Pandeminės šokančio žmogaus mintys

Su choreografu, šokėju, pedagogu Vyčiu Jankausku mintį apie tai, kad reikia pasikalbėti, pradėjome vystyti dar prieš Kalėdas. Tuomet gavau keletą jo išrašytų idėjų, pavadintų „Pandeminės šokančio žmogaus mintys“, kurių dalį šiame tekste pacituosiu. Vyčiui norėjosi reflektuoti ne vien asmenines reakcijas į tai, kas vyksta pasaulyje, bet nuodugniau apmąstyti reiškinius iš nuotolio, atsitraukus nuo savęs ir meninės kūrybos. Todėl nenuostabu, kad vėliau nuotoliniu būdu įvykęs pokalbis pakrypo link meno prasmės šiandienoje, neoliberaliųjų kultūros politikos ir meno vartojimo požymių, šiuolaikinio šokio kaip visuomenės būklės atspindžio, kūnų kaip archyvų ir šokio kaip atminties.

Vytis Jankauskas. Rūtos Biliūnaitės nuotr.

Esi minėjęs, kad kūrybinės inspiracijos kyla iš vidinių būsenų. Kokias būsenas sukelia pandemijos, izoliacijos patirtys?

Dabartinė būsena man yra ir nauja, ir nenauja. Nauja tai, kad aplink tvyro nematomo priešo pavojus. Įtakos, be abejo, turi ir visas ažiotažas, nuolatiniai gąsdinimai, informacija, kurianti neramų foną. Tačiau drauge šis periodas nėra kažkuo ypatingas – kaip žmogus esu labiau introvertas, dažnai praktikuoju tam tikrą laikiną pasišalinimą iš aktyvių socialinių veiksmų, prezentacijų visuomenei. Ypač po kūrybinių periodų, kai reikia vėl pasikrauti baterijas. Galbūt visi mes dabar kraunamės baterijas ateičiai, kažką permąstome, brandiname. Girdėjau juokaujant, kad šis laikas visus privertė tapti introvertais. Žinoma, yra gražių atradimų, bet plačiąja prasme justi rimta krizė. Ir dar neaišku, kuo ji baigsis.

Kokios pagrindinės kūrybinės temos dabar kirba viduje?

Iš esmės visų mano dabartinių veiklų pagrindinė tema galbūt būtų apmąstymas, kas yra kultūra, kas yra menas ir kokia jų prasmė mums, XXI amžiaus žmonėms.

Ar nekyla klausimo, ką dar gali pasakyti menas, kai taip garsiai kalba realybė?

Taip, turbūt yra tokių laikotarpių, kai tikrovė yra įtaigesnė, žiauresnė, išraiškingesnė. Galbūt ir ši situacija kažkuo tai primena. Tokiame kontekste mūsų menai kartais atrodo kaip nekalti vaikų žaidimai, palyginus su ta tikrove, kurioje žmonės serga, dūsta, miršta. Juolab kad pandemija yra tik viena iš problemų; juk apskritai pasaulyje, politinėje, ekonominėje sferose šiuo metu labai daug įtampų. Mes nuolatos pilni nerimo, kurį eskaluoja ir žiniasklaida. Kad pasaulis išprotėjęs – nieko naujo, visais laikais visi taip sako. Bet šiandien jis dar ir pilnas kažkokios įtampos, kuri tebesikaupia. Ir neaišku kada, kaip išsilies.

Aišku, kyla minčių apie meno, kultūros santykį su tikrove – kartais iš tiesų menas atrodo bejėgis. Bet, kaip „Laiškuose jaunam poetui“ rašė R. M. Rilkė: „Ir menas tėra vienas iš gyvenimo būdų, ir jam galima ruoštis šiaip sau gyvenant, net pačiam to nežinant; kiekvienoje tikrovėje mes esame artimesni jo kaimynai nei tuomet, kai įsigyjame kurią nors iš tų netikroviškų, pusiau artistinių profesijų, kurios demonstruodamos tariamą artumą menui, praktiškai neigia ir puola bet kokio meno egzistenciją…“


Šokio spektaklis „Budėjimai“. Chor. Vytis Jankauskas. Gedimino Jacikevičiaus nuotr.

Žvelgiant iš kitos pusės, šiuo metu nemažai kalbama apie platesnę meno reikšmę visuomenėms, savotišką sociopolitinę jo atsakomybę. Turint minty, kad istoriškai pandemijos nuvesdavo sociumą ksenofobijos, socialinių konfliktų, susiskaidymo keliu, aktyviai plėtojama idėja, kad menas galėtų tapti įrankiu, tarsi gelbėjimosi ratu visuomenėms, grįžtančioms į įprastą gyvenimą. Šiuo požiūriu atrodo visai atvirkščiai – kad menas ir kultūra kaip tik dabar gali turėti apčiuopiamą galią ir prasmę.

Visų pirma, matau labai blogą tendenciją, kad Lietuvoje sąvokos „kultūra“ ir „menas“ naudojamos beveik sinonimiškai. Pastebiu, kad menininkai apskritai tarsi bando uzurpuoti kultūrą, kai kultūra iš tikrųjų yra daug platesnė veikimo sfera – čia dalyvauja ir mokslas, religija, istorija, politika ir visos kitos gyvenimo sritys.

Pačios meninės veiklos aš nesureikšminu. Nemanau, kad menas pajėgus pakeisti pasaulį, išspręsti problemas. Bet tai nereiškia, kad jis neturi aktyviai tame dalyvauti. Šis iš tiesų labai aštrus klausimas jau prieš krizę buvo nuolatos keliamas ir praktikų, ir teoretikų: koks turėtų būti meno ir gyvenimo, meno ir pasaulio santykis? Ar menas tėra autonomiška forma, kuri tiktai stebi, reflektuoja, galbūt kritiškai apmąsto, bet pasaulyje aktyviai tarsi nedalyvauja? Kita pozicija teigia atvirkščiai: visą laiką buvo kalbama, kad menas turi dalyvauti, kad jis, kaip tam tikra socialinė praktika, kuri gali keisti, formuoti visuomeninį gyvenimą, turi tam tikrą politinę galią.

Manau, ši krizė taip pat parodo, kad menas vis dėlto turėtų išeiti iš savo autonomiškumo ir labiau įsitraukti į socialinius, ekonominius, politinius gyvenimo procesus. Visi mes turėtume prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta, ir kažkaip tą keisti, jeigu savo vaikams norime geresnės ateities.

Kitas dalykas, kurį pastebėjau pandemijos metu, – nors, viena vertus, kultūros lauke matėme gražių dalykų, noro susiimti, kelti socialinių garantijų menininkams problemas, palaikyti tuos, kuriems tikrai sunku; bet lygiai taip pat atsiskleidė tam tikras dalies kultūrinio lauko infantilumas. Labai susirūpinta savo praktikomis, savo reikalais. Pasigedau platesnio mąstymo: kokia tai krizė, kodėl ji atėjo, ji čia vienintelė tokia, o gal ateity bus dar, ką mes galime padaryti? Kultūra, ypač per pirmą karantiną, iš karto pradėjo šaukti, kad mūsų niekas nemyli, mus uždarė! Bet juk prieš kultūrą niekas nėra nusiteikęs – uždarė visus. Kitas klausimas – ar tikrai kultūros laukas yra labiausiai nukentėjęs visuomenėje? Man atrodo, kad bent jau tos „rimtesnės“ kultūros atstovai gavo daug finansinių injekcijų, stipendijų. Be to, mes turime virtualumo, nuotolinės būties galimybę. O kiek visuomenėje sluoksnių, pavyzdžiui, kasininkų, medikų, kurjerių, kurie negali pereiti į nuotolinį režimą? Kažkas turi atlikti tai, kas mums gyvybiškai svarbu. Iš kultūros lauko pasigedau empatijos kitoms socialinėms grupėms. Griežtai kalbant, mene mėgstame rūpintis žmogaus egzistencija, kalbėti apie gyvenimą plačiąja prasme, apie žmogaus likimus. Bet kai įvyksta reali krizė, puolame rūpintis labiau savo reikalais.


Šokio spektaklis „Liepsnos virš šaltojo kalbo“. Chor. Vytis Jankauskas. Martyno Aleksos nuotr.

Savo tekste „Pandeminės šokančio žmogaus mintys“ rašai, jog neteisinga galvoti, kad užtenka išlaukti krizę, ir viskas grįš į savo vietas. Kaip manai, į kokią naują vietą, būklę turėtų grįžti scenos menas, šiuolaikinis šokis, kultūra, kad nebūtų įlipta į senas vėžes?

Jau ir prieš pandemiją meno, kultūros sluoksniuose buvo skiriama daug kritinio dėmesio vadinamajam neoliberaliam kapitalizmui, kuris primeta nuolatinės gamybos ir vartojimo skatinimą, nuolatinę konkurenciją, asmeninę individo atsakomybę ir riziką, reikmę nuolat tobulėti, kad kiekvienas veiksmas kurtų tą pridėtinę vertę, kad viskas duotų grąžą. Visa tai formuoja žmogų, jo subjektyvumą, o tas žmogus veikia ir kultūroje, ir mene. Tai lemia tiek mūsų menines praktikas, tiek meno refleksijas, diskursus. Mes visi tarsi to paveikti.

Šiuo požiūriu galbūt įdomu, kiek menas galėtų pasipriešinti tam, įkūnydamas, parodydamas kitokius mąstymo, buvimo, kūrybos ir bendradarbiavimo būdus. Manau, kad mūsų kultūros politika, kiek ją matau, dažnu atveju irgi išreiškia neoliberalų mąstymą. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad reikia suformuoti ir įgyvendinti esmines, konceptualiai naujas prieigas prie meno, prie kultūros. Dabar dažniausiai vyksta arba kosmetiniai dalykai, arba tiesiog skirtingi galios centrai kovoja tarpusavyje. Galbūt ši krizė paskatins iš naujo permąstyti, kas yra kultūra, kokia jos prasmė. Buvome labai įsisukę į gamybą, į produkcijos generavimą, ir iš kitos pusės – į vartotojišką santykį su meno kūriniu, kai žiūri vieną, žiūri kitą, ir ties niekuo neužsibūni pernelyg ilgai. Jau ilgą laiką vyrauja paviršutiniškas bendravimas su meno kūriniais.

Tavo mintis puikiai iliustruoja pastaruoju laiku suaktyvėjusi pastanga suskaičiuoti meną. Neseniai buvo pristatytas Nevyriausybinių scenos meno organizacijų ir kūrėjų kuriamos vertės tyrimas, kuriame susitelkta į ekonominį meno efektyvumą. Rodosi, ne ieškome naujų kokybinių koncepcijų, bet įtvirtiname ką tik išsakytas, peržvelgimo ir atnaujinimo reikalaujančias idėjas.

Čia tie patys neoliberalaus gyvenimo ekonomizavimo simptomai – iš tiesų vyksta didelė racionalizacija, viskas apskaičiuojama, optimizuojama, reikalaujama, kad viskas būtų efektyvu, neštų aiškią naudą. Meną norima reglamentuoti, kontroliuoti, sudėti į lenteles. Taip ne tik kyla pavojus pačiam menui – galime sulaukti tokio laiko, kai nebereikės ekspertų, mąstančių, kritiškų, kūrybingų žmonių; kai dirbtinis intelektas suskaičiuos, suves kiekybinius rodiklius, kiek kartų tavo paraiškoje panaudotas žodis „bendruomenė“, kiek „regionai“ ir t. t. Nesakau, kad statistinių duomenų nereikia, tačiau jie neturėtų virsti kiekybiniais rodikliais, lemiančiais kūrybos vertę.

Sukime į kitą pusę – šiuolaikinis šokis kaip meno forma turbūt viena iš mažiausiai suskaičiuojamų, suklasifikuojamų sričių. Kaip manai, ar šios šokio atšakos formavimasis gali būti baigtinis, turėti istoriškai apibrėžtą laikotarpį, ar jis be paliovos vystosi ir keičiasi, keičiantis šiuolaikybei, ir yra begalinis?

Uždavei patį sunkiausią klausimą. Dabar randasi įvairios naujos eksperimentinės šokio praktikos, kurios kvestionuoja pačią šiuolaikinio šokio sąvoką: ar ji tinkama? Atsiranda kritiškas požiūris į modernistinio meno palikimą, mintį, kad būtinai vis turi būti kažkas nauja, – juk meno kūrinius, žanrus, kryptis mes išsekiname ir numetame kaip jau neaktualius, neįdomius, pasenusius, ir reikalaujame naujų. Tai taip pat atspindi neoliberalaus kapitalizmo logiką.

Šios kritikos atsiranda pačiame šokio lauke, žinoma, daugiausia užsienyje, ne Lietuvoje: kvestionuojamas tas šiuolaikinio šokio naujumas; atsiranda daug kūrinių, kurie grįžta prie senų modernaus ar ekspresionistinio šokio pastatymų. Tokių darbų kūrėjai juos ne atstato, bet prieina prie jų žvelgdami gerąja prasme kritiškai, norėdami parodyti kultūrinės atminties reikšmę bei vertę ir taip tam tikra prasme pasipriešinti nuolatinio naujumo poreikiui.

Taigi į šį klausimą atsakyti sudėtinga. Viena vertus, taip, šiuolaikinis šokis tarsi eina į begalybę, nuolatos atverdamas naujus horizontus. Tačiau ta begalybė iškyla ne tik per tai, kad visą laiką kažką išsekiname ir atnaujiname, bet ir per grįžimus, per kultūrines, menines atmintis.


Šokio spektaklis „Budėjimai“. Chor. Vytis Jankauskas. Gedimino Jacikevičiaus nuotr.

Tavo tekste yra labai įdomi mintis apie kūną kaip archyvą: „Manau, jog šokis pačiame žmogaus kūne gali egzistuoti ir būti patiriamas įvairiais kitais būdais, ne tik kaip materializuotas judesys. Pvz., kaip tam tikras archyvas, tarsi saugykla kadaise atliktų judesių ar choreografijų, įvairiais vos pastebimais  judesio segmentais, arba kaip fizinis potencialumas – kažkas, ko dar nėra, bet kas gali realizuotis arba ne ateityje.“ Ar galėtum išplėtoti šią mintį?

Dalis kūno kaip archyvo idėjos siejasi su ta kultūrine, šokio atmintimi, apie kurią kalbėjome. Kitas dalykas, galbūt platesnis, – pasvarstymas apie pačią meno kūrinio būtį. Kas yra meno kūrinys? Kalbame, kad scenos meno kūrinys yra gyvas, trunka laike, ir su tuo niekas nesiginčija. Bet klausimas, ar kai jisai prasidėjo skambučiui suskambus ir buvo parodytas, ar tai jau viskas – baigėsi tas meno kūrinys? Ar jis dar turi kitus, virtualius savo būvius? Virtualius, žinoma, ne technologijų prasme.

Mums, šokėjams, šie klausimai siejasi ir su kūniškumu – kaip šokis egzistuoja kūne? Ar jis aktualizuojamas tiktai tada, kai matome labai dinamiškai judantį, emociškai susijaudinusį šokėją? Ar šokis gyvena mūsų sąmonėje, vaizduotėje, pačiuose kūnuose dar repetuojant, rengiant, mąstant, kaip galimybė, kaip potencialumas, kuris galbūt bus realizuotas, įgyvendintas, o gal ir ne? Vėliau, kai meno kūrinys parodomas gyvai žiūrovams, jis įgyja tikrovės matmenį. Galiausiai jis gyvena atmintyje. Čia išeiname į platesnę meno kūrinio būtį – jo dabartis yra daug sudėtingesnė nei ta faktinė, materiali valanda ar dvi, kurias mato žiūrovas: kūrinyje egzistuoja ir prisiminimai, ir ateities intuicija.

O jeigu pažvelgtume iš kitos pusės – kiek šiuolaikinio šokio praeityje galima išskaityti visuomenės būkles? Kaip šiuolaikiniame šokyje atsispindi sociokultūrinis, politinis, psichologinis laikmečio gyvenimas?

Atsispindi ir kritiškai, ir nekritiškai. Mes bet kuriuo atveju, net jeigu to ir nenorime, įkūnijame tam tikrus požiūrius, laiko ideologijas, drauge ir įvairius socialinius, kultūrinius, politinius laikmečio aspektus. Kiti tai atspindi sąmoningai, kritiškai, su laiku polemizuoja. Kalbėti apie šokį tiktai kaip apie autonomišką estetinę meno kryptį nėra prasmės. Kiekvienas judesys, kiekviena kojų pozicija, kūno laikysena jau yra ir pasaulėžiūros, ir ideologijos išraiška, ne šiaip kūno gimnastika. Per šią prizmę labai įdomu tyrinėti  šokį.

Apskritai teoriniuose – ir nebūtinai susijusiuose su menu, šokiu – diskursuose šokis pradedamas minėti vis dažniau. Šiuolaikinėje teorijoje, filosofijoje labai svarbus kūniškumo aspektas. Jau XX a. pradžioje pradėta kalbėti apie tai, kad mūsų sąmonė yra įkūnyta, ji neegzistuoja atskirai nuo kūno; kad visų pirma mes esame kūniškos būtybės ir visų pirma kūniškai šitame pasaulyje egzistuojame ir veikiame. O šokis būtent su tuo ir dirba. Čia iškyla dar viena įdomi tyrinėjimų sritis – kaip patys šokėjai, choreografai supranta, kas jiems yra jų kūnas?


Vytis Jankauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kiek tu stebi lietuvišką šiuolaikinio šokio lauką? Kokį peizažą suformavo šis pandeminis laikmetis? Turbūt dar per anksti to klausti, bet galbūt būtų galima užfiksuoti, kur link juda lauko dalyviai?

Kryptingo apmąstymo, kur link šokio laukas norėtų eiti, dar nemačiau. Atskiri menininkai, manau, mąsto sau. Matyt, pamatysime tai ateity – kas kokius namų darbus bus pasidaręs. Apskritai pandemijos laikotarpiai skiriasi: pirmasis karantinas buvo aktyvus, jame buvo labai daug entuziazmo, noro nepasiduoti, rasti būdą būti – šokis bandė ateiti pas žiūrovą, po balkonais, į kiemus. Antruoju pandemijos laikotarpiu to entuziazmo jau nelabai matyti, visi daugiau mažiau pritilo. Žinoma, atsirado daug skaitmeninių kūrinių, šokio filmų. Tačiau išskaityti, kokia už viso to slypi kryptis, kokia paradigma, pasakyti dar sunku.

Manau, jog pandemija nieko naujo apie scenos menų praktikas neatvėrė. Klausimai, susiję su alternatyviais, kitokiais scenos menų / šokio egzistavimo, gamybos, mainų ir patyrimo būdais tam tikruose kultūros ir meno sluoksniuose ar grupėse buvo keliami, tyrinėjami ir net įgyvendinami jau seniai. Pandemija tik dar kartą įrodė, patvirtino jų pagrįstumą ir būtinybę.

Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau