianti trupė OILY CART (Jungtinė Karalystė) prieš tuos 40 metų atrado didelę teatro pasiūlos spragą – šitai amžiaus grupei nieko nėra. Daug kas manė – ką jiems sukursi? Todėl kai šie žmonės sukūrė pirmą spektaklį kūdikiams, priešininkų stovykloje kilo didžiulis ažiotažas: kokia nesąmonė – juk jie nieko nesupranta! O kūrėjai pasitelkė psichologiją ir pradėjo sakyti: netiesa, kad jiems nereikia teatro. Nes vaikas iki penkerių metų visiškai susiformuoja kaip asmenybė. Šiuo laiku vyksta ryškiausia smegenų veikla: vystosi tiek smegenys, tiek visi intelektai – emocinis, kinestetinis, erdvinis, muzikinis. Kai vaikas dalyvauja spektaklyje, visi šie intelektai yra aktyvūs. Tačiau tą labai sudėtinga suvokti, nes mažas vaikas nepapasakos ir nepareflektuos, ką patyrė.
Domiuosi būtent tuo ankstyvuoju teatru, kuriame dar nėra istorijos, nuoseklaus naratyvo, fabulos poreikio, o labiau struktūriniai epizodai, sensoriniai motyvai. Ir galiu teigti, kad kokybiškas teatras, pritaikytas konkrečiai amžiaus grupei, yra kelias į visapusišką asmenybės ugdymą. Stebėdamas šokio spektaklius, vaikas turi galimybę patirti pasaulį kinestetiškai. Vaikui, žmogui kinestetika yra būtina, ypač reikalinga šiuolaikinėje visuomenėje – tu negali būti tiktai šnekanti galva. Pasaulyje jau yra atliktų tyrimų, kuriuose kalbama, kad nuo to, kiek mažas vaikas buvo įsitraukęs į meną, priklauso, kiek jis bus aktyvus kultūros veikėjas, išprusęs kultūros vartotojas ir dalyvis ateityje. Tad kaip mes dar galime kvestionuoti kokybiško meno vaikams poreikį? Juk būtent dabar ir sudedame visus pamatus tam, ką vaikai norės matyti vėliau.
BIRUTĖ BANEVIČIŪTĖ: Kartais iš tėvų išgirsti: kam mums pirkti bilietą kūdikiui, jis juk nieko nesupranta? Jeigu tu nesupranti, kad jis supranta, tai nereiškia, kad jis nesupranta. Paprastai manome, kad žmogus kažką supranta tada, kai gali verbališkai save išreikšti. Bet suvokimas, percepcija yra apskritai priėmimas, visuminis informacijos apdorojimas. Patirtą įspūdį vaikas gali išreikšti ne per žodžius: jis gali pradėti lipdyti, piešti, konstruoti, šokti. Žodžiai yra tik viena iš išraiškos formų.
AGNIJA ŠEIKO: Manau, labai svarbu, kad vaikas su savo tėvais nuo pat mažens išgyventų potyrių įvairovę. Jeigu žvelgtume į viso gyvenimo perspektyvą, galime kalbėti apie buvimą laisvu žmogumi, platų akiratį, gebėjimą laisvai komunikuoti. Šios savybės formuojasi nuo pat kūdikystės, tačiau pamatiniais grūdais jos tampa priklausomai nuo to, ar vaikas, netgi kūdikis, patiria estetinius išgyvenimus, ar yra vedamas į teatrą. Kokybiško meno svarbą suprantančių tėvų vaikas jau auga aplinkoje, kuriai būdingas daug laisvesnis ir nestereotipinis mąstymas, kurioje ir kuriamas santykis, ir akcentuojama jo svarba. Tačiau šalia to labai svarbu, kad kūdikis atsidurtų kitokioje aplinkoje, tarp kitokių žmonių, – taip dedami pamatai jo gebėjimui komunikuoti, priimti kitą, atvirumui. Kuo anksčiau vaikas prie to pratinamas, tuo geriau: tada teatras tampa labai natūralia aplinka, formuojasi įvairios patirtys, vaikas negyvena pagal vienpusišką modelį. O pats buvimas teatre suteikia įvairiausių įspūdžių, per kuriuos supranti, kad gyvenime gali būti įvairių elgesio modelių, įvairių situacijų, patirties linijų. Manau, tai labai padeda vėliau orientuotis pasaulyje. Aš jau nekalbu apie įtaką profesiniam gyvenimui ar vaiko skonio ugdymą: tai – antriniai, tačiau taip pat svarbūs dalykai.
Spektaklis „Baltoji lopšinė“ 3-10 metų vaikams, Šeiko šokio teatras. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Kuo šiuolaikinis šokis kaip meno forma yra ypatinga vaikų auditorijai, lyginant ją, pavyzdžiui, su dramos spektakliais? Kuo šokis komunikuoja su vaikais?
BIRUTĖ BANEVIČIŪTĖ: Manau, jog šokis – pati priimtiniausia forma vaikui suvokti. Vaikai iki dvejų metų amžiaus, kol dar nekalba, viską suvokia per psichomotorinį patyrimo mechanizmą ir per kinestetinius pojūčius. Kūdikiai, matydami judesį, į jį reaguoja savu judesiu; komunikacija vyksta būtent kinestetiniu lygmeniu. Bet tai nėra besąlyginis refleksas: kad vaikas kinestetiškai sureaguotų į judesį, jo smegenyse turi įvykti didžiuliai procesai.
Man šiuolaikinis šokis atrodo esąs pati demokratiškiausia šokio forma, kur galima išrasti savo taisykles, kur nėra standartų, kaip balete. Balete viskas turi būti gražu, baleto šokėjų judesiai – labai sofistikuotos išraiškos, abstraktūs, bet neperteikia prasminio krūvio. O šiuolaikinis šokis, ypač abstraktusis, leidžia labai lengvai komunikuoti. Svarbu išvengti imitacijos, kai imituojami kokio gyvūno judesiai, kuriuos atpažįsta visi suaugusieji. Metų laiko vaikui tai – ne gyvūnas, o tiesiog rankų judesys. Yra ir dar vienas pavojus – pradėti apsimetinėti kūdikiais ar vaikais. Tačiau svarbu suvokti, kad kūdikis taip juda ar šneka ne todėl, kad kažką imituoja: tiesiog nesusiformavęs jo kalbinis, pusiausvyros ir kiti aparatai. Štai čia kūrybos kryptys ir išsiskiria: vieni kūrėjai nueina į vieną pusę, šoka piruetus, su kuriais vaikas niekaip nekoreliuoja, kiti pasuka į priešingą pusę – pradeda imituoti.
Jeigu pažvelgtume į vaiko judesius – tai grynas šiuolaikinis šokis, kurio pagrindas iš tiesų yra mūsų kasdieniai judesiai: ėjimas, bėgimas, šliaužimas, vertimasis. Šiuos judesius mes paskui įpakuojame į technikas ir stilius, kaip nors pavadiname, bet iš esmės tai – tie patys judesiai. Dėl to šiuolaikinis šokis ir yra demokratiškas: nors reikalauja profesionalaus pasirengimo, bet mažiausiai iškraipo kūną, drauge atveria daugiausiai kūno galimybių. Todėl vaikai koreliuoja su tuo, ką mato; vyksta giluminis susikalbėjimas.
AGNIJA ŠEIKO: Šiuolaikinis šokis savyje turi labai daug autentiškos medžiagos. Todėl net pats abstrakčiausias judesys sukelia vaikuose atsaką; jie, ypač kūdikiai, iškart reaguoja į kiekvieną šokėjo piršto judesį. Ir reaguoja daug labiau, negu į tekstą, kuris reikalauja efektų, kad būtų vaiko išgirstas. O judesys – ir tai yra didžiulė pridėtinė jo vertė – yra autentiškas, organiškas ir nemeluoja. Nes kūnas iš esmės niekada nemeluoja. Ir jeigu kurdamas vaidmenį su tekstu aktorius dar gali suvaidinti, tai šokėjas, atlikdamas choreografinę medžiagą ir būdamas į ją susitelkęs, niekada nesumeluos. Jis galbūt vienaip ar kitaip ją atliks, bet nemeluos. Žvelgdamas į kūną, gali labai tiksliai nuskaityti informaciją.
IEVA JACKEVIČIŪTĖ: Vaikas pasaulį pažįsta per judesį. Vos tik išmoksta eiti, jiems visur reikia nueiti, viską paimti. Šokio spektakliuose jie iš karto pradeda tūpčioti, linguoti. Nes tai visiškai atitinka jų tuometinės raidos poreikius. Tai yra tapatu jiems.
Aš nuolat keliu klausimą – kas yra kriterijus, kuomet vaikas išlaiko dėmesį ir įsitraukia? Galiu nuspėti: tinkama scenų trukmė; dinamiška, aktyviai besikeičianti jų struktūra; besikartojanti veiksmo rutina; ilgai pasikartojantis tas pats veiksmas, į kurį vaikai gali užsiliūliuodami įsitraukti. Būtina sąlyga – galimybė įsitraukti ir veikti kartu. Beje, tyrimai rodo, kad vaikai nemėgsta skurdaus teatro. Tai – labai įdomu, mėginant atrasti balansą tarp savų idėjų ir auditorijos poreikių derinimo.
Muzikinis judesio spektaklis-ritualas 3+ amžiaus vaikams ir jų tėveliams „7 ratai“. Režisierė Ieva Jackevičūtė, Kauno kamerinis teatras. Lauros Vansevičienės nuotr.
Ar galime apibrėžti vaikams skirto spektaklio kokybės matą? Kas skiria profesionalų meną nuo mėgėjiškos pramogos?
AGNIJA ŠEIKO: Sudėtingas klausimas. Yra elementas, turbūt neapibūdinamas, kur visi be žodžių supranta, kas yra meninis produktas, o kas – pramogos dalykas. Galima kalbėti labai manipuliatyviai – apie temą, žanrą, estetinę raišką, atlikimą, muziką, visus spektaklio elementus, tačiau iš tiesų nėra galimybių atrasti vertinimo kriterijaus. Egzistuoja neapibrėžtas jausmas, ir aš net negaliu jo įvardyti: kada visiems yra aiški patyrimo kokybė, net labiausiai nepatyrusiems, net tiems, kurie yra labai toli nuo teatro.
BIRUTĖ BANEVIČIŪTĖ: Aš manau, kad kokybę išmatuoti galima, – ją nesunku užčiuopti, kai daug kartų žiūri, kai pats kuri, analizuoji, suvoki. Ne kartą esu minėjusi, kad užrašas „spektaklis visai šeimai“ arba „tinka visiems nuo 2 iki 102 metų“ man yra pirmas ženklas, keliantis nerimą dėl spektaklio kokybės. Taip pat abejotinas pastaruoju metu suvešėjęs valstybinių ir nepriklausomų teatrų siekis savo repertuare būtinai turėti spektaklį kūdikiams: tokiu atveju spektakliai imami „kepti“, neturint tam tinkamo režisūrinio, dramaturginio, aktorinio pasirengimo. Kokia kokybė gali būti, kai spektaklis kūdikiams vyksta pilnoje tradicinėje dviejų šimtų vietų teatro salėje? Bėda ta, kad dauguma tėvų yra menkai išprusę meno srityje, todėl dažnai pasikliauja teatrų savireklama arba „socialinių tinklų įžymybių“ nuomonėmis. Ypač sunku susigaudyti šiandieniniame postmoderniame pasaulyje, kuriame ne visada lengva suprasti, kas yra menas, o kas – ne. Turbūt todėl į sceną išėjusi gulbė daugumai vis dar atrodo meniškesnė, nei ant grindų su sportiniais kostiumais besivartantys šiuolaikinio šokio šokėjai. Būtent dėl to vaikams kuriantys menininkai dažnai nueina tėvų linksminimo, stebinimo keliu. Tada tėvams lieka geras įspūdis, o kad jų vaikas pusę valandos prasėdėjo visiškai nepaliestas, nes ne jo supratimui viskas sukonstruota… Tai ir atsakyk į klausimą, ar toks spektaklis – geras, ar ne?
Interaktyvus šokio spektaklis-instaliacija 6–18 mėn. kūdikiams „Pievelė“, šokio teatras „Dansema“. Lauros Vansevičienės nuotr.
IEVA JACKEVIČIŪTĖ: Tiek kūrėjai, tiek su kūrėjais bendradarbiaujantys psichologai sutaria, kad labai svarbu atsižvelgti į vaiko amžiaus raidos psichologiją, į tuos percepcinius poreikius, ko tam amžiui reikia. Etiketė VISAI ŠEIMAI yra pirmas nekokybės ženklas. Spektaklis negali būti skirtas ir penkerių, ir dešimties metų vaikui, nes jų poreikiai iš esmės skiriasi. Apie tai daug kalba tyrėjai: pavyzdžiui, kaip jaustis vaikui, kai visa salė juokiasi, o jis nesijuokia? Jis jaučiasi blogesnis, prastesnis, o toks teatras augina vartotoją, nesuprantantį teatro. Kitąkart jis tokios patirties tiesiog vengs.
Kad detaliai nurodytų amžiaus grupę, kūrėjas turi išmanyti psichologiją, turi turėti praktinių žinių – ne tiesiog būti knygoje perskaitęs, bet supratęs iš kontakto su vaiku. Jeigu prie kūrinio pavadinimo nurodyta amžiaus grupė, tai parodo, kad kūrėjas išmano, kas yra jo auditorija ir orientuojasi į to amžiaus poreikius.
Tačiau neįmanoma išgyventi iš spektaklio, jeigu kuri jį tiktai pusmečio – trejų metų vaikams. Realiai gali užpildyti 50 vaikų salę: juk neatvesi 200 kūdikių į spektaklį. Todėl tokie produktai labai nekasiniai. Ir teatro prodiuserio žingsnis – kurti visai šeimai – yra suprantamas, taip neabejotinai patogiau.
Kitas dalykas yra turinys. Ir pasaulyje, ir Lietuvoje galima pastebėti tendenciją – dažnai pasirenkama statyti žinomų autorių kūrinius populiariais pavadinimais. Lietuvoje mes kone kiekvieno teatro repertuare rasime Kakę Makę. O iš tikrųjų Kakės Makės turinys, personažas, bendravimas, tėvų santykiai ir vaiko su tėvais ryšys yra labai kvestionuojamas.
BIRUTĖ BANEVIČIŪTĖ: Kūrėjai turėtų būti atsakingesni, geriau suvokti mažųjų žiūrovų pažeidžiamumą. Vaikas yra tyras ir tiki viskuo, ką jam duodi. Ir jį taip lengva nuvesti tuo iškreipto suvokimo keliu, kad jei viskas blyksi, mirga, tėvams juokinga, vadinasi, yra labai gerai. Tiesa, viename poliuje yra pramoginis aspektas, o kitame – pamokomasis, su morale, kaip turi būti, kaip dantukus valyti, nors tų dantukų gal dar net nėra. Todėl taip svarbu, kad kūrėjai dirbtų įsigilindami, kad skaitytų, analizuotų, stebėtų vaikų reakcijas.
—
Daugiau apie Lietuvos šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams ir jaunai auditorijai galite sužinoti Lietuvos šokio informacijos centro leidinyje:
LIETUVOS ŠOKIO PRODUKCIJA VAIKAMS IR JAUNAI AUDITORIJAI
—
Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
