Kategorizavimo klausimas – gana jautri ir sunkiai kūryboje apibrėžiama tema. Pagal klasikinį suvokimą, menas visad būdavo skirstomas į sroves (kaip kad įvairūs meniniai judėjimai – siurrealizmas, simbolizmas, romantizmas, dadaizmas ir panašiai), žanrus (tarkime, bandant suskirstyti filmus pagal jų temas ir tų temų diktuojamas taisykles) ar rūšis ir jų porūšius. Dažniausiai apibrėžimo veiksmą atlikdavo teoretikai – stebėdami tam tikrą reiškinį, jie jau post factum pakišdavo jį po kokia nors vėliava, bandydami atrasti įvairių panašiu metu kurtų meno kūrinių tarpusavio sąsajas.
Šiandien laikas diktuoja savo sąlygas – nepriklausomi menininkai, norėdami gauti finansavimą savo projektui, dar prieš pradėdami kurti turi sugalvoti, į kokią formą nuguls jų kūryba, į kokius žanrinius rėmus reikėtų produktą patalpinti, į kokią patirtį bus kviečiamas žiūrovas. Laikais, kai ribos yra apsitrynusios ir grynumas išlikęs daugiausia klasikoje, kai sceninė patirtis, atrodo, verčiasi ir dažnu atveju stebinčiajam taip pat gana sunku žodžiais apibrėžti, kas vyksta, skirstymas į kategorijas ima atrodyti gana bergždžias. Tarpdiscipliniškumas ima kelti kliūčių apdovanojimų dalyboms, kai nebėra aišku, kur kūrinys gali būti priskiriamas – bet čia jau apie šviežią šių dienų kontekstą, kuris, atrodo, tik ir išryškina būtent šokio meno apibrėžimų problematiškumą.
Šokio ir performanso žanrais, jų apibrėžimo problematika susidomėjo choreografė Austėja Vilkaitytė. Siekdama išsiaiškinti, kaip šokio praktikai vertina ir mato pasirodymo žanrus, ji atliko tyrimą. Apie Austėjos kūrybą, stipriai susijusią su tyrimu, patį tyrimą bei rezultatus – pokalbis su menininke.
Austėja Vilkaitytė, „Abejingumas“. „Autarkija“ nuotrauka
L.Š.: Austėja, studijavai užsienyje. Gal papasakotum apie savo studijų patirtis? Kokių disciplinų mokėtės, ką jos tau, kaip menininkei, davė?
A.V.: Islandijos menų akademijoje baigiau šiuolaikinio šokio bakalauro studijas. Ten buvo gan stipriai fiziškai ruošiami šokėjai, atlikėjai – pilates, baletas, šiuolaikinis šokis ir gan daug kūrybinių dalykų – balso lavinimas, šokio teatras, vaidyba, daug improvizacinio, kompozicinio eksperimentavimo, bendradarbiavimo su kitomis meno šakomis.
Magistrantūroje įgijau naujos performatyvios praktikos specializaciją. Šių studijų metu buvo puiki proga permąstyti performatyvumą, dokumentavimą, išliekamumą. Į programą ėjau jau su panašiomis temomis, pavyzdžiui, klausdama, kaip atlikėja jaučiasi scenoje, bet studijos apie performatyvumą suteikė daugiausia naujos informacijos. Turbūt todėl ir pradėjau tyrimą apie pasirodymo žanrus.
L.Š.: Gebi gudriai supinti nostalgijos faktorių su šia diena, lyg ieškai santykio su šiandiena per tai, kas jau buvo, dažnais kūrinių elementais tampa ankstesnių dešimtmečių muzika, mados tendencijos. Kuo tave žavi praeitis, kaip atrandi joje savo estetikos elementus, savo temas?
A.V.: O, gerai pastebėta, kad supinu nostalgiją su dabartimi. Visai sutikčiau. Man svarbu žvelgti atgal, kurti savitą personažą, išryškinti elementus ir skirtingų laikmečių tėkmę. Kodėl? Nes norisi kažko savito, lokalaus ir kartu globalaus. Taip yra nuo pačių pirmųjų kūrinių. Personažas man būtų neįdomus, jei būtų paremtas tik dabartimi. Tai suteikia jausminę atramą. Viskas turi pamatus, kompostuojasi, mano kūrybai, metodikai tai irgi būdinga. Štai tyrimo metu vartau išraiškos šokio pradininkės Danutės M. Nasvytytės fotografijas, kuriose ji laiko gipsinę galvą – tai taip įkvepia, kalba, norisi tai iš naujo pajusti, atkartoti kažkokį motyvą. Man toks būdas kažkuria prasme ir rūšiavimas, ir nostalgija, ir grįžimas atgal, norint vėl eit į priekį. Kartais į labai neseną patirtį, o kartais į antikinę.
L.Š.: O kokios temos tau kūryboje imponuoja labiausiai?
A.V.: Šiuo metu man įdomu perfiltruoti įvairią performatyvią medžiagą, kad ir „Instagramo“ žvaigždes, filmų personažus, politikus – ieškau, kaip iš šios medžiagos padaryti spektaklio ir performanso junginį. Visada labai įkvepia įvairus šokis – nuo pionierių iki šiuolaikinių kūrėjų, opera. Mano kūryboje dominuoja ambivalentiškumas, kompleksiškumas, kur nėra tikslaus atsakymo ar žinutės, daug ir abstraktumo, ir specifiškumo. Domina tarpinės būsenos tarp vaidybos ir tikrumo, tarp spektaklio ir performanso, tarp sukurtos meninės realybės ir tos, kuri sukurta visuomenės.
L.Š.: Mėgsti savo kūrybą rodyti skirtingose erdvėse, išeiti iš juodos dėžutės. Pavyzdžiui „Abejingumą“ rodei galerijoje „Autarkia“, o „Atvangą II“ – Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Ką kūrybai duoda erdvė ir kaip padeda kurti santykį su žiūrovu?
A.V.: Dažniausiai nemanau, jog išeinu iš juodos dėžutės – man atrodo šokis jai nepriklauso. Net priešingai, man juoda dėžutė – labai performatyvi, ypatinga, užtenka tiesiog ten būti. Net nieko per daug nedarant, tiesiog kvėpuojant, jau kažkas vyksta. Naujoje vietoje gimsta tai erdvei ir vietai būdingas kūrinys arba nauja versija. Daug kuriu remdamasi vietos specifiškumu. Tai tiek erdvės, tiek jos konteksto – namo, įstaigos ar pan. – santykis.
Žiūrovas man – ir stebėtojas, ir tam tikra prasme dalyvis. Savo pasirodymų interaktyviais nevadinčiau, tiesiog norisi žiūrovo įsitraukimo – jausmais, mintimis. Kartais jam leidžiu atlikti sprendimus pačiame performanse / spektaklyje – žaisti su šviesomis, pasakyti ką man daryti – tai tampa kompozicine detale. Nėra kūrinio esmė, bet veiksmų grandinę, žinoma, gali pakreipti.
L.Š.: Koks tavo santykis su performanso menu? Žinau, kad šitos etiketės savo kūryboje vengi, tačiau ji vis būna užkabinama…
A.V.: Vengiu būti pavadinta vien performanso menininke – apie šį meną daug nežinau ir juo nesu daug domėjusis. Mane domina valdoma šokio ekspresija, o ne vien ekspresija kaip veiksmo, idėjos padarinys. Man labai įdomus atlikimo menas, vaidyba, šokis, dramaturgija, pajautimas, kad esi stebimas. Aišku, tas valdymas yra dalinis, man svarbus ir performanso vyksmas, svarbu būti išgyvenančiu personažu ar būti išgyvenančiu žmogumi, kuris yra šios visuomenės konstruktas. Nuo vaikystės domiuosi šokio menu, juo ir komunikuoju – tai mano mediumas. Bet po pokalbių su menininkais, teoretike Rasa Vasinauskaite, pastebėjau, jog mano kūriniams būdingi performanso elementai: man rūpi nesurežisuoti pojūčiai, tikrovės įsiveržimas. Bet rūpi ir kaip tie tikri įvykai yra įterpiami į visą kūrinio choreografiją. Performanso menas man visada kėlė įspūdį, jog kūniška ekspresija ten labiau atliekamo veiksmo pasekmė, nors veiksmas gali būti atliekamas estetiniais sumetimais, tačiau pati fizinė išraiška nėra valdoma, nėra apdorojama.
Austėja Vilkaitytė. „POJŪČIAI: Emocinė trilogija”, J. Balčikoniaus nuotr.
