Tai ne tavo sapnas, spektaklio pavadinimu deklaruoja Vilma Pitrinaitė. Prieš peržiūrą buvau įsitikinusi, kad loginis kirtis krenta ant „ne tavo“, pažymint, jog susidursime su kūrėjos pasąmonei priklausančiomis patirtimis, kurias stebėti dera iš šalies, pamažu pažįstant kūrėją, o ne save joje. Tačiau kai žiūrėjau spektaklį, kirtis mano galvoje peršoko į „tai – ne sapnas“. Ironiškas, netgi tragikomiškas V. Pitrinaitės kūrinys – tai antiutopijos, kurioje šiuo metu gyvename, refleksija.
Pandemija daugumą mūsų įstūmė į sąlygas, kuriose ne visuomet pakanka laiko ir erdvės pergalvoti, ką naujo per šį laikotarpį sužinojome apie save bei artimuosius, kokius mūsų pačių ir aplink esančiųjų charakterius ir polinkius atskleidė susiklosčiusi situacija. Todėl į kūrėjų sprendimus karantinui nepasibaigus viešai reflektuoti savo patirtis žiūriu įtariai – platesnio konteksto savirefleksijos, galinčios žiūrovams pasiūlyti kažką, ko jie patys nebūtų patyrę (arba savyje atradę), paprastai gimsta vėliau, įgijus laiko atstumą.
Kita vertus, gali būti, kad šią temą V. Pitrinaitės spektaklyje sureikšminu dėl asmeninių patirčių – sėdėjimo užsidarius ir bandymo išlikti socialiai aktyvia arba įtikinti save, jog pauzė nuo tokio aktyvumo gali išeiti į naudą. Kitu atveju, tikėtina, daugiau reikšmės teikčiau kūrėjos nurodytai maištininkės temai. „Tai ne tavo sapnas“ aprašyme maištas įvardintas kūrinio išeities tašku, o karantinas – kūrybos aplinkybėmis. Manau, įvyko atvirkščiai. Maištaudama prieš priverstines scenos menų kūrėjų atostogas, V. Pitrinaitė susikūrė sąlygas dirbti. O štai kelionė į save ir siekis išlaikyti ryšį su pasauliu užpildė kūrinio turinį.
Spektaklio pradžiai V. Pitrinaitė pasirinko reperės įvaizdį, ir tai – dar viena nuoroda į maištą. Reperė monologu kreipiasi į publiką, komiškai primindama, kad mes negalime jai atsakyti. Lengvai, su nuostabiai skoningu humoru kūrėja slopina baimę ir prarastus socialinius įgūdžius, iš paskutiniųjų tikindama save ir žiūrovus, kad norime to ar ne, visi priklausome kokiai nors bendruomenei. Net jei negalime fiziškai su ja kontaktuoti.
Kartodama, kad viskas yra gerai, ir kad panaikinti tokio socialinio padaro kaip žmogus bendruomeniškumą ne taip paprasta, V. Pitrinaitė paraleliai demonstruoja išsiderinusį organizmą. Nuoširdų ir juokinantį kreipimąsi į žiūrovus nuolat pertraukia „nekontroliuojami“ persijungimai į kitą kalbėjimo manierą, toną, temas, erdvę, kontekstą. Matyti šiuos momentus kol kas nepatogu – būsenos keičiasi pernelyg lėtai, justi kūrėjos nepasitikėjimas savimi, kuris ekrane primena paprasčiausiai silpną vaidybą. Įdomu, kad vėliau matomas kūrėjos šokis yra kur kas keistesnis nei bandymas vaidyba laviruoti tarp dviejų realybių, tačiau nekelia jokio nepatogumo jausmo – vien poreikį besąlygiškai priimti viską, ką siūlo V. Pitrinaitės judėjimas.
Tačiau šiandien išjudėti ne taip paprasta. Spektaklio pradžia puikiai reprezentuoja, ką pastaruosius metus patiria tiesioginio savo darbo negalintys dirbti menininkai (tiksliau, bet kurios apribotos veiklos profesijos atstovai). Šokėjos ir choreografės šokis prasideda ne nuo judėjimo scenoje ar santykio su kitais kūnais bei erdve paieškų. Jos šokis gimsta mintyse ir žiūrovus pirmiausia pasiekia žodžiais, jų kuriamu ritmu, žaismu, nepaliaujamu tekėjimu, sąmonės srautą „įkūnijančiais“ repo tekstais. Žodžiai V. Pitrinaitei liejasi plastiškai, augindami nuoseklią teksto choreografiją. Paprasčiau tariant – jai kalbant, ypač – bandant repuoti, jautiesi, tarsi stebėtum realų šokį.
Negaudama atsako iš kitos gyvos būtybės, V. Pitrinaitė pamažu pasiduoda realybei – pradeda šnekėtis su savimi. Todėl spektaklį „Tai ne tavo sapnas“ pirmiausia vadinu kelione į save, bandant „ištraukti“ iš savęs kūrybą. Tiksliau – tokio proceso pažinimu, nuoseklia jo anatomijos analize, kurią neišvengiamai pertraukinėja alogiški (nes pasąmoningi) vaizdiniai. Vienas pavyzdžių – reperės įvaizdį ekrane per akimirką pakeičia meditacijai pasiruošusios, vien gėlių vainikais prisidengusios V. Pitrinaitės figūra. Ji nuolat šmėkščioja, skambant pirmajai spektaklio dainai (muzikos autoriai – „Jesus works untill 3“ ir V. Pitrinaitė) – odei savo kambariui, kuriame žodžiai „vėl mano kambarys“ tampa meditacine mantra.
Tai – itin turtingo turinio scena, reziumuojanti prievolės likti namuose tragediją ir absurdą. Sumontuotas klipas primena sapną, kuriame viskas vyksta greičiau nei įprastai, kuriame ne visada supranti, ar esi stebėtojas iš šalies, ar aktyvus dalyvis, kuriame nespėji suvokti savo emocijų, tačiau kartais nevalingai nusijuoki ar nusimeni. Visgi tai – ne sapnas. Dėžutės dydžio (tą suprantame, greta atsidūrus žmogaus rankai) kambario transformacijos, iš jo išimant ir įdedant baldus, taip pat jo teritorijoje žaidžiant santykius vyro ir moters pavidalo lėlėmis, bei pagreitintą procesą iliustruojanti besisukanti dainuojančios pusnuogės V. Pitrinaitės figūrėlė įteikia puokštę pasąmonę veikiančių karantino „gėrybių“. Matome, kaip nedidelis kambarys tampa visu pasauliu, kuris gresia sustoti, jei patys savo dėžutėse nieko nekeisime. Lėlių figūros tampa ironišku komentaru skaudžiam žmonių sąlyčio draudimui – juk plastmasės, priešingai nei kvėpuojančių ir jaučiančių organizmų, gyvybei pavojus negresia (būti daiktu lengviau nei būti žmogumi). Galiausiai – besisukanti kūrėjos figūrėlė įkūnija atsiskyrimą nuo pasaulio, pojūtį, kad esame ten, kur visuomet buvome, tačiau nebepriklausome tai erdvei. Ir kaip juokingai bandome save įtikinti, kad viskas gerai, man patinka esamos sąlygos, išpešiu iš jų geriausia, ką galiu.
„Tai ne tavo sapnas“ varomoji jėga – įprasto pagrindo (ryšio su publika) netekęs kūrybinis procesas, gyvybę semiantis tik iš kūrėjos vaizduotės. Jo metu fiziškai neprieinami nei bendrakūrėjai, nei reikšmingos scenografijos detalės, nei socialinės patirtys, paprastai inspiruojančios meno kūrinius. Tokiomis aplinkybėmis pati kūryba tampa maištu prieš sistemą, reikalaujančią laikinai (?) pakeisti savo įpročius.
Nepaisant atkaklaus bandymo išlikti kūrybiškai aktyviai (I do what I want and I will do it for free, repuoja V. Pitrinaitė, „užkabindama“ senesnę ir platesnę problematiką nei karantino suvaržymai), realybė darkart pasiglemžia performanso autorę, galiausiai perkeldama ją į virtualią erdvę – iš kambario baltomis sienomis ji pereina į visiškai juodą aplinką. Čia kūryba liejasi laisvai, tačiau ne todėl, kad šokėja būtų išlaisvinta. Priešingai – ji nebeturi galios priimti spredimus, nes kiekvieną jos žingsnį riboja techniniai trikdžiai, apibrėžtos galimybės perduoti informaciją žiūrinčiajam, taip pat šaltis, atsiradęs dėl gyvo kontakto stygiaus.
Iš bet kokiai kūrybai atviros erdvės (paprasčiausiai tariant – balto lapo) atlikėja persikelia į tamsą, kurioje virtualios realybės garsai, transo būseną iliustruojanti muzika ir greitėjantys ritmai nebeleidžia jai sekti nuosavų minčių, diktuodami savo taisykles. Maišto forma išlieka (apsmukę reperės rūbai, gobtuvas ant galvos), tačiau susidūrimas su realybe naikina jo turinį. Personažas su tuo nesusitaiko, tačiau žiūrovui virtualiomis priemonėmis neišvengiamai transliuojama kitokia žinia: aplinkybės laimi ir jūsų nesusitaikymas neturi jokios prasmės.
Galbūt keista, kad tiesiogine ir perkeltine prasme šviesaus spektaklio turinys slopina viltį. Pati prieš spektaklį tikėjausi patirti nostalgiją, nes domėjimasis repo kultūra užėmė ženklią paauglystės dalį. Tačiau V. Pitrinaitė puikiai integravo stilių į kūrinio tematiką, todėl jis tarnavo jos poreikiams, o ne atvirkščiai. Man „Tai ne tavo sapnas“ tapo eile neišsipildžiusių lūkesčių, nesuteikiančia pagrindo dėl to priekaištauti. O galbūt šios būsenos ir siekta spektakliu, kuriame realybė įkyriai pirštu baksnoja bet kokias V. Pitrinaitės personažo iniciatyvas.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
