Tai – antroji pokalbio su choreografėmis Birute Banevičiūte, Ieva Jackevičiūte ir Agnija Šeiko dalis. Kalbamės apie vaikams skirtų šokio spektaklių svarbą, kūrybinius tikslus, svarstome, kokia galėtų būti tėvų įtaka, įkvepiant vaikus atrasti šiuolaikinį šokį.
Nuotraukų autoriai: Laura Vansevičienė, Dmitrijus Matvejevas, Neringa Galinytė
Kaip manote, koks yra tėvų vaidmuo ankstyvosioms teatro patirtims? Kaip jie galėtų ugdyti vaikų įgūdžius stebėti teatrą? Ar vertėtų vaikus ruošti spektakliui, kalbėtis po spektaklio?
AGNIJA ŠEIKO: Su vaiku apskritai apie viską reikia kalbėtis. Teatras galbūt negali būti išimtis. Kalbėti apie turinį, ką mes matėme, manau, yra labai svarbu. Ar daryti iš to ritualą? Jeigu tik tai padeda sukurti kokybišką bendravimą su vaiku, mums komunikuoti vieniems su kitais, jei padeda vaiką įvesti į atmosferą, atsiverti, o paskui aptarti, tuomet, žinoma, ir reikia, ir galima. Ir čia tik tėvų jautrumas leidžia pamatyti, ar to reikia, ar žiūrėti į tai paprasčiau. Gali būti ir atvirkščiai – kada teatras tampa tokia neatskiriama gyvenimo dalimi, kad nueiti į spektaklį yra labai natūralu ir organiška, todėl iš to nebedaromas didžiulis įvykis. Matyt, vieno recepto nėra. Iš kitos pusės, kai į spektaklius ateina klasės, iškart matosi, kuriems vaikams tai yra įprasta, nes jie eina su tėvais ir tarsi žino, kaip elgtis; ir kuriems tai yra visiškai svetima zona, kurioje atsidūrę jie tiesiog pasimeta.
BIRUTĖ BANEVIČIŪTĖ: Kartais spektaklyje matai, kaip mama su vaiku nesusitaria. Dėl to, kad ji ir namuose su vaiku nesitaria. Tėvai su vaikais nesikalba, o tiktai duoda nurodymus. Ir visa tai prasideda nuo pat gimimo. Todėl sakyčiau, kad įpratimas kalbėtis su vaikais turi būti ne tik prieš ar po spektaklio, – jis turi būti visada. Ir net jei vaikas eina ir dar nekalba, informacija vis tiek jį pasiekia. Būtent dėl to sykį pamatyti spektaklį nepakanka: vaikas vieną kartą sureaguos į viena, kitąkart – į kita. Tačiau taip vyksta giluminiai psichologiniai mokymosi procesai, prasideda mokymasis mąstyti.
Dar vienas įdomus dalykas: jeigu paklausi vaiko, ar patiko spektaklis, jis iš karto atsakys TAIP. Todėl vertingiau klausti vaiko, ką jis galvoja apie spektaklį? Bet jeigu vaikas nusprendžia pagalvoti, pakelia žvilgsnį į viršų, mąsto, o šalia stovi mama, dažniausiai ji neištveria ir po dviejų sekundžių atsako už jį. Tai yra pirmosios klaidos, kurios užmuša vaikų mąstymo gebėjimus, kūrybiškumą. Kaip Seras Kenas Robinsonas pasakė: „Kūrybiškumą reikia ne ugdyti, o jo neužmušti.“ Vaikai iki trejų metų dar iš prigimties atkaklūs: jie kovoja; jeigu jiems neįdomu, pradeda verkti, zirzti, muistytis. Bet, aišku, daug pasirinkimo jie neturi: tėvai pasako „ša, sėdėk, žiūrėk“.
Aš gerbiu vaikus: duodu jiems pakankamai laiko nuspręsti, nori jie eiti į tą erdvę, ar nenori. Tikiuosi vienokios reakcijos, sulaukiu kitokios – bet aš vis tiek laiminga. Tai ir yra pagarba.
Akimirka iš „Šokio pirmadienių mažyliams“ kartu su Dansema šokio teatru
IEVA JACKEVIČIŪTĖ: Tėvai – pagrindinis sėkmės komponentas. Nebesikartosiu, koks svarbus yra vaiko pasirengimas spektakliui ir spektaklio reflektavimas. Tačiau visi, pasauly tiriantys šią sritį, kalba apie tai, kad tiek su kūdikiais, tiek su vyresniais vaikais, kurie jau su mokyklomis važiuoja į spektaklius, per mažai kalbamasi: viena iš opių problemų – mokytojai nemoka paruošti vaikų, vaikams spektaklis dažnai tampa tiesiog pridėtine pramoga prie išvykos su klase, o įvesti ir reflektuoti pamirštama.
Pristatydama spektaklius, aš visada akcentuoju, kad būtent tėvai yra pirmieji vaikų mokytojai ir teatre jie moko stebėti spektaklį. Todėl labai svarbu, kaip jie patys įsitrauks, kiek bendradarbiaus su aktoriais. Žinoma, yra dvi medalio pusės: nebūtinai tėvai, nuvargę namuose su vaikais, atėję praleisti laisvalaikį, norės aktyviai įsitraukti į spektaklį. Galbūt jie ir ateina tam, kad vaikas nuo jų atsitrauktų, ir jie galėtų ramiai sau pasėdėti ir pastebėti. Vėlgi čia aš kaip kūrėja keliu sau uždavinius taip subalansuoti spektaklį, kad tėvai drauge ir įsitrauktų, kiek to reikia vaikams, bet taip pat turėtų galimybę nuo vaikų atsitraukti ir tiesiog patys pabūti, pasimėgauti menu, išblaškyti buitinį dėmesį, patirti meditatyvią ramybės būseną.
Visą laiką keliamas klausimas – ar spektaklis tėvams, ar vaikams? Bet kažkodėl tuo „ar tėvams“ turimas omeny tėvų juokinimas ar įtikimas jų skoniui. Iš tikrųjų šiandien, jau turėdama patirties, aš pati galvoju: taip, mes akcentuojamės į to amžiaus vaiko poreikius, bet kuriame spektaklį tėvams. Ir tėvams. Kodėl? Yra teorija, kad vaikai iki dvylikos metų yra emociškai susiję su tėvais. Tėvų ligos, psichologinės būsenos tiesiogiai atsispindi vaikuose. Ir kai tėvai, pavyzdžiui, spektaklyje jaučiasi saugiai, gerai, jiems linksma, vaikai arba kartoja jų elgesį, arba įsitraukia į veiksmą, arba tiesiog jaučiasi saugūs. Aš tai vadinu abipuse karusele: mes negalime atskirti tėvų arba vaikų, tai yra vienas ir tas pats lydinys.
AGNIJA ŠEIKO: Aš manau, kad tikrai geras spektaklis vaikams bus geras ir tėvams. Aišku, pirmiausia mąstome apie vaikus ir labai apsibrėžiame amžiaus grupę. Bet aš tikrai tikiu, kad jeigu tu kuri vaikui, ir kuri neinfantiliai, kūrinys bus labai paveikus ir suaugusiajam. Iš esmės kurdamas tu mąstai apie žmogų, skiriasi galbūt tiktai raiškos priemonės, trukmė, pati forma, idėjos. Tačiau nei estetikos, nei choreografijos kartelės niekada nenuleidžiu: vaikui, ypač šiuolaikiniam, negalima kurti supaprastintai. Tiesa, reikia prisitaikyti, kad spektaklis galėtų būti rodomas mokyklose, tuomet iškeli vienintelį – technikos paprastumo – klausimą. Bet dėl to turi būti dar kūrybingesnis: kaip padaryti labai paprastomis priemonėmis, kad nereikėtų šviesų, vaizdo, bet vis tiek galėtum pasiekti vaiką?
BIRUTĖ BANEVIČIŪTĖ: Beje, su tėvais turime naują problemą: ateina tėvai su vaiku, vaikas žiūri, dalyvauja, o tėvai išsitraukia telefonus ir ten kažką veikia. Arba skuba fotografuoti vaiką, ir nemato nei spektaklio, nei vaiko. Prašome ir gražiuoju, ir griežtuoju, kad paslėptų telefonus ir pamatytų ir spektaklį, ir vaiką gyvai. Tas pačias tendencijas matome ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Iš tiesų, kai stebi savo vaiką spektaklio metu, kyla didžiausi atradimai. Kas kartą gali pamatyti visus psichologinius tipus: vieni veikia iš karto, kiti įsijungia praėjus pusei spektaklio, treti – tik tada, kai viskas baigiasi. Bet labiausiai mane stebina tai, kad vaikai elgiasi atvirkščiai, nei jiems būdinga namuose. Štai šiuos momentus ir reikia pastebėti – kaip kitaip vaikas reaguoja į kitokią aplinką. Yra buvę, kad spektaklyje vaikas susidomėjo nosytėmis, atsistojo ir nuėjo, o mama sėdi ir verkia – tai pirmi jo žingsniai! Pamatė tikslą ir nuėjo. Jeigu naršai telefone, tokius momentus gali praleisti.
Kurdamas spektaklį, nesieki, kad jame visi atskleistų savo prigimties įvairovę. Bet būtent tokie momentai ir parodo spektaklio kokybę. Jeigu vaike įvyksta vidinė transformacija, jei jis padaro kažką, ko anksčiau nedarydavo, ar padaro kažką kitaip, tai ir yra didžiausia vertė.
Vienas vokiečių teatrologas kartą pastebėjo: viską, ką jūs darote, tėvai su vaikais galėtų padaryti namuose. Taip, jeigu darytų, būtų puiku. Bet nedaro. O aš galvoju, kad ir nereikia: namų erdvei būdingas kitoks buvimas, kitokie santykiai, kitoks pažinimas. Nereikia, kad namai pavirstų teatro aikštele, nereikia namų transformuoti. Teatras tam ir yra kitokia vieta. Tiktai svarbu, kad tėvai suvoktų, jog į tą kitokią vietą reikia ateiti su vaiku.
Kokius skirtumus pastebite skirtingose auditorijose? Kuo skiriasi priėmimas skirtingose Lietuvos vietovėse, skirtingose šalyse?
BIRUTĖ BANEVIČIŪTĖ: Kai 2007 m. pradėjome veiklą, niekas nesuprato, kas tie šokio spektakliai vaikams. Dar sunkiau buvo, kai ėmėme kurti kūdikiams. Kol užsiauginome publiką, praėjo treji-ketveri metai: ilgainiui tėvai, pamatę ilgalaikį spektaklių poveikį, pajutę pokyčius vaikų kasdienėje elgsenoje, suprato ir pradėjo vieni su kitais dalytis atradimais.
Mažamečiai vaikai visur – ne tik Lietuvoje – reaguoja panašiai: ar šokame Japonijoje, ar Amerikoje, ar Ispanijoje, ar Norvegijoje. Vaikai iki trejų metų yra labiau socialinės būtybės, kultūriniai dalykai dar neryškūs, tad visur ta kinestetinė empatija šokiui yra panaši. Labiau skiriasi tėvai: kai kur, kur nuvažiuojame, jie būna nematę tokio meno, ir jiems jis palieka labai didelį įspūdį; jie ypač džiaugiasi, matydami, kad jų vaikas veikia, dalyvauja. Kai kur jau turime ištikimos publikos, kurie rašo, laukia: auginamės. Vilniuje dabar jau jaučiamas šioks toks įsisotinimas – yra mačiusių viską, yra reikalaujančių, kad visi spektakliai būtų interaktyvūs.
IEVA JACKEVIČIŪTĖ: Pasauly yra toks žanras, kaip spektaklis-instaliacija, kur tradiciškai suvokiamo spektaklinio veiksmo iš viso nėra. Bet Lietuvoje dar keletą metų nedrįsčiau tokio spektaklio sukurti. Ką aš noriu pasakyti – kad žiūrovų auditoriją iš tiesų reikia užsiauginti. Bet apskritai regionai yra labai išsiilgę teatro, turi labai didelį veiklų tokio amžiaus vaikams poreikį. Ikimokyklinio amžiaus vaikai ten yra nuostabūs, su jais dirbi ir norisi verkti: jiems viskas yra džiaugsmas, jie nuo visko laimingi. Galbūt Vilniuje augantiems vaikams pasiūla visa ko net per didelė, o tokio amžiaus vaikams regionuose pasiūlos iš viso nėra.