L.Š.: Vis pasikalbame apie sąvokas ir tai, kaip jos vartojamos skirtinguose kontekstuose. Kaip apibūdintum savo darbus būtent sąvokos prasme ir į kokias sąvokas tave įstato kiti? Kaip manai, kodėl kyla disonansas?
Savo kūryboje šokinėju tarp – vartoju ir spektaklio, ir performanso elementus. Ją pristatau tiek vizualaus, tiek scenos menų pasauliuose. Kiek klausiau kitų šokio menininkių apie šiuos pasirodymo žanrus ir santykį su jais, dauguma atsakė, kad kurdamos per daug negalvoja, kokiai formai priklauso šokio pasirodymas, arba sutinka, jog pačiam menininkui nuspręsti tai sudėtinga. Na ir tikrai, ypač po pokalbio su profesore R. Vasinauskaite, mąsčiau: juk žiūrovas geriausiai galėtų pasakyti, kas jam tai buvo, arba bent jau kuratorius, šokio, meno kritikas. Bet dažnai pavadinimas, kažkokia kategorija yra tam, kad informuotų publiką, kur ši eina, koks kontekstas, na ir, žinoma, reikalinga rašant paraiškas finansavimui.
Prisiminiau kaip po kolegos Andriaus Muloko, kurio kūrybos būdas man be galo artimas, pasirodymo, su kuratore kalbėjomės, jai kilo klausimas, kur yra choreografija. Norisi žiūrovą edukuoti – tai, ką darau, yra choreografija, nepriklausomai nuo to, ar kūrinyje dirbu su vienu klausimu, ar kryptimi, užduotimi, ar su labai įvairiais dalykais. Tai bus nauja žiūrovui, pratusiam choreografiją suprasti tik kaip judesių kombinacijas.
Būti tik choreografe man dažnai irgi mažoka, juo labiau, kad choreografija nėra vienintelė esmė, man svarbu, kad pasirodyme kažkas įvyktų, tegu ir labai subtilaus, gyvo ir tikro. Jeigu žiūrovui kyla klausimas, kur režisūra, o kur improvizacija, mane tai džiugina. Žinoma, labiausiai malonu, kai žiūrovas išmano šiuolaikinio šokio kontekstą, atpažįsta kodus ir gali įvertinti, kitaip tariant – skaito šokio kalbą.
Dar 2012 m. mano kūrinys „Lietuva brangi“ „Atviroje erdvėje“ buvo pavadintas konceptualaus šokio spektakliu. Nors tada atrodė keista, teoriškai toks pavadinimas tiktų. Leidžiu sau išeiti iš užduočių ir rėmų, kuriuos nusibrėžiu – kiekvienas performansas gali turėti savas taisykles, kiekvienas spektaklis gali būti sulaužomas, apverčiamas. Vienas smagesnių dalykų – pristatant kūrybą teatre, ją apibrėžti kaip performansą, o muziejuje – kaip spektaklį.
Štai Aira Naginevičiūtė-Adomaitienė minėjo, kad kūrybą anksčiau vadindavo tiesiog šokiu, tai man labai patiko, o iš senų recenzijų matyti, jog koncertas buvo dažnas pasirodymo formos tipas. Kalbindama Birutę Letukaitę, sužinojau, kad išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ laikais visi šokio pastatymai buvo su/pagal muziką, tad jų junginys ir buvo įvardijamas koncertu. 1982 metais Dirbtinio pluošto gamyklos sporto ir kultūros rūmuose įvykęs pirmasis modernios šokio grupės „Aura“ koncertas. B. Letukaitė spėja, kad pirmasis spektaklis galėjo būti kviestinės choreografės Tamaros Rogoff pastatymas „Migracijos“ 1991 metais. Panašu, kad dar iki šokio kontekste įsitvirtinant spektaklio pavadinimui, dažnai buvo vartojama kompozicija. 1984 m. straipsnyje apie Danutę Nasvytytę radau tokį įvardinimą: „1941 m. pavasarį Vilniaus miesto teatre įvyko koncertas, kuriame jaunesniųjų ir vyresniųjų mokinių šokių grupės pasirodė su Danutės choreografijos šokiais, o jau sparčiai pirmyn pažengusios jaunos solistės – Elena Čiurlytė, Liucija Grigaliūnaitė, Meilė Kairiūkštytė, Birutė Vaitkūnaitė ir Aldona Valeišaitė – su savo pačių sukurtais šokiais.“
Lietuvoje institucijos dažnai turi įtakos terminams. Vizualaus meno kontekste tarsi niekas nesako „spektaklis“, dažnai ir tas „šokio“ nubyra, lieka tik performansas. Bet man svarbu, kad publika žinotų, jog eina daugiau į spektaklio tipo patirtį.
L.Š.: Tavo kūriniai, mano akimis, balansuoja tarp performanso ir konceptualiojo šokio, jei jau reikėtų juos kaip nors įrėminti, yra prisodrinti sociokultūriniais kontekstais. Esi užsiminusi, kad ir pats kūrybinis procesas nėra įprastas. Kaip jis atrodo?
A.V.: Pridėčiau, kad jie balansuoja ir tarp spektaklio. Kūrybinis procesas gan jautrus ir choreografiškas, dirbu su kūnu, įvairiomis judesių, šokio kombinacijomis ir technikomis, mano meninė praktika – santykis su erdve ir pojūtis joje, laike, santykis įvairia vaizdine, istorine medžiaga. Gimę metodai, taktikos, technikos kompostuojasi. Pasitelkiu intuiciją tai kompostuotai medžiagai filtruoti, tarsi leidžiu kūnui nuspręsti, ką pasirinkti pasirodymo metu. Esu linkusi kompleksiškai komunikuoti, vienu metu atlikti kelis veiksmus, atverti kelis dėmesio centrus.
Lydintis tekstas man ilgą laiką buvo svarbus, bet man patinka kūrybą pristatyti hermetiniame šiuolaikinio meno kontekste, kur ta kalba yra gerai žinoma. Grįžtant prie konceptualumo – man įdomu į viską pažiūrėti iš įvairių perspektyvų, atsitraukti, nustebti, paklausti, kaip jaučiasi atlikėja, ką ji veikia scenoje, kas ji čia?
L.Š.: Papasakok daugiau apie tyrimą. Ką pavyko pakalbinti, ar tai jau baigtas procesas?
Iš apklaustųjų atsiliepė Aira Naginevičiūtė-Adomaitienė, Birutė Letukaitė, Birutė Banevičiūtė, Sigita Mikalauskaitė, Liza Baliasnaja, Kristina Marija Kulinič, Goda Žukauskaitė bei Greta Grinevičiūtė.
Tyrimas yra tarp nurimimo ir ėjimo gilyn į mišką, kur kuo giliau, tuo daugiau medžių. Dar jaučiuosi neatsakiusi, neišsiaiškinusi, kodėl Lietuvoje apibrėžimai pasiskirstę vienaip, o užsienyje kitaip. Kūrybos įvardinimas, pasirodymų suskirstymas į rūšis ir žanrus, panašu, Lietuvoje yra nusistovėjęs kultūriškai, pagal savas taisykles. Kažkaip angliškasis apibrėžimas dance performance mane labiau išlaisvina. Užsienyje tam, kas bus, atrodo daugiau įtakos turi vieta ar publika, o Lietuvoje mane savitai įpareigoja tiek spektaklio, tiek performanso terminas. Dar galima kalbėti apie šokio eskizus, kurie labiau artimi performansui, bet scenos menų hierarchijoje – neužbaigti kūriniai, nes dar ne spektakliai, tačiau tada jau ir galo nesimatytų!
L.Š.: Daug svarstai apie ribą tarp performanso ir spektaklio šokio mene, apie tai klausinėjai ir kolegių. Kokie tavo pačios pastebėjimai, kokie – jų?
A.V.: Šiuolaikiniuose teatro spektakliuose taip stipriai laužomos taisyklės, kad jis lyg ir priartėja prie performanso. Buvo labai smalsu sužinoti kaip G. Grinevičiūtė mąsto apie šias temas. Jos „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ paremtas asmeniniais įvykiais, išgyvenimais, jame kuriama realybė susimaišo su esama. Kūrinys, kaip Greta pati pripažino, atsiduria spektaklio žanro periferijoje. Panašu, kad spektaklio terminas turi daugiau galios scenos menų pasaulyje, o performansas – vizualių menų kontekste. Galbūt klystu? O disonansą vis dar kelia tai, kad dance performance verčiamas ne kaip šokio performansas, o šokio spektaklis.
Austėja Vilkaitytė Nidos meno kolonijos rezidencijoje
Pavyzdžiui, mano kolegės Kristinos M. Kulinič, aktorės, dramaturgės, „Bleu mouth“ performanso grupės narės trumpa, žaisminga nuomonė buvo tokia: „Savo magistrinį darbą pavadinau spektakliu, bet tai buvo labiau provokacija. Manau, kad performansas ir spektaklis gali ir dažnai susitinka per vidurį – nebėra aišku, ar tai spektaklis, ar performansas. O jei eitume į kraštutinumus, tai, paprastai tariant, spektaklyje vaidini, o performanse nevaidini. Nebent pačią vaidybą naudoji kaip medžiagą.“
Visai gali būti, kad performansų daugės ir Lietuvos šokio kontekste. Niekas nežino. Jei šokiui dažnai nebūtina teatro mašina, man kyla klausimas, ar tik šviesos, scena, atitolimas nuo žiūrovo kūrinį paverčia spektakliu, ar dar kažkas daugiau? Galbūt čia seni normatyvai, kuriuos tiesiog sunku pralaužti, kurie lyg ir įstrigę, bet kartu man padeda suprasti, kas yra esminiai pasirodymo elementai. Štai G. Grinevičiūtė spektaklio sąvokos galėtų atsisakyti: „Su mielu noru nesakyčiau šokio spektaklis, o tiesiog be jokio priedėlio Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ – man šis pavadinimas savaime paaiškina kūrinį, atsiradę priedėliai – tik nereikalingi papildai, nes kitaip būti negali, arba, tiksliau – man tai nėra taip svarbu, jog bandyčiau visus aplinkinius įtikinti, kad nereikia įvardijimo. Geriau jau ramiai stengsiuosi, kad kūrinys atsirastų toks, koks turi atsirasti. Mano suvokimu šokis – tai mąstymo būdas, jį bandyti kažkam priskirti ir padėti į aiškią lentynėlę – tai kaip pelus nuo grūdų visą gyvenimą skirstyti.“ O štai menininkei Godai Žukauskaitei šokio sąvoka kaip tik pasirodė per daug stilizuota: „Mano kūrybai žodžio šokis nebeužtenka. O gal atvirkščiai, žodis šokis tarsi yra per daug“ .
L.Š.: Ką galiausiai pavyko šiuo tyrimu išsiaiškinti, kokios išvados? Manau, kad esamame kontekste, tai vertingas dalykas, kadangi atskleidžia sąvokų ir apibrėžimų problemą, kuri visai neseniai įgavo labai apčiuopiamą pavidalą – šokio filmai, būdami kažkuo tarp nepateko tarp kūrinių, vertinamų „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui gauti.
A.V.: Na, man dar knieti apklausti tiek pionierius, tiek dabartinius menininkus, galbūt net performanso menininkus! Labai patiko skaityti senas recenzijas! Taip pat, tokie gražūs tyrimo interviu, ne visus paminėjau, žinoma, norėtųsi dar bent vieno straipsnio, kur daugiau galima būtų juos pacituoti. Esu be galo dėkinga, kad kolegos taip nuoširdžiai dalinosi savo nuomonėmis.
L.Š.: Buvo labai įdomu paskaityti ir sužinoti, kaip sąvokas ir apibrėžimus vertina patys menininkai, ypatingai iš meno, kurio pagrindas, atrodo, yra fenomenologinis pajautimas, perspektyvos. Prieš atlikdama tyrimą, minėjai, kad tai – medžiaga tavo kūrybai. Kokią formą šis tyrimas įgaus tavo kūryboje?
Dar tiksliai nežinau, kol kas galvoje vyksta nenutilstantis dialogas, turi nusėsti informacija. Kažkaip norėtųsi pasigilinti daugiau į išraiškos šokį, paklajoti, atrasti pionierių archyvuose esančius dokumentacijos likučius, atkurti judesį iš perpasakojimų, įspūdžių. O pasidarytos išvados, sąmoningumas, tikiuosi, pravers toliau kuriant, arba bent nepakenks. Kartais turbūt tikrai geriau atsisakyti apibrėžimų, kad galėtum nerti į kūrinio specifiškumą, arba dar labiau sureikšminti terminus, suprasti, kas juose slypi, ką jie įtakoja.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
