Šokėja Ieva Navickaitė: galimybė kurti Lietuvoje – tai dovana

Pokalbį su Didžiosios Britanijos „Van Huynh“ trupės atlikėja ir choreografo Dam Van Huynh asistente dirbančia bei savo asmeninį kūrėjos kelią pradedančia Ieva Navickaite pradėjome dar gruodžio viduryje. Karantino sąlygomis gyvo susitikimo nepavyko suplanuoti, tačiau kalbėjomės, tikriausiai, visomis įmanomomis ryšio priemonėmis – žinutėmis, laiškais, skambučiais.

Nuotaikos kito su kiekviena diena. Prieš šventes Ieva dalinosi patirtimis, dirbant su skirtingomis trupėmis visame pasaulyje ir tarpkultūrinius atspindžius globaliame šokio pasaulyje, į kurį pateko vedina vidinio parako ir užsidegimo. Besibaigiant šventėms – mintis apie kūrybines idėjas, kuriomis šiuo metu gyvena, Ieva dėliojo be sau būdingo džiugesio balse – atsinaujinusios senos traumos, nugaros skausmai trumpam sustabdė aktyvią menininkės kasdienybę.

Tačiau metų sandūroje Ievos balsas vėl įgavo šviesių spalvų, linkint sau ir kolegoms sugebėti scenoje atvirai kalbėti apie tai, kas tikra ir aktualu.


Ieva Navickaitė. Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Ieva, kaip prasidėjo tavo kelias šokio pasaulyje? Ar nuo pirmųjų šokio pamokų, šiuolaikinio šokio studijų, ilgų repeticijų su skirtingais choreografais ir varginančių gastrolių – nebuvo aplankiusios abejonės ir noras viską mesti, keisti pasirinkto kelio?

Ieva Navickaitė: Daugeliu prasmių šokis, judesys manyje buvo jau nuo mažų dienų. Tėvai primena apie nesibaigiančius pasirodymus, kuriuos ruošdavau būdama dar visai maža, o dažnai ir kitus į juos įtraukdavau. Vėliau atėjo momentas, kai suvokiau ir įvardinau sau pačiai, kad šokis yra tai, be ko neįsivaizduoju savęs, savo gyvenimo. Tai tokia kalba, kuria kalbėdama jaučiausi laisviausiai, kur sunkai įvardijami, netelpantys jausmai rasdavo terpę būti.

Žinoma, neužtikrintumo būta, manau, bet kokiam žmogui sunku šitų momentų visiškai išvengti. Kartais jie aplankydavo kai atsikvėpti neleisdavo pasikartojančios stiprios traumos, aplankydavo vienatvės slogutis, nespėjant pajusti ar susikurti namų per greitai keičiantis šalims, miestams, žmonėms, užsitęsiant sunkiems finansiniams laikotarpiams, sumišusiems su pervargimu, užslenkant abejonėmis, ar tikrai turiu pakankamai parako, ugnies, talento, jėgų būti ten, kur esu. Bet, matyt, šie momentai niekada pakankamai stipriai neišklibino mano aistros, nes vis esu šiame kelyje.


Ieva Navickaitė. Inbel Cohen-Hamo nuotr.

Šiuolaikinio šokio ir vizualiųjų menų studijas baigei „Idyllwild Arts Academy“ Kalifornijoje. Kaip pasirinkai studijas Jungtinėse Amerikos Valstijose?

Ieva: Šokti pradėjau Kauno choreografijos mokykloje, kur palaipsniui pajaučiau, kad tikrai noriu, jog šokis būtų mano kelias. Tuo metu turėjau ir deginantį norą pakelti sparnus, svajojau kažkur išlėkti. Man tikrai pasisekė, kad turiu tokius drąsius tėvus, kurie tą svajonę palaikė, drąsino. Žinojau, kad JAV yra nemažai aukšto lygio meno akademijų. Akis užkliuvo būtent už „Idyllwild“ ir atsimenu juokais pasakiau – noriu važiuoti čia. Tada pradėjau ruoštis stojimui: įvairių pamokų video, solinius pasirodymus, motyvacinius laiškus. O, kiek visko! Žiauriai daug visi aplinkiniai padėjo, o tada tiesiog laukėme. Jei nebūčiau gavusi stipendijos, nebūčiau išvažiavusi, nes mokslas ten tikrai mums buvo per brangus. Bet nusišypsojo likimas, gavau stipendiją ir pakėliau sparnus. Dešimtoje klasėje jau buvau ten.

Praėjus dviem pirmoms euforijos savaitėms pasidarė sunku – krūvis buvo didžiulis, iš pat pradžių ir angliškai dar labai mažai kalbėjau, buvo vieniša, net norėjau grįžti. Bet įpusėjus metams įvyko lūžis ir staiga pajutau, kad esu būtent ten, kur turiu būti.

Dabar akademija labai pasikeitusi, o tuo metu turėjo daug stipresnį šiuolaikinio šokio profilį, puikių mokytojų, choreografų. Dažnai buvo sunku suspėti, neapleisti ir akademinių mokslų, bet turėjau išlaikyti stipendiją, tai variau kaip galėjau, dažnai sutrumpinto miego sąskaita.

Nebuvau tas vaikas, kurį dar visai mažą pamatę mokytojai sakytų – „va čia tai bus šokėja“. Netgi atvirkščiai. Bet aš buvau lengvai dėl to pamišus ir daug dirbau. Tas beatodairiškas užsidegimas ilgainiui ir padėjo vis didesniais žingsniais eiti į priekį. Atsimenu, jau būdama Amerikoje ir naktį kartais į studiją įsilauždavau. (juokiasi)


Ieva Navickaitė. Maciej Moskwa nuotr.

Ar nekilo noro likti saulėtoje Kalifornijoje?

Ieva: JAV buvo puiki ir nepamainoma patirtis: gana anksti „išspirta“ iš patogaus namų lizdo daug išmokau, subrendau. Bet niekada nenorėjau ten likti, kad ir kaip kaifavau nuo visų nuostabių patirčių. Galbūt todėl, kad amerikietiškasis šiuolaikinio šokio laukas man nebuvo tiek patrauklus. Europa visada atrodė daugiau drįstanti, pašėlusi, eksperimentinė. Žinoma, yra ir nemažai išimčių bei amerikiečių kūrėjų, kuriuos be galo vertinu, bet pats gyvenimo ritmas, apsukos manyje yra labiau europietiškos.

Esi dirbusi su trupėmis ir nepriklausomais kūrėjais bei choreografais Izraelyje, Ispanijoje, Vokietijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje. Kuo panašus ir kuo skiriasi požiūris į kūrybinį procesą, darbą, šokėjo ir choreografo santykį skirtingų šalių kontekstuose? Ar trupėse, suburtose iš tarptautinių šokėjų, skirtingos kultūros niveliuojasi, kaskart sukurdamos savitą darbo bei kūrybos terpę?

Ieva: Manau, kad daugeliu atvejų tai yra tavo minėtų elementų miksas, tiesiog skirtingu santykiu. Darosi vis sunkiau surasti trupių, kuriose nebūtų tarptautinių šokėjų. Manau, kad iš skirtingų pasaulio kampelių į krūvą susirinkę menininkai sukuria labiau globalią nei lokalią atmosferą, kas kartais, man asmeniškai, sukuria jausmą, kad ir pati trupė lyg ir nepriklauso tam tikrai šaliai, o yra nepriklausoma laisva kūrybinė erdvė. Tai man buvo gan akivaizdu Izraelyje, kuomet jautėsi, kad kai kurios trupės, menininkai tarsi nenori atstovauti savo šaliai, bet kartu yra neišvengiamai veikiami jos realijų. Mus juk įkvepia ir verčia kalbėti aplinka, taigi, norint būti aktualiems, neįmanoma atsiriboti nuo supančios realybės, tam tikros specifinės aplinkos, jos problematikos.


Ieva Navickaitė. Maciej Moskwa nuotr.

Šokio pasauliui tampant vis labiau globaliu, darosi šiek tiek sunkiau įvardinti kaip tam tikra kultūra, vieta, iš kurios yra atėjęs menininkas, veikia jo darbą, kūrybą. Galbūt todėl kad tiek daug šiuolaikinių kūrėjų yra tapę tokiais daugiau pasaulio piliečiais nei tik tam tikros šalies vaisiais. Tai atsispindi ir kūryboje, ir santykyje su šokėju. Žinoma, tikrai yra atvejų kai net šypteli matydamas, kad tam tikra savybė yra labai aiškiai atspindinti tam tikrus kultūrinius stereotipus, aplinkos realijas.

Bet permąstant savo pačios patirtis ir darbą su skirtingais kūrėjais, trupėmis, sakyčiau, kad kiekvienas projektas yra tikrai labai veikiamas unikalios jį sudarančių menininkų kombinacijos, jų patirčių bagažo, o ir to, kiek kūrėjas nori visa tai panaudoti. Toks – kaskart unikalus koliažas.

Galbūt galėtum išskirti keletą kertinių savo karjeroje buvusių darbų, spektaklių ar kūrybinių procesų, profesinių susitikimų – kuriuos laikai didžiausiais savo pasiekimais ar išmoktomis pamokomis?

Ieva: Tikiu, kad kiekvienas darbas, susitikimas kažką atneša. Tai pradedu pastebėti retkarčiais pažvelgdama atgal ir suprasdama, kad daug svarbių pamokų buvo išmokta ir tuose kūrybiniuose procesuose, ar iš tų kūrėjų, kurių tuo metu, galbūt, neįvertinau, laikiau ne tokiais reikšmingais.

Man buvo svarbus ir reikšmingas momentas būti pastebėtai Rami Be’er – „Kibbutz“ šiuolaikinio šokio kompanijos meno vadovo ir pagrindinio choreografo. Mano laikas su trupe išmokė labai daug. Net negaliu išskirti vieno svarbiausio atšokto spektaklio. Tada gėriau į save viską kaip pamišusi, kiekvieno šokėjo dalį spektaklyje žinojau. Tai toks nutrūktgalviškas, kūniškas, labai daug ribų manyje praplėtęs laikas pilnas fizinio repertuaro.

Labai daug svarbių, neįkainuojamų pamokų išmokau iš Birutės Letukaitės – ji po pirmųjų nuostabių mano šokio mokytojų tapo viena pirmųjų mentorių.

Daug manyje paliko dešimtis kartų šoktas ir aplink pasaulį gastroliavęs „Đẹp“ spektaklis („Van Huynh“ trupė). Tai buvo labai ypatingas procesas, išrengęs, apnuoginęs ne tik fiziškai bet ir psichologiškai.


Ieva Navickaitė. Brendan Bell nuotr.

Galvodama apie profesinius susitikimus, dabar prisiminiau apie didelį pėdsaką mano viduje palikusį pokalbį su Ohad Naharin.

Yra daug, ką tikrai galėčiau paminėti, bet tuo pačiu dabar pagalvojau, kad buvo ir nemažai tarpinių būsenų, laikotarpių, kurie yra nemažiau svarbūs ir reikšmingi. Neseniai buvo mano, vadinamieji, pauzės metai, kai karjeros atžvilgiu vyko labai nedaug. Dėl sudėtingų šeimyninių aplinkybių turėjau atsisakyti ne vieno reikšmingo projekto, viliojančiu ir svajotų darbų, vardų. Tai buvo skausmingai tuščias, nerealizuojantis laikas, bet dabar suprantu, davęs ir tam tikrą brandą bei reikšmę mano santykyje su menu ir mano kelyje. Jei pažvelgsime iš kito, pozityvesnio kampo – tai tarsi labai svarbus ir reikšmingas daugiau nei metus trukęs kūrybinis procesas.

Po daug metų praleistų užsienyje grįžai į Lietuvą – kaip pasikeitusi šalis tave pasitiko? Spėjai grįžti prieš pirmąjį, pavasarį Lietuvą ir pasaulį užklupusį karantiną, ar pandemija ir padiktavo šiuos gyvenimo pokyčius?

Ieva: Lietuva labai pasikeitusi! Daug šokėjų, kūrėjų – visas laukas gyvas, pulsuojantis, augantis. Žiauriai geras jausmas į jį pamažu įsilieti, tapti jo dalimi.

Grįžimas į Lietuvą, tiesą sakant, nebuvo padiktuotas ar nulemtas pasaulinės šių metų situacijos. Pastaraisiais metais labai natūraliai pradėjo kilti noras grįžti čia, į Lietuvą, kurti namus ir tęsti kūrybinį kelią. Žinoma, pasiliekant ir kai kuriuos įdomius projektus svetur. Karantinas pakoregavo šių metų tvarkaraštį, jis turėjo būti užpildytas pasaulinėmis gastrolėmis iki pat Naujųjų, bet įvyko kitaip.

Taip pat atsirado nepakartojamų galimybių kurti čia, už kurias esu nepaprastai dėkinga.

Ir apskritai, toks nuostabus namų jausmas, nes buvau sutikta Lietuvos meno bendruomenės atviromis durimis ir širdimis – tai dovana.


Ieva Navickaitė. Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Grįžusi į Lietuvą stipriau nėrei į savo pačios kūrybą. Festivalio Naujasis Baltijos šokis vasaros programoje pristatei naujo spektaklio „Perdegęs superherojus“ eskizą. Kokia pagrindinė šio darbo idėja ir kaip pavyksta toliau ją vystyti?

Ieva: Jau kurį laiką gvildenau idėją, kad norėčiau pradėti kurti, nes iki šiol daugiausia dirbau kaip šokėja. Tai buvo pirmasis bauginantis, bet labai norėtas žingsnis savo kūrybinio kelio link.

Spektaklio idėja gimė iš asmeninių patirčių. Praėję metai buvo sunkūs, per kuriuos tarsi stūmiausi, bandant išlipti iš gyvenimiškų aplinkybių. Tuomet pradėjau galvoti apie Kōbō Abes „Moteris smėlynuose“, sizifiškas pastangas išlipti iš vis užgriūvančio smėlio jūros. Vystant idėją, šios mintys jungėsi su šiuolaikiniais kontekstais.

Neatmetu galimybės, kad toliau vystysiu „Superherojų“, nes jo tema man labai įdomi, tačiau savyje nusprendžiau, kuriam laikui padėti jį į šoną. Šiuo metu visas mintis užėmusi nauja idėja, kuria gyvenu – toks labai fainas kūrybos pradžios jausmas, kai nebelieka vietos, laiko ir noro kažko kito imtis.


Ieva Navickaitė. Eskizo „Perdegęs superherojus“ akimirka. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ar jau gal gali plačiau papasakoti apie šią kūrybinę idėją?

Ieva: Industrializuojamas (-tinas) intymumas (arba intymumo paieškos Mc’Donald’o principu) – tema netikėtai nugulė išliejus mintis į tekstą, kurį parašiau. Čia idėjos vystosi  analizuojant komercinio artumo bei suartėjimo problemas šiuolaikinėje visuomenėje.

Kokia yra artumo kaina? Pavyzdžiui pažinčių programėlės – norime pagreitintai surasti vienas kitą, greitai kažką užgriebti. Arba Japonijoje labai populiari paslauga – šeimos narių nuoma. Jei reikėtų „tėčio“, kuris nuvestų prie altoriaus – realiai galiu išsinuomoti jį. Reikia kompaniono vakarienėms, kelionėms – tai nieko bendra neturi su seksualiniais dalykais, perkame – ne tikrą santykį, bet kokybišką paslaugą.

Per asmeninę patirtį, srityje apie kurią kalbėsiu šiame kūrinyje, tyrinėjant žmonių mąstymo, intencijų ir veiklų visumą, šis projektas tampa savotiška savirefleksija. O tai priduoda tikrumo ir jausmą, kad tai yra kažkas apie ką noriu, galiu ir turiu kalbėti dabar.

Pristatydama pirmuosius darbus, kurie tokie asmeniniai, tikriausiai aplanko stiprios emocijos?

Ieva: Atsimenu, prieš Naujojo Baltijos šokio pasirodymą Mo muziejuje labai jaudinausi. Pagavau save visą drebančią ir galvoju: blemba, Ieva, kas darosi? Atrodo būna krūva spektaklių, didžiulių scenų, o dabar – tik eskizo parodymas. Pamąsčiusi daugiau suvokiau, kad, tikriausiai, ši aplinka mane tokią padaro. Devynis metus nebuvau Lietuvoje pasirodžiusi scenoje ir tada aplankė tas keistas atsakomybės jausmas – čia mano žmonės, mano šalis, o aš noriu čia būti, leisti šaknis, noriu kurti.

Ir kaip tie pirmieji žingsniai kūrybiniame kelyje?

Ieva: Man labai pasisekė, kad laimėjau Lietuvos šokio informacijos centro rezidenciją „Superherojui“, nes kūrybinis procesas išmokė labai daug. Supratau kaip dirbu ir kaip potencialiai galėčiau dirbti – ko man reikia, ko norėčiau išvengti. Tai buvo neįkainojama patirtis.


Ieva Navickaitė. Eskizo „Perdegęs superherojus“ akimirka. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Apskritai nėra daug vietų ar organizacijų, kurios duotų galimybę kurti be reikalavimo finaliniam produktui. O kai yra vietos klysti, tu gauni daugiau drąsos dirbti, kurti. Jaučiuosi daug išmokusi.

Dabar nuoširdžiai apėmusi industrializuojamo intymumo idėja. Procesas kol kas aktyviai dar neprasidėjo, darau paruošiamuosius darbus: skaitau filosofiją apie artumą, santykius. Pradėjau įvairius pokalbius ir interviu apie intymumo pardavimą-pirkimą.

Tikriausiai dabartinėje būsenoje, kai nugaros skausmui numalšinti leidžiami vaistai, bus sunku kažką džiugaus palinkėti 2021 metams…

Ieva: Kai tokia būsena – vieną dieną šoki, vartais, o kitą negali net savo svorio pernešti, pirštais priliesti žemės – optimizmo būna maža. Bet vakar turėjau išsiųsti šokio video. Pamačiau jame save judančią ir supratau, kaip tas surakinimas padeda įvertinti tai ką darai, ką turi. Paprastai būnu labai savikritiška – ir tas negerai, ir tas. O dabar žiūri ir wow – ji judėti gali, kaip nuostabu! Net vyras nustebęs sako – dar nemačiau tavęs tokios sau atlaidžios, tokios geros. Atlaidumas sau – tai dar nepažįstamas, bet labai geras jausmas.


Ieva Navickaitė

Palinkėjimas sau – sugebėti atvirai kalbėti apie tai, kas aktualu, artima ir tikra. Visiems scenos kūrėjams – kad nepasikarotų 2020 m. Esam ištroškę prisilietimo, kontakto, intymumo, nes per tai gimsta daug dalykų. Linkiu vienoje vietoje kvėpuoti, liestis, prakaituoti ir daryti viską, iš ko gimsta mūsų darbai ir idėjos.

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų