2020 m. gruodį prasidėję 5 tyrimai – tai jau 5-uosius metus skaičiuojančios šokio tyrinėjimo platformos „Bitės“ dalyviai. „Bitės“ – tai erdvė žmonėms, norintiems kurti, eksperimentuoti ir ieškoti, analizuoti judesio, šokio, choreografijos (atsiradimo) procesus bei jų ryšį su kitomis disciplinomis. Platformos tikslas dėmesį nuo rezultato perkelti į procesą bei akcentuoti proceso kultūros svarbą šokio pasaulyje. Nuolat save formuojanti ir performuojanti platforma nagrinėja santykį tarp kūrėjo, proceso ir žiūrovo/stebėtojo.
Bendras dalyvių susitikimas
Prie penkių gruodžio–sausio mėn. vykusių tyrimų prisilietė ir į juos iš arčiau pažvelgė Aušra Kaminskaitė ir Ugnė Kačkauskitė.
Aušra Kaminskaitė: pasiduoti baimėms ir nerimui
Panašu, kad 2020-aisiais šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“ išsigrynino savo tikslus ir interesus, kurių ieškodami organizatoriai daug metų keitė renginio formatą. Tai – unikali situacija, kai scenos meno renginys augo ne aukščio ar pločio, bet gylio atžvilgiu, drąsiai atsigręždamas į abstrakcijas ir duodamas kelią tam, kas mūsų laikais paprastai nepageidaujama – laisvei nepasiekti apčiuopiamų rezultatų.
Penkių pernykštėje platformoje vykusių tyrimų pristatymo metu organizatorė Giedrė Kalinauskienė teigė, kad šįkart „Bitės“ orientavosi ne į rezultatą, bet į procesą. Patikslinčiau – siekta ne meninio, estetiškai išpildyto ir konkrečiai nesunkiai paaiškinamo rezultato, bet proceso, kuris, pageidautina, kažkur nuvestų, tik nebūtinai ten, kur tikėtasi (jei apskritai tikėtasi kažko konkretaus).
Toks platformos tikslas ir jo siekiant kuriamas turinys gali užpildyti Lietuvoje lėtai ir sporadiškai besivystančią meninių tyrimų nišą, kurios progresas turėtų ženkliai teigiamos įtakos meniniams šalies sceninės kūrybos rezultatams. Ne kartą teko girdėti šokio lauko atstovus kalbant, kad rezultatatyvumą skatinantis darbas „nuo projekto iki projekto“ užkerta kelią profesiniam kūrėjų tobulėjimui naujose srityse, ilgesnėms sprendimų paieškoms, įvairiakrypčiam temų plėtojimui. „Bičių“ organizatoriai atveria kelią spręsti šias problemas.
Svarbu, kad tyrinėjimo platformos ne tik kelia kūrybos kokybę, bet ir atskleidžia kūrėjų lauko interesus. Pavyzdžiui, iš penkių 2020-aisiais „Bitėse“ vykusių tyrimų net du nagrinėjo gyvo žmogaus ir technologijų susikirtimo taškus bei „bendradarbiavimo“ principus. Tiesa, abu tyrimai veikė priešingomis kryptimis. Šokio menininkių Agnės Auželytės ir Ulos Liagaitės „Virtualus kūnas“ analizavo gyvo žmogaus integraciją į virtualią realybę ir poreikį joje pritapti. Aktorių Arnoldos Noir ir Rafos Guerrero bei operatoriaus Vytauto Tinterio „Kamera „Viewpoints“ technikoje“ tyrinėjo būdus integruoti kamerą į giliais žmonių pojūčiais ir kūniškomis išraiškomis paremtą šokėjų bei aktorių naudojamą „Viewpoints“ techniką.
Agnės Auželytės ir Ulos Liagaitės tyrimo fragmentas
A. Auželytė ir U. Liagaitė tyrime iš pat pradžių ieškojo būdų gyvam kūnui pritapti virtualioje realybėje. A. Noir ir jos komandos tikslai buvo priešingi – „negyvą“ kamerą kūrėjai bandė integruoti gyvų kūnų veiksme, ieškodami būdų jai tapti lygiaverte dalyve, siūlančia naują veiksmo išeities tašką – tokį, kurio nė vienas žmogus savyje neturi. Teoriškai skamba konkrečiai, tačiau aktorė teigė pradžioje neįsivaizdavusi, ko tikėtis. Į tyrimą įtrauktas operatorius V. Tinteris, panašu, turėjo tapti svarbiu „žaidėju“, neleidusiu kamerai prapulti sceniniame veiksme, kuriame pratę dominuoti gyvi žmonės. Nepaisant to, kad grupė aktorių/šokėjų į „Viewpoints“ trenažus integravo telefonų kameras, to nebūtų pakakę tyrimui judėti į priekį. Sąmoningas aktorių/šokėjų pasirinkimas naudoti kameras dar nereiškė, kad jos tapo veiksmo išeities tašku – juk pasirinkimas buvo nulemtas ankstesnių veiksmų, kurių išeities taškai glūdėjo kūnuose (į tai remiasi „Viewpoints“ technikos esmė). Kitaip sakant, kameros panaudojimas savaime nepaverčia jos savarankišku veikėju ar nauju išeities tašku. Kad tai įvyktų, turi būti bent vienas asmuo, kuris kamerą laikytų svarbesniu veikėju už save patį. Žmonėms, pratusiems svarbiausia kūrybos priemone laikyti savo kūnus, toks sąmonės „nuokrypis“ pasiekiamas kur kas sunkiau nei kitos krypties profesionalams.
Mąstyti apie kamerą valdančio profesionalo vaidmenį paskatino filmuotoje tyrimo medžiagoje pastebėta situacija, kurioje visi aktoriai nepertraukdami veiksmo vienas po kito išsitraukė telefonus ir pradėjo filmuoti. Tai – puikus pavyzdys, kaip paprasta suvaidinti integraciją: pakanka sau natūralioje aplinkoje fiziškai parodyti jai mažiau būdingą subjektą ar objektą. Visgi A. Noir, pristatydama galutinių išvadų nepriėjusį tyrimą, pasakė: „supratau, kad kamera irgi yra kūnas“. Tikėtina, kad išvadai pamatus paklojo sėkmingas sprendimas integruoti profesionalų operatorių, pavertusį kameros objektyvą subjektyviomis, todėl – gyvomis žmogaus akimis. Tiksliau – ne žmogų papildančia priemone, o dar viena savarankiška gyvybe, galinčia tapti lygiaverčiu scenos partneriu, keliančiu emocijas ir reikalaujančiu atsako, kuris darytų įtaką fiziniam atlikėjų veiksmui, o ne tiesiog apibrėžtų, ką pamatys žiūrovas.
Per pastaruosius metus daugybė žmonių į paprastai gyvai vykstančius procesus įprato žvelgti per kameros prizmę. Tai – ne tik filmuoti spektakliai, bet ir darbo konferencijos, susitikimai su draugais, etc. Kamera tapo nuolatine palydove, nuo kurios žvilgsnio ir galimybių priklauso, kaip matome aplinkinį pasaulį. Lygiai taip pat aplinkinis pasaulis mato kiekvieną mūsų – ne tokius, kokie atsisėdame tiesiai prieš kitus žmones, bet tokius, kokius jiems perduoda kameros. Ši perspektyva sudomino A. Auželytę ir U. Liagaitę, kurios virtualaus kūno tyrimą pradėjo ieškodamos „išgyvenimo rinkinio“ (survival kit), padėsiančio susitvarkyti Zoom‘o eroje. Kitaip sakant, menininkių išeities tašku tapo poreikis analizuoti virtualaus kūno reprezentaciją, veikimą ir santykį su realiu kūnu. Kaip atrodau ekrane ir kaip atrodau iš šalies, kurdamas save ekranui?
Arnoldos Noir, Rafa Guerrero ir Vytauto Tinterio tyrimo fragmentas
Atvirai sakant, žiūrėdama ir skaitydama interneto svetainėje anachrona.bitesdance.lt pateiktą „Virtualaus kūno“ dokumentaciją, nelabai ką supratau. Neetiška lyginti skirtingus tyrimus, tačiau siekdama būti suprasta, pasiremsiu aukščiau minėtu „Kameros „Viewpoints“ technikoje“ pavyzdžiu, kur suprasti procesą buvo kiek paprasčiau, nes jis turėjo konkretų pagrindą – vaidybos techniką. „Virtualus kūnas“ atsispyrė nuo kur kas abstraktesnės kategorijos – virtualios bet kokių veiksmų (buitinių, kūrybinių) traktuotės ir poreikio tai valdyti. Tokio tyrimo procesas apčiuopiamas ypač sunkiai, nes universalaus atsakymo siekiama subjektyviomis priemonėmis – dviem žmonėms pasineriant į virtualios realybės galimybių pasaulį ir jiems patiems save reflektuojant. Galima svarstyti, kad virtuali realybė yra pakankamai apibrėžta, kad pasiūlytų tokiam tyrimui pagrindą, tačiau kol kas ji nėra gerai ištyrinėta; be to, valdoma kompiuterio algoritmų, o ne vien žmogaus juslių (tai būdingiau „Viewpoints“ technikai), ji reikalauja ilgesnio ir sudėtingesnio pažinimo proceso, nes iš prigimties virtualios realybės (priešingai nei viewpoint‘ų) mumyse nėra.
„Virtualaus kūno“ pristatymo metu nuskambėjo svarbi frazė: daug tyrimo niuansų gimė iš baimių (pavyzdžiui, būti atskirtoms). Baimė – natūralus jausmas, kylantis susidūrus su nepažiniais reiškiniais ar procesais, kurių jaučiame negebantys kontroliuoti. Vienas svarbiausių A. Auželytės ir U. Liagaitės tyrimo tikslų nuo pat pradžių buvo būdų pasirūpinti savo virtualiu kūnu paieškos, t. y, bandymas sąmoningai sukontroliuoti savo egzistavimą virtualioje erdvėje. Paradoksalu, kad tiriant baimę keliančią, nepažinią erdvę būtina jai pasiduoti, leisti veikti savo kūnus ir priimti kaip lygiavertį partnerį, o ne gyventi trukdantį priešą. Panašu, kad tai menininkėms pavyksta, tik procesai plečiasi pakankamai giliai, kad liktų nematomi žiūrovų akims. Vis dėlto, dar neprasidėjus tyrimui kūrėjos teigė, kad „Virtualus kūnas“ yra ne savarankiškas procesas, bet šokio spektaklio kūrimo dalis. Tad tikėtina, kad tiesioginiai jo rezultatai kūrėjams liks patiriamajame lygmenyje, o publiką pasieks integruoti į meno kūrinį.
Tad pusiau juokais tenka konstatuoti, kad rezultato nereikalaujantiems tyrimams atsidavusios „Bitės“ tapo žiūrovams ne itin draugišku renginiu. Žinoma, tai – momentinis vertinimas, nes perspektyvoje tyrimai, tikėtina, padės kurti gilesnius, aiškesnius, novatoriškesnius, vadinasi – profesionalų laukui ir publikai draugiškesnius darbus. Šiame tekste aprašyti tyrimai yra vieni tų, kurių dalyviai „paleido“ save ir savo smegenis, kad pamatytų, kas vyksta, kai nesilaikoma įprastų taisyklių, kurių kontekstuose tyrimų procesai atrodytų nesąmoningi ir neprasmingi. Vis dėlto, mūsų amžiuje, žmonijai vis labiau domintis tuo, ko negalime matyti, tačiau kas daro milžinišką įtaką visiems procesams (smegenų darbas, psichinė ir psichologinė žmonių būklė, ryšiai tarp reiškinių), niša meniniams tyrimams reiškia pamatą augti realioms inovacijoms, gimstančioms iš dar netyrinėtų, todėl galimai baimę keliančių sričių.
***
Ugnė Kačkauskaitė: judesio antropologija
Erdvėčiulpis – du jauni kūrėjai, šokėjai Paulius Prievelis ir Ugnė Kavaliauskaitė nusprendė tyrinėti ne tik erdvę, supančią mus, bet ir žmogaus vidinę – jo organizmo erdvę.
Inspiruoti dviejų publikacijų (viena iš jų teigė, kad didžiojoje visatoje, kaip ir mūsų kūne, yra 99,9999999 % tuščios vietos. Jei prarastume visą negyvą erdvę savo atomų viduje, kiekvienas galėtume tilpti į dulkių dalelę, o visa žmonių rasė tilptų į cukraus kubo tūrį; kita publikacija prieštarauja pirmajai teigdama, kad mūsų kūno vidus nėra tuščia vieta. Pagrinde esame elektronų debesų serija, kurią visą sieja kvantinės taisyklės, kurios valdo visą visatą) kūrėjai pradėjo aiškintis erdvės ir kūno santykį, kūniškosios erdvės pajautimą.
Judesys ir erdvė neatsiejami vienas nuo kito: per mėnesį laiko trukusį tyrimą kūrėjai aiškinosi šiuos probleminius klausimus ne tik pokalbių su menininkais ir mokslininkais pavidalu, tačiau analizavo ir akademinius straipsnius, kėlė hipotezes, kurias bandė patikrinti savo kūnais fizine išraiška repeticijų salėje.
Pauliaus Prievelio ir Ugnės Kavaliauskaitės tyrimo fragmentas
Elektronai mūsų kūne juda be perstojo, ir visas šis judėjimas pavadintas elektronų debesimi arba rūku. Taigi, visas kūnas nuolatos juda mums dažnai tai užmirštant. Tačiau kaip šiuos procesus būtų galima išreikšti judesio pagalba?
Visas šias idėjas perkėlus į šokio aikštelę, būtų galima ieškoti įrankių atskleisti ar labiau pabrėžti kūno ir erdvės, erdvės ir judesio, išorinio ir vidinio kūno santykį. Tyrimo metu erdvės sąvoką aiškinęsi kūrėjai ją įvardijo kaip tam tikrą būseną, kurią kiekvienas skirtingai įsivaizduoja ir patiria. Levitacija būtų dar vienas žodis, kuris padėtų atskleisti tyrimo išvadas.
Nors pats tyrimas grįstas labiau teorinėmis žiniomis, tačiau ir tyrimo pradžia – pirminė idėja apie nuogus kūnus, kurie vartoja, valgo, čiulpia erdvę, ir fizinis erdvės išieškojimas kūnais, atrodo esminiai veiksniai, galintys padėti šį tyrimą artinti šokio, judesio link. Vienas pagrindinių klausimų – kaip mes suvokiame savo kūną, ir kaip mes juo judame erdvėje?
Svarstant, koks galėtų būti tolimesnis šio tyrimo kelias, atrodo, neišvengiamai tektų persikelti į šokio aikštelę ir apie tai, ką šokio bendruomenė priima kaip savaimę suprantamą dalyką – judesio ir erdvės (tiek vidinės, tiek išorinės) santykį, matyt, būtų galima prabilti judesį dekonstruojant, primenant ne tik fizinius bet ir fizikinius reiškinius, kurie mums visiems atrodo tokie savaime suprantami, kad dažnu atveju apie tai net nesusimąstome.
Tyrinėję erdvės problematiką šokėjai ne kartą pabrėžė, jog perkėlus visas žinias į aikštelę – judesio ieškojimas tapdavo visai kitokio pobūdžio procesu, sąmoningas suvokimas apie „viduje šokantį kūną“ siūlydavo visai kitokį judesių atradimo metodą. Galbūt tai taip pat galėtų būti tolimesnis „Erdvėčiulpio“ etapas – šios metodikos plėtojimas ir svaresnis jos pagrindimas.
Ne matomi šokiai – šokėjos, choreografės, pedagogės Indrės Puišytės-Šidlauskienės tyrimas, kuris šokio tyrinėjimo platformos „Bitės“ dėka buvo pratęstas. Kūrėja aiškinosi, kaip regos negalią turintieji suvokia šokį.
Bendradarbiaujant su Respublikiniu Aklųjų ir silpnaregių centru, Indrės Puišytės tyrimas šioje srityje prasidėjo keliais mėnesiais anksčiau, todėl tyrimo etapas „Bičių“ platformoje turėjo apčiuopiamų rezultatų, kai tyrimo dalyviai jau judėjo prieš kameras ir šokį atrado kartu su idėjos autore. Tiesa, šių judesių žiūrovas neišvys: čia buvo svarbu užtikrinti dalyvių saugumo jausmą, todėl kūrėja žiūrovams pristatė bendrą patyriminę pamoką tamsoje, kurią visi norintys gali atlikti klausydamiesi garso instrukcijos.
Indrės Puišytės projektas įtraukė keturis regos negalią turinčius dalyvius nuo silpnaregių iki aklųjų. Projektas prasidėjo nuo pokalbių, bandymų suprasti, įsigilinti į regos negalią turinčių asmenų gyvenimo specifikas. Konsultuojantis su specialistais, šio tyrimo autorė statė tvirtus pamatus tam, kad galėtų kuo profesionaliau suprasti šios bendruomenės gyvenimiškas aplinkybes ir kūrybines galimybes.
Indrės Puišytės-Šidlauskienės tyrimo fragmentas
Vienas iš esminių klausimų, kilusių tyrimo dalyviams – kada judesį jau galima pavadinti šokiu? Ar tai jau yra šokis? Tad kaip patirti šokį jo nematant? Kaip galima jį suprasti? Kaip jį paaiškinti vien verbaline išraiška? Kaip atskleisti judesio perspektyvą ir supažindinti su kūno galimybėmis?
Galimų judesio procesų atradimai, supažindinimo su šokiu įrankių paieškos, buvo svarbi šio tyrimo dalis. Kokie yra skirtumai tarp negalios ir judesio? Kaip tai reiškiasi šokyje? Pasak kūrėjos, tyrimo metu vyko abipusiai mainai: ne tik regos negalią turintys asmenys bandė atrasti šokį, tačiau ir tyrimo idėjos autorė dirbdama su šia bendruomene atrado judesio užuomazgas bei naujas galimybes.
Didžiulį potencialą turintis projektas, atrodo, žengė dar tik pirmuosius, bet labai svarbius žingsnius, tai – socialiai atsakingas tyrimas, galintis mažinti ribas tarp regos negalią turinčių asmenų ir procesų, kurie iki šiol šiai bendruomenei buvo nepasiekiami, ir apskritai yra sunkiau apčiuopiami bei suvokiami: t. y. šokio, judesio.
Žvelgiantį į dabartinius tyrimo rezultatus, akivaizdu, jog tai – projektas, turintis didžiulį potencialą būti išvystytas į šalies mastu vykstantį projektą, kuriame šokio ir judesio atradimas galėtų praturtinti regos negalią turinčių asmenų kūrybingumą, ilgainiui tai galėtų būti įtraukta į regos negalią turinčių asmenų papildomą veiklą, padedančią gerinti emocinę bei fizinę būseną.
Šis projektas taip pat galėtų kurti abipusę naudą – kūrybinę apykaitą – ne tik regos negalią turinčių asmenų platesnį dalyvavimą, tačiau ir šokio profesionalų įtraukimą ieškant naujų judesio formų ir galimybių.
Saulė Noreikaitė į tyrimą Tarpinė būtis pakvietė prisijungti dar tris kūrėjas (Sara Ceruti, Sara Bjorg, Gabija Blochina). Liminalias arba ribines būsenas tyrinėjanti, socialinę antropologiją studijuojanti ir nuo jos šia tema atsispirianti Saulė Noreikaitė vienu ar kitu rakursu liminalumo temą jau yra ne kartą nagrinėjusi savo ankstesniuose darbuose. Tačiau plati tema siūlo vis naujų galimybių ir atradimų.
Saulės Noreikaitės tyrimo fragmentas
Šį kartą visą mėnesį jis sklido ribinių būsenų žemėlapio pavidalu: šokio tyrinėjimo platformos „Bitės“ internetinėje svetainėje paspaudus ant šio tyrimo, patenkame į atskirą pasaulį, kuris fragmentiškas, trūkinėjantis, tačiau supažindinantis mus su vis kitokiomis ribinėmis būsenomis ir šių būsenų išraiškos formomis. Tai – tarsi tam tikras koliažas: vienas ar kitas būsenas šiame žemėlapyje galime atrasti garso įrašų, asociatyvių paveikslėlių, nuotraukų, vaizdo formatais, o kartais tiesiog tekstiniu pavidalu.
Keturios kūrėjos į tyrimą atnešė ir keturias skirtingas perspektyvas: kiekvieną iš kategorijų papildydavo fragmentais iš savo asmeninių patirčių. Nors patirtys buvo labai skirtingos, kūrėjos pabandė atrasti jungčių: kas yra bendro, jas visas vienijančio?
„Tarpinės būties“ žemėlapis-koliažas turi atskiras kategorijas: „liminali būsena“, „liminalus kūnas“, „ribos, slenkstis, paraštės, nulinė būsena“, „instrukcijos, kaip pasiekti savo liminalų kūną“, „liminalumo profilis, būsenos, kūnas“. Tam tikra prasme tai – meditacija, terapija ir savotiškas apsivalymas: pildant kategorijas, būsenas išreiškiant vienu ar kitu būdu, kūrėjas vienijo jausmas, jog su šia būsena jau atsisveikino, arba asmeninė patirtis besitransformuodama į kūrinį, simboliškai atitolo, išsisprendė.
Šis tyrimas bene labiausiai aktualizavo ir dabartinius visuomenės potyrius – nesibaigianti pandeminė situacija dažnai priverčia išgyventi ribines būsenas ar pajusti jas kur kas sąmoningiau ir aštriau. Todėl žvelgiant į tolimesnes tyrimo perspektyvas, šis darbas galėtų tapti tam tikra ribinių būsenų refleksija, tampriai susijusi su karantino tema.
Šis vizualus fragmentiškas „Tarpinės būties“ pasaulis kursto vaizduotę, norėtųsi, kad jis būtų ištransliuotas plačiau. Tai yra sėkminga pirmojo etapo dalis, kuri toliau galėtų būti plėtojama performanso / judesio renginių serija. Atskiros kategorijos galėtų tapti atskiromis performanso serijomis arba kiekviena iš šių temų virsti į atskirus kūrinius, lygiai kaip ir žemėlapyje, pasitelkiant skirtingas formas ir medijas.
Kita vertus, atrodo, jog trūksta visai nedaug, kad tyrimas galėtų toliau sėkmingai plėtotis ir internetinėje erdvėje: keturių kūrėjų pokalbis galėtų prasitęsti, pavyzdžiui, puslapį papildant kas savaitę. Toks įtrauklus eksperimentas galėtų tapti bendru kūrėjų ribinių būsenų dienoraščiu, ir, kas žino, galbūt jo pagrindu kas kuris laikas šios būsenos transformuotųsi į judesio performansus.
Daugiau apie bitės’20 tyrimus – čia.