Šokėja iš Kinijos Mei Chen May: „Žengiame į naujos realybės etapą“

Trejus metus Kauno šokio teatre „Aura“ šokusiai Mei Chen May Lietuva tapo antraisiais namais – čia ji atvyko vos baigusi mokslus Kinijoje. Prisijungusi prie tarptautinės šokio trupės Kaune, šokėja žengė pirmuosius profesionalius žingsnius ir gilinosi į darbo komandoje, spektaklių kūrimo, gastrolių specifiką.

Prieš metus Mei Chen May išvyko dirbti į Vokietijos šokio teatrą „Theater Pforzheim“, tačiau šį rudenį turėjo sugrįžti į šokio festivalį „AURA“ ir pristatyti savo choreografinį debiutą. Pandemija sugriovė šios ir kitus tarptautinius lygiu veikiančios šokėjos planus. Prieš jiems sugriūvant, kartu su Mei pakalbėjome apie jos patirtis Kinijoje ir Lietuvoje, apie kurią prieš atvykdama nežinojo beveik nieko bei su pandemija atėjusius iššūkius meno kūrėjams.


Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šokio teatras „Aura“ buvo pirmasis tavo darbas po studijų Honkonge. Kaip nusprendei rinktis šokio teatrą tokioje tolimoje šalyje?

Realybė tokia, kad aš ir dauguma kitų šokėjų pasaulyje neturime galimybės rinktis, kurioje kompanijoje dirbti. Šokėjų yra daug daugiau, nei darbo vietų, todėl kaip žuvys vandenyne turime ieškoti darbo visur, kur įmanoma ir dalyvauti atrankose. Baigusi studijas išsiunčiau aplikacijas atrankoms keliose dešimtyse šokio kompanijų visame pasaulyje ir gavau atsakymą iš „Auros“, kurie mane pakvietė prisijungti. Pirma mintis buvo „o kur ta Lietuva?“ (juokiasi). Iki tol buvau girdėjusi tik apie Lietuvos krepšinio komandą. Tačiau pasiryžau priimti darbo pasiūlymą ir išvažiavau, beveik nežinodama, kur aš vykstu.

Minėjai, kad be krepšinio apie Lietuva nelabai ką žinojai. Kas labiausiai nustebino čia atvykus?

Labai teigiamai nustebino tai, kad Lietuva turi iš ties daug kultūrinių mainų galimybių. Iki tol nežinojau, kad šoksiu jau ketvirtoje „Auros“ kartoje, atviroje užsienio šokėjams. Atvirkščiai – tuos metus, kai šokau Auroje, turėjome tik vieną lietuvį šokėją. Man pasisekė, kad gavau šansą čia atvykti ir prisijungti prie tokios kompanijos. O ir Kaunas toks mažas ir mielas miestas, kuriame visko labai daug vyksta.


Nuotrauka: Prologas

Papasakok daugiau apie savo laiką Kinijoje. Kaip apibūdintum jos šokio lauką? Ir kodėl nusprendei palikti šią šalį ir šokti užsienyje?

Mano asmeniniu požiūriu – šiuolaikinis šokis Kinijoje gana stipriai atsilieka. Šiandien į Kiniją atvyksta vis daugiau šokio profesionalų iš užsienio, atsiveža naujus šokio stilius, naują energiją, tad šokio laukas juda pirmyn, tačiau kai ten gyvenai aš, vis dar vyravo seni mokymo, mąstymo apie šokį metodai. Negerai taip kalbėti, bet turiu tai pasakyti – Kinijoje šokio mokyklos ruošia ne menininkus, o mašinas. Jei nueisite į šokio akademiją, pamatysite, kad visi studentai ten vienodi. Žinoma, tai ne visada blogai, daugelis baleto kompanijų to ir ieško – vienodo ūgio balerinų, galinčių padaryti tokius pat šokio žingsnius. Tačiau aš pati ieškojau ne to. Aš norėjau bendravimo įvairovės, kultūrinių mainų. O Kinija yra labiau uždaras ratas.

Palikau Kiniją, nes esu jauna, noriu investuoti savo laiką kuo platesniam pasaulio pažinimui. Kinijoje praleidau visą savo gyvenimą, ten šokau ir studijų metais, tad norėjau patirti daugiau šokio kalbų. Pasirinkau Europą iš smalsumo, nes čia daug galimybių išbandyti skirtingus šokio stilius.


Nuotrauka: Theater Pforzheim Ballett Okt

„Auroje“ praleidai trejus metus. Kokia tai buvo patirtis?

Atvykau ką tik baigusi studijas, iš kurių atsivežiau profesinės technikos žinias, tačiau neturėjau jokios realios darbo šokio kompanijoje, darbo su meno vadovu patirties. Darbas su Birute Letukaite buvo labai įtemptas ir intensyvus. Ji yra labai tiesmukas žmogus, jos sprendimai – unikalūs. Nieko panašaus į tai, ką mes veikėme šokio mokykloje. Tai buvo darbo komandoje, darbo su kitu menininku, idėjų apsikeitimo, įsiliejimo į kompaniją patirtys. Patyriau, kaip sukuriamas šokio spektaklis, kaip organizuojamas vidinis darbas ir gastrolės. Jaučiu, kad stipriai užaugau, kaip profesionali šokėja, darbuotoja. Trys metai – labai ilgas laikas, tad norėčiau sakyti, kad „Aurą“ jau visai gerai pažįstu. Visiems pasakoju, kad tai puiki patirtis, jei esi ką tik mokslus baigęs šokėjas, kokia buvau ir aš.

Šokdama „Auroje“ tu taip pat užėmei repetitorės pareigas. Kaip atsiradai šioje pozicijoje ir kaip joje jauteisi?

„Aura“ jau keletą metų neturėjo repetitoriaus, visą repeticijų procesą organizuodavo patys šokėjai. Tačiau lyderio, komunikuojančio su choreografu ir šokėjais, nebuvimas apsunkindavo darbą, įvesdavo sumaišties. Galvojome apie žmogaus iš šalies pasamdymą, bet supratome, kad tik mes patys geriausiai žinome šiuos procesus. Todėl vienas šokio teatre viešintis choreografas, kurį pažinojau dar Kinijoje, parekomendavo mane. Taip aš pradėjau dirbti du darbus – tapau ir šokėja, ir repeticijų vadove. Tuo pačiu metu šokau ir stebėjau choreografiją iš šalies, teikiau choreografui ir kitiems šokėjams pasiūlymus korekcijoms. Ilgainiui įvaldžiau dviejų darbų ritmą. Repeticijų vadovės darbas man teikė malonumą, džiaugiausi galimybe išreikšti savo balsą kitokiu būdu, nei būdama tik šokėja. Tai padėjo visai komandai geriau dirbti.


Nuotrauka: Prologas

Praėjusią vasarą palikai „Aurą“ ir prisijungei prie „Theater Pforzheim“ šokio teatro Vokietijoje. Tai antras tavo darbas Europoje. Kuo jis skiriasi nuo pirmojo?

Darbas šiame teatre kiek labiau organizuotas, jame daugiau taisyklių. Apskritai, tai didesnė įstaiga – joje veikia ne tik šokio trupė, bet ir opera, dirba aktoriai, dainininkai. O tam, kad suvaldytum daugiau darbuotojų, reikia daugiau taisyklių. Iš vienos pusės, tai gerai – jei prireikia tam tikros informacijos, iškart žinai į kokį skyrių, į kokį žmogų kreiptis, viskas aišku. Čia neturiu kitų atsakomybių, tik būti gera šokėja. Šokio, darbo su judesiu stilius čia taip pat visiškai kitoks, bet pavyko adaptuotis.

Nors jau šoki kitoje kompanijoje, šiemet su Edith Piaf gyvenimo įkvėptu šokio spektakliu turėjai grįžti į „Auros“ šokio festivalį. Dėl pandemijos, deja, to padaryti nepavyko. Ir visgi, koks jausmas apėmė, kai buvai pakviesta dalyvauti festivalyje?

Puikus! Labai nekantravau. Pirmiausia, visada gera grįžti ten, kur pradėjai, pamatyti draugus ir savo buvusią vadovę. Bet labiausiai norėjau pristatyti naujausią savo darbą, pasidalinti juo su visais, ką pažinojau  Lietuvoje. Kai vasarą atostogavau Kaune, pasisiūliau Birutei – sakiau, kad jei reikės papildomos šokėjos, aš mielai prisijungsiu. O Birutė sutiko, pasiūlė ką nors sukurti ir atvažiuoti pristatyti darbo „Auros“ festivalyje.


Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kaip pandemija pakeitė tavo požiūrį į tavo – tarptautiniu lygiu dirbančios šokėjos – darbą?

Manau, šiuo metu mes žengiame į naują etapą, kurį galime vadinti naująja realybe. Nors po pirmojo karantino visi po truputį sugrįžome į darbus, kažkas jau buvo kitaip. Kalbu ne tik apie visiems žinomas fizinės distancijos ar kaukių taisykles. Pasikeitė ir tai, kaip mes patiriame šokį. Kai pirmą kartą po karantino sugrįžome į teatro repeticijų salę, mus suskirstė į tris grupes, nes buvo draudžiama visiems būti vienoje patalpoje. Su šešių žmonių grupe dirbome šokdami ant grindų pažymėtuose kvadratuose – kiekvienas savo teritorijoje, negalėdami liestis ar net priartėti vienas prie kito. Tai buvo neapsakomai sunku, nes viena svarbiausių šiuolaikinio šokio dalių yra kontaktas, kuris staiga dingo. Per kontaktą su grindimis, su partneriu, su kitais šokėjais mes keičiamės informacija, tai – mūsų komunikacija. Su viešinčiu choreografu net sukūrėme specialų spektaklį, paremtą naujosiomis taisyklėmis ir ant grindų pažymėtais kvadratais.

Dabartinė situacija visus labai erzina, ramybės neduoda jos nenuspėjamumas, negalėjimas kontroliuoti. Galiausiai atradome šiek tiek pozityvumo – situacija mums priminė, kad esame laisvi kurti kažką naujo, išrasti naujus būdus komunikuoti, net jei turime stovėti savo kvadratuose. Visada galime adaptuotis. Tai yra vienas iš šiuolaikinio menininko darbo principų.


Nuotrauka: Theater Pforzheim Ballett Okt

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų