ŠOKIS SKALBIMO MAŠINAI IR MAMAI: kai ištinka fade out

Pokalbio su šokėja Greta Grinevičiūte tvarkyti pagal taisykles nekilo ranka: norėjosi palikti autentiką, tujinimą, nenutrinti visų „žinai“, „blemba“, „nu“. Kad ir skaitytojai pajustų, kuriose vietose Greta mąstė, kuriose įnirtingiau gėrė kavą, kada šypsojosi, ką iškalbingai ištylėjo. Lapkričio 14 d. online formatu pristatanti antrąją šiuolaikinio šokio triptiko dalį „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“, šokėja savo darbe nuo tėčio gręžiasi į mamą, scenoje atsisako personažo kūrimo ir nagrinėja ne tik prisiminimų poveikį mūsų dabarčiai, bet ir kolektyvinę atmintį. Apie darbą su Helsinkyje gyvenančiu choreografu Andriumi Katinu, apie (ne)buvimą dukra ir skalbimo mašinos preferavimą dulkių siurblio atžvilgiu – su Greta tiesiai iš „Menų spaustuvės“ kiemo vėjuotą lapkričio trečiadienį, dulkiant dulksnai:

Pradžiai – rimtas klausimas: Greta, kas tau yra būti dukra?

Labai geras klausimas. Niekas dar nėra manęs to klausęs. Žinai, niekada nesijaučiau, kad esu kažkieno dukra. Ypač su tėčiu: sakyčiau, esame labiau draugai. Žinoma, aš esu jo dukra, turiu kitokį santykį. Bet gal tai ir keista – kad aš nesijaučiu, jog esu kieno nors vaikas. Galbūt nuskambės žiauriai, egoistiškai, bet toks jausmas, vidinis pojūtis, kad visada buvau viena. Nors nebuvau. Tikrai ne.

Gal dėl to apie tai tiek daug ir kalbi? Gal kūryba tau – prisiminimų sukūrimas? Man įdomu, kaip tu apskritai žiūri į prisiminimą: ar kaip į mūsų pačių kūrybinį konstruktą, ar kaip į iš tiesų išsaugotą informaciją apie realybę?

Prisiminimai ir apskritai atmintis mane labai žavi ir traukia. „Dulkių siurblyje ir tėtyje“ atminties tema dar nebuvo tokia stipri, kaip dabar, spektaklyje „Skalbimo mašinai ir mamai“. Šiame darbe aš iš esmės kvestionuoju, ką atsimenu, ir ar tai, ką atsimenu, yra tikra iš viso, ar tai kažkada buvo? Patys atsiminimai, atrodo, mus suformuoja, bet kiek dalykų mes neatsimename, kiek jų, kartais netgi labai svarbių, išnyksta? Jie dingsta kažkur mumyse ir lieka tik tam tikros nuotrupos, kurios kartais galbūt atrodo visiškai nesvarbios. Klausti savęs, tyrinėti save iš tos atsiminimų pusės man yra labai įdomu. Bet, atsiprašau, koks buvo klausimas?

Ar manai, kad prie tų likusių nuotrupų mes pripliusuojame gyvenimo? Ar tau atrodo, kad mūsų smegenys prisikuria, ko joms trūksta, kad turėtų tą pilną, pavyzdžiui, vaikystės vaizdą?

Aš negaliu taip teigti, reikėtų labiau pasigilinti į psichologiją, mokslinius tyrimus, ne šiaip filosofuoti; bet manau, kad aplink tikrą prisiminimą mes esame linkę prisikurti daug detalių. Turbūt kiekvienas turi pavyzdžių to jausmo, kai pradeda dilti seniai matyto žmogaus veidas –pradedi nebeatsiminti, kaip jis iš tikrųjų atrodo. Drauge ir jausmas tam žmogui po truputį blėsta. Šitas momentas – kai iš tavęs išfadeout’ina dalykai – man yra labai įdomus. Ir kai pastebi, kad kažkas dingsta, bandai prisikurti, kad nedingtų, jeigu tau tai svarbu. O tada jau nebeaišku, ką turi, – ar kažką, ką susikūrei pats, ar kažką tikra.


Greta Grinevičiūtė. Vytauto Pluko nuotr.

Gali neatsakyti į šį klausimą, bet man, klausant tavęs, jis kyla: ar mamos veidas tau yra išdilęs?

Žinai, tai yra sąžiningas klausimas, nes į šitą istoriją spektaklyje ir lendu. Manau, kad galiu sąžiningai į jį ir atsakyti: jo. Išdilęs.

Ir tai, kad jis išdilęs, tave veikia.

Taip, veikia. Galbūt dėl to ir darau spektaklį.

Kiek spektaklyje tavo pačios autobiografijos, tikrų prisiminimų?

Tai yra labai asmeninis darbas. Man asmeniškai – ir labai jautrus. Jame bus daug prisiminimų – ir mano pačios, ir kitų žmonių. Ačiū tiems, kurie atėjo įrašinėti, padainuoti ir pakalbėti apie savo mamas.

Gal gali truputį plačiau papasakoti apie tai, kaip kūrėte šį kolektyvinį prisiminimą?

Kai tik pradėjau šį projektą, telefonu įrašinėjau savo aplinkos moteris, jų lopšinių dainavimą, jų prisiminimus apie mamą. Dabartiniame etape prireikė studijinio varianto, tad sukvietėme daug moterų, kurios galėjo savanoriškai užsiregistruoti. Jos taip pat įdainavo po lopšinę, įpasakojo prisiminimą apie mamą. Labai įdomu, kokie skirtingi, bet kartu – žiauriai panašūs yra šie prisiminimai. Mane sužavėjo tas bendruomeniškumas, visas mus vienijanti kolektyvinė sąmonė. Kartais galvoji, kad tavo asmeninė istorija galbūt niekam neįdomi; bet būtent tokiais momentais suvoki, kad kuo nuoširdžiau ją pasakoji, tuo ji artimesnė kitiems.


Sigita Ivaškaitė. Vytauto Pluko nuotr.

Kodėl tau svarbu naudoti dokumentinę medžiagą? Ir drauge – kaip manai, kaip kitaip žiūrovai priima spektaklį, kuriame eksploatuoji kolektyvinius prisiminimus, užsiimi savimi, autobiografija, palyginus su spektaklio kaip grynosios estetikos kūrimu?

Turbūt kiekvienas kūrėjas pasirenka, kokius įrankius naudoti. Aš anksti pajutau, kad man įdomus vidinis pasaulis. Visų žmonių, mano pačios – lygiai taip pat. Ir kad ten yra labai daug klodų, kuriuos galima atkapstyti. Ir kad, ko gero, tai yra įdomu ne tik man, bet ir daugeliui žmonių. Jausmas – tarytum žiūrėtum per langą. Man patinka vaikščioti vakarais, kai daugiabučių arba nebūtinai daugiabučių languose dega šviesos, ir tu stebi žmones per langus, tarytum prisiliesdamas prie jų šventovių. Man atrodo, galimybė dalintis savimi ir yra toks užuolaidų atitraukimas. Nežinau, kaip bus toliau, bet kol kas man įdomu taip su savimi užmegzti pokalbį. O per save – ir su kitais.

Kaip atrodė šio pokalbio mezgimo darbinis procesas?

Procesas buvo labai ilgas. Spektaklio vizija pasikeitė kokį dvidešimt kartų, nemeluoju. Kai sudėtinga tema, norisi pasislėpti po daug sluoksnių. Ir nori apie tai kalbėti, bet drauge – ir atsitraukinėji nuo temos, bijai jos. Komanda padėjo tuos sluoksnius nuimti. Mūsų darbinis principas buvo pokalbiai. Susitinki su skirtingais komandos nariais ir kalbiesi. Aš dalinuosi savo vizijomis, o komanda padeda susivokti, susitvarkyti. Aš pati turiu labai aiškią vidinę idėją, ir mes kartu su visais tą idėją bandome sugromuluoti ir išleisti. Daugiausia kalbėdavomės ir repetuodavome su Andriumi Katinu, tapome beveik duetu.

Kaip darbe atsirado Andrius Katinas?

Jis buvo mano dėstytojas akademijoje, dar studijų laikais atvažiavo savanoriškai vesti dirbtuvių. Po kelerių metų jis buvo mentorius mano kolegių darbe, ir mes vis susitikdavome, pabendraudavome. Kai dingo dėstytojo sudievinimas, kai priartėjau prie žmogaus, supratau, kad labai norėčiau, jog jis būtų šitame darbe. Jutau, kad „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ atsinešė tam tikrą estetiką ir buvimą, kurie yra pakankamai artimi Andriui, ir jisai man padėtų suvaldyti tokią estetiką. Deja, iki galo tos estetikos įgyvendinti dėl pandeminės situacijos nepavyks.


Andrius Katinas. Vytauto Pluko nuotr.

Kaip spektaklio premjerą paveikė paskelbtas antras karantinas?

Ši premjera nusikėlė jau dėl pirmo karantino. Tad dabar atidėlioti tikrai nebenoriu, nebegaliu. Darysime live transliaciją. Tai yra skaudus sprendimas, nes live transliacija yra visai kitais principais besiremianti meno struktūra: reikia pergalvoti visus veiksmus, turinį pritaikyti kamerai; neužtenka tiesiog nufilmuoti. Keičiasi netgi judesio ir šokio principas. Bet aš esu pasiryžusi prisitaikyti.

Kodėl spektakliui pasirinkote Tsekh Gallery“? Ką duoda ši erdvė?

Buvome pasirinkę. Bet dabar erdvė pasikeitė dar kartelį.

Vis dėlto man svarbu paaiškinti pirminį pasirinkimą: galerijos erdvė buvo labai svarbi, nes atverdama savo patirtis, jas tam tikrais būdais konstruodama, aš tarytum paveikslą save, ir ne tik save – būtent tą darbą, pakabinu galerijoje. Nenorėjau naudoti šviesų, garsą planavau išgauti labai paprastomis priemonėmis. Viską norėjosi paprastinti. Tada supratau, kad teatro scena tam netinkama, nes joje egzistuoja tam tikri lūkesčiai, kodai. Be to, ten yra labai tamsu. O aš įsivaizdavau didelėje šviesioje erdvėje judančius du kūnus ir šokančią skalbimo mašiną. Supratau, kad šitas darbas nėra sceninis. Jis yra labiau buvimo, potyrio, pasidalinimo erdvė.

Tačiau dėl karantino persikėlėme į Meno ir Mokslo laboratorijos darželį. Iš pradžių manėme, kad aš būsiu viduje, už langų, žmonės mane stebės iš lauko, iš dviejų pusių. Taip sukursime tą užuolaidų atitraukimo momentą. Tačiau galiausiai, pasikeitus situacijai, visas pajėgas metėme į live transliacijos kūrimą. Likome darželio erdvėje. Bus dvi kameros, vienas žvilgsnis per langus, įrėmintas languose; kitas – viduje, esantis arti manęs ir sekantis mano veiksmus.


Agnė Matulevičiūtė. Vytauto Pluko nuotr.

O kur bus Andrius?

Andrius Katinas kartu su manimi, šokančia Vilniuje, realiu laiku darys performansą Helsinkyje. Mes jo nematysime, bet realiu laiku girdėsime jo balso skambučius. Kadangi techniškai per sudėtinga iš Helsinkio transliuoti tiesiogiai, žiūrovai matys iš anksto nufilmuotus jo veiksmus: operatorius filmuos kompiuterio ekraną, kuriame bus Andrius. Bus media medijoje, o-dieve-brangus.

Grįžkime į buitį: kas tau labiau prie širdies – dulkių siurblys ar skalbimo mašina?

Šiaip iš tikrųjų, jeigu kalbant tik apie mechaninius prietaisus, tai skalbimo mašina. Nes man visai patinka skalbti, rūšiuoti rūbus. O siurbliuoti nelabai patinka. Jeigu kalbame apie spektaklį, šiuo metu „Skalbimo mašina“ arčiau. Galbūt sąžiningai į šitą klausimą galėčiau atsakyti, kai praeis šiek tiek laiko. Bet manau, kad ne veltui atsitinka taip, kaip atsitinka – tame etape, kuriame svarbiausia, kad kažkas įvyktų, tai ir vyksta. Kažkada buvo „Dulkių siurblio“ etapas. Po jo labai pagerėjo mūsų su tėčiu santykiai. Jie niekada nebuvo blogi, bet dabar iš viso esame draugai.

Išeina, kad kūryba keičia realybę?

Aha, kažkaip taip išėjo. Niekada taip negalvojau. Bet kai tai asmeniškai patiri, supranti, kad blemba, jo.

Galvoju, ar tavo spektaklių pavadinimai išsako tavo komentarą apie tai, kaip mūsų gyvenime buvo mamos arba tėčiai? Kad tam tikra prasme jie egzistavo kaip buities dalykas, ir buvo per toli kaip žmonės?

Yra tame tiesos, taip. „Skalbimo mašinos“ pavadinimas atsirado dar dirbant su „Dulkių siurbliu“. Kalbėjome su siurblio režisieriumi Pauliumi Markevičiumi; sakau jam – labai noriu mamai darbą sukurti, ir noriu buities prietaiso, bet niekaip nesugalvoju kokio, nes neatsimenu mamos. Mums kalbantis, jam kilo skalbimo mašinos idėja. Ir aš pagalvojau – juk mūsų šeimos moterys turėjo senovinę skalbimo mašiną, tokią apvalią, ir nusipirkti tą naują, su būgnu, atrodė kažkoks stebuklas… Staiga supratau, kad radau prietaisą.

O grįžtant prie klausimo, manau, kad iš tiesų bent jau mūsų kartos gyvenimuose tie žmonės buvo per toli – kaip žmonės. Bent jau mano aplinkoje dauguma tėvų tiesiog nemokėjo būti su savo vaikais.


Kristina Steiblytė. Vytauto Pluko nuotr.

Spektaklio aprašyme randu tokį sakinį: Greta žiūrovus kvies /… / apsilankyti instaliacijoje – svajonėje, kurios nebeįmanoma susapnuoti. Kas Gretai yra svajonė, ir kas Gretai yra sapnas?

Man sapnas yra galbūt labiau kažkokia vizija, neaiški, kurios galbūt nebūtinai norėtum. Vizija, kuri tiesiog tave ištinka, nesvarbu, ar tu to nori, ar ne; ji gali būti gera, bloga, gąsdinanti, džiuginanti. O svajonė yra noras, kad kažkas įvyktų.

Kas tuomet yra svajonė, kurios nebeįmanoma susapnuoti?

Svajonė, kurios nebeįmanoma susapnuoti, reiškia, kad atsiminimai yra tiek išdilę, kad virtę tavo svajone, kuri tavęs jau nebeištiks.

Kiek tau yra svarbu, kad žiūrovai tave matytų ne kaip tolimą šokėją, kuri gražiai šoka, bet kaip savą žmogų, kuris gyvena tais pačiais dalykais, kaip ir mes visi?

Labai svarbu. Ypač šituose darbuose – aš nenoriu kurti personažo, žmogaus ant scenos įvaizdžio. Man svarbu, jog būtų suprasta, kad tai esu aš, o ne kažkas, ką kuriu, kuo bandau prisidengti. Tai esu aš ir kalbu apie tai, kas man svarbu. Šiame kontekste, kai atvirai kalbu apie savo išgyvenimus, suprantu, kad negaliu slapstytis. Ką iš pradžių norėjau daryti, nes baisu tiesiog ateiti ir sakyti o, hello. Bet supratau, kad negaliu užsidėti tos sceninės kaukės, nors kyla pagunda. Ir nežinau, ar jos tikrai pavyks atsikratyti, pavyzdžiui, per premjerinį darbą. Kiek reikės dirbti, kad ta kaukė nukristų?

O „Tėtyje“ krito?

Krito, krito. Fainiausia, kad kai tėtis žiūrėjo, tai tikrai ta kaukė buvo nukritus. Bet ne iš pradžių. Iš pradžių įsijungdavo atlikėjo adrenalinas – tuomet tai tampa atlikimu, aš pradedu vaidinti. Buvo spektaklių, kai kaukė tikrai nukrito, ir likau tikra aš, visiškai nuoga. Bet ne visada pavyksta tai išlaikyti – tą lemia labai daug veiksnių: kartais apsinuoginti ir būti savimi yra taip baisu, kad atsiriboji tiesiog automatiškai.

Norisi apibendrinti: jeigu reikėtų keletu sakinių apibrėžti, ką šiuo spektakliu nori pasakyti žmonėms?..

Vienas iš dalykų, kuris šauna į galvą pasakyti šią akimirką, yra tai: nelabai svarbu, kas mums atsitinka. Ir kad gali atsitikti ir baisių dalykų. Bet tie atsiminimai ir tos mūsų patirtys mus suformuoja. Ir tas taškas, kuriame esame, yra tik dėl to, kad įvyko vieni, o ne kiti dalykai.

Mama, tėtis, kas toliau? Ką žadi triptiko pabaigai?

Bus šokis objektui ir vaikui. Norėčiau sukurti ryškų sceninį darbą, kuriame žaistume su kauke ir nuoširdumu. Būtų kontrastas „Šokiui skalbimo mašinai ir mamai“, kuris yra visiškai nuogumas ir atvirumas.

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų