Lietuviškas šokio pulsas Prancūzijoje. Pokalbis su šokio menininku Dovydu Strimaičiu

„Svarbu neužsidaryti savo sultyse, domėtis, ką daro kiti menininkai ir ne meno srities žmonės,“ – sako šokėjas Dovydas Strimaitis, šiuo metu gyvenantis Marselyje, Prancūzijoje, kur neseniai pradėjo antrąjį savo sezoną tarptautiniu mastu pripažintame Nacionaliniame Marselio baleto teatre. Nors šokti Dovydas pradėjo dar Lietuvoje, gimtojoje šalyje jis užsibuvo neilgai – baigęs mokyklą iškart įstojo į „Codarts“ menų universitetą Nyderlanduose. Kalbamės apie šokio edukaciją, Prancūzijos nacionalinio teatro šokėjo kasdienybę ir ryšius su Lietuva.


Auros Skulskytės nuotr., Vilijos Rušinskaitės sukurtas įvaizdis, MUA Reta Jončaitė. SWO magazine (www.swo.lt)

Dovydai, įvedus tavo pavardę „Google“ paieškoje, bent Lietuvoje pirmiausia iššokа senas pranešimas, kad brandos egzaminuose gavai net keturis šimtukus. Kaip šiandien save pristatytum?

Nemėgstu savęs vadinti tik šokėju ar tik choreografu, todėl dabar save vadinu šokio menininku. Kartais toks apibūdinimas gali skambėti pretenzingai, bet man jis artimiausias širdžiai. Tačiau jei žiūrėtume pagal tai, už ką gaunu algą – esu šokėjas.

Kaip tavo gyvenime atsirado šokis?

Visiems sakau, kad pradėjau šokti keturiolikos, kai atsikrausčiau į Vilnių, bet iš tiesų pradėjau šokti kiek anksčiau, galbūt dvylikos. Kai gyvenau savo gimtajame Daugų miestelyje, nebuvo didelio veiklų pasirinkimo, tad savo mokykloje pradėjau lankyti linijinių šokių būrelį. Dauguose pabaigiau ir muzikos mokyklą.

Man, turbūt kaip ir kiekvienam iš mažo miesto kilusiam žmogui, atrodė, kad Vilniuje laukia labai daug galimybių, norėjau viską lankyti. Atsikraustęs į Vilnių pradėjau nuo hiphopo pamokų, tačiau jaučiau, kad tai ne visai mano sritis. Paprastai tariant, nesijaučiau toks kietas, kokiu reikėjo būti šokant hiphopą. Penkiolikos pradėjau lankyti šiuolaikinį šokį pas Miglę Praniauskaitę, kuri buvo pirmoji mano mokytoja. Vėliau šokti mokiausi pas Sigutę Ivaškaitę, kuri mane paruošė stojimui į aukštąją mokyklą. Tuo pačiu metu taip pat lankiau baletą pas Giedrę Mickevičienę.

Šokio pagrindus gavai Lietuvoje, kas lėmė tavo pasirinkimą šokį visgi studijuoti užsienyje?

Šiuo metu net sunku prisiminti. „Codarts“ menų universitetas, kuriame mokiausi, tuo metu buvo vienintelis šokio universitetas, kurį aš žinojau. O žinojau todėl, kad mano pažįstama iš mokyklos kažkada galvojo stoti į „Codarts“ cirko departamentą. Kiek pamenu, visada turėjau norą studijuoti užsienyje.

Dabar galėčiau sakyti, kad galbūt ten geresnė šokio edukacijos kokybė, daugiau pažinčių, gilesnės edukacijos tradicijos, tačiau tuo metu, kai man buvo septyniolika, apie tai tikrai negalvojau ir tiesiog važiavau į vienintelę šokio mokyklą, kurią žinojau.


„Room with a view“, RONE & (LA)HORDE X BALLET NATIONAL DE MARSEILLE. Thierry Hauswald nuotr.

Kokia tavo patirtis šiose studijose?

Patirtis buvo įvairi, bet jei reiktų apibendrinti – studijos praėjo labai gerai. Važiuodamas studijuoti, neturėjau konkrečių vilčių iš to universiteto, tuo metu man labiausiai reikėjo išmokti technikos, išmokti valdyti savo kūną, dirbti su juo fiziškai. Visada turėjau tą vadinamą „jausmą šokiui“, kurio tarsi užtenka, kai esi paauglys, bet profesionaliam darbui būtina išmokti šį jausmą kontroliuoti, pažinti savo kūną. „Codarts“ universitete to labiausia ir išmokau. Ypač per baleto pamokas. Daug „Codarts“ alumnų nemėgsta fakto, kad tai labai tradicinė, senesnių pažiūrų mokykla, tačiau man taip kaip tik buvo labai naudinga ir labai džiaugiuosi, kad galėjau mokytis tų įgūdžių, kurių neturėjau paauglystėje.

Aš pradėjau šokti daug vėliau, nei dauguma šokio srities žmonių. Mokiausi Vilniaus licėjuje ir turėjau visai kitų planų – maniau stoti į matematiką arba lingvistiką. Todėl taip pat džiaugiuosi, kad universitete turėjome nuostabią šokio istorijos ir teorijos mokytoją, kurios dėka gavau visapusišką patirtį, ji pakeitė mano požiūrį ir į fizinę mokslų dalį, šokio technikas. Žinoma, universitete buvo ir įvairių neigiamų dalykų, bet jie daug greičiau pasimiršta, kai turi daug teigiamos patirties.

Jei universitetas suteikė daugiau tradicinio mokymo, galbūt šiuolaikinį teko patirti Tailande atliktos praktikos metu?

Manau, šiuolaikinis požiūris labiau priklauso nuo to, su kokiais žmonėmis bendrauji. Praktikos metu dirbau su tajų choreografu, kuris yra puikus menininkas, bet gana sudėtingas žmogus, su kuriuo be proto sunku dirbti. Tad sakyčiau, kad praktika labiausiai mane išmokė suprasti ko nori choreografas ir kaip tai padaryti kuo greičiau. Man tai buvo labai didelis šuolis, nes universitete, nors ir dirbame rimtai, aplinka vis tiek yra edukacinė, kur gali kažko nepadaryti ir niekas nenukentės, nes tai yra programa, už kurią tu moki pinigus. O praktika yra darbas, kurį matys žmonės. Praktika, kaip ir turėtų būti, išmokė praktinių įgūdžių. Sujungus ją su visais universiteto metais, išėjo labai stiprus pagrindas.


„Requiem without words“, Jitti Chompee. Jitti Chompee nuotr.

Šiuo metu esi Nacionalinio Marselio baleto teatro šokėjas. Kaip atrodo tavo įprasta diena?

Mano diena iš išorės atrodo gana neįdomiai – dirbame penkias dienas per savaitę, nuo 10 iki 18 valandos. Kas šiame teatre labai gerai – pernai, kai pradėjau čia dirbti, pasikeitė teatro direktoriai. Dabar tai yra trijų menininkų kolektyvas „(La)Horde“: vienas jų iš šokio lauko, kiti du – iš vizualiųjų menų. Įdomu tai, kad direktorių pozicijas užima, palyginus, labai jauni žmonės – visiems jiems yra 30-34 metai. Tai – vieni jauniausių tokio lygio nacionalinio šokio teatro direktorių pasaulyje. Jų požiūris naujas, veržlus, labai įdomus, kadangi ne kiekvienas jų yra profesionaliai susijęs su šokiu. Aišku, kartais dėl to būna ir sudėtinga.

Viena iš jų misijų keturiems metams – kvestionuoti nacionalinio baleto teatro veiklos modelį ir jį keisti, modernizuoti, išmesti nereikalingas normas. Todėl jie labai atviri mūsų, šokėjų, pasiūlymams ir klausimams. Kitoks požiūris jaučiasi ir teatro turinyje. Tai labai įdomūs dalykai, kurie mano kasdienybę paverčia ne tokia pat, kaip daugumos kitų šokėjų, turinčių kontraktus teatruose.


„Room with a view“, RONE & (LA)HORDE X BALLET NATIONAL DE MARSEILLE. Thierry Hauswald nuotr.

Kaip vyko jūsų teatro darbas prasidėjus pandemijai? Kokios sąlygas gavo jame dirbantys menininkai?

Man ir mano kolegoms labai pasisekė. Du su puse mėnesio visai negalėjome eiti į darbą, tačiau Prancūzijoje nacionalinių teatrų atžvilgiu galiojo taisyklė, kad vyriausybė turėjo sumokėti 50% atlyginimo, o teatras padengi 30%, kad karantino metu gautume 80% įprasto atlyginimo. Bet kadangi mūsų direktoriai norėjo mums kuo geresnių sąlygų, mes gavome pilną algą. Todėl pirmasis karantinas buvo tiesiog labai ilgos atostogos, kurios man labai patiko. Nuotoliniu būdu nedirbome, nes čia nelegalu dirbti per nuotolį, jei gauni valstybės paramą. Aišku, individualiai, po vieną pamoką per dieną darydavome virtualiai, bet šokti svetainėje, kur nėra vietos ir dar kalbėti nebuvo geras pasirinkimas. Manau, yra kitų menų ar profesijų, kurias perkelti į virtualią erdvę nebuvo sudėtinga, bet šokis nėra tas menas. Buvo įvairių bandymų, bet manau, tai neįmanoma. Per tuos du mėnesius turėjau daug laiko skaityti, pradėjau auginti daržoves ir gėles, kam niekada seniau neturėjau laiko. Žinoma, teatras prarado daug pinigų, nes teko atsisakyti visų suplanuotų spektaklių. Pandemija sujaukė visą tvarkaraštį, todėl šis sezonas tapo perspaustas, nes teko viską perkelti. Tuo pačiu metu gera būti užimtam įdomiais dalykais.

Minėjai pasirodymą Baltijos šalių programoje festivalyje. Papasakok daugiau apie savo ryšį su Lietuva. Ar planuoji sugrįžti?

Šią vasarą pirmą karta vedžiau savo seminarą Vilniuje, dėl kurio labai jaudinausi. Labiausiai bijojau, nes man visada atrodydavo, kad tai niekam neįdomu, kad visi galvoja „baigė čia kažkoks vaikinas mokslus užsienyje ir iškart nori mokyti kitus“. Tačiau atvažiavęs supratau, kad požiūris čia yra kitoks – žmonės vertina tai, kad kažkas, turėjęs galimybę studijuoti užsienyje, dabar atvyksta pasidalinti savo patirtimi. Tad labai džiaugiuosi, kad vedžiau šį seminarą.

Yra įvairių minčių, projektų ir planų, ką nuveikti Lietuvoje ir kaip šokėjui, ir kaip kūrėjui. Jaučiu, kad tiek Lietuvos šokio lauko, tiek apskritai meno lauko žmonės nori vieni kitiems padėti, jie daug labiau linkę duoti konstruktyvios kritikos, patarimų. Sugrįžti visgi neplanuoju. Bet mielai atvykčiau kuriam laikui, įdomiam projektui, darbui su kuriuo nors choreografu.


„Room with a view“, RONE & (LA)HORDE X BALLET NATIONAL DE MARSEILLE. Jerome Lobato nuotr.

Šokio šiek tiek mokytis teko Lietuvoje, taip pat svetur. Ar įmanoma palyginti šokio edukacijos sistemas? Kokius skirtumus ar panašumus įžvelgi?

Edukaciją tikrai sunku lyginti, nes Lietuvoje nesimokiau universitete. Bet iš to, kiek pažįstu šokio studentų iš įvairių universitetų užsienyje ir Lietuvoje, galima susidaryti tam tikrą įspūdį. Man atrodo, kad šokio mokytis ir dirbti Lietuvoje pasirinkę žmonės, tą šokį labiau vertina, jiems jis gyvenime yra daug svarbesnis. Nes užsienyje šokio mokyklų yra labai daug, į jas priima daug studentų, todėl tose šalyse yra ir daug žmonių, kuriems įprasta šokti nuo vaikystės. Atrodo, kad jie ne taip stipriai vertina visas galimybes, kurias turi – tiek mokytis, tiek dirbti ar pasirodyti šokio srityje. Tai ypač jaučiasi teatruose su kontraktais dirbančių žmonių tarpe. O Lietuvoje profesionaliai šokti yra pakankamai sudėtinga. Turbūt mums, lietuviams, vis dar išlikęs tam tikras suvokimas, kad gera, jog apskritai galime tuo užsiimti. Jaučiame dėkingumą už savo galimybes. Tai netampa tiesiog darbu, tiesiog pragyvenimo šaltiniu. Aš ir pats, nors nacionaliniame teatre dirbtu dar tik metus, vis dar apie tai pagalvoju ir labai vertinu galimybę čia dirbti. Taip pat manau, kad Lietuvos menininkai yra labiau išskirtiniai, daug intelektualesni, nei dažnai būna užsienyje. Galbūt kažkur čia slypi Lietuvos šokio edukacijos sistemos privalumas.


„Room with a view“, RONE & (LA)HORDE X BALLET NATIONAL DE MARSEILLE. Thierry Hauswald nuotr.

Atrodo, kad Lietuvoje šokis yra daug labiau susijungęs su gilias tradicijas turinčiu teatru, tad galbūt prisideda ir šis ryšys. Manau, darbo ir vystymosi atžvilgiu, Lietuvos šiuolaikinis šokis šiuo metu keliauja labai teisinga kryptimi, tačiau jam trūksta pinigų. Turbūt didžiausia problema yra ta, kad Lietuvoje nėra tokios didelės šokio publikos, kaip užsienyje. Tiesiog todėl, kad čia apskritai nėra tiek daug žmonių, nėra ir tiek daug šokančių žmonių. O didesnės auditorijos galėtų lemti ir didesnį finansavimą.

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų