Kūnas ir karantinas. Kaip apribojimai veikia pagrindinį šokio ir cirko atlikėjų darbo įrankį?

Lietuvoje pandemijos situacijai negerėjant, netyla karantino sąlygų griežtinimo kalbos. O su jomis grįžta ir scenos menų repeticijų apribojimo grėsmė. Per pirmąjį karantiną šiuos apribojimus patyrę profesionalieji menininkai tvirtina, kad panašūs apribojimai sukeltų didelę grėsmę šokio ir cirko sektoriaus veiklos užtikrinimui artimiausioje ateityje.

Nesunku įsivaizduoti finansines karantino pasekmes scenos menų lauke, tačiau ką šie procesai reiškia šokio ir cirko profesionalų kūnams? Kaip įprastų treniruočių ir repeticijų apribojimai atsiliepia atlikėjo meistriškumui ir kodėl pasibaigus karantinui neįmanoma iš karto sugrįžti į sceną? Apie fizines ir psichologines karantino pasekmes  ir grėsmes pasakoja Lietuvos šokio ir cirko sektoriaus profesionalai. Jie tikisi, kad artėjant karantino pratęsimo datai ir valdžios atstovams peržiūrint sugriežtinimo sąlygas, bus atsižvelgta į scenos menų sektoriaus specialybių specifiką ir užtikrinta galimybė tęsti repeticijas tam pritaikytose erdvėse bei vykdyti kasdienes technikos palaikymo treniruotes.


Ieva Navickaitė, „Perdegęs-herojus“. Naujasis Baltijos šokis. D.Matvejevo nuotr.

Fizinės formos pokyčiai

Pavasarį galioję profesinės veiklos apribojimai bene stipriausiai smogė šokio ir cirko menininkams, kurių pagrindinis darbo įrankis yra kūnas. Nustoję treniruotis tam pritaikytose salėse ir šiai meno sričiai taip svarbiose grupėse, atlikėjai neteko galimybės palaikyti kokybiškam darbui būtiną fizinę formą. „Tai nėra kažkas, ką išsprendžia nuotoliniai vaizdo susitikimai. Šokyje, dar labiau nei dalyje kitų meno sričių, fiziškumas yra be proto svarbus. Jo perkėlimas į virtualų formatą atima visą jo vertę ir reikšmę. Ypatingai svarbus yra buvimas kartu erdvėje – taip mes tobulėjame, erdvėje sprendžiame šokio problemas. Atėmus šitą plotmę, mes liekame surištomis rankomis. Prarasti dabar vis dar egzistuojančią repeticijų galimybę būtų didžiulė nelaimė,“ – sako šiuolaikinio šokio šokėja Ieva Navickaitė.

Anot Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto meno vadovo, choreografo Martyno Rimeikio, kalbant apie baleto artistų savijautą šiame periode, reikėtų suprasti, kad jie pusę savo gyvenimo yra pripratę dirbti po dešimt-vienuolika mėnesių per metus, vidutiniškai – po penkias valandas per dieną, šešias dienas per savaitę. Pradedant nuo vienuolikos metų. „Kai visa tai staiga dingsta, aišku, tai daro labai didelę neigiamą įtaką tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai.


Martynas Rimeikis. Lietuvos šokio informacijos centro archyvo nuotr.

Tam, kad baleto artistas prarastų fizinę formą užtenka trijų dienų. Norint ją susigrąžinti reikia mažiausiai savaitės, kartais ir daugiau. Todėl galima įsivaizduoti, kokia jų fizinė forma yra po keturių mėnesių nedarbo ir kiek laiko reikia norint ją susigrąžinti,“ – teigia M. Rimeikis. Manantiems, kad tokiais atvejais šokiui galima pritaikyti darbo iš namų formatą, svarbu nepamiršti, kad šokiui reikalingos tinkamos erdvių sąlygos ir priemonės, tad namų svetainė negali atstoti repeticijų studijos. „Kol nebuvo leista dirbti salėse, žinoma, stengėmės organizuoti nuotolinius užsiėmimus namuose, bet tai toli gražu negali atstoti darbo baleto salėje. Kaip ir sportininkams, baleto šokėjams reikalingos specifinės sąlygos, kaip grindų danga, atraminės lazdos, lubų aukštis, veidrodžiai – be viso to neįmanomas kokybiškas darbas,“ – apie svarbias treniruočių dalis pasakoja M. Rimeikis.


Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės repeticijos akimirka. Lietuvos šokio informacijos centro archyvo nuotr.

Dar daugiau apie ypatingų sąlygų ir prieigos prie darbo priemonių svarbą gali papasakoti šiuolaikinio cirko atlikėjai. Čia darbas vyksta ne tik su kūnu, bet ir su konkrečiomis cirko disciplinomis, dažnai reikalaujančiomis specialių priemonių – čiužinių, saugiai pritvirtintų akrobatikos virvių, kiniško stulpo ir kitų. Neseniai Kaune atsidariusiame pirmame Lietuvoje šiuolaikinio cirko centre „Cirko Sapiens“ besitreniruojantis cirko atlikėjas Džiugas Kunsmanas prisimena pavasario karantiną, kai neturėjo net šios galimybės: „Pavasarį tekdavo eiti repetuoti tiesiog į parkus. Būdavo sudėtinga psichologiškai, nes atrodydavo, kad tavo darbas iš dalies nebeturi reikšmės. Ypač sunku tiems, kurie dirba su tam tikromis cirko disciplinomis, kurioms būtina prieiga prie priemonių. Kelios dienos be darbo su savo įrangą reiškia savaitę papildomų treniruočių. Fizinės galimybės nusmunka, sumažėja ištvermė. Tam, kad sugrįžtum į savo buvusia fizinę formą, prireikia be galo daug laiko.“


Džiugas Kunsmanas ir Adrian Carlo Bibiano, „Where Do I Connect?“. ConTempo festivalis. M. Plapio nuotr.

Sudėtingas sugrįžimas į sceną

Visos anksčiau išvardintos problemos atskleidžia vieną esminių šokio ir cirko sektoriaus grėsmių – pasibaigus karantinui, atlikėjai negali iš karto sugrįžti į sceną ir tęsti pajamas generuojančio darbo. „Profesionalių treniruočių nutraukimas nėra tiesiog pertrauka, po kurios gali sugrįžti ir iškart išeiti į sceną, rodyti spektaklių. Apribojimams pasibaigus, reikia mėnesių įdirbio, bazinių dalykų kartojimo, kad galėtum sugrįžti į tinkamą formą, pasiekti buvusį meistriškumo lygį. Tik tada gali grįžti prie realių spektaklių repeticijų,“ – pasakoja D. Kunsmanas.

Tuo tarpu M. Rimeikis pabrėžia, kad staigus ir ilgas darbo nutrūkimas taip pat stipriai padidina tokių traumų, kaip stuburo išvaržų, kojų raiščių ir kelio sąnarių meniskų įplyšimų, nutrūkimų riziką. Visos šios traumos turi didelę įtaką tolimesnei profesinei ateičiai.

Poveikis edukacijos procesams

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio ir judesio katedros vedėjas, lektorius Andrius Katinas, įžvelgia ilgalaikių pasekmių ugdymo procesui dėl karantino apribojimų. „Šokio edukacija yra grindžiama grupiniu darbu, čia yra aspektų, kurie gali egzistuoti tik grupės dinamikoje. Stebint studentų pavasario patirtį galiu pasakyti, kad apie mėnesį laiko buvo galima konvertuoti tam tikrus mokymo procesus į virtualų, individualų formatą, adaptuoti užduotis. Tačiau jos eliminuodavo daug techninių aspektų, į kuriuos šokis atkreipia dėmesį kiekvieną dieną – erdvė, dinamika erdvėje, laiko suvokimas. Dirbant namuose, kai ta erdvė yra „tarp stalo ir lovos“, galimybės yra itin limituotos. Trumpam laikui galima išsisukti su individualiomis užduotimis, bet kai šie procesai kartojasi dažnai ir yra ilgesni, jie ima daryti įtaką visam tam tikros kartos mokymosi procesui,“ – pastebi A. Katinas. Jis taip pat prideda, kad studentams sunku ir todėl, kad didelę apkrovą sudaro kūrybinių užduočių rengimas prie kompiuterio – ugdymo programa turi tam tikrus siekius, juos kažkaip reikia įgyvendinti.


Andrius Katinas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos archyvo nuotr.

Pagalba – ne tik finansinė

Daugelį šokio ir cirko profesionalų karantino metu gelbėja valstybės siūloma finansinė parama, tačiau tai neišsprendžia visų problemų, iškylančių griežtai apribojus repeticijų galimybes. Kokia papildoma pagalba yra aktuali atlikėjams?

Šokėja I. Navickaitė sako, kad gelbėtų saugių galimybių sudarymas dirbti tam tikrais skaičiais, dideliais atstumais. A. Katinas, kalbėdamas apie pagalbą edukacijos procese, išskiria studijų kokybės bei psichologinės studentų būsenos klausimus: „Mokymo įstaiga tampa bejėge, nes jos infrastruktūra kuriam laikui sugriūna. Galbūt reikėtų galvoti apie mokslo metų pratęsimą ar kitus būdus, kuriais studentai galėtų įgauti tas kompetencijas, kurių negalėjo įgyti dabartinėmis aplinkybėmis. Taip pat būtų naudingos subsidijos studentams, kurie moka už mokslą. Atkreipti dėmesį reikėtų ir į psichologinį gerbūvį. Mes kaip dėstytojai, ne visada galime padėti, tai mums patiems yra nauja situacija. Asmeniškai manau, kad ne visuomet turiu pakankamai kompetencijos tokiose situacijose reaguoti adekvačiai. Vyksta nuolatinis ieškojimas – kaip pagerinti studentų psichologinę būseną, kaip pabūti kartu, pasikalbėti net tada, kai nuo visų nuotolinių paskaitų prie kompiuterio jau esame pavargę.“


Ieva Navickaitė, „Perdegęs-herojus“. Naujasis Baltijos šokis. D.Matvejevo nuotr.

Cirko atlikėjas D. Kunsmanas, paklaustas apie reikalingą pagalbą, pažymi svarbų cirko srities socialinį aspektą: „Man visada atrodė, kad cirkas ir motyvacija juo užsiimti yra tiesiogiai susiję su galimybe turėti stiprų ryšį su bet kur pasaulyje esančiais šios srities atstovais. Nuostabu yra keliauti ir būti cirko centruose Prancūzijoje bei kitose šalyse, sutikti didžiulius srautus atlikėjų, su kuriais daliniesi žiniomis, mokaisi. Suprantu, kad dabar tokios galimybės negausime, bet manau, svarbu būtų įvairių šalių atlikėjams ieškoti būdų vienytis, bendradarbiauti. Nes ši situacija stumia mus į užsidarymą.“


Džiugas Kunsmanas ir Adrian Carlo Bibiano, „Where Do I Connect?“. ConTempo festivalis. M. Plapio nuotr.

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų