Marija Ivaškevičiūtė: „Jaunimui svarbu suprasti, kad šokėjas yra tikra profesija“

„Esu 21-erių šokėja, kuri šoka Agnijos Šeiko šokio teatre. Daugiau dar nelabai spėjau nuveikti“ – taip save apibūdina šokėja Marija Ivaškevičiūtė. Tačiau vos pradėjusi dirbti  Šeiko šokio teatre, ji  tapo  ne vieno spektaklio dalimi, nusifilmavo architektūros ir šokio projekte „Šokis plius miestas“ ir sušoko Kuršių Neriją scena pavertusiame spektaklyje „Klajojančios kopos“. Už pastarąjį pasirodymą Marija šiemet  apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Su laureate kalbamės apie darbą šokio teatre, apdovanojimų reikšmę ir kodėl svarbu skleisti informaciją apie šokį regionuose.


Tomo Ivanausko nuotrauka

– Į M. K. Čiurlionio menų mokyklą įstojai kiek vėliau, nei įprasta šokėjams.  Kas lėmė, kad visgi pasukai profesionalaus šokio keliu?

Aš įstojau 10-oje klasėje – paskutiniais metais, kai dar galima buvo įstoti. Prieš tai Šiauliuose  lankiau showdance šokio būrelį,  bet nebeliko mano amžiaus merginų, kurios toliau šoktų, ir mano grupė išsiskirstė. Nelabai turėjau daugiau pasirinkimo. Mano pažįstama mokėsi Čiurlionio menų mokykloje ir papasakojo, kaip veikia pati mokykla.  Suvokiau,  kad visą laiką po pamokų (kartais ir pamokų metu) praleisdavau šokio būrelyje, tad pagalvojau, kad būtų puiku šokiui skirti visą savo laiką, juo tiesiog gyventi.

– Augai Šiauliuose. Ar tuo metu, kai tavo galvoje virė šie pasirinkimai, tavo mieste buvo pakankamai informacijos apie profesionalaus šokio mokslų galimybes ir apskritai, ar buvo profesionaliojo šokio produkcijos?

Tai buvo didžiausia problema – Šiauliuose nebuvo šiuolaikinio šokio spektaklių. Net ir reklamos ta tema nebūdavo, tad buvo sudėtinga sužinoti apie renginius, jei jie ir vykdavo. Ypač kai esi paauglys ir tavęs į spektaklius nenusiveda tėvai. Šiuolaikinio šokio būrelių taip pat nebuvo, informacijos labai trūko. Atrodo, dabar jos irgi dar nedaug. Nors po truputį auga informacijos kiekis, festivalių metu atsiranda spektaklių, stygius vis tiek yra didelis.


Mortos Narkauskaitės nuotrauka

– Kokią reikšmę tuomet jaunam žmogui, galvojančiam apie šokėjo ar choreografo kelią, turi tiesioginė šokio sklaida mažesniuose miestuose? Dažnai akcentuojama, kad jaunimui prieinamas internetas, kuriame gali rasti visą informaciją. Ar to nepakanka?

Reikšmė yra labai didelė. Ypač šokiu besidominčiam jaunimui svarbu suprasti, kad šokėjo profesijos galima siekti kaip tikros profesijos. Vaikai mažesniuose miestuose nežino, kaip jų karjera gali vystytis po mokyklos, kaip atrodo šokėjo kelias be čempionatų, varžybų. Daugelis negirdėję net apie šokio spektaklius, kurie nebūtų baletas ar miuziklas. Juk tam, kad kažko ieškotum internete, tu vis tiek turi žinoti, ko ieškoti.

– Papasakok apie savo studijas M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Kaip jos pakeitė tavo požiūrį į šokį?

Vos įstojus dalyvavau atrankoje į spektaklį. Man atrodė, kad mane tikrai turi „paimti“, nes juk tiek prizinių vietų esu užėmusi  čempionatuose (juokiasi). Tačiau atėjusi supratau, kad  visiškai neturiu tinkamų duomenų ir mano darbas iki šiol buvo visai kitoks. Matydama merginas, ištobulinusias baleto technikas,  supratau, kad  man reikia daug dirbti su savo kūnu, nepraleisti baleto pamokų, kurios svarbios ir kaip pradmenys modernaus šokio technikai.  Buvau stipriai sukrėsta, reikėjo daug vytis ir stengtis. Taip pat supratau, kad žemės technika, apie kurią anksčiau nė nežinojau, man artimesnė.

Ir pati mokykla padarė įspūdį – ten pat mokosi ir dailininkai, muzikantai, matai visus vaikus, dirbančius prie savo svajonių šešias dienas per savaitę. Pati aplinka privertė dar daugiau norėti domėtis šokiu. Laisvalaikiu eidavau žiūrėti spektaklių, gyvenau tik šokio pasaulyje.

– Nemažai M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigusių šokėjų palieka Lietuvą ir savo karjerą pradeda užsienyje. Ar nebuvo kilę ir tau tokių minčių? Kaip nusprendei likti Lietuvoje?

Baigusi mokyklą, nenorėjau toliau studijuoti šokio. Nesupratau, ar tikrai norėčiau dar daugiau griežto, akademinio mokymo. Niekur nestojau, buvau visiškai pasimetusi. Bet po egzamino prie manęs priėjo Agnija Šeiko ir pasiūlė darbą. Kadangi tuo metu neturėjau jokio plano, o su Agnija jau buvome pažįstamos, sutikau. Taip atsiradau Šeiko šokio teatre.


Kęstučio Meliausko nuotrauka

– Papasakok, kas tau buvo didžiausi  atradimai, apie kuriuos mokykloje nebuvai susimąsčiusi?

Pasikeitė mano mąstymas, požiūris į šokį. Mokykloje buvo daug konkurencijos, lyginimosi. Dėl vaidmenų  ten teko  konkuruoti su kitomis merginomis, dažną vaidmenį  lemdavo ūgis, svoris.  Teatre pamačiau, kad visi mūsų trupės nariai yra visiškai skirtingi, tiek ūgio,  tiek svorio atžvilgiu. Neturėjau su kuo lygintis, nes ir pati skyriausi nuo trupės narių. Tuo metu nebežinai, kas yra gerai, kas yra blogai. Galiausiai supranti, kad iš tiesų viskas yra gerai (šypsosi). Atėjo kūrybinė laisvė, daugiau improvizacijos. Dingo svarstymai, kas yra gražu, o kas ne. Nebeteisiu savęs šokyje.

– Kiek laiko praleidai Šeiko šokio teatre?

Išėjau sausio mėnesį, tad iš viso – dvejus su puse metų. Šiuo metu sėdžiu Vilniuje ir išnaudoju karantiną – bandau gydytis kojų traumas.

– Per tiek laiko spėjai sušokti ne viename spektaklyje ir ne tik tradicinėse scenose.  Taip pat teko filmuotis šokio video „Šokis plius miestas“. Papasakok plačiau apie savo patirtį Šeiko šokio teatre.

Skirtingos scenos kaskart nustebina. Viena yra, ką tu repetuoji salėje, o kita, kai reikia šokti neįprastose vietose, kai po kojomis atsiranda smėlis ar betonas. Spektaklyje „Klajojančios kopos“ mane paskyrė šokti įkalnėje. Tad visiškai pasikeitė judėjimas ir visas pastatymas. Nežinai, ar švies saulė, ar lis lietus ir smėlis bus patižęs. Bet tai mane puikiai išmokė prisiderinti prie įvairių oro sąlygų ir pritaikyti savo judesius. „Šokis plius miestas“ filmavimas buvo pakankamai sudėtingas, nes turėjau šokti ant betono. Jis stipriai suvaržė mano galimybes, nes aš mėgstu pasivolioti ant žemės. Buvo pakankamai sunku, tačiau buvo įdomus darbas su kamera.


Akimirka iš projekto „Šokis plius miestas“

– Prieš savaitę buvai apdovanota „Auksinu scenos kryžiumi“. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vyko nemažai diskusijų apie tokių apdovanojimų, kaip šis, prasmę. O ką apdovanojimas reiškia tau? Kaip jautiesi, jį gavusi?

Jaučiuosi, kad apdovanojimą gavau stipriai per greitai. Tuo pačiu metu mąstau apie tai, kad nebuvo vertinami šokio filmai, premjerų dėl pandemijos taip pat nebuvo daug. Gauti apdovanojimą yra malonu, tačiau nemalonu dėl to, kad matau neįvertintus kolegas, kūrusius šokio filmus. Apdovanojimo visiškai nesitikėjau ir jo vis dar nejaučiu. Galbūt jis didesnę reikšmę turi teatro žmonėms, aktoriams, režisieriams, bet nežinau, kiek jis aktualus šokėjams, ypač šiuolaikinio šokio.

Kaip manai, koks įvertinimas turėtų didesnę prasmę šiuolaikinio šokio šokėjams? 

Aš manau, kad pats apdovanojimas yra geras įvertinimas, tik reikėtų pažiūrėti truputį plačiau. Ypač žinant, kad tiek daug yra lietuvių, dirbančių ir šokančių trupėse užsienyje. Būtų įdomu, jeigu jie galėtų teikti savo darbus apdovanojimams. Galbūt tai būtų teisingiau. Tas pats ir su įvairiomis kitomis šokio formomis. Suprantu, kad šokio filmas yra kitoks kūrinys, darbas su kamera skiriasi nuo tradicinio spektaklio teatre, bet manau, kad tam irgi reikia skirti dėmesio. Kitaip tariant, šiuolaikiniam šokiui reikia atskiros nišos. Bet galbūt kol kas visas laukas tam per mažas ir reikia palaukti kol jis užaugs?

– Marija, kas tavęs laukia toliau? Kas bus, kai išgis kojų traumos?

Vis dar turiu projektų su Agnija Šeiko ir šokio teatru bei kitų planų, kurie vis nusikelia dėl pandemijos. Taip pat bandau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tikiuosi, pavyks.


Mortos Narkauskaitės nuotrauka

– Minėjai, kad po mokyklos kaip tik nenorėjai studijuoti šokio aukštojoje mokykloje. Kas privertė pakeisti nuomonę?

Galbūt supratau, kad visai norėčiau pasilikti Lietuvoje ir čia studijuoti. Ypač kai pamačiau paskutinius LMTA šokio kursus. Jie pasirodė stiprūs, labai patiko šių kursų studentai. Taip pat pagalvojau, kad norėčiau studijų metu išgryninti save kaip šokėją, savo kryptį. Suprasti, kur noriu eiti, kokį žanrą rinktis. Šiuo metu mane traukia kūrybinis darbas, bet tai gali pasikeisti. Noriu atsitraukti nuo teatro ir padirbėti su savimi.

— —

Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau