Šokant nepateisintus lūkesčius

Pokalbio su Vilma Pitrinaite idėja gimė gana neįprastomis ir, tiesą sakant, ne visai maloniomis aplinkybėmis. Parašiusi jos spektaklio „Tai ne tavo sapnas“ recenziją, sulaukiau redakcijos kritikos, kad kūrinį išanalizavau pernelyg siaurai. Drauge gavau pasiūlymą parengti pokalbį su choreografe, kuriame ji plačiau papasakotų, apie ką kūrė.

Iš pradžių gerokai pyktelėjau – rimtai siūlot man, kritikei, kalbinti kūrėją, kad ji papasakotų apie tai, ko aš pati spektaklyje neįžvelgiau? Tačiau drauge šiek tiek susigėdau ir, matyt, taip kilo mintis: o kodėl nepakalbinus kūrėjos apie mano parašytą recenziją, kodėl nepaprašius jos reakcijos? Idėją pasiūliau Vilmai (tai buvo mūsų pirmas pokalbis gyvenime), ir ji mielai sutiko, prieš tai paminėjusi, kad komentuoti kritikų tekstus labai baisu ir neįprasta.

Štai taip užgimė pokalbis, kurį laikau vienu viltingiausių, smagiausių ir labiausiai įkvepiančių, kokius man teko patirti interviu metu. Žinoma, tekste visų turtų perteikti neįmanoma, tačiau tikiuosi, kad skaitytojai mažų mažiausiai nustebs supratę, kad recenzijos nebūtinai turi tapti paskutine spektaklio pristatymo stotele.


Scenos meno kritikė Aušra Kaminskaitė. Lietuvos šokio informacijos centro archyvas

Įdomu ir tai, kad pokalbį moderavo pati Vilma, iškart nurodžiusi, jog pasižymėjo penkis mano recenzijoje įskaitytus dalykus, apie kuriuos nori pakalbėti. Tai – antiutopijos sąvoka, vaidyba vs nevaidyba, šokis iš minčių, juodosios spektaklio dalies aprašymas ir lūkesčiai.


Vilma Pitrinaitė. Ištrauka iš šokio spektaklio „Tai ne tavo sapnas“

Vilma Pitrinaitė: Pradėkime nuo antiutopijos. Čia – bravo. Laikau save utopiste, o dabar jau ir antiutopiste (juk ir tyrinėtojai sako, kad utopijų siekimas paprastai priveda prie antiutopijos). Labai mėgstu šį žanrą, esu perskaičiusi nemažai knygų (pradėjau nuo Aldouso Huxley‘aus „Puikaus naujojo pasaulio“) ir mačiau beveik visus filmus, kurie prie žanro aprašymo išvardinti Vikipedijoje. Juos žiūrėdama užsirašinėju ir piešiu savo įspūdžius užrašų knygoje – taip, beje, dar prieš pandemiją ruošiausi ir spektakliui „Tai ne tavo sapnas“.

Tiesą sakant, ir spektaklio idėja gimė iš distopiją primenančios istorijos. Viename vakarėlyje Marselyje „Green Peace“ aktyvistė pasakojo, kaip jie su komanda nesėkmingai bandė sustabdyti krovininį laivą, bandžiusį į vandenyną išmesti naftos atliekas. Aktyvistai kelis kartus mažais laiveliais bandė blokuoti krovininį laivą, kažkas turėjo pranešti reikalingą informaciją, tačiau nepranešė, kažkas pradėjo bėgti iš vietos, laivas judėjo toliau… siaubinga įtampa, tarsi filme. Bet tai – reali patirtis. Dabar šis pokalbis man atrodo tarsi sapnas, net nepamenu, kaip jis vyko – man jis išliko kaip siaubinga distopija.

Tokią istoriją išgyvenęs žmogus man tapo maištininkės figūros atspirties tašku. Ir nors realybėje istorija baigėsi nesėkme, aš norėjau, kad mano spektaklis paliktų viltį. Beje, būtent tuo, anot kai kurių straipsnių, skiriasi antiutopija ir distopija – viena jų turi viltingą pabaigą, kita ne. Tik juose nėra vieningos nuomonės, kuri būdinga kuriai.

Aušra: Aš pati jų neskiriu – kažkada naudojau tik distopijos sąvoką, tačiau patyrusi, kad aplinkiniai dažniau sako „antiutopija“, perėjau prie jos.

Tiesą sakant, apie viltį tavo spektaklio pabaigoje negalvojau. Antiutopiją jame pajaučiau sutapatinusi tavo veiksmus ir žodžius su šiandienine situacija, būtent – karantinu. Juolab, spektaklio pradžioje pati kalbi apie aplinkybes, kurias aš natūraliai sureikšminu. Per visą gyvenimą man neteko patirti nieko panašaus į šią pandemiją, kurios metu absoliučiai visi priversti keisti įpročius,  žlunga žmonių planai ir veiklos, kurioms jie paskyrė neįtikėtinai daug jėgų, pinigų ir meilės, keičiasi santykiai, daromės piktesni. Šie mano pamąstymai, kai žiūrėjau ir rašiau, leido užsikabinti už tavo pačios prabėgomis pasiūlytos temos ir plėtoti būtent ją. Tiesa, jei nebūčiau planavusi rašyti recenzijos, greičiausiai būčiau atsipalaidavusi ir tiesiog leidusi emocijoms mane nešti per visus tavo kūrybinius šuolius.


Ištrauka iš šokio spektaklio „Tai ne tavo sapnas“

Vilma: Tai ir šokime prie kito punkto – vaidybos ir nevaidybos arba fikcijos ir realių patirčių. Tekste vadini mane personažu. Žinoma, spektaklyje kuriu fikciją – scenomis, įvaizdžiais… Tačiau aš visuomet esu Vilma, reflektuojanti savo patirtį ir iš jos kurianti fikciją.

Savo tekste apie autobiografinių spektaklių refleksijas rašei, kad teatro režisieriai pripažino, jog žiūrėdami spektaklį niekad negali būti tikri, ar atlikėjas pasakoja apie tikras, ar apie išgalvotas patirtis. Puikiai suprantu, kodėl būtent šios profesijos atstovams taip atrodo – jie su tuo nuolat dirba. Pati studijavau teatro režisūrą ir žinau, kaip sunku atlikėjams (ypač šokėjams!) paaiškinti, kad realybė ir fikcija nebūtinai prieštarauja viena kitai.

Beje, mokydamasi Strasbūre dalyvavau lenkų režisieriaus Krystiano Lupos paskaitose. Jų metu kiekvienas turėjome pasirinkti personažą ir monologą, kurį Lupa liepė perrašyti. Aš pasirinkau Hamleto monologą, kuriame minimas „supuvęs kūnas“.  Iš pradžių turėjau ieškoti asociacijų – tarkim, aš šiuos žodžius sieju su neištikimybe, nešvaria vonia, vakarėliu, kuriame vemiama, pūvančiu alijošiumi… Tuo remdamasi perrašiau tekstą pagal savo potyrius ir mintis. Taigi, vienas monologas inspiravo vaizduotę, kuri inspiravo kitą monologą. Patirtis susisiejo su žodžiais, kurie tapo kūnu.

Tas pats vyksta repuojant – tuo metu aš ne vaidinu, bet kalbu, o repo žodžiai labai mėsingi, todėl man taip patinka. Aš nesu personažas. Netgi kurdama fikciją, netgi meluodama – aš esu aš.


Ištrauka iš šokio spektaklio „Tai ne tavo sapnas“

Aušra: Tiesą sakant, rašydama galvojau apie šią skirtį. Visgi pasirinkau vadinti tave personažu, nes, elgdamasi kitaip, jaučiuosi tarsi atlikėjo ar atlikėjos asmenybei nemotyvuotai priskirčiau tai, kas yra kūryba, o ne jie patys.

Kitas dalykas – turiu dramos teatro analizės pagrindus, tad buvau mokoma aktorius scenoje matyti kaip personažus. Visgi neseniai su viena kolege kalbėjomės apie tai, kad šokyje autobiografija yra nuolatinis palydovas. Nežinau, ar teisingai suprantu, bet įsivaizduoju, kad, dirbdamas su kūnu, žmogus į jį įsileidžia fiziškai reflektuojamas patirtis, o tada išleidžia jas nauju pavidalu. O, panašu į tai, ką pasakojai apie Lupos pamokas!

Tiesa, apie „Tai ne tavo sapnas“ rašiusi Ugnė Kačkauskaitė visgi minėjo, kad veikia būtent Vilma, o ne personažas.

Vilma: Taip, bet ji irgi paaiškino sąvokų vartojimą, tai neįvyko organiškai. Prancūzijoje vartojame žodį „la figure“ – figūra. Manau, tai yra kažkas tarp atlikėjo ir personažo. Bet aš puikiai suprantu, ką turi omenyje – pati, kalbėdama apie savo personažus, kartais sakau „ji“, o ne „aš“. Visgi šokio aplinkoje visi puikiai suprantame, kad nesu personažas, niekas manęs juo nelaiko.

Kitas dalykas – tai, ką pavadinai silpna vaidyba. Aš sakyčiau – neįmanoma vaidyba! Manau, su laiku scena tobulės, bet ruošdamasi filmuoti spektaklį, vis laužiau galvą: kaip man vaidinti, kaip šnekėti? Įsivaizduoti, kad publika yra priešais mane? Atsakinėti už ją? Vaidinti, kad nesitikėjau, jog niekas į mane nereaguos? Pirmą kartą neturėdama kūrybai įprastų sąlygų, mąsčiau: ką aš čia veiksiu? Šnekėsiuosi su savimi?..

Labai svarbu, kad žmonės matytų mano kūrybą gyvai, o aš stebėčiau jų reakcijas. Mėgstu žaisti publikos lūkesčiais – leisti jiems kažką įsivaizduoti, o tada neduoti to, ko tikisi.


Ištrauka iš šokio spektaklio „Tai ne tavo sapnas“

Aušra: O tu jauti, ko jie tikisi?

Vilma: Žinoma. Todėl spektaklyje „Tai ne tavo sapnas“ daviau publikai paprastą ir aiškų dainos „Kambarys“ klipą, o tada priverčiau „suvalgyti“ 20 keisto judėjimo minučių. Prašau – gausit, ko norit, bet šalia ir kažką kito.

Spektaklyje „Mis Lietuva“ žaidžiu su modelio įvaizdžiu – žinau, kad žiūrovai tikisi stereotipų, kažkokios šviesos, tačiau aš vis labiau naikinu įvaizdį, kol kai kurie net užsinori verkti. Sulaužau viską, kas, žiūrovai įsivaizduoja, gali būti gražaus.

O „Somaholidays“ pradžioje rodome dokumentinį filmuką, kuriame kompanija linksminasi. Galvojau, kiek reikėtų jį tęsti? Galbūt pusvalandį, o tada parodyti vos dvidešimties minučių spektaklį? Tačiau Lietuvoje šiuolaikinio šokio publika dar gana nedidelė, tad nežinau, kiek derėtų taip žaisti.

Aušra: Manau, kad prasmingos provokacijos yra sveikos ir reikalingos. Juk daug žmonių į teatrą ateina patirčių, nes visa kita jau greičiausiai nusipirko. Kita vertus, jei žiūrovai ilgainiui pripras tavo spektakliuose negauti to, ko tikisi, tai nieko ir nebesitikės.

Ir visgi svarstau, kad jei dabar nebūtum visko papasakojusi, nenumanau, kiek laiko man reikėtų stebėti tavo spektaklius, kol suprasčiau, jog sąmoningai duodi žmonėms tai, ką jiems natūraliai sunku žiūrėti.

Vilma: Kalbant apie sunkiai suprantamus dalykus, galima pereiti prie trečio mano pasižymėto punkto – to, ką vadini šokiu iš minčių. Tai yra realus metodas, labai linksmas žaidimas. Jo esmė – garsas turi ateiti iš judesio. Ne judesys iliustruoja tekstą, bet kūnas improvizuoja ir jį stebėdamos smegenys padiktuoja tekstą. Vėliau atsiranda ir tam tikra veido mimika. Tai darydama jaučiuosi tarsi pjaustyčiau savo smegenis, beveik išprotėju, nes vienu metu ir kuriu, ir bandau suvokti, kaip koreliuoja mano motorika ir mąstymas. Visi natūralūs procesai sukeičiami vietomis. Praėjusi šiuos etapus, kuriu istoriją, kurią vėliau papildo natūraliai atsirandantys peršokimai nuo temos prie temos bei nuorodos į konkrečius kontekstus.

Tačiau kokia visko esmė? Norėjau perteikti, kas yra repas. Jis – kaip ir mano spektaklis – yra man nepatinkančio pasaulio kritika. Materialistinio, meną paverčiančio komercija pasaulio, kuriame „Maximoje“ dirbama už minimumą. Noriu pasakyti žiūrovams, kad šokdama negaliu nebūti piliete ir žmogumi. Šokis – mano būdas mąstyti.


Ištrauka iš šokio spektaklio „Tai ne tavo sapnas“

Būtent tai mane atvedė prie idėjos persikelti  per sieną į juodą erdvę.  Iš tiesų joje atliktą choreografiją sudėliojau, dekonstruodama vaizdo įrašus iš protestų Baltarusijoje, JAV vykusių Trumpo palaikytojų ir Antifa susidūrimų su Black Lives Matter aktyvistais, „geltonųjų liemenių“ ir maištautojų prieš karantino apribojimus Paryžiuje demonstracijų. Scenoje kartoju veiksmus, kuriuos mačiau protestuotojų judėjime. Tavo recenzijoje apie tai nieko neradau, visiškai praleidai šį perėjimą. Tad svarsčiau, kiek informacija, kurią duodu baltoje dalyje, padeda atpažinti mano idėją.

Aušra: Tiesą sakant, kai žiūrėjau,  man tai net neatėjo į galvą. Ir puikiai suprantu kodėl, nes tai jau antras šokio spektaklis, kuriame neatpažįstu Baltarusijos konteksto, nors kiti žiūrovai man jį iškart įvardina. Man regis, aš saugau savo smegenis nuo informacijos apie kraupius reiškinius, kurių pati negaliu pakeisti. Kaskart sužinojus apie baisius įvykius, man įsijungia instinktas: reikia kažką daryti! Tačiau dažniausiai paaiškėja, kad nieko fiziškai apčiuopiamo padaryti negaliu, jau nekalbant, kad neįmanoma prisidėti prie VISŲ problemų sprendimo. Žinau, kad kai kuriems užtenka pasidalinti informacija feisbuke, tačiau aš jaučiuosi veidmainiškai, jei kažką deklaruoju socialiniame tinkle, o realiame gyvenime ta kryptimi nieko nedarau. Todėl iš nevilties visai nustoju apie tai galvoti. Manau, tai man labiausiai trukdo atrasti kai kurias asociacijas.

Juoda ir balta spektaklio dalys man nesusisiejo, tad iš tiesų apie jas rašydama greičiau stengiausi viską pritempti prie savo pačios interpretacijos, o ne ieškoti tavo idėjos.

Vilma: Bet man atrodo, kad net neturint Baltarusijos konteksto, perėjimą galima suprasti vien per maištininkės figūrą. Savo darbus rodau Prancūzijoje ir Belgijoje, kurių gyventojams Baltarusija nerūpi, tačiau jie atpažįsta pačią protesto formą, nes palyginti dažnai susiduria su ja gatvėse. Nebūtinai realaus maišto pavidalu – čia įprasta matyti besiartinantį agresyviai atrodantį žmogų, kuris, pasirodo, tenorėjo mosikuodamas rankomis paklausti, kaip gyveni, paploti per petį ir eiti toliau. Dideliame mieste ne kartą esu patyrusi grėsmę, kurios, pasirodo, nebuvo. Kūnui tai didelis stresas.

Tiesa, Lietuvoje nėra tokios protesto kultūros kaip Belgijoje ar Prancūzijoje. Tačiau tikėjausi, kad asociacijas kels matyti vaizdo įrašai.


Ištrauka iš šokio spektaklio „Tai ne tavo sapnas“

Aušra: Labai įdomu, kad tu tikiesi, jog žiūrovai turės konkrečias patirtis, reikalingas suprasti tavo spektaklį.

Vilma: Tai čia ir pereikime prie paskutinio dalyko – lūkesčių, kuriuos keliskart mini savo tekste. Iš tiesų vienas mano pačios lūkesčių nepasiteisino – norėjau, kad viskas vyktų su žiūrovais, norėjau perteikti teigiamą neigimo energiją… Pagrindinis mano klausimas sau buvo: kaip perduoti tą maišto energiją, kuri yra ir destruktyvi, ir tuo pačiu faina? Tačiau buvo neįmanoma surengti bendro ritualo, nebuvo kaip generuoti energiją tarp manęs ir žiūrovų. Norėjau, kad tai būtų ne tik kritikuojanti distopija, bet ir viltį suteikiantis kūrinys. Visgi toks susitikimas su žiūrovais turėtų įvykti šių metų „Naujajame Baltijos šokyje“, tad tikiuosi išpildyti savo gyvo ryšio lūkestį.

Kita vertus, pats procesas netgi pranoko mano lūkesčius – pavyko suburti nuostabią komandą, drauge sukurti menine ir technine prasmėmis visavertį, šiuolaikišką, aktualų, su skaitmeniniais žanrais flirtuojantį šokio spektaklį, sulaukusį labai daug dėmesio.


Ištrauka iš šokio spektaklio „Tai ne tavo sapnas“

Aušra: Taip, lūkesčiai yra tai, kas mano tekste užkliuvo ir redakcijai – būtent teiginys, kad spektaklyje jie nepasiteisino. Sutinku, kad menininkai neturi pildyti lūkesčių. Vis dėlto manau, kad galiu jų turėti. Nelaikau lūkesčių neišpildymo kažkuo kritikuotinu. Tiesiog žiūrint „Tai ne tavo sapnas“ mane ne kartą lankė jausmas, kad negaunu to, ko tikėjausi. Man tai – vienas iš kūrinio bruožų, o kažkas tai perskaito kaip kritiką.

Vilma: Matai, daug kas priklauso nuo sakinio konstrukcijos. Dabar sakai, kad tiesiog nepamatei to, ką tikėjaisi pamatyti. O skaitant recenziją atrodo, kad tikėjaisi, jog bus geras spektaklis, tačiau galiausiai buvo šūdas.

Aušra: Oho. Buvau tikra, kad žmonės neįskaitys to, ko nuoširdžiai neturiu omenyje. Nes iš tiesų mano lūkesčiai susiję su visai kitais dalykais – pamačiusi tavo spektaklio treilerį labai apsidžiaugiau, nes paauglystėje klausiausi daug repo ir vyliausi, kad „Tai ne tavo sapnas“ gerai pakutens nostalgiją. Bet to nebuvo, nes čia repas naudojamas ne kaip fonas ar iliustracija, o kaip kūrybos metodas.

Vilma: Ar tikėjaisi, kad aš ne dekonstruosiu stilių, o paprasčiausiai repuosiu? Ir kokio repo klausydavaisi?

Aušra: Ne, iš šiuolaikinio šokio kūrėjų aš apskritai nesitikiu, kad jie tiesiog darys ar rodys, o ne dekonstruos. O klausiausi daugiausiai Tupaco ir jo kompanijos. Kažkiek ir Rytų Pakrantės (East Coast) reperių, bet kur kas mažiau, nes (?) jie juk buvo priešai. Visgi daugiausiai tų, kurie mano paauglystėje jau buvo mirę.

Vilma: Taip, šitie labai geri… Ir tragiškų likimų. Bet jei klauseisi tokio repo, tai aš tavo lūkesčių tikrai negaliu išpildyti. Nors, žinoma, norėjau, kad greta dekonstrukcijos, tas spektaklis kažkiek vežtų.


Ištrauka iš šokio spektaklio „Tai ne tavo sapnas“

Baigiant lūkesčių temą, noriu papasakoti apie spektaklį, kuris kartą žiauriai ir prasmingai sugriovė mano pačios lūkesčius. 2019-ųjų vasarą jį mačiau Ciuriche – festivalyje, kurio publika, sakyčiau, buvo buržua bohema ir tiesiog turtingi žmonės. Pamenu, visi suėjome į salę, kurioje nebuvo kėdžių, tačiau gausu dūmų, galinga garso sistema. Kratė žemų dažnių garsai. Tuomet pasirodė labai faina juodaodė, prisijungė vienas vyrukas ir jie pradėjo repuoti žodžius: „this is the beginning. This is the beginning of the beginning.“ Mes stovėjom ir laukėm. Atlikėjams pradėjus šokti, žiūrovams pasidarė smagiau. Tuomet prisijungė dar keli juodaodžiai, tačiau jie šoko kažkur toliau, linksminosi savam rate. Ilgainiui apėmė keistas jausmas – atlikėjai į tave nežiūri, nesupranti, kodėl niekas neprasideda. Vėliau kuris nors prieina, tarsi pasiūlo šokti kartu, bet tau pradėjus judėti nusisuka ir nueina. Dar vėliau atlikėjai pradeda judėti kaip beždžionės ar kiti gyvūnai. Taip apie penkiasdešimt minučių. Žiūri, lauki ir galiausiai supranti – štai ką reiškia kultūrinė atskirtis. Eina sau, kaip sunku, kaip bloga.

Iki šiol laikau tai savo mėgstamiausiu ir didžiausią įspūdį palikusiu spektakliu, kuriame sugebėjau neįsižeisti ir drauge buvau pakankamai atskirta, kad pajusčiau, ką reiškia tą atskirtį patirti. Visas šis spektaklis ir buvo apie lūkesčius – apie tai, ko mes tikimės, ir ko iš šių atlikėjų negausime.

Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau