Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė: apie naują organizaciją, vonią ir akistatą su savimi

Agnietę Lisičkinaitę ir Gretą Grinevičiūtę Lietuvos ir užsienio žiūrovai daug metų pažinojo kaip blondinių perukais pasipuošusias „B ir B“ – socialinėms temoms neabejingą šokėjų duetą. Tačiau šiemet asmeninius šokio kūrinius pristačiusios menininkės sako, kad atėjo metas išlysti iš po perukų. Jos ne tik įsteigė naują nepriklausomą šiuolaikinio šokio meno organizaciją „Be kompanijos“, bet ir ruošiasi pristatyti naują darbą – kartu su šokėja Sigita Juraškaite sukurtą šokio spektaklį „Vonia“, kuris bus transliuojamas internetu.

 

Agniete, Greta – įdomu su jumis vėl kalbėtis, kaip su duetu. Šiemet  matėme du ryškius jūsų individualius darbus – Agnietės eskizą „Hands Up“ ir Gretos premjerą „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Kaip nusprendėte vėl vystyti bendrą veiklą?

Greta Grinevičiūtė: Bendros veiklos vystyti mes iš tiesų niekada ir nebuvome nustojusios. Pajutome, kad mūsų bendroje kūryboje „B ir B“ personažų nebepakanka. Jų tiesiog nebeužtenka ištransliuoti tą, ką norime pasakyti, kaip duetas. Todėl nusprendėme, kad mums nebūtina su šiais personažais likti amžinai.  Mes, kaip Greta ir Agnietė, paaugome ir galime kurti nebeprisidengdamos klounų nosimis.

Agnietė Lisičkinaitė: Pradžioje šie personažai atsirado kaip savisaugos dalykas. Kai buvome jaunos ir dar tik pradedančios kūrėjos, su perukais kurti buvo tarsi saugiau. Dabar jaučiame pakankamai įgalios kurti be jų. Taip, pastaruoju metu viešame eteryje labiau matėsi individualūs mūsų darbai, bet iš esmės, „Be kompanijos“ veikla vyksta visą laiką. Tiesiog jos mažiau išleidome į socialinę erdvę.

Iki šiol jus žinojome kaip „B ir B“ duetą. Ar dabar jis tampa „Be kompanijos“ dalimi? Ar dar sutiksime „B ir B“?

 A. L.: Taip. Šį naują prekės ženklą išleidome todėl, kad gavome Kultūros tarybos finansavimą savo jau sukurtos medžiagos sutvarkymui, perkėlimui į skaitmeninę erdvę. Tad tiesiog atėjo laikas apsispręsti kas mes esame ir kaip norime save pristatyti. Po penkerių metų kūrybos kartu įvardinome save kaip nepriklausomą šiuolaikinio šokio meno organizaciją „Be kompanijos“, kuri apims mano ir Gretos solo darbus, taip pat mūsų bendrą kūrybą, kurioje lieka ir personažai „B ir B“. Prie kompanijos taip pat jungiasi vykdančioji prodiuserė Domantė Tirylytė, kuri mums padeda su projektine veikla. Visos trys kartu bandysime augti savo srityse.

Ar nesudėtinga vystyti tiek daug amplua? Šiandien jūs ir individualios kūrėjos, ir duetas, dabar dar ir naujo meninio darinio steigėjos.

G. G.: Aš manau, kad viskas vyksta labai natūraliai. Jeigu tu leidi kūrybai laisvai plaukti, atsiranda ir solo darbai, ir idėjos, kurias norisi įgyvendinti kartu, kaip Agnietei ir Greita arba kaip „B ir B“. Jeigu mes neužsidarom ir nesakom sau, kad viską turime sutalpinti į „B ir B“, tada viskas vyksta laisviau ir paprasčiau. Tada nėra sunku, kaip tik – lengviau kurti. Aišku, veiklos kiekio atžvilgiu tai yra sudėtinga, bet kaip šiais laikais daugiau menininkui gyventi iš kūrybos, aš neįsivaizduoju.

A. L.: Dar svarbu paminėti, kad „Be kompanijos“ nėra trupė. Tai – tam tikri namai be namų. Mes kviečiame jungtis žmones, neturinčius organizacijų, kurie nori teikti projektus finansavimui arba tiesiog ieško tam tikro kūrybinio prieglobsčio. „Be kompanijos“ yra gyva ląstelė, prie kurios gali prisijungti šokio menininkai, bet mūsų tikslas nėra tapti trupe.

G.G.: Aišku, kol kas mes neturime sistemos, vis dar vystome. Galvojame, kokiu tramplinu ar namais galime tapti. Mes suprantam, kad neužtenka pasakyti „junkitės prie mūsų“. Norėtume sukurti saugią erdvę, kuri būtų mūsų ir kuria galėtume dalintis su kitais. Po truputį judame link tos vizijos ir tikiu, kad mums pavyks.

Judviejų bendri projektai visada išsiskyrė socialiniais aspektais, personažų įtraukimu į visuomenėje aktualius klausimus, liečiančius įvairias socialines grupes. Kokią vietą ši veikla užims naujoje kompanijoje?

G. G.: Tikrai svarbią vietą. Šiuos projektus vystysime ir toliau. Šiuo metu dirbame su Britų taryba – vykdome projektą Naujojoje Vilnioje. Socialinė veikla ir toliau mums bus labai svarbi.

A.L.: Vienareikšmiškai sutinku. Apskritai, aš šokį matau kaip įrankį socialiniams pokyčiams ir manau, kad reikia neapsiriboti vien scena ir meno lauku. Kaip dirbome su LGBTQ+ bendruomene, taip dirbsime ir toliau bei iškelsime svarbias temas.

Naujas jūsų darbas drauge – šokio spektaklis „Vonia“, kurį sukūrėte kartu su Sigita Juraškaite. Spektaklio aprašyme kalbate apie vonią, undines, objektofiliją ir prokrastinacijos būseną. Kaip šie dalykai atsidūrė spektaklyje?

G. G.: Šiam spektakliui mes pasirinkome tokį įdomų kūrybinį procesą – trise kūrėme atskirus solinius darbus, nežinodamos, kas kuria kokiomis temomis ir apie ką kalba. Kas vyksta pas mus tris žinojo absoliučiai visa kūrybinė komanda, bet ne mes pačios.

A.L.: Kūrybinio proceso pradžioje sugalvojome vonią, kaip objektą, kuris mums trims buvo įdomus. Turėdamos ją mintyje, visos ėmėme kurti skirtingus darbus, tad  kiekvienai išsivystė dar  viena paralelinė tema. Kuri iš šių išvardintų temų priklauso kuriai šokėjai? Kviečiame žiūrovus atpažinti spektaklio metu. Procesas tikrai labai įdomus, tarsi tam tikras kūrybinis žaidimas. Visa komanda turėdavo atskirus skambučius apie mūsų spektaklį, apie kurį visko dar nežinojome  pačios.

Skamba, kaip tam tikras saviizoliacijos eksperimentas, aktualus šiandienos pasaulyje. Ar todėl ir pasirinkote tokį būdą? Kaip sekėsi tai sujungti į vieną kūrinį?

A. L.: Konceptas spektakliui buvo sugalvotas dar praeitų metų rudenį, kai teikėme paraišką ir apie pandemiją dar nieko nežinojome. Tad idėją tiesiog išgalvojome pačios – kad būtų įdomu kurti ne tipinį trio, o pabandyti kitokį variantą. Tačiau karantino metu šis kūrinys išėjo tarsi reflektuojantis pandemiją, nors tai visai nebuvo planuota.

G. G.: Galvodamos apie savo privačią erdvę – vonios kambarį, supratome, kad mes juk nežinome, ką kiekvienas veikia vonioje ir kad tai gali būti labai geras kūrybinis principas šiai temai. Ką kiekviena iš mūsų daro vonioje? Kartais, kai pradedame kartu kurti, imame vieni iš kitų, gvildename, dėliojame ir lieka mažiau asmeniškumo, jis tampa modifikuotas, daug kas sprendžiama kompromiso būdu. O šiuo atveju mes neturėjome siekti kompromiso viena su kita iki tam tikro laiko, kai pradėjome repetuoti kartu ir ieškoti sąlyčio taškų.

A. L.: Dar įdomu tai, kad aš, Greta ir Sigutė esame kursiokės (kūrėjos studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – autorės pastaba), pažįstamos jau dešimt metų, kartu šokusios ne viename spektaklyje. Ir nors kuriame atskirai ir trys solo yra skirtingi, egzistuoja viena bendra esencija, bendrystės jausmas.

G. G.: Atrodo, kad šie trys darbai ne tik kurti paraleliai, bet visi turi kažką keistai bendro. Galbūt to net nereikia paaiškinti žodžiu. Mūsų trijų ryšys tiesiog yra ir jo nepaaiškinsi.

Greta, klausimas tau, kuriuo turbūt nenustebinsiu. Dulkių siurblys, skalbimo mašina, dabar – vonia. Kaip nutiko, kad kūrybiniai ieškojimai vis vyksta per buities objektų prizmę?

G. G.: Visi manęs to paties klausia (juokiasi). Mano asmeninėje kūryboje buities objektas ir jo santykis su žmogumi visada buvo ir manau, bus dar kurį laiką. Nes man tokia raiška yra įdomi, aš jos nepaleisiu. Kalbant apie „Vonią“ – tai nebuvo mano idėja. Viskas yra tik atsitiktinumas.  Kitas dalykas – „Vonia“ yra abstraktus darbas. Mano asmeninė kūryba dažnai yra labai konkreti ir aiškiai suponuoja tam tikrus santykius arba daiktus. O „Vonia“ mūsų visų trijų soliniuose darbuose išėjo labai abstrakti, jutiminė. Tarsi vidinio pasaulio piešiniai.

A. L.: Svarbu paminėti, kad net jei pavadinimas suponuoja vonią, kaip buities objektą, mes spektaklio kontekste vonią matome kaip erdvę. Moters privačią erdvę, kurioje ji turi galimybę pasislėpti nuo pasaulio, ateiti pati purviniausia ir išeiti pati gražiausia. Kur moteris gali pasikeisti savo personažą. Tai yra labai stipri asmeninė moters erdvė. Turbūt ne vien moters, bet ir vyro, bet kadangi mes moterys, kalbame per asmeninę savo prizmę. Tai abstraktus, pojūčių darbas.

Minėjote, kad spektaklis kalbės apie moters akistatą su savimi, vykstančią vonioje. Kodėl svarbu apie tai kalbėti ir atskleisti jos realybę, priešingą reklaminiuose įvaizdžiuose piešiamam ramybės oazės vaizdui?

A. L.: Labai gili tema su labai daug aspektų. Manau, vis dar jaučiamas itin didelis poreikis feministinių idėjų, ypatingai Lietuvoje. Vis dar yra būtina kalbėti apie moterį iš pačių įvairiausių perspektyvų. Iškart šauna mintis apie tai, kad kai NASA pirmą kartą siuntė moterį į kosmosą, paklausė, ar savaitei jai užteks šimto tamponų. Tai vis dar vyksta – moters įvaizdis iki šiol matomas fiktyviai. Kitas aspektas – įsivaizduojame, kad vonia yra kažkokia rami oazė, bet tai nebūtinai patiria visos moterys. Mes turime mamas, kurios voniose užsidaro pailsėti nuo įtampos. Pagulėti į vonią aš einu tikrai ne tada, kai jaučiuosi puikiai. Einu tada, kai jau esu nervinėje, išsekimo būsenoje ir žinau, kad vonioje galiu užsidaryti, palikus telefoną.

G.G.: Man atrodo, kad jei scenoje darbus pristato trys moterys ir jeigu jos nėra aprengtos ilgais sijonais ar labai dailiomis suknelėmis, tai automatiškai suponuoja feminizmą. Gali to net nenorėti, bet egzistuoja tam tikri pasąmoniniai kodai. Iš tiesų, vonia nėra tik ramybės erdvė, kur prisileidi burbulų ir pailsi. Galbūt tai vieta, kur daug moterų verkia, nes negali verkti savo kambaryje. Kur mamos užsidaro, nes nori pailsėti ir tai yra vienintelė vieta, kur gali atitrūkti. Galbūt tai vienintelė vieta, kurioje gali paeksperimentuoti, kur tavęs niekas nemato, kur gali pasikeisti. Arba vieta, kurioje gali tiesiog pabūti – nuoširdžiai sau. Pabūti pervargęs, neįdomus, besikartojantis, vienišas.

Ką jums pačioms reiškia akistata su savimi?

G. G.: Man iškart kyla tokios mintys – nuolatinis reikalavimas iš savęs, įsivaizdavimas, kad kažkas iš tavęs kažko reikalauja. Bet iš tikrųjų tai niekas nereikalauja, tik tu pats. Ir baudi save už tai, kad įsivaizduojamų dalykų nepadarai. Man akistata su savimi reiškia norą tai suprasti ir priimti. Nebūtinai tai pasikeis. Tik Paulo Coelho knygose įvyksta epifanija ir pasikeičia gyvenimas. Ne, niekas neturi pasikeisti. Bet priimti ir suvokti, kad kai kurie dalykai ko gero nepasikeis – man tai yra akistata su savimi. Kartais ji skaudi, kartais išlaisvinanti. Dirbant daug darbų, galima labai sėkmingai pabėgti nuo savęs ir nuo savo tikrųjų minčių. Todėl akistata su savimi labai svarbi.

A. L.: Šiandien mano mintyse toptelėjo toks atsakymas – nesu labai linkusi savęs narstyti ir varstyti, lįsti į savo psichologiją. Bet akistata su savimi man tam tikra prasme įvyksta, jei į kūrybą bandau pernešti savo asmeninius potyrius arba pojūčius. Tai viena iš retų progų pabūti su savo tikrąja būsena. „Vonios“ darbe aš tam tikrą savo vidinę būseną ir bandau perteikti, ko įprastai neleidžiu sau asmeniniame gyvenime.

Darbą kūrėte trise, su Sigita Juraškaite. Čia jos nėra, tad ką jūs galite papasakoti apie Sigitos indėlį ir patirtį dirbant kartu?

G. G.: Kadangi Sigita neseniai tapo mama, tai bus turbūt jos pirmoji premjera po vaiko gimimo. Manau, jai asmeninė vonios erdvė labai stipriai susijusi su šiais gyvenimo pokyčiais. Jaučiu, kad ji labai daug įdeda savęs. Turbūt jai tai svarbus momentas ir dėl to, kad daug kūrėjų labai jaudinasi dėl sugrįžimo į sceną po vaiko priežiūros atostogų. Kai kurie galvoja, kad bus pamiršti. Natūralu, kad moterys to bijo – labai ilgą laiką taip ir būdavo. Bet dabar laikai keičiasi ir ateina vis stipresnis suvokimas, kad tai nieko neatima, o kaip tik – duoda. Manau, kad Sigitai ši premjera yra svarbi, nes po ilgos pertraukos ji, jau būdama mama, grįžta į kūrybinę rolę. Kartu tai dar vienas įdomus bei kūrybingas išbandymas šiuo neįprastu laiku tiek jai, tiek mums. Tuo pačiu svarbu pabrėžti, kad visi pasirinkimai yra teisingi – sugrįžti į sceną puikiai galima ir po kelerių metų, praleistų auginant vaikus ir atsitraukus nuo kūrybos.

Greta, tau tai bus antras spektaklis per gana trumpą laiką, kuris bus transliuojamas tiesiogiai ir prieinamas tik internetu. Kuri patirtis šiuose procesuose įdomiausia? Galbūt po pirmosios transliacijos išmokai kažką, ką jau galėsi pritaikyti čia?

G. G.: Galiu pasakyti, kad pagilėjo šių procesų suvokimas. Mane visada domino kamera ir šokis, šokis kamerai. Bet šitas pandeminis laikotarpis privertė apie tai dar daugiau galvoti. Šis formatas reikalauja labai daug lankstumo, taip pat svarbu neprisirišti prie kūrybinių idėjų, skirtų scenai. Tiek su „Skalbimo mašina“, tiek su „Vonia“ reikėjo sugalvoti, kaip darbas veiktų kamerai. Kaip kameros ir choreografijos pagalba mes galime sukurti ryšį, kuris būtų artimas sceninio kūrinio patirčiai? Daug ką reikia dekonstruoti. Pavyzdžiui, „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ dramatiškai pasikeitė, kai reikėjo sukurti versiją kamerai. Rezultatas visiškai ne toks, koks turėjo būti scenoje. Su kamera ateina daug nuostabių dalykų – pavyzdžiui, galima padaryti daug gerų stambaus plano kadrų. Lygiai taip pat daug prarandame, nes nelieka žmogaus, energijos pajautimo, dalinimosi.

Pavyzdžiui, dabar žiūriu visus „Naujojo Baltijos šokio“ šokio filmus ir apie kai kuriuos susimąstau: tai ne filmai, o labai profesionaliai ir gražiai nufilmuoti pasirodymai. Viskas su tuo gerai, bet žiūrėdama suprantu, kad geriau juos norėčiau pamatyti gyvai. Tad iššūkis mums visiems – kaip nufilmuoti taip, kad žiūrovas galvotų ne „geriau norėčiau gyvai pažiūrėti“, o „neįsivaizduoju, kaip gali būti kitaip“. Šiuo laikotarpiu labai svarbu neužsistagnuoti. Jei sėdėsime laukdami, kol kažkada grįšime į žiūrovų pilnas sales ir nieko iki tol nedarysime, daug atimsime iš savęs, kaip iš kūrėjų. Tai puiki proga pergalvoti ir pritaikyti savo kūrybą, rasti būtų jai klestėti šiuo metu. Reikia sau leisti tai daryti.

A. L.: Aš neturiu tiek daug patirties, kaip Greta, bet net man pirmą kartą dirbant su tokiu formatu, labai aiškiai reikia įsivardini, kad mano, kaip šokėjos ar choreografės ego, kuris nori, kad visi judesiai būtų nufilmuoti – niekam nereikalingas. Turi įvykti dialogas tarp judesio ir vaizdo. Tai yra nauja, bet tuo pačiu turime nuostabią galimybę tai patirti. Galbūt niekada būtume ir neišbandę, jei ne ši situacija? Manau, pandemija daug atėmė, bet lygiai taip pat daug ir atnešė – galimybių pabandyti. Visada tokiose situacijose cituoju scenografę Renatą Valčik: „Menininkas privalo nuolatos treniruoti savo kūrybiškumo raumenį“. Šitas etapas yra treniruotės mums – mūsų kūrybiškumui ir gebėjimui prisitaikyti.

Internetu transliuojami spektakliai – naujas formatas ne tik kūrėjams, bet ir žiūrovams. Jis reikalauja ir naujų spektaklio žiūrėjimo įgūdžių – valios atsiriboti nuo kitų interneto ir namuose esančių trikdžių. Kokių patarimų turite besiruošiantiems žiūrėti „Vonią“? O gal kaip tik tai gali įsilieti į kažkurias kasdienes veiklas? Kad ir gulėjimą vonioje?

G. G.: Menininkas pasirodymui save atiduoda šimtu procentu, todėl manau, būtų gražu žiūrovui pasielgti taip pat ir net į virtualiai rodomus spektaklius žiūrėti kaip į meno kūrinius – pasiruošti, pasipuošti, lyg eitų į teatrą, atsijungti nuo telefonų. Agniete, gal pradžioje transliacijos įdėkim įrašą „prašome išsijungti mobiliuosius telefonus“? (juokiasi) Tiesiog linkiu, kad žiūrovai atsiribotų ir tas keturiasdešimt minučių leistų sau pabūti su kūriniu.

A.L.: Opcija numeris du – prisileisti į vonią putų, saugiai pasidėti elektroniką ir žiūrėti spektaklį vonioje. Iš tiesų manau, kad, kaip ir sakei, tai nauja patirtis ne tik mums, bet ir žiūrovui, tad jis irgi turi mokytis ir bandyti suvokti tokį formatą, įdėti tam tikrų pastangų patirti meno kūrinį.

Šokio spektaklis „Vonia“ sausio 27 d. 19 val. bus nemokamai transliuojamas „Be kompanijos“ „Facebook“ paskyroje. Idėja, choreografija, atlikimas: Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė; dramaturgija: Sigita Ivaškaitė; scenografija: Vladas Suncovas; kostiumai: Morta Nakaitė; kompozitorė: Gailė Griciūtė; šviesų dailininkas: Julius Kuršys; transliacijos operatorė: Odeta Riškutė; vadyba: Domantė Tirylytė

Skaityti daugiau