Muzikinis judesio spektaklis-ritualas 3+ amžiaus vaikams ir jų tėveliams „7 ratai“. Režisierė Ieva Jackevičūtė, Kauno kamerinis teatras. Lauros Vansevičienės nuotr.
AGNIJA ŠEIKO: Esame pastebėję, kad skirtingose pasaulio šalyse skiriasi amžiaus atitikimas spektaklio turiniui. Nors pagal psichologų ir meno daktarų nuorodas reikia labai tiksliai apibrėžti spektaklio žiūrovų amžių, bet šis amžius skirtingose vietovėse labai varijuoja. Jeigu parodome „Baltąją lopšinę“ nedideliame Lietuvos miestelyje, ir paskui jį vežame į Berlyną arba Pekiną, pastebime, kad spektaklio tinkamumas vaikų amžiui yra skirtingas. Jeigu gali tą patį spektaklį parodyti mažame miestelyje, ir lygiai taip pat gražiai jis tiks ir kokiam devynmečiui, dešimtmečiui; tai kokiame nors Berlyne, kur į teatrą ateina labai daug visko matę, dideliame mieste gyvenantys, labai daug įvairios informacijos gaunantys vaikai, kurie vaikšto gatvėse, kur eina baltaodis, juodaodis, kinas ir visos kitos rasės, – nenuostabu, kad jų informacijos priėmimo procesai yra visiškai kitokie. Tokiam devynmečiui tas pats spektaklis nebetiks – spektaklio amžiaus grupė pasislinks į jaunesnių auditoriją.
Kitas dalykas, kurį esame pastebėję gastrolėse; kultūriškai labai skiriasi turinio priėmimas ir tėvų santykis į vaikus. Pavyzdžiui, Amerikoje rodydami spektaklius, kuriuose labai atvirai kalbame apie pyktį, blogas emocijas, pastebėjome, kad tėvai labai saugo vaikus nuo neigiamų patyrimų, negatyvių jausmų, tarsi norėtų sukurti tiktai pasakiško pasaulio vaizdą, kur nieko blogo neįvyksta, arba tas blogis yra estetizuotas, netikras. Tuomet vaikas negali susieti blogio su asmeninėmis emocijomis. O mūsų spektakliuose jausmai yra tikri: jeigu tai yra pyktis, mes ir kalbame apie pyktį, jeigu spektaklis apie mirtį – tai yra taip, kaip yra šalia mūsų. Kinijoje gali labai aiškiai išskaityti, kas jiems yra aktualu. Pavyzdžiui, jų tėčiai labai mažai dalyvauja šeimos gyvenime, todėl tėčio paveikslas yra labai svarbus. Ir iš refleksijų gali labai aiškiai suvokti – pavyzdžiui, sulaukėme klausimų, kodėl „Baltojoje lopšinėje“ nėra tėčio? Jis turi atsirasti, nes jiems tai yra labai aktualu. Europiečiai geba to tiesiogiai nepriimti, jie suvokia tai kaip ženklus.
Ko, kaip šiuolaikinio šokio vaikams kūrėjos, pasigendate visame meno vartojimo ir platinimo lauke? Kokias ydas ir keistinus aspektus matote?
BIRUTĖ BANEVIČIŪTĖ: Trūksta apskritai požiūrio, kad ir kultūra, ir kultūra vaikams yra vertingas ir turėtų būti vertinamas dalykas. Šalia viso kito, žinoma, ir finansiniu požiūriu. Vis dar žiūrima, kad jeigu vaikiškas spektaklis, vadinasi, mažo kalibro, scenografo ar choreografo darbas yra pigesnis, menkesnis. Juokaujant galima pasakyti, kad turbūt ir medžiagos turėtų kainuoti pigiau, jeigu ateini į parduotuvę ir sakai, „Žinote, statysiu spektaklį vaikams, jūs man tą medžiagą, kuri dešimt eurų kainuoja, parduokite už eurą, nes čia tik vaikams.“ Tačiau vaikiškiems spektakliams netinka rūbai iš „Humanos“: manau, kad kuo mažesnis vaikas, tuo kokybiškesni turi būti produktai, visomis prasmėmis.
Vis dėlto iš tiesų tai – ne pinigų, o požiūrio klausimas. Jeigu tavo spektaklis vaikams – tu jau menkesnis. Tokia nuostata sklando bendrai, menininkų, meno institucijų bendruomenėje. Ir tai skaudina. Bet padėtis gerėja: nemėgstu skųstis, kad viskas blogai, nes kai pradėjome dirbti, tikrai buvo blogiau. Labai džiaugiuosi, kad yra „Menų spaustuvė“ – be jos nebūtume sukūrę nė vieno spektaklio. Vis pasvajojame, kad būtų smagu turėti kažką tokio, kaip „Menų spaustuvė“, skirto tik vaikams. Kad atsirastų vaikams skirta erdvė su kitokiu požiūriu, edukaciniais projektais, nebūtinai šokio – įvairaus meno.
Interaktyvus šokio spektaklis 8-24 mėn. mažyliams „Miškas“, šokio teatras „Dansema“. Lauros Vansevičienės nuotr.
IEVA JACKEVIČIŪTĖ: Kūryba vaikams – vis dar rimtojo teatro pakraštėse esanti marginalizuota sritis. Apie tai kalba vien tai, kad beveik nėra teatrologinės krypties, analizuojančios šitą žanrą. O tai kūrėjams ir visam žanrui, norint jį pakylėti į aukštesnį lygį, yra svarbi sritis. Juk norint gauti finansavimą, turi parodyti, kad esi vertinamas profesionalios teatro kritikos. Tačiau aš suprantu, kodėl retas imasi šios srities: ji labai savita, reikalaujanti specifinio dėmesio ir tyrimo, pedagoginio ir psichologinio pasiruošimo, darbo su vaikais dėsnių išmanymo.
Visiems mums – tiek šios srities kūrėjams, tiek analitikams – stinga žinių, instrumentų ir priemonių, kaip kurti ir vertinti meną vaikams. Juk aukštosiose mokyklose niekas neruošia aktorių ir režisierių darbui su vaikais. Pasaulio tyrėjai kalba, kad reikalingos ir specialios studijos aktorių rengimui, nes, palyginus su įprastu vaidmens atlikimu, personažo kūrimu, čia visiškai skiriasi vaidyba, buvimas su vaikais. Manau, kad pirmą žingsnį galėtų žengti švietimo institucijos: kad atsirastų bent pusės metų modulis, kur studentai turėtų sukurti spektaklį vaikams, ir jį išsimėginti su vaikais. Kad bent pabandytų prisiliesti.
Tinkamas pavyzdys: man dabar reikia važiuoti į valstybinį teatrą statyti spektaklį ir atsirinkti aktorius. Kokiais kriterijais vadovaujantis man atsirinkti aktorius kurti kūdikiams? Ar jis gerai dainuoja, gerai šoka, gerai vaidina? Gerai. Bet kaip jis veiks, bendraudamas su vaiku? Tai yra visiškai kita raiška. Todėl, mano galva, jei atsirastų kokia nors ugdymo programa, daugiau tarptautinių edukacinių projektų, ledai pajudėtų. Norėtųsi daugiau ir pačios bendruomenės susiklausymo, susibūrimo, vieningumo.
AGNIJA ŠEIKO: Aš manau, kad to menkinančio požiūrio į teatrą vaikams šiandien tikrai yra mažiau – per daug jau kalbama, per daug akcentuojama, ir užsienio kolegų pasisakymuose pastebiu, kad lygiai taip pat yra svarbu padaryti kokybišką spektaklį vaikams, kiek ir kurti suaugusiems. Rengiamos įvairios specialios programos; manau, kad pasistūmėta tikrai ženkliai.
Man visada problemiškas atrodo kitas dalykas – tas masinis vaikų vedimas į teatrą iš mokyklų. Čia dar nerandu atsakymų: lyg ir taip, mes, artistai, pasiekiame daugiau vaikų. Prievartinis spektaklių rodymas galbūt kartais yra vienintelė galimybė kokiam nors vaikui kažką pamatyti. Bet galvoju, kaip tą procesą suvaldyti? Galbūt čia turėtų įsijungti mūsų darbas su mokytojais, galbūt kokie nors specifiškesni susitikimai su vaikais? Šiuo metu labai ieškome tų formulių, bandomės kūrybines dirbtuves, visokiausius variantus, mėginame kažką daryti prieš spektaklį. Kad tai netaptų tiesiog pliusu ugdymo įstaigoms – pavyzdžiui, Kultūros paso programa nemokama, pinigų mokėti nereikia, visi eina ir visi laimingi. Sakytum, tai yra labai teigiamas dalykas. Iš kitos pusės, nesinori, kad tai taptų tokia formalia praktika – atvedžiau, uždėjome tą pliusą, ir viskas. Reikėtų, kad vaikai patirtų įvykį, jį kažkaip įprasmintų, kad tai būtų gyva. Čia yra labai didelė grandinė, į kurią įeina mokytojai, mes, vaikai, tėvai. Tikrai labai pasiteisina, kai prieš spektaklius su vaikais kuri asmeninį ryšį. Tada į spektaklį jie ateina su kitokia nuostata. Aišku, tai užima labai daug laiko, atima daug jėgų, bet aš tame matau vertę.
Spektaklis vaikams „Apkabinsiu tave“, Šeiko šokio teatras. Vytauto Petriko nuotr.
Ką svarbiausia savo kūriniais norite perduoti savo auditorijai? Kokią žinutę, kokią pasaulėžiūrą?
AGNIJA ŠEIKO: Man labai svarbu savo kūryba suteikti vaikams vertės pojūčio. Sudaryti sąlygas pajusti, kad jie yra labai svarbūs, kad mes visi, čia egzistuojantys, esame vieni kitiems labai reikalingi, ir nėra nė vieno, kuris yra tiesiog – prastesnis, nesvarbus ar mažiau vertingas. Galima kalbėti ir apie esminius dalykus – meilę, dalijimąsi ir draugystę. Bet iš esmės tai vis tiek yra apie tarpusavio ryšį, apie tai, kas mus sieja. Ar vienokia tema bendrausi, ar kitokia, vis tiek svarbiausia – sukurti tarpusavio bendrystę.
IEVA JACKEVIČIŪTĖ: Mano spektaklių tikslas – pakviesti tiek vaikus, tiek tėvus panirti į nekasdienę būseną, nugrimzti į meno poveikį, pajusti vidinį persikėlimą. Savo kūryba siekiu sudaryti sąlygas per kinestetinę empatiją patirti kinestetinį pasitenkinimą. Turėdama tokią patirtį kaip meno vartotoja ir kaip atlikėja, kūrėja, bandau perkelti tuos potyrius ir į jauniausio amžiaus grupę. Aš pati jaučiu poreikį tokio meno, kuris transformuoja vidinį būvį.
BIRUTĖ BANEVIČIŪTĖ: Man svarbu savo spektaklių atmosfera leisti pajusti, kad gera būti. Bet gera būti, gera jausti, gera išgyventi – tai nereiškia, kad vaikai turi būti vien tik išsišiepę ir laimingi. Tam ir kuriame teatrą, kad vaikai patirtų įvairias emocijas, kad pajustų pasaulį per kitokias raiškos priemones, kad išgyventų būties įvairovę, kad duotume progą vaikams prisidėti prie tos įvairovės kūrimo. Kad būtų gera bet kuriuo momentu – net jeigu tu verki; kad niekas tavęs nestumtų ir neaiškintų, kaip, kur, ką ir kada daryti. Kad vaikas būtų laisvas ir atsakingas, išmoktų gerbti ir save, ir kitus, ir daiktus, norėtų atrasti, tyrinėti, patenkinti prigimtinį vidinį smalsumą. Ir kad būtent teatras būtų erdvė, kur vaikui gera: kad jis turėtų galimybę išgyventi to pakylėjimo, to nustebimo, atradimo momentą.
—
Daugiau apie Lietuvos šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams ir jaunai auditorijai galite sužinoti Lietuvos šokio informacijos centro leidinyje:
LIETUVOS ŠOKIO PRODUKCIJA VAIKAMS IR JAUNAI AUDITORIJAI
—
Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
