Laura Šimkutė. Šokiui scena nebūtina, arba Kaip ne tik išnaudoti, bet ir pranokti aplinkybes

Šiandieniame kontekste, kalbant apie scenos menus, neįmanoma nepaminėti – pandemija pakoregavo mūsų įpročius ir patyrimą. Filmus žiūrėti per mažus ekranus buvome įpratę (kaip kitaip pažiūrėti jau seniai kino teatruose neberodomą klasiką?), o gyvumu, buvimu čia ir dabar varomų šokio ar teatro darbų stebėjimas virtualiai iš pradžių kėlė oportunistinį geismo kultūrai jausmą.

Paskui, susipratus, kokios prastos vaizdo prasme kokybės darbus tenka stebėti, geismą pakeitė nuobodulys ir klausimas „Kiek galima?“, nes šitokiu būdu paremtai medijų draugystei nebuvo lemta išsipildyti. Dažniausiai per kameros žvilgsnį vis prasimušdavo noras parodyti teatrą tokį, koks jis būna gyvai, nors, atrodo, reikėtų kaip tik pamėginti rasti bendrą vardiklį – pasitelkus kameros žvilgsnį sukurti naują patirtį.

Pandemija pakoregavo ne tik scenos menų patyrimą, bet ir festivalinę patirtį – buvimo bendruomenėje šventę ima keisti buvimo su savimi šventė. Kiekvieną kūrinį patiri individualiai, sau, kokia nori tvarka, kokiu nori laiku – išbandėme namų kino festivalius, metas buvo paragauti ir virtualaus „Naujojo Baltijos šokio“ – festivalio, kurį šokio bendruomenė ir įvardija kaip buvimo kartu šventę.

Organizatoriai, regis, naiviai nesitikėjo, kad pavyks kūrinius parodyti gyvai, – juk festivalį kartą jau teko nukelti, todėl būtų buvę apmaudu, jei būtų tekę kartoti scenarijų. Pasiruošė atsarginį planą ir pristatė šokio filmų – neilgų, įvairių ir laisvai 30 dienų prieinamų internete – programą.

Kaip vardiklį, jungiantį šią programą, norisi paminėti veikimą kartu su medija, o ne prieš ją. Šokio filmai sukurti taip, kad juos galima visų pirma ir žiūrėti kaip trumpametražius filmus, – už jų slypi apgalvota vaizdo režisūra, leidžianti judančiam kūnui veikti kartu su montažu, muzika, o ne tiesiog be papildomos minties, be meninio užmojo perteikti tai, ką būtų galima pamatyti scenoje.

Programoje – 11 filmų, aprėpiančių plačią auditoriją: nuo klasikos mėgėjams pritaikyto baleto „Žizel“ iki naujojo cirko elementų turinčių „Didžiųjų vaiduoklių“. Tad atrasti savo filmą turėtų būti nesunku kiekvienam.

Lietuviškąją filmų programą vienijantis vardiklis – lauko erdvių išnaudojimas, scenos fizinis praplėtimas. Judesys už juodos dėžutės išeina ir organiškai įsilieja į plačias ir neaprėpiamas kopas ar milžiniškus miškus. Toks net, galima sakyti, reveransas laisvei. Toks išėjimas už praplečia ir dramaturgines galimybes būtent filmo prasme – iš karto nebelieka „čia būtinai spektaklis“ prieskonio ir galima tiesiog susidaryti įspūdį – filmo herojai vietoj verbalinės renkasi judesio kalbą, ir kone eksperimentinio kino pavyzdys.


Kadras iš filmo „Tankynė“

Žinoma, skiriasi lygmenys, kuriais pasiduota kino taisyklėms: užsienio programos filmai, kurių, tikėtina, nemaža dalis laukė labiausiai, yra kaip tik mažiausiai filmai – labiau gerai nufilmuoti sceniniai pastatymai. Šis apibūdinimas visiškai tinka baletui „Žizel“, kuris tiesiogine to žodžio prasme ir yra spektaklio įrašas. „Klounai“, kurių, deja, pamatyti jau nepavyks, – irgi dėžutėje veikiantis kūrinys, kurį išveža dinamiškas judesys ir kartu su choreografija veikianti kamera, tinkamai vedžiojanti ir režisuojanti žvilgsnį. „Didieji vaiduokliai“ irgi prašosi sceninio patyrimo, tačiau pasirinktos lokacijos padeda sukurti papildomo monumentalumo įspūdį.

Monumentalus ir lietuviškas „Dirbtinis“ – minimalistinė muzika kopų vaizduose sąveikauja su prekių ženklo „Balenciaga“ vertais kostiumais ir pagal muziką veikiančiu montažu. Muzikos ir montažo sąveika – turbūt vienas iš veiksnių, padedančių dar geriau pasinerti į būtent estetinį šokio filmų pasaulį, užsimirštant, kad didžiausias dėmesys lyg ir turėtų būti skirtas kūno plastikai.


Kadras iš filmo „Dirbtinis“

Štai giliuose miškuose nufilmuota „Tankynė“ iš visos programos turbūt arčiausiai kino kaip kino – yra visas naratyvas, kuris dar ir įžodinamas, aiškiai susipažįstame su veikėjais, jų kuriamais santykiais, išgirstame esminį konfliktą. Staigaus montažo kuriama įtampa vis didėja aiškėjant, kokia lemtis laukia veikiančiųjų, – šokis šiame filme tiesiog pranyksta ir, atrodo, šokančiųjų plastiškas nerangumas tampa personažine ypatybe, veikiančia lyg tarp kitko.

„Low Air“ šokio filmas „Žaidimas baigtas“ savo estetika yra labai arti muzikinio vaizdo klipo – sunku suprasti, kas vyksta, tačiau žaidimas šviesomis, vietomis, kostiumais ir statiškumu kuria įspūdį, tarytum būtum papuolęs į tamsius elitinių Berlyno klubų rūsius. Tamsu, kausto prie ekrano, sklinda kietumo įspūdis. Saldainis akims, ir nebūtina išmanyti šokio, kad galėtum mėgautis.


Kadras iš filmo „Žaidimas baigtas“

Kaip savo sceninės versijos tęsinys suveikia „Somaholidays“, kuris atrodo kaip draugų kompanijos įamžintas ypač smagus pasibuvimas gamtoje – atitrūkimas nuo realybės miške, pabuvimas kitoje realybėje, patirčių prisirinkimas, mentalinė ir fizinė kelionė viename. Ypatinga estetika filmas gal ir nepasižymi, bet visuma veikia – tikslas pateisina priemones.

Ypač meditatyvūs ir visišką ramybę kadrais perteikiantys yra filmai „Po oda“ ir „MA 108“ – kopos, saulė ir smėlis kuria atitinkamą nusiteikimą – vaizdai teka tarytum jūros padiktuotu ritmu – lėtai, leidžiant įsižiūrėti, gal net pasiskandinti mintyse.

Jei norite egzotinių vaizdų, vertėtų įsijungti „Sakura Dream“. Lietuvio akiai pritaikyti japoniškos šventyklos vaizdai – ryškūs ir traukiantys akį, o kino prasme atliktas nemenkas darbas – montažas priverčia sutelkti dėmesį ir kamera tinkamai pasukioja žvilgsnį į detales, kurios padeda susigaudyti visame vyksme.


Kadras iš filmo „Sakura Dream (In the Realm of Spirits)“

„M(e)&M(other)“ – emocijomis žaidžiantis filmas ne tik pasirinkta mamos ir sūnaus ryšio tema, bet ir kino priemonėmis – čia susiduriame su iliustratyvia muzika, kuri diktuoja žiūrovui jausmą, – kamera, gretinanti mamą ir sūnų, brėžianti tarytum nematomą tiltą tarp jų, tik dar labiau padeda išryškinti jautrumą ir asmeniškumą, įgaunantį dokumentalumo atspalvį.


Kadras iš filmo „MA 180“

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šokio filmai pameta, atrodo, esminį savo atstovaujamos meno krypties elementą – šokį, tačiau, žvelgiant iš žiūrėjimo per ekraną perspektyvos, kaip tik subalansuoja viską taip, kad žiūrovas, net ir tas, kuris į šokį gyvai nevaikšto, galėtų patirti žiūrėjimo malonumą, pasigėrėti būtent siūloma estetika.

Sakyčiau, tai parodo, kaip puikiai scenos menas gali sąveikauti su kino medija, tereikia atrasti prizmę, per kurią abu elementai, nebandydami paneigti vienas kito, sukurtų bendrą produktą. Ir šiuo atveju atrodo, kad šokio filmų žanras (kuris, beje, nėra naujiena) – pavyzdys, kaip prisitaikymas prie aplinkybių kuria kokybę ir padeda pranokti, išplėsti įprastinėmis laikomas ribas ir iš pandeminės situacijos išpešti kūrybinį aukso puodą.

Lauros Šimkutės šokių filmų apžvalga skambėjo per LRT KLASIKOS laidą „Pilno metro“.

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų