Judesys ateina iš vidaus

* Tekstas yra ciklo apie choreografų ir šokėjų darbą su neįgaliųjų bendruomenėmis dalis.

Iš Kauno kilusi, įvairiuose Lietuvos miestuose kurianti šiuolaikinio šokio šokėja, choreografė, pedagogė, šokio trupės „ULNA“ įkūrėja Indrė Puišytė karantino laiką paskyrė šokio jausmo perdavimui tiems, kurie šokio nėra matę. Darbas su neregiais ir silpnaregiais projekte „Nematomi šokiai“ ypač sujautrino mintį, kad judesys nėra vien technika – jo kelias prasideda mūsų viduje, mūsų emocinėse inspiracijose ir autentiškuose kūnuose. Ir čia svarbiausia – ne estetika, o laisvė. Reikia pamatyti, kaip Indrė šūkteli: „Tu gali šokti! Kaip tu gali negalėt?“, kad pajustum, kiek daug jos nuostatose tikėjimo žmogumi ir jo galimybėmis. Šalia to – noras įkvėpti kitus kurti sau ir dėl savęs, judėti individualiu būdu ir nuosava trajektorija. Ne kad rodytum, o kad paprasčiausiai būtų gera būti.


Indrė Puišytė. Nuotraukos: Arvydas Čiukšys/„Kaunas pilnas kultūros“

Menininkų, dirbančių su neįgaliaisiais, pirmiausia klausiu apie jų žodyną: kaip Tu vadini negalią?

Visą laiką kalbėdama jaučiu, kad pagalvoju, kaip teisingai pasakyti. Kol kas vadinu negalia, tačiau suprantu ją plačiau:  kažko negalime mes visi, vieni negali suvaldyti pykčio protrūkių,  kiti negali kažko kito. Kalba eina apie tai, ko vienas žmogus neturi tiek, kiek kitas, tačiau kitas neturi kažko trečio… Vis dėlto supratau, kad mes tiesiog bijome paties žodžio, nes jame iš karto perskaitome atstūmimą, žmogaus atitolinimą. Tačiau diskomfortą kitam žmogui dažniau sukelia ne pats žodis „negalia“, o mūsų baimė jį ištarti. Viena neregė, su kuria dirbu, yra sakiusi: „Gerai matantys žmonės, kai pasakau, kad visiškai nematau, pradeda reikšti užuojautą. Tai taip erzina! Aš nematau, ir man viskas yra OK, esu įpratusi taip gyventi.“

Kaip sumanei dirbti su neregiais per šokį? Ar prie to kokiu nors būdu prisidėjo karantinas?

Mintis dirbti su neįgaliaisiais mezgėsi pirmojo karantino metu, jau tuomet festivaliui  „Sirenos“ ruošėme projektą. Vėliau pamačiau kvietimą į karantino laikotarpiui skirtą Kauno menininkų namų rezidenciją – jie norėjo įtraukti socialiai labiausiai atskirtas grupes. Pradėjau galvoti apie visus neįgaliuosius. Suvokiau, kad turbūt labiausiai atskirti yra neregiai. Kadangi pati dirbu su šokiu, su judesiu ir kūno pajautimu, įsisąmoninau, kad tie žmonės apskritai nėra apčiuopę, kas yra šokis, jeigu patys nėra to pabandę. Nuėjęs į teatrą galbūt dar gali pajausti kažkokį kūnų šmėžavimą, muziką, tarsi bandyti įsivaizduoti, kas yra šokis; tačiau karantino laikas tam galimybių nepalieka. Kitokią negalią turintys žmonės gali šokį matyti – kad ir per ekranus.

Per tai išsigrynino mintis, kad šiuo etapu aš, kaip šokio atstovė, daugiausia galiu duoti jiems. Supratau, kad noriu juos įtraukti, leisti jiems pajusti ir suprasti, kas yra šokis. Aišku, per tai ateina ir visi kiti psichologiniai, fiziniai potyriai, kurie natūraliai keičia gyvenimus; juk savyje šokis turi labai daug galios. Norėjau, kad tai būtų ne tik informacinis dalykas