Šokti įkvepiantys kraštovaizdžiai: nuo Kuršių nerijos kopų iki istorinių miesto gatvių

Šiemet tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, pristatęs šokio filmų programą ir persikėlęs į žiūrovų namų ekranus, artėja prie pabaigos, tačiau iki gruodžio 30-osios dar galima spėti pamatyti visus festivalio kūrinius. Vienas jų – Šeiko šokio teatro pristatomas šokio filmas „Po oda“, leidžiantis tamsokas gruodžio dienas dvidešimt keturioms minutėms iškeisti į saulėtą Kuršių neriją. Tai dar vienas prancūzų ir lietuvių kūrybinio bendradarbiavimo programos „KlaipėDAnse“ vaisius, sukurtas choreografės Mathilde Monfreux, režisierės bei operatorės Trécy Afonso ir Šeiko šokio teatro šokėjų.


Šokio filmo „Po oda“ filmavimo akimirka. Augustino Našlėno nuotr.

Įkvėptas unikalios gamtos ir minimalizmo

Ritmas, pulsacija, šviesos kokonai, gamtos ir kūno architektūra – taip unikalų Lietuvos kraštą, Kuršių neriją, ir jos gyvybės trapumą filme atskleidžia „Po oda“ kūrybinė komanda. Čia šokančio kūno ir natūralių formų sintezė menamas jų jungtis paverčia regimomis architektūrinėmis formomis. Su prancūzių kūrėjoms būdingu subtilumu ir organiškumu filmas panardina žiūrovą į poetišką gamtos ir šokio tėkmę.

Šeiko šokio teatro vadovė ir viena iš šokio filmo „Po oda“ šokėjų Agnija Šeiko pasakoja, kad filmo užuomazgos atsirado dar praėjusiais metais, kai choreografė Mathilde Monfreux to paties pavadinimo meninį projektą įgyvendino su studentais, šokio profesionalais ir bendruomene Klaipėdos mieste. „Tai buvo tarsi žvilgsnis per mikroskopą į tai, kas iš tiesų slypi po miesto  oda. Dar tada pastebėjome, kad šis darbas labai kinematografiškas. O kadangi šie metai lėmė naujų kūrybinių formų paieškas, nusprendėme šį projektą paversti šokio filmu, – pasakoja A. Šeiko. – Su Mathilde dar pernai apžiūrėjome galimas vietas filmavimui Kuršių nerijoje.“


Šokio filmo „Po oda“ filmavimo akimirka. Augustino Našlėno nuotr.

Filmo choreografė Mathilde Monfreux teigia, kad ją Kuršių Nerijoje kurti paskatino pajustas dvasinis ryšys su šios vietovės gamta bei jos unikalumas: „Čia gamta radikaliai minimalistinė – miškas yra tiesiog miškas, paplūdimys – tiesiog smėlis ir jūra. Gili miškų ramybė, nepaliaujamo judėjimo pojūtis būnant kopose ir begalybės jausmas pasiekus jūrą. Tai man leido pamatyti aiškią kūrybinę viziją.“ Menininkė sako, kad Kuršių nerijos peizažą bandė paversti ne tik šokio fonu, bet ir partneriu – filme  naudojamas audinys savo spalva ir judesiu susiliejo su vėju, bangų ošimu ir jų dinamika.


Mathilde Monfreux. Šokio filmo „Po oda“ filmavimo akimirka. Augustino Našlėno nuotr.

Kodėl tokia stipri Kuršių nerijos trauka?

Ne paslaptis, kad dėl išskirtinės istorijos, kultūros ir įspūdingo kraštovaizdžio Kuršių nerija nuo seno yra menininkų traukos taškas, tapęs įkvėpimu Lietuvos ir užsienio kūrėjams. Pirmieji ją atrado rašytojai, vėliau ir dailininkai. Apie 1850 m. iš Rytprūsių kilę dailininkai Kuršių neriją savo kūriniuose įamžino pirmieji, o lietuviai prisijungė tik vėliau – XX a. pradžioje1. Sąlyginai neseniai lietuvių menininkų atrasta Kuršių nerija šiandien traukia įvairiausių sričių kūrėjus. Šokis – ne išimtis.

Šeiko šokio teatras čia kūrė ne tik filmą bet ir vieną unikaliausių gyvų šokio kūrinių – šokio ir istorijos spektaklį-ekskursiją „Užpustyti“, pasakojančią apie Neringos kaimus ir juose gyvenusių žmonių likimus. „Aš manau, kad dabar Kuršių nerija įgavusi banalių atostogų etiketę, bet iš tikrųjų joje yra labai daug dramatiškumo, – paklausta, ką tokio įkvepiančio šioje vietovėje randa šokėjai, svarsto Agnija Šeiko. – Kas mane pačią ir, manau, kitus menininkus traukia, tai kad čia pasijunti tarsi kitoje planetoje. Manau, tas keistas pojūtis apima būnant bet kurioje saloje. Kuršių nerijoje tai labai ryšku. Dviejų vandenų apsuptis, lyg dviejų besišnekančių pasaulių – tai irgi didžiulis kūrybinis impulsas. Taip pat labai stipri šios vietos istorija – užpustyti kaimai, nuolatinis laikinumo jausmas. Visai kita atmosfera kokioje nors Aukštaitijoje, tarp šimtamečių miškų. Nors Juodkrantėje taip pat turime sengirę, visgi tas Kuršių nerijos smėlio pagrindas duoda visai kitokią metafizinę būseną. Manau, tai ir įkvepia menininkus būti čia. Tiesa, judesio meno ne tiek daug čia ir buvę, specialiai Neringai darytų darbų irgi nėra daug. Taip jau išėjo, kad atsiradome šioje nišoje – Šeiko šokio teatras Neringoje yra ir oficialiai registruotas, ir šalia dirbame. Bendradarbiavimas tikrai tamprus.“


Spektaklis-ekskursija „Užpustyti“. Kemel nuotr.

Ypatinga patirtimi šokio spektaklio kūrimą Kuršių nerijoje įvardiną ir Daphnis Kokkinos – choreografas, legendinės Pinos Baush šokėjas. Šią vasarą, festivalio „N-žemė“ metu jis pristatė šokio spektaklį „Klajojančios kopos“, Nidoje sukurtą drauge su Šeiko šokio teatro šokėjais ir Nidos šokių kolektyvu „Kalnapušė”. „Kai pirmą kartą vasario savaitgalį atvykau susipažinti su šia vieta, buvau priblokštas jos grožio – nieko panašaus gyvenime nebuvau matęs. Oras, atmosfera, energija – viskas buvo taip stipru. Iš pradžių galvojau, kad galbūt čia nereikia daryti nieko, nes pati gamta čia lyg spektaklis. Tačiau kai pradėjau skaityti apie istoriją, apie šios vietos atmintį, supratau, kad ta atminimi persmelktas kiekvienas Kuršių nerijos kampelis. Akmenys, medžiai, kraštovaizdis – visa tai savyje laiko šimtmečių atmintį. Tai mane įkvėpė pabandyti,“ – prisimena D. Kokkinos.


Daphnis Kokkinos. Augustino Našlėno nuotr.

Kalbėdamas apie šokio meno kūrimą ir atlikimą gamtos apsuptyje, D. Kokkinos išskiria atsivėrusių galimybių svarbą: „Manau, svarbiausias dalykas, kurį suteikia šokio spektaklio kūrimas gamtoje yra prasiplėtusios galimybės. Šokant realių sienų ribojamoje scenoje, lengviau susidurti ir su kūrybinėmis sienomis. Tačiau gamtos atvirumas atveria ir požiūrį.


Šokio spektaklis „Klajojančios kopos“. Mariaus Lukošiaus nuotr.

Čia sienos virsta tiltais. Kūnas gauna galimybę ir tuo pačiu iššūkį savo judesiais reaguoti į natūralią aplinką – tas pats judesys vienaip atrodytų scenoje, tačiau visiškai kitaip, kai į tave plieskia saulė, kai kojos sminga į smėlį ar judėjimą kontroliuoja vandens pasipriešinimas. Šokio judesiams gamtoje atlikti reikalingos papildomos pastangos jiems suteikia daugiau tikrumo.“


Šokio spektaklis „Klajojančios kopos“. Mariaus Lukošiaus nuotr.

Miestas, kaip mediumas tarp šokio ir gyventojo

Šeiko šokio teatro šokėjai aktyvūs ir kitoje marių pusėje – Klaipėdoje. Čia teatras rengė ne vieną miesto istoriją pasakojančią šokio ekskursiją, teatro šokėjai filmavosi šokį ir architektūrą jungiančiame projekte „Šokis plius miestas“. Tai – vienas intensyviausiai dėmesio ryšiui su miestu ir jo dvasios atspindėjimui skiriančių šokio teatrų Lietuvoje.


Akimirka iš projekto „Šokis plius miestas“

Paklausta, kas skatina rinktis tokį raiškos būdą, A. Šeiko sako tikinti tokios veiklos svarba tiek miestui, tiek jo gyventojams: „Mes esame labai globalūs, net nomadiški, tad tarsi nesinori būti tapatinamiems tik su vienu miestu, tačiau iš kitos pusės manau, kad tam, kad įvyktų pokytis ir kad miesto gyventojai galėtų drąsiai mus vadinti savo miesto teatru, ši veikla yra be galo svarbi. Negali ignoruoti tos vietos, kurioje esi. Turi už ją sirgti, tau negali nerūpėti, kas vyksta. Todėl tiek metų tikrai daug kuriame su miesto istorija susietų darbų.“


Agnija Šeiko. Lietuvos šokio informacijos centro archyvo nuotr.

„Žinoma, yra daug priežasčių, kodėl tam tikri dalykai įvyksta. Ekskursijų formatas iš dalies atsirado dėl to, kad tuo metu Klaipėdoje buvo katastrofiška padėtis su salėmis – mes tiesiog neturėjome kur šokti. Tad išėjome į gatves ir pradėjome kurti ten. Radome būdą augti – iš praktiškos problemos gimė pakankamai unikalus formatas, kuris pamėgtas Klaipėdos publikos bei pristatomas visame pasaulyje, kaip sėkmingas auditorijos plėtros pavyzdys,“ – teigia A. Šeiko.


Šokio spektaklis „Klajojančios kopos“. Mariaus Lukošiaus nuotr.

Menininkė pasakoja, kad į šiuos šokio spektaklius-ekskursijas ateina labai daug žmonių, kurie galbūt niekada neateitų į įprastą šokio spektaklį: „Atėję į ekskursijas, vėliau jie ateina ir į mūsų spektaklius. Dažnai išgirstame, kad žiūrovai nė neįsivaizdavo, kad šokis gali taip atrodyti. Miestas suteikia mums visiems bendrą vardiklį. Taip pat manau, kad svarbu žmonėms sukurti didžiavimosi savo miestu jausmą. Bent sekundei. Jei žmogus tai pajaus, jis ir pats galės daug labiau pasistengti dėl miesto. Skamba idealistiškai, tačiau labai tuo tikiu.“

Šiluminėje elektrinėje, laivų remonto doke, pietiniame mole ir ant dviejų Klaipėdos tiltų filmuoti klipai „Šokis plius miestas“, anot A. Šeiko, taip pat svarbus mediumas miesto ir žmogaus temoje: „Mes sąmoningai nesirinkome populiarių Klaipėdos vietų. Tai ir buvo įdomiausia, kad daugiausia kalbėjome apie tas vietas, kurios šiuo metu miestui yra uždarytos. Šokio, judesio forma leidžia kalbėti apie tam tikrą tų vietų atsivėrimą. Manau, kad miestiečiams ir, tikiuosi, miesto valdžiai tai leidžia suvokti (kad ir nesąmoningai), kad menas yra miesto tiltas.


Akimirka iš projekto „Šokis plius miestas“

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje esantį šokio filmą „Po oda“ nemokamai galima pamatyti LRT mediatekoje iki gruodžio 30 d.: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000131816/sokio-filmas-po-oda

  1. Irmantė Šarakauskienė „Lietuvos dailininkai Kuršių nerijoje iki Antrojo pasaulinio karo“, 2020

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų