Vonia per sekli, kad joje paskęstum

Vieniems scenos menų atstovams gedint gyvų susitikimų ir piktinantis transliacijomis internete bei apribotomis galimybėmis kurti, kiti prisitaiko ir stengiasi esamomis aplinkybėmis  kurti kuo aukštesnę kokybę. Šiandien, nuo pirmo karantino pradžios praėjus beveik metams, panašu, kad Lietuvoje būtent šiuolaikinio šokio profesionalai, perėję į skaitmeninę erdvę, sėkmingiausiai išlaikė kokybės kartelę. O galbūt pati kamera judesį myli labiau nei statiškesnius teatro etiudus?

Pati sakyčiau, kad yra atvirkščiai – dažnai būtent šokio menininkai mieliau priima kamerą kaip lygiavertį dalyvį ar kūrėją. 2020-aisiais daugumoje dramos spektaklių (išskyrus Artūro Areimos „Testą“) kameros naudotos tik kaip medija, t.y., būdas parodyti kūrybą žiūrovams, pasiekti auditoriją. Operatorius tokiuose spektakliuose – ne bendrakūrėjas, bet aptarnaujantis personalas. Vis dėlto net ir negausi pastarojo meto patirtis liudija, kad sėkmingiausi internete transliuoti scenos menų kūrėjų darbai buvo tie, kuriuose kamerai patikėta dalinė režisieriaus funkcija. Čia galima ironiškai žvelgti į žymų posakį „scena pasiima viską“. Paprastai kūrėjai taip teisina savo sprendimą visą laiką paskirti scenai ir atsisakyti asmeninio gyvenimo, nes, anot jų, tik tada gimsta geriausi kūriniai. Adaptavę posakį šiandienai, turime paradoksą – kokybė pasirodo būtent tada, kai dėmesys tolygiau paskirstomas scenai ir kamerai.

Vienas tokių pavyzdžių – sausio pabaigoje transliuotas spektaklis „Vonia“, kurio idėjų autorės – Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė ir Agnietė Lisičkinaitė. Tai nėra šokio filmas, tačiau jį svarbu matyti taip, kaip fiksuoja kameros akis. Juodoje erdvėje pastatyta Vlado Suncovo konstrukcija atskiria šokėjas vieną nuo kitos, tačiau paverčia jas vieno konstrukto, to paties pasaulio dalimis, ir kameros judėjimas padeda tai pajusti. „Vonia“ išskirtinė tuo, kad spektaklio turinys sudėliotas iš savarankiškai kiekvienos šokėjos kurtų etiudų, t. y., autorės teigė dirbusios  atskirai, nežinodamos, kaip ir apie ką kalbės kolegės.  Sujungti rezultatus patikėta dramaturgijai (Sigita Ivaškaitė), scenografijai, operatorės darbui (Odeta Riškutė), šviesų dailei (Julius Kuršis), muzikai (Gailė Griciūtė) ir kostiumams (Morta Nakaitė), kuriems parinktos medžiagos leido papildyti muziką pačių šokėjų kuriamais garsais. Taip darbas su individualiais sumanymais  tapo absoliučiai kolektyvine kūryba.

Greta Grinevičiūtė. Kadras iš spektaklio transliacijos

Tai įdomi, išbandymo verta idėja, kuri „Vonioje“, mano akimis, ne visai pasiteisino. Eksperimentas liudija kūrėjų drąsą ir besąlygišką pasitikėjimą komanda, o ten, kur yra pasitikėjimas, ilgainiui gimsta puikiausi darbai. Tik kol kas „Vonios“ turinys nesukūrė erdvės nei nuosekliau emociškai įsitraukti, nei giliau pažinti ir kvestionuoti moters situaciją ar lytį apskritai. Spektaklyje stigo visa jungiančios ašies (išskyrus minėtą bendro konstrukto vaizdinį), todėl „Vonios“ gylis nuolat kito, skleidžiantis kiekvienos kūrėjos charakteriui.

Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė ir Agnietė Lisičkinaitė „Vonioje“ pristatytos kaip lygiavertės idėjų autorės, choreografės ir atlikėjos. Tačiau spektaklyje jos natūraliai sustojo į pagrindinių ir antraeilių personažų vietas. G. Grinevičiūtė tapo spektaklio lydere, kurios buvimą galima jausti ir nematant ekrane. A. Lisičkinaitė pretendavo į vienodai svarbią poziciją, tik jos ironija (jei teisingai supratau) nebuvo tokia ryški, kaip anksčiau minėtos kolegės kurtas sunkumo jausmas. S. Juraškaitė liko nuošaliau solistės ambicijų.

Nepaisant to, kad visos trys baigė tą patį Airos Naginevičiūtės kursą ir vėliau šoko jos spektakliuose, laisvai samdomų šokėjų kelias suformavo kiekvienos darbo kryptį ir kūrybos veidą. Tai – trys skirtingais charakteriais, dėmesio objektais ir netgi temomis pasižyminčios šokėjos, kurios „Vonioje“ greičiau darė tai, ką esame pratę matyti jas darant,  nei ieškojo naujų kūrybos krypčių. G. Grinevičiūtė – paslaptinga, fatališka moteris, nerianti į savo pasaulį ir paskui save traukianti žiūrovą. Ji laiko dėmesį šimtu procentų, nepertraukia savo istorijos ir nė sekundei neužsidaro savyje. Kartais „nuduoda“ daugiau gylio nei pasiūlo realios prasmės, tačiau milžinišką dėmesį skiria kontaktui, ypač – su publika.

A. Lisičkinaitė, Stanislavskio sistemos terminais kalbant, kol kas apsiriboja viduriniuoju dėmesio ratu, spinduliuodama daug energijos, tačiau nenukreipdama jos į publiką, palikdama scenos ribose. Stebint jos judėjimą, justi žvėrelis aptvare, bandantis gyventi visa jėga ir kvėpuoti pilna krūtine, tačiau kažkurioje vietoje nuolat sustojantis, nuslopstantis. Ji turi aiškią, tvirtą poziciją, tik nepakankamai dažnai išlenda už jos iliustravimo ribų.

Agnietė Lisičkinaitė. Kadras iš spektaklio transliacijos

S. Juraškaitė „Vonioje“ filmuota didesniu atstumu nei scenos kolegės, todėl žiūrovo santykis su ja galėjo likti mažiau intymus, nei su kitomis šokėjomis. Tai – išskirtinai techniškai stipri, puiki šokėja, dažniau atliekanti jai paskirtą funkciją nei ieškanti asmeninių prisitaikymų. Jos judesiai atpažįstami iš anksčiau matytų Lietuvos kūrėjų pastatymų. Todėl peršasi išvada, kad jei aukščiau minėtos kolegės ieško iš vidaus kylančio judėjimo, S. Juraškaitė sau aktualiai temai renkasi tai, ką jau išbandė scenoje.

Šių asmeninių ir vertingų patirčių pagrindu formuojasi „Vonios“ personažai. Istorijoje apie moterų atsivėrimą ar – priešingai – savo veido, įvaizdžio formavimą, matome tris skirtingas asmenybes. Viena jų emancipuota, kurianti įvaizdį, tačiau pervargusi nuo jo teikiamos šlovės. Išskirtinė, savarankiška, spaudžianti save iki begalybės, nors tai neveda niekur, kur jai būtų malonu. Kita jautri, bukoka (sąmoningai ironizuojant), nuvargusi, užsispaudusi, tačiau vis atrandanti jėgų judėti toliau, kur tas judėjimas benuvestų. Trečia – tolima, atsiskyrusi, paskendusi buityje ir ją užpildančioje materijoje, besisukanti tame pačiame kasdienybės rate ir reguliariai iškelianti į paviršių savo charakterį, kurį vis dėlto suvaldo.

Tokios yra „Vonios“ moterys. O apie ką jos kalba? Tiesą sakant, tai nepasirodė labai svarbu. Pamažu pažindama kiekvienos charakterį, pati mieliau skendau ne turinio paieškose, bet proceso detalėse. Kaip kamera fiksuoja kūrėjų judėjimą, kas lieka fone, kas vyksta su šokėjomis, kai jos  patenka į pagrindinį planą ir kai vėliau kameros žvilgsnis nuo jų atsitraukia,  kaip instaliacija dalina erdvę ir kokiu principu atskiria tris veikiančias moteris… Formos prasme „Vonia“ domina ir įtraukia. Turinio prasme ji kol kas tuštoka.

Sigita Juraškaitė. Kadras iš spektaklio transliacijos

Tiesa, viešųjų ryšių tekstuose įvardintas temas spektaklyje tikrai galima atrasti. Sąmoningai ieškant, iškyla klausimai, kiek šios moterys savo „voniose“ „išsirengia“ ir kiek kuria įvaizdį? Kada jos trina nuo savęs per dieną sukauptą purvą, o kada puošiasi, slėpdamos visuomenei  nepriimtiną savo realybę? Ar likusios  tik su savimi jos tampa tuo, kuo iš tiesų yra, ar tuo, ko  kiti reikalauja, kad jos taptų? Kadangi klausimai kyla ne natūraliai, jie nenuneša taip toli, kad norėtum  kontempliuoti asmeninius atsakymus.

Tad „Vonia“ sukėlė dvilypį įspūdį. Viena vertus, nuostabu matyti, kaip menininkai nesitaiksto su autoritetų bambėjimais apie teatro internete neįmanomybę (žr., pavyzdžiui, Romeo Castellucci‘o pasisakymą, kuriame neperskaitėme nieko, ko nebuvome girdėję kitur). Kai menas kuriamas atsižvelgiant į aplinkybes, o ne jas ignoruojant ir graudžiai teisinantis, rezultatas gali būti ne tik įmanomas žiūrėti, bet iš esmės kokybiškas.

Drauge „Vonia“ priminė, kaip svarbu subrandinti ir aiškiai (nebūtinai žodžiais!) suformuluoti spektaklio idėjas bei tvirtą asmeninę poziciją jų ir spektaklio atžvilgiu. Ypač, kai kūriniu apeliuojama ne į reprezentaciją, bet į gilesnį reiškinio pažinimą. Kitaip visa atsakomybė atitenka žiūrovo geranoriškumui ir patirtims, nes temas ir problemas jis atpažįsta tik turėdamas panašių patirčių ir nuoširdžiu darbu bandydamas suprasti kūrėjus. Žiūrovų gebėjimais pasitikėti svarbu. Ne mažiau svarbu yra pasiūlyti daugiau nei jie jau yra patyrę.

Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau