Lietuvių šokio menininkai ir toliau kviečia žiūrovus į spektaklių premjeras virtualioje erdvėje. Šįkart naują kūrinį pristato Belgijoje gyvenanti Vilma Pitrinaitė. Vasario 13 d. 20:30 val. kūrėjos „Facebook“ paskyroje bus galima išvysti jos naują šokio spektaklį „Tai ne tavo sapnas“.
Erdvė idėjoms
Saviizoliacijoje gimęs performansas kviečia dekonstruoti maištininkės figūrą ir pasiūlyti netikėtas jos interpretacijas, sugeneruoti ir perteikti prieštaravime ir perversmo dinamikoje slypinčią teigiamą, kūrybinę energiją. Spektaklyje pasitelkiamas repas, kaip maištaujantis muzikinis žanras, sąmoningai ir kritiškai žiūrintis į pasaulį. Perteikiama jo energija, nepaprastas žodžių kūniškumas, maištaujanti sintaksė.
Dalis pasirodymo vyks virtualioje erdvėje, sukurtoje naudojant kine žinomą žaliojo ekrano (green screen) techniką. „Man svarbi švari, simbolinė erdvė, kurioje aš galiu perteikti išgrynintas idėjas, kodus, dekontekstualizuoti. Kadangi jau metus neįmanoma atsidurti tokioje simbolinėje erdvėje tuo pačiu metu su žiūrovais, aš vietoje „juodos dėžės“ pasirinkau virtualiai sukurti baltą dėžę – kambarį. Tai – simbolinė, saugi erdvė, kuri įgavo ir sudėtingesnę priverstinio atsiskyrimo reikšmę karantino laikotarpiu,– pasakoja V. Pitrinaitė. – Man kilo klausimas pačiai sau: kiek laiko aš turėčiau praleisti viena savo kambaryje. Ne tam, kad pabūčiau su savimi, bet kad patirčiau, jog gyvenu pasaulyje ne viena, kad mes visi ir viskas susiję.“
Vienatvė, kaip maištas
Autorė pasakoja, kad įdomus kūrinio aspektas atsirado gilinantis į hikikomori fenomeną. Hikikomori (jap. atsiskyrimas, izoliacija) – asmuo, atsisakęs socialinio gyvenimo ir siekiantis socialinės izoliacijos, savo noru nedalyvaujantis visuomeniniame gyvenime, visiškai atsiribojantis nuo išorinio pasaulio. Šis reiškinys labiausiai paplitęs Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Kinijoje, tačiau pasireiškia ir Vakarų šalyse. Sakoma, jog galbūt tai – maištavimo aktas prieš perdėm konkurencingą Rytų Azijos visuomenę, jos socialines normas ar nesugebėjimą jų laikytis bei iš to kylančius gėdos, kaltės jausmus. Dėl nepakeliamo visuomenės spaudimo tokie žmonės dažnai atsiriboja nuo pasaulio užsidarę savo kambaryje.
„Nors patirtis kuriant spektaklį „Tai ne tavo sapnas“ saviizoliacijoje prilygo hikikomori reiškiniui, ji visgi buvo reikšminga. Tačiau dabar norėtųsi ją kontekstualizuoti, o ne tęsti,“ – teigia V. Pitrinaitė.
Kūrybinė komanda:
Choreografija ir atlikimas: Vilma Pitrinaitė
Asistentas choreografijai: Mantas Stabačinskas
Muzika: „Jesus works untill 3“ ir Vilma Pitrinaitė
Garso montažas ir postprodukcija: Dainius Giedra, Clelia Patrono
Kinematografija: Valentin Duron, Zoltan Molnar, Saulius Paliukas
Operatoriai: Mylokas Alekna, Valentin Duron, Zoltan Molnar
Video montažas ir postprodukcija: Zoltan Molnar
Žvilgsnis iš išorės: Rasa Alksnytė
Šviesų režisūra: Povilas Laurinaitis, festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ kūrybinės rezidencijos rėmuose
Koprodukcija: Lietuvos Kultūros Taryba ir Šarleroi Nacionalinis Briuselio-Valonijos Choreografijos centras
Remia: Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, Lietuvos Šiuolaikinio Šokio Asociacija, Kauno Menininkų Namai, PDSW Pavilion Dance South West, Garage29 Briuselis