Matyti grožį ten, kur nesimato. Pokalbis su šokio filmo „MA 108“ idėjos autore ir įkūnytoja Erika Vizbaraite

Su šokėja, choreografe Erika Vizbaraite virtualiose platybėse susitinkame Kūčių išvakarėse. Kalbantis, rodos, tęsiasi šokio filmas „MA 108“: yra visiško neskubėjimo, tylos, mąstymo, grožio ir tikrumo. Kalbamės apie filmo kūrybos procesą, dešimtį dienų atsiskyrimo namelyje, alpinizmą ir nardymą, pauzes ir pilną spintą skarų. Apie ryšio su žeme paieškas ir norą išlaikyti kontaktą su žeme per pėdas, palikus galvą debesyse. „Nuo atsiskyrimo pradėjau praktikuoti tuos 108 nusilenkimus, tai man tapo tokia kasdiene mantra. Labai gerai tokiu būdu padėti ego ant žemės: kai tiktai sukyla – šita praktika labai gerai paguldo“, – pradeda pasakoti Erika. Ir jei filme „MA 108“, rodos, girdėti, kaip plyti rūkas, – taip viskas jautru; šiame pokalbyje taip pat norisi būti be batų ir be nuostatų: kad ant ko nors neužmintum ir ko nors nepraklausytum.


Erika Vizbaraitė

Beje, pokalbyje ne kartą minimas kitas Erikos Vizbaraitės darbas – šokio spektaklis „APNEA“. Jame tyrinėjamas kvėpavimo sulaikymo fenomenas. Spektaklis suvertas iš keturių nekvėpavimo formų – sausumos, vandens, miego ir mirties apnėjų.

„MA 108“ man ne tiek pasakoja istoriją, kiek kuria atmosferą – pauzės, tylos, maldos, aliuziškai taikliai nurodydamas į situaciją šiandienos pasaulyje. Jei ne pandemija ir ne karantinas, „MA 108“ nebūtų. Ar teisingai spėju? Kaip stipriai jo kūrimą nulėmė pasaulio būklė 2020-aisiais?

Viskas iš tiesų išėjo labai natūraliai: kaip tik dirbau su projektu „APNEA“. Prieš antrąją premjerą važiavome nardyti į Italiją, į „Y-40®“ – giliausią pasaulio baseiną. Jis yra kaip tik Italijos šiaurėje. Paskutinę dieną išneriame, o ten – jau visiškas Covid židinys. Niekas nieko nesupranta, niekas nesitikėjo, kad čia kažkas rimtai vyks. Buvo labai keista, grįžome namo su visomis registracijomis – buvome patys pirmieji, išsiųsti į dviejų savaičių izoliaciją. Prieš tai gyvenau labai intensyviai – išleidome premjerą, tada susitelkėme į tolesnį tyrimą – buvo ir fiziškai sudėtinga, ir labai gyva; ir staiga mane uždarė, nieko neliko. Iš to visko daug etapo – staiga nieko, taip tiesiog nukirto. Natūraliai pasidarė įdomu, kas gali būti toliau. Kaip galėčiau maksimaliai į tai panirti, iki pat dugno įsiknisti, – juk ten dažniausiai būna esmė.


Kadras iš filmo „MA 108“

Kadangi kaip tik buvo paskelbtas šaukimas rašyti projektus rezidencijoms namuose, o aš tuo metu sėdėjau namuose viena, tai ir parašiau – apie momentus, iškilusius, kai gyvenau dvi savaites atskirty, nes buvo tylu, buvo keista. Pradinė mintis, kuri mane užkabino, buvo noras patyrinėti tą tylą. Paskui ėmiau galvoti, kaip galėčiau maksimaliai sau tylą pasidaryti. Susiradau tokį namelį, kur aplink nebuvo žmonių.  Apsistojau jame dešimčiai dienų, kad nebūtų jausmo „bus čia tikriausiai atostogos“, nes pabūti vienam man atrodė didžiulė prabanga. Iki tol. Ir gerai, kad dešimt dienų buvo, nes po septintos, aštuntos prasidėjo tokie dalykai… Visa filmo medžiaga yra visiškai iš ten, nieko nereikėjo prigalvoti. Darbas tuo ir išskirtinis, kad užteko tiesiog stebėti, fiksuoti, užsirašyti, nieko sukurti nereikėjo. Man tai buvo išskirtinė patirtis.

Sustokime ties tuo jausmu, kad nieko nereikėjo sukurti, tik noriu prieiti prie jo iš kitos pusės. „Naujojo Baltijos šokio“ filmų programoje „MA 108“ išsiskyrė ne tik saiku ir sakralumu, tyla ir dėmesiu mažiausiems pasaulio niuansams, bet ir pojūčiu, kad filme niekas nevaidina. Esi scenos žmogus, tačiau nei „APNEA“, nei „MA 108“ tau netapo vieta personažui – greičiau abi vietos skirtos tau pačiai, dokumentiškai, tikrai. Kaip tu pati suvoki savo buvimą scenoje ar kadre? Ar teisinga būtų teigti, kad tau tai – natūralios būsenos, tiesiog įrėmintos laike ir erdvėje? Menas kaip būdas ne tiek išreikšti save, kiek tiesiog egzistuoti?

Taip! Viskas ėmė keistis su „APNEA“. Vaidinti arba įsikūnyti į personažą man nebeatrodė taip įdomu. Norėjosi rasti kitą priėjimą, kitą būdą – būtent per savo patyrimą. Nežinau, kiek tai jautėsi darbe „APNEA“, bet ten siekiau būti taip, kaip esu, su tuo, ką turiu ir kuo galiu pasidalinti. Gal riba ir plona, bet tame mažiau egoizmo. Aš visada kėliau savo buvimo scenoje dėl ego klausimą: esu save išvis ištraukusi iš ten, nes man atrodė, kad einu tenai tiesiog dėl to. Mano ego yra per didelis. Šis klausimas man kirbėjo jau porą metų. Ir šitas – kitoks – priėjimas man pasirodė tikresnis, nuoširdesnis. Labiau duodantis ne sau, o kitam.

Taip mąstyti pradėjau neseniai. Bet tikrai žinau, kad kiti mano darbai jau bus kitokie. Galbūt įvyko lūžis, gal atėjo branda – pastaruoju metu šiek tiek paaugau. Ypač kurdama „MA 108“ – proceso metu susigrąžinau dalį savo stuburo, identiteto, savo šeimos istorijos. Tai – labai asmeninis darbas. Bet aš neturėjau siekio papasakoti apie save – tikrai ne. Norėjau tiesiog pabūti su kitais per tam tikrus simbolius, per tylos pajutimą, per pauzę. Gal kad galėčiau per tas akimirkas, per buvimą jose sustabdyti ir kitus.


Kadras iš filmo „MA 108“

Nors sakai, kad nenorėjai pasakoti apie save, tačiau ir „APNEA“, ir „MA 108“ būdingas labai asmeniškas rakursas. Tas dokumentiškas priėjimas prie kūrybos iš savęs paties vieniems yra labai svetimas, kitiems labai artimas ir duodantis. Atrodo, kad vis dėlto tau norisi atsispirti nuo autobiografinės savęs?

Taip, nes aš tik save ir turiu, nieko daugiau. Galiu prisikurti, bet kiek tai bus tiesa? Kiek tai bus tikra ir nesumeluota? Man gal melo nebesinori. Su „APNEA“ grįžau po penkerių metų pertraukos. Buvo laikas, kai galvojau, kad į sceną nebegrįšiu. Bet tokia forma – per tyrimą – man pasirodė priimtina.

Mano didžiausias turtas – žmonės, kuriuos man pavyksta suburti. Tie žmonės tiek įsitraukia į procesą, patys dalyvauja tyrime, vyksta labai platus pasidalijimas. Iš to išeina gražūs rezultatai. Su šitais dviem darbais taip ir atsitiko. Su „APNEA“ po vandeniu nėrė visa kūrybinė komanda: mes visi ten buvome, tupėjome ir žiūrėjome, kas vyksta. Iš pradžių buvo mintis po vandeniu tiktai sukurti filmą. O paskui viskas pavirto į spektaklį.

Su „MA 108“ buvome drauge kitais būdais. Bet abu darbai buvo dosnūs visai kūrybinei komandai. Ir man pačiai – po jų jaučiuosi stipriai apdovanota.

Kitas dalykas – aišku, visada galvoji apie rezultatą, bet vis dėlto procesas abiejuose darbuose buvo svarbesnis. Galvojimas, kaip čia viskas atrodys ir kaip tai pateikti, buvo antraeilis.

Pakalbėkime apie tuos kitus būdus, kaip pati sakai, kuriais su visa komanda buvai prie „MA 108“. Kaip atrodė kūrybinis procesas jau prisijungus komandai, po tavo atsiskyrimo nuo išorinio pasaulio?

Iš pradžių, kai kilo ta mintis, labai intuityviai pagalvojau apie žmones, su kuriais norėčiau ja pasidalinti. Nuo pat pirmos minties iki paskutinio taško visi jie ir išliko.

Kai gyvenau atsiskyrusi, su savimi turėjau bloknotą ir tris rašiklius, viską fiksavau, rašiausi. Paskui mes skaitėme tuos užrašus. Taip pat kasdien po minutę filmuodavau arba įrašinėdavau garsą. Tad turėjome medžiagos, su kuria paskui visi dirbome. Labai daug kalbėjomės su dramaturge Goda Grigolyte, kuri iš mano užrašų rašė tekstus. Ji pati paskui keturioms dienoms išvažiavo pabūti viena, sudarė tokius haiku – gaila, jie į filmą nepateko. Atrodė, teksto būtų jau per daug, jis būtų kėlęs nereikalingų klausimų. Todėl tekstus įgyvendinome kitu būdu – tiesiog pasidarėme atvirukus, pasidalijome tarpusavy. Tačiau visas filmas yra iš tų tekstų, jie ir buvo esmė, pats filmo stuburas. O sprendimus priimdavome visi. Žiūrėjome, ar tikrai visiems viskas tinka.

Kiek laiko užtrukote?

Liepą pradėjome filmavimus, užtrukome iki rugsėjo. Tarp filmavimų buvo dideli tarpai, pasikeitė ir dangus, ir sezonas. Per paskutinius filmavimus jau buvo tikrai labai šalta.

Kur filmavote? Atrodo ne visai lietuviškai.

Filmavome Lietuvoje, karjeruose: Raudonajame karjere Akmenėje ir smėliniame žvyro karjere Anykščių rajone. Ieškojau tuščių vietų, kad aplink būtų kiek įmanoma mažiau triukšmo. Šios vietos man atrodė švariausios, tuščiausios. Važiavau ir į mišką, ir į pelkynus, bet visko ten atrodė per daug – per daug gyvybės, savotiško triukšmo.


Kadras iš filmo „MA 108“

Minėjai, kad tekstiniai haiku į filmą nepateko. Aš savotišką haiku įžiūrėjau daiktuose – iš jų filme rišasi savita poetinė forma. Ar galėtum papasakoti tų daiktų istoriją?

Tie daiktai ir yra asmeninė duoklė filmui, apie kurią kalbėjau. Tai mano šeimos istorija. Tai yra dalykai nuo manęs. Kiekvienas daiktas buvo labai svarbus. Tiek trimitas, tiek tos aguoninės skaros, raudoni gvazdikai, ikona. Tačiau drauge, manau, toje daiktų simbolikoje kiekvienas susiranda kažką sau.

Filmui ieškojau slaviškų skarų. Labai norėjau vieną kadrą nufilmuoti su jomis. Tai, kas išėjo, man yra be galo gražu, kaip paveikslas. Gal net Tarkovskis pasakytų, kad toje vietoje tikrai buvo gerai!

O atsirado skaros iš sapno. Ta mano dalis, kurios aš apie save nežinojau, yra labai giliai slaviška, iki sentikių tikėjimo. Sapnavau sapną su savo močiute, kuri yra iš  sentikių giminės, kad nuo jos kaip palikimą gaunu pilną spintą skarų. Įkvėpta to sapno, pradėjau jų visur ieškoti, rašyti, gal kas filmui galite paskolinti, nes norėjau turėti labai daug, pasidariau visą didžiulį ryšulį.


Kadras iš filmo „MA 108“

Dabar išeina, žinoma, mistifikuojant truputį, kad po filmo aš gavau tą palikimą: iš tiesų turiu pilną spintą skarų, žmonės pridovanojo. Beveik anekdotas, bet labai smagus. Dabar jas visada nešioju. Išdovanojau ir kūrybinei komandai, visus apsupau ir pasakiau: čia jums – nuo močiutės ir manęs.

O trimitu grojo mano tėtis. Tas trimitas, kurį nešiojausi, yra daiktas, likęs nuo jo, man be galo brangus ir gražus. Taip pat simboliška slaviška ikona, raudoni gvazdikai. Kai važiuoju į kapus aplankyti tos šeimos, kurioje nebuvau, vežu raudonus gvazdikus; Rusija man asocijuojasi su jais. Prisimenu tarybinius laikus, kai raudoni gvazdikai būdavo TA gėlė. Tokie sarkastiški momentai, smagūs, gal mano pačios susikurti, bet jie atspindi man svarbius dalykus.

Man „MA 108“ yra drauge ir susimąstymas, ar žmogus kartu su visais savo priklausiniais, daiktais, ryšuliais, kuriuos sukaupia per gyvenimą, yra integrali gamtos dalis, ar kraštovaizdžio svetimkūnis. Man įdomu, kaip tu gamtoje, toje natūralioje tėkmėje, šio proceso metu matei save pačią?

Taip, ten buvo  identiteto – tiek kultūrinio, tiek gamtinio, tiek, jau susiaurinant, giminės šaknų, dvasinės šerdies – momentas. Visada ieškojau, iš kur aš, apie ką aš. Ir šitie metai man buvo toks susigrąžinimo laikas, atėjo labai daug atsakymų. Jaučiu, kad ne veltui gimiau būtent čia, būtent šitame kraštovaizdyje, būtent šitoje aplinkoje, klimatinėje juostoje. Atrodo, kad visa tai viduje susideda ir sudėlioja stuburą, jausmą, lyg būdamas čia, sugrįžti namo. Aišku, svarbu ir žmonės, kurie yra šalia, nes su jais galbūt bet kur gali jaustis kaip namuose. Bet aš tikiu, kad žemė po kojomis duoda savo svorį.

O su tuo susitapatinimu su gamta patyriau labai keistą dalyką: kai gyvenau atsiskyrusi, ėjo jau gal kokia aštunta, devinta diena; tuo metu pojūčiai buvo labai stiprūs, net judėti buvo sunku – viskas tiek minimalizavosi, kad liko tik sėdėjimas, buvimas ir stebėjimas. Ir aš sėdėjau lauke, aštuonias dienas nieko nemačiusi, ir staiga pamačiau, kad ateina šuo – iš kažkur, nuklydęs. Aš taip jo išsigandau! Bet išsigandau dėl to, kad jis pro mane praėjo ir manęs nepastebėjo, net neatsisuko. Mane apėmė toks siaubas – galvoju, kaip taip? Juk labai keista, kad jis nesureagavo į sėdintį žmogų. Jis nebuvo aklas, be to, yra uoslė. Galvoju, jau tiek integravausi į tą gamtą… Kaip medis, kad net šuo nekreipia dėmesio.

Kuo toliau, tuo tyla darėsi stipresnė, pradėjo bauginti. Paskutinėmis naktimis, vakarais, būdavo, atsiguldavau, ir ta tyla tokia garsi, tokia didžiulė. Net užsikimšdavau ausis kimštukais, kad negirdėčiau tylos. Iki tiek. Pojūčiai būdavo labai stiprūs, į pabaigą tikrai labai sumažėjo ir  fizinio judėjimo – atrodė, kad sujudinsi orą, ir tave lyg kažkas pastebės.


Lauros Vansevičienės nuotr.

Ilgiau tikrai nenorėčiau pabūti – iš tiesų tai labai sudėtinga patirtis. Buvau susikūrusi tokias taisykles, kad negalėsiu nei knygų skaityti, nei muzikos klausyti. Jokio interneto, telefono, nieko neturėjau su savimi. Minimaliai maisto, ir ką darydavau – tai tuos nusilenkimus. Per šią praktiką susikaupusios patirtys išeidavo ir fiziškai, ir emociškai. Tas fizinis sunkumas tarsi pramušdavo dalykus. Paskutinėmis naktimis sunku būdavo ir užmigti. Viskas tiek nunyko, kad liko tiktai smegenys, kurios nuolatos kalbėjo. Pagalvojau, kad tyrimas tikrai atliktas ir reikia važiuoti atgal.

O grįžus..?

O grįžus kokias porą savaičių irgi buvo labai sunku: visko atrodė be galo daug. Kažkas kažką sako, ir atrodo, kiek daug žodžių žmogus naudoja! Aš jau supratau, ką jis nori pasakyti, o jis vis dar šneka… Namuose irgi – tiek daug baldų. Labai keistai skambėjo balsas – toksai žemas, balso stygos nenaudotos… Kai save išgirsdavau, atrodydavo, kas čia kalba, argi čia mano balsas? O technologijos iš viso – kompiuterį, telefoną man pavyko įsijungti tiktai po kokių dviejų savaičių. Žodžiu, tas procesas buvo labai stiprus, jame visko buvo labai daug, vyko sąmonės pakitimai, ir reikėjo laiko paskui sugrįžti. Savęs nespaudžiant, natūraliai.

Per tą laiką taip pat paaiškėjo kitas dalykas – jeigu jau eini į sceną, turi tame jausti prasmę. Jeigu jau eini, jeigu rodai, tai tikrai ne veltui, tikrai ne tik dėl savęs.

Kalbi daugiausia apie būseną, kurią tau sukėlė atsiskyrimas. O kokią įtaką buvimas gamtoje, pauzėje turėjo tavo judesiui? Ką natūrali, neinvazinė gamta kaip lokacija pažadina tavyje?

Iš pradžių mintys buvo tikrai choreografinės, ten būdama bandžiau ir filmuotis. Bet paskui, paveikta  tuštumos, norėjau eiti per pojūtį, per buvimą, o ne per mąstymą, kaip aš judu. Todėl  judesio filme liko minimaliai: vis nuiminėjome, nuiminėjome… Atrodė, kad užtenka atrinkti gestą, atrinkti rakursą, kuris buvo išreikštas labiau per jausmą. Filmuojant judesys keitėsi: kuo toliau, tuo labiau pavyko nebegalvoti apie tai, kaip judu, ką darau, kas čia apie ką. Galiausiai tiesiog bandžiau prisiminti, kaip jaučiausi, kai buvau atsiskyrusi. „MA 108“ – šokio filmas, bet šokio ten nedaug. Gal pavadinčiau jį judančių vaizdų šokiu. Ten tikrai nėra technikos demonstravimo – labiau susitelkimas, buvimas.

Kol buvau atsiskyrusi, kasdien atsirasdavo vis nauja tema apie save pačią. Kūno klausimas irgi iškilo, nes buvo diena, kai pasireiškė būtent kūnas. Tą dieną atidžiai stebėjau kūną – aš save apžiūrinėjau, pamačiau dalykų, kurie keičiasi, turėjau laiko apžiūrėti visus apgamus, visas strijas, kaip viskas yra, koks tas kūnas. Aš, kaip šokėja, kaip kūrėja per kūną, pati suvokiu ir jaučiu, kiek jame yra informacijos. Visa istorija! Jis viską atsimena, niekur nieko nepadeda. Dėl ko norėjosi įtraukti kūną – nes jis nemelagis.

Svarbus ir kūno santykis su žeme. Vienoje filmo „MA 108“ scenoje guli oda prigludusi prie žemės. Prigludusi taip, lyg būtum ją apkabinusi. Vėliau ranka tyrinėji kietą žemės plutą, daug vaikštai basomis. Kokius jausmus tau kelias šitoks artumas su žeme – kai jūs susiglaudžiate odomis?

Yoko Ono yra pasakiusi: „Galva debesyse, o kojos ant žolės.“ Su debesimis man visada viskas labai gerai, bet su žeme būdavo reikalų. Dėl to žemė atrodo labai svarbi, ypač šiuo periodu, ir tas jos pojūtis, tos basos kojos, atsigulimas, žemės jautimas atrodė esminis, labai tikras. Vis grįžtu prie to atsiskyrimo, vis bandau prisiminti, – kai buvo kūno diena, išvis atrodė, kad nereikia drabužių. Šiaip nesu hedonistė nei nudistė, bet ta diena buvo tokia – basos kojos, pajautimas. Iš ten ateina labai daug jėgos, atsiranda labai gražių dalykų, ypač kai pavyksta išlaikyti kontaktą su žeme per pėdas ir palikti galvą debesyse. Iš žemės man ateina ir stiprybė, apsauga, stabilumas. Aš pati dar esu žemės paieškose – tiek kaip žmogus, tiek kaip kūrėja. Dabar ji man – vienas svarbesnių, daug klausimų keliančių dalykų.

Kai pagalvoju, kokia ji graži. Kiek gyvybės iš jos.

Labai žemiškas ir paprastas klausimas: kiek laiko užtrunka 108 kartus nusilenkti?

Pusvalandį.

O kas apima po to? Koks kūno ir vidinis jausmas užplūsta po šios praktikos?

Aš net turiu tokį haiku, parašytą Godos Grigolytės; galiu parodyti. Kas čia parašyta, tas ir vyksta man:

Ties 30 išpila prakaitas

Ties 70 nesulaikau raudos

O nuo 100 tegaliu dėkoti

Man tie nusilenkimai – toks atradimas! Nusilenkti žmogui, nusilenkti žemei, viskam, kas aplinkui tave, ir atsigulti ant žemės prieš visa tai.

Filmu keliate klausimus, kas aš esu, iš kur atėjau, ir kaip būti toliau. Ar per procesą, kurdami filmą, radote būdų, kaip toliau būti gyviems? Kas tau yra buvimas gyva?

Su šitais klausimais aš ir pradėjau – kas aš esu, iš kur aš esu? Ir iš proceso išsinešiau daug. Nes procesai vyko ir mano asmeninėje istorijoje – sapnai, mintys, ta visa istorija su manimi, vykusi nuo pat mažens, – aš tik dabar ją išrišinėju. Matyt, kai neliko įprasto gyvenimo, daug kas išsigrynino, dalykai sukilo priešaky: ir ne tiktai teigiami, visokių velnių išlindo. Pusę užrašų teko deginti, nes būtų išėjęs siaubo filmas.

Bet įdomu kurti grožį iš nelengvų dalykų. Mano vaikystė buvo savotiška, labai greitai turėjau užaugti, tos patirtys tikrai buvo sunkios. Ir man esminis stebuklas – įžvelgti grožį ten, kur gali matyti tiktai juoda. Ne gailėtis savęs, bet surasti, kas ten buvo gražu.

Šis filmas man – apie to sunkumo grožį, tą antrą jo pusę, nes ji yra visur. O meilė ir grožis man eina per brūkšnį, kaip vienas ir tas pats dalykas. Tiek „APNEA“, tiek šis darbas yra meilė ir visos įmanomos jos formos, kiek jų manyje yra, kiek šitoje istorijoje buvo.

Procesas buvo visapusiškas. Nesakau, kad patyriau nušvitimą: tikrai ne, esu žmogus su savo dėmėmis. Dabar dar daugiau nežinau, bet gal labiau save po to jaučiu. Labiau nebijau. Labiau pasitikiu. Gal net labiau save myliu. Gyvenu ir ieškau toliau, paprastai viskas. Norėjosi nesusireikšminti, norėjosi kuo paprasčiau, kuo mažiau, kuo švariau, neužkrauti, neapkrauti, tiesiog pabūti su tuo. Pasidalinti tuo, kas buvo, nors dalele. Leisti patirti ir sustoti bent tas kelias minutes, kol eina filmas.

Iš tiesų, „MA 108“ estetika be galo gražiai įkūnija to sustojimo, apie kurį kalbi, pauzės idėją. Spektaklyje „APNEA“ apie pauzės fenomeną kalbėjai visai kitu rakursu, tačiau, regis, jis tau labai svarbus. Kas tau yra pauzė? Ar tai auginantis, ar dusinantis laikas? Žodį „dusinantis“ naudoju, žinoma, ne atsitiktinai.

„APNEA“ buvo apie dusulį – kai dūsti nuo deguonies ir eini pailsėti po vandeniu, kur jo nėra. O su „MA 108“ buvo atvirkščiai – tyrinėjau visai kitą pauzės pusę. Bet iš tiesų lyg vyko tolesnis tos pačios temos tyrimas. Nors tik dabar, kai uždavei šitą klausimą, visa tai ir suvedžiau. Iš tiesų, tie darbai visiškai skirtingi, bet per juos lyg ir tęsiasi linija.

Mano istorija tokia: šešerius metus užsiiminėjau alpinizmu, lipau tik aukštyn visą laiką. O vanduo, gylis buvo visiškai ne mano. Ir tikrai buvo baisu – nei aš plaukti normaliai mokėjau, nardyti juo labiau. Reikėjo su šituo darbu nerti, nugalėti slėgio pokytį, gylio baimę ir nekvėpavimą. Tai buvo toks iššūkis! Reikėjo taip sutvarkyti galvą… Ir tik tada, kai pajutau, kad pasitikiu, pasitikiu tuo, kas vyksta, – tik tada aš panėriau pirmą kartą. Iki tol nepavykdavo: stipriai kentėjau, nes tai buvo mokymasis eksternu. Bet iš esmės išėjo, kad aš tiesiog vertikaliai nuėjau žemyn. Kiek aš kilau į kalnus, tiek paskui nėriau į gylį. Ir ten, ir ten trūko oro. Aišku, kalnuose jo yra šiek tiek daugiau. Kalnai man lig šiol yra labai daug.

Matau aplink labai daug gražių dalykų. Ir kai kuriu, visada galvoju, kaip myliu gyvenimą ir koks jis gražus. Ir gal kažkas pamiršta apie tai, gal galima parodyti.

Ačiū, kad pasikalbėjome.

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Daugiau aktualijų