Daugiau nei „telefonų karta“

Tai antrasis pokalbis su menininkais, kuriančiais paaugliams. Pirmajame aptartos amžiaus grupės ypatybės, taip pat kalbėta apie šokio bei teatro pristatymą toliau nuo didmiesčių gyvenantiems jaunuoliams, pirmą kartą susiduriantiems su profesionalų kuriamais šiuolaikiniais scenos menais.

Šį kartą kalbamės su menininkais ir pedagogais, kuriuos įkvėpė kurti bendravimas su jaunuoliais, jų ugdymas. Taip pat – suvokimas, kad Z kartą apibūdina ne vien amžinas panirimas mobiliuosiuose ekranuose.

Pirma pokalbio dalis

Trečiasis pokalbis – su „Z+“ choreografe A. Lisičkinaite, kurią sukurti spektaklį paaugliams įkvėpė pedagoginė veikla su šios amžiaus grupės jaunuoliais.


Agnietė Lisičkinaitė kartu su „Low Air“ šokio mokyklos mokiniais. „Low Air“ šokio mokyklos archyvo nuotr.

Paprastai paaugliai kviečiami į tuos pačius spektaklius, kaip ir suaugusieji, tačiau Tu, kurdama „Z+“, išskyrei būtent paauglių grupę. Kokio amžiaus auditorijai tuomet priskirtum didesnę dalį Lietuvoje kuriamų šiuolaikinio šokio spektaklių?

Kai parašei, kad kalbėsime apie paauglius ir 12-17 metų jaunuoliams skirtą „Z+“, man pačiai kilo klausimas – ar tikrai reikia kurti spektaklius specialiai paaugliams, nes juk dauguma tinkami ir jiems, ir suaugusiems. Svarsčiau, kad galbūt skiriasi vertybės  ir patirtys,  galbūt skirtingoms amžiaus grupėms reikia kitokių temų ir specifinių priėjimo būdų.

Jei atvirai, nemanau, kad kurdami spektaklius menininkai dažnai galvoja apie amžiaus grupes. Pati niekada nesu tam skyrusi dėmesio, išskyrus „Z+“ atvejį.   Šį spektaklį esame rodę ir suaugusiųjų auditorijai, kuriai jis puikiai tiko – tai įvyko „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje, kur dauguma tų metų darbų atitiko vakarėlio temą. Tačiau tai festivalis, kurio publika atvira daug kam.


„Z+“, chor. Agnietė Lisičkinaitė. „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis. D. Matvejevo nuotr.

Tad kuo „Z+“ kūrybos procesas skyrėsi nuo kitų spektaklių procesų?

Apsibrėžus paauglius kaip tikslinę „Z+“ auditoriją, aplankė jausmas, kad menine prasme viską rodau pernelyg tiesiogiai. Spektaklio naratyvas paprastas – jame veikia paaugliai, didelę gyvenimo dalį  naršantys telefonuose. Būtent iš to gimė choreografija, gestai. Manau, kad jei panašia tema kurčiau vyresnei publikai, daug ką paslėpčiau, rinkčiausi metaforas. O galvodama apie paauglius norėjau kalbėti kuo aiškiau. Kaip supratau iš atsiliepimų, toks sprendimas pasiteisino.

Lietuvoje paaugliams iki šiol kuriama labai nedaug spektaklių. Kodėl pati pasirinkai šią amžiaus grupę?

Tiesą sakant, iš pradžių gavau AIROS šokio teatro pasiūlymą kurti vaikams, tačiau atsisakiau – neturiu tam kompetencijų, reikėtų daug domėtis psichologija, o man tai neatrodo taip įdomu, kad pasiryžčiau skirti daug laiko, būtino kokybiškam spektakliui sukurti.

Tačiau tuo metu daug dirbau „Low Air“ šokio mokykloje, kur didelė ir mano labai mėgstama mokinių dalis buvo paaugliai. Su jais užmezgiau gražų ryšį ir pati mačiau, kad tai – nuostabūs žmonės. Tokia patirtis prieštaravo tam, ką girdėdavau iš mokytojų, dirbdama privačioje mokykloje – jie nuolat kartojo,  kad šiuolaikiniams paaugliams įdomūs tik kompiuteriai ir telefonai. O pati mačiau bendraujančią, sąmoningų žmonių kartą, kuri – kaip ir visos kitos kartos – turi savo problemų. Tad nutariau, kad galiu ir noriu sukurti šiai amžiaus grupei aktualų spektaklį.

Statydamos „Z+“ su Airida Gudaite, Sigita Juraškaite ir Greta Grinevičiūte susidūrėme su netikėtu iššūkiu. Be „falšo“ suvaidinti paaugles mūsų amžiaus moterims pasirodė labai sunku. Juk nė viena tokios nebesam ir net  jei prisimintume tuometines savo patirtis, būtume ne šios dienos, o devyniasdešimtųjų paauglės. Tad kol kas apsibrėžėme save kaip tiesiog cool girls.


„Z+“, chor. Agnietė Lisičkinaitė. „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis. D. Matvejevo nuotr.

 Su kokiais  kenksmingais stereotipais apie Z kartą esi susidūrusi?

Stereotipas, kad paaugliams rūpi tik informacinės technologijos, nėra iš piršto laužtas, tačiau atvirai priešiškas suaugusiųjų požiūris man atrodo nepriimtinas. Mokykloje, kur daug pedagogų niekina tokius jaunuolių įpročius, nuolat kartodavau, kad šitie ekranai ir žmonės yra mūsų ateitis, nereikia to bijoti.

Tiesa, pati pastebiu, kad Z karta labiau nei ankstesnės linkusi siekti asmeninio komforto. Jie puikiai žino savo teises, ribas, žino, kas jiems neprivaloma, žino, ko nenori daryti, kam gali pasakyti „ne“. Tai sveika ir pagirtina, tačiau gali trukdyti siekti tikslų, įpratina nesivarginti, likti komforto zonoje.

Apskritai paaugliuose pastebiu kur kas daugiau gerų dalykų. Pavyzdžiui, mano dvylikametė krikšto dukra su klasiokais jau kalba ekologijos, rasizmo, LGTB+ bendruomenės teisių temomis. Be to, tarp paauglių itin populiarus makiažo meistro, besidažančio drag stiliumi, youtube kanalas – vadinasi, jie supranta, kad tai yra įdomu ir meniška, o ne iškrypėliška. Ši karta kur kas mažiau diferencijuoja žmones ir man tai yra gražiausia, ką ji galėjo atsinešti.


Agnietė Lisičkinaitė kartu su „Low Air“ šokio mokyklos mokiniais. „Low Air“ šokio mokyklos archyvo nuotr.

Kodėl „Z+“ rodomas taip retai?

Spektaklį parodome du tris kartus per metus – nors visai nereklamuojame, koks nors festivalis ar mokykla jį atranda ir užsako. Tiesa, premjeros metu komunikacija suveikė puikiai – pardavėme maždaug 80-čia bilietų per daug ir aš tikrai panikavau, nes daug žmonių nematė veiksmo. Tačiau taip gimė situacija, kurios nesitikėjau, ir kurią man įvardino Vaidas Jauniškis. Prieš prasidedant veiksmui kviečiame žiūrovus fotografuoti ir filmuoti. Publika paklausė kvietimo ir filmuojančiųjų buvo tiek daug, kad nematę atlikėjų, viską galėjo stebėti telefonų ekranuose. Taip susikūrė XXI amžiaus Z kartos loop’as, kai matai ne gyvą veiksmą, bet jo atkartojimą kitoje medijoje. Buvo nuostabu.

Vis dėlto tai – šokio spektaklis, o tokius net Vilniuje gali parodyti vos pora kartų ir to pakanka, kad apsilankytų dauguma šiuolaikinio šokio auditorijos.

Kaip manai, ar kuriant paaugliams reikalingas specifinis pasiruošimas?

Pati specialiai nesiruošiau – naudojausi tik savo intuicija ir pedagogine patirtimi. Tačiau manau, kad ruoštis reikia, ypač kuriant jaunesnei paauglių grupei, 10-14 metų žmonėms.

Drauge neabejoju, kad kartais gali užtekti intuicijos, pajautos. Nebūtina prisiskaityti knygų ar turėti pedagoginį išsilavinimą tam, kad užmegztum ryšį su jaunu žiūrovu.


Agnietė Lisičkinaitė dėsto „Low Air“ šokio mokyklos organizuojamoje šokio stovykloje Nidoje – „KOLONIJA“. „Low Air“ šokio mokyklos archyvo nuotr.

Ar norėtum kada nors pastatyti dar vieną spektaklį paaugliams?

Pirmas procesas buvo labai sunkus, bet man patiko rezultatas, džiaugiuosi, kad spektaklis toliau gyvena savo gyvenimą, kad turiu jį nuolat keisti, atsižvelgdama į rodymo aplinkybes. Tiesa, labai norėčiau statyti ne paraginta kurti paaugliams, bet suvokusi, kad jau noriu su jais kalbėti ir turiu ką jiems pasakyti. Tad jei kažkada turėsiu, norėčiau sukurti dar vieną darbą.

Ketvirtasis pokalbis – su urbanistinio šokio teatro ir mokyklos „Low Air“ įkūrėjais Airida Gudaite ir Laurynu Žakevičiumi, daugiau nei dešimtmetį paskyrusius ne tik kūrybai, bet ir vaikų bei paauglių pedagogikai, o šiandien statančiais spektaklį, kuriame savo istorijas šokiu ir kitomis priemonėmis pasakos būrys jaunuolių.


Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius kartu su „Low Air“ šokio mokyklos mokiniais. „Low Air“ šokio mokyklos archyvo nuotr.

Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie projektą, kuriame šoks jūsų mokyklą lankantys jaunuoliai?

Laurynas Žakevičius: Su paaugliais dirbame daug metų, per kuriuos natūraliai pradėjo formuotis grupė labiausiai motyvuotų, ilgą laiką šokančių jaunuolių, planuojančių sieti ateitį su šokiu. Dvi merginos prasidėjus mūsų kūrybiniam procesui jau išvyko studijuoti šokio į Amsterdamą. Tokia komanda paskatino vykdyti seniai svarstytus planus – su Airida norėjome „Low Air“ trupėje turėti paauglių sudėtį, kuri galėtų šokti mūsų spektakliuose. Kažkam tai būtų atspirtis išvykti studijuoti, kažkas tęstų veiklą pagrindinėje trupėje. Seniai savo mokiniams žadėjome pastatyti su jais spektaklį ir supratome, kad pats laikas įgyvendinti pažadą.

Tačiau spektaklis nėra esminis projekto rezultatas – dirbant su paaugliais kur kas svarbesnis procesas. Pirmiausia, pasitelkdami šokio, judesio, teatro priemones, orientuojamės į kultūrinę edukaciją, tai kūrimo proceso esmė.


Pirmasis susitikimas. Įsivaizduojamo spektaklio vizija. „Low Air“ šokio mokyklos archyvo nuotr.

Airida Gudaitė: Iš pradžių projekte dalyvavo penkiolika paauglių, tačiau spektaklyje jų liks mažiau. Vis dėlto nenorėtume apsiriboti mažai žmonių grupei skirta edukacija – ketiname plėsti veiklą bei naudotis jos rezultatais ir po premjeros: perstatyti kūrinį su kitomis šokėjų grupėmis, įtraukti socialinę atskirtį patiriančius jaunuolius, mokyklas… Spektaklio kūrybos procese formuojame ir priemonių sistemą, kurią bus galima naudoti kituose kontekstuose, kitokiomis aplinkybėmis. Tam padeda kviestiniai menininkai – režisierius Jonas Tertelis, scenografė Renata Valčik, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė.

L. Ž.: Taip, vienas proceso tikslų – atrasti metodus ir menines priemones, kuriomis aktualu kalbėti apie paauglystės laikotarpį. Siekiame, kad paaugliai įsidrąsintų pasakoti apie savo patirtis, santykį su savo kūnu, bendravimą su kitos lyties atstovais…

Kas spektaklio kūrybos procese turi daugiau įtakos sprendimams – suaugę menininkai ar paaugliai?

A. G.: Negalima sakyti, kad kažkuris balsas svarbesnis nei kitas, stengiamės dirbti kaip lygūs partneriai. Daug kalbamės ir diskutuojam su paaugliais, ieškom kiek įmanoma intymesnių sąlygų, kuriose jie galėtų atsiskleisti ir patogiai jaustųsi kalbėdami.

L. Ž.: Paauglystėje vyksta virsmai, žmonės renkasi, svarsto, kas jų laukia ateityje, ugdosi, bręsta, pradeda suvokti, kiek reikės dirbti dėl norimos profesijos ir kaip norai susiję su jų pačių polinkiais (ar mėgsta kontaktuoti, ar mėgsta, kai prie jų liečiasi). Tad temų atžvilgiu dominuoja paaugliai, nes kūrinys apie juos. Tačiau teisingiausia sakyti, kad visi atsineša savo dalį. Suaugusiųjų darbas – profesionaliai papasakoti iš paauglių istorijų sukurtą naratyvą, neprimetant saviškio. Nesinorėtų, kad vyresnieji ateitų į paauglių kompaniją ir nurodytų kaip bus dirbama, nes juk viską apie juos žino. Veikiame atvirkščiai.


Nuotolinis kūrybinis procesas. „Low Air“ šokio mokyklos archyvo nuotr.

A. G.: Tai nelengvas kelias. Nors su paaugliais dirbame daugybę metų, pradėję kurti spektaklį supratome, kad labai mažai juos pažįstame. Manėme, kad kūrinio medžiagai surinkti užteks kelių susitikimų, tačiau kalbėdamiesi ir bandydami atverti žmones užtrukome apie metus. Kartasi tekdavo kalbėti visą dieną, kad vakare jie pagaliau pradėtų šnekėti apie savo gelmes – tai, ko reikia būsimam spektakliui.

Įdomu, kad kalbėdami apie kūrybą paaugliams jau suprantame poreikį domėtis jų psichologija ir raida – kaip ir kuriant kūdikiams. Vis dėlto kyla klausimas, kodėl to reikia? Tyrinėti kūdikius natūralu – jie negali mums apie save papasakoti. Paaugliai lyg ir galėtų.

A. G.: Būtent tą ir norisi padaryti – suteikti erdvę jaunimui parodyti savo balsą. Jie turi ką pasakyti, tik dauguma yra uždari. Daug laiko jie praleidžia socialinėse medijose, o informacijos srautas šiandien toks, kad ir suaugusiems sunku atsirinkti reikalingą; paaugliams sekasi dar prasčiau. Tačiau nereikėtų nuvertinti jaunų žmonių teigiant, kad jie plaukia paviršiumi. Daugybei jų įdomios visame pasaulyje aktualios temos – rasizmas, LGBT+ bendruomenė… Tokį kontekstą jiems sukūrė ne socialinės medijos, bet jų pačių aplinka, žmonės, su kuriais bendrauja.

L. Ž.: Greta su mumis visais susijusių temų, paaugliai dažnai kalba apie santykius su suaugusiais ir neturėjimą galios patiems priimti sprendimus. Čia atsiranda suaugusiųjų ir paauglių komunikacijos klausimas: kaip vieni kitų klausosi, kokiais stereotipais vadovaujasi suaugę, vietoj to, kad įsiklausytų į individualius žmones. Štai pavyzdys. Diskutavome, kokius paauglius norime parodyti spektaklyje. Patys galvojome apie vakarėlius, linksmybes. Tačiau jie tai išgirdę nustebo – visai ne! Paaugliai turi įvairiausių interesų, pavyzdžiui, domisi mada ar namuose lipdo skulptūras.

A. G.: Beje, paaugliai ne kartą klausė, kodėl norime kalbėti tik apie kraštutinius atvejus ir pamirštame paprastesnius pavyzdžius, kai jaunuoliai gyvena tvarkingose šeimose, tačiau vis tiek jaučiasi vieniši, nesusikalba su tėvais. Tie, kurių problemos nesureikšminamos, jaučiasi atskirti, neverti dėmesio. O juk dideli sunkumai prasideda nuo paprastesnių, tokių, kuriuos išgyvena kiekvienas.


Akimirka iš „Low Air“ šokio mokyklos organizuojamos šokio stovyklos Nidoje – „KOLONIJA“. „Low Air“ šokio mokyklos archyvo nuotr.

Kaip padedate paaugliams palaikyti pasitikėjimą savimi ir neišsigąsti ruošiantis profesionaliam spektakliui?

A. G.: To daryti nereikia. Kaip minėjome, projekte dalyvaujantys paaugliai turi ilgametę patirtį ir įdirbį. Dešimt metų lankymosi šokio pamokose daug pasako apie žmogaus norą, lojalumą, motyvaciją. Sąmoningai apie profesionalumą su jais nekalbame – visi kartu stengiamės nuoširdžiai analizuoti temą ir dirbti, kad atlikimas būtų techniškai kokybiškas. Tačiau jie patys į savo profesionalumą žiūri labai rimtai, nors nėra užrietę nosių.


Dirbtuvės su kompozitore Agne Matulevičiūte. „Low Air“ šokio mokyklos archyvo nuotr.

Ar norint sukurti paaugliams paveikų spektaklį pakanka, kad jame vaidintų paaugliai?

L. Ž.: Manau, kad ne. Svarbu sukurti aplinką, kurioje kuriantieji ir žiūrintieji jaustųsi saugūs kalbėti. Už tokias situacijas atsakingi meninių priemonių ieškantys suaugę profesionalai.

A. G.: Aš pasakyčiau, kad paauglių kalbėjimas paaugliams vis dėlto yra labai svarbus ir gali tapti paveikesniu nei spektakliai, kuriuose paauglius vaidina suaugę atlikėjai.

L. Ž.: Visgi šis spektaklis bus skirtas ne tik paaugliams – labai norėtųsi, kad į jį ateitų ir tėvai, nes tai, kas bus rodoma, gali įkvėpti pradėti šeimoje reikalingas diskusijas. Jeigu jau kalbamės šia tema, dar norėtųsi palinkėti suaugusiems nenuvertinti meninio, kultūrinio neformaliojo švietimo, nes tai daro didelę įtaką žmogaus formavimuisi. Mokslininkai visame pasaulyje tiria ir įrodo meno būrelių naudą emocinei, psichologinei, fizinei žmogaus gerovei. Tik tam būtinas dialogas – tėvai neturėtų tiesiog išleisti vaikų į būrelį, svarbu juos nuolat stebėti, domėtis, kaip jiems sekasi. Nes jų vaikai bręsta ir ten.


Akimirka iš „Low Air“ šokio mokyklos organizuojamos šokio stovyklos Nidoje – „KOLONIJA“. „Low Air“ šokio mokyklos archyvo nuotr.

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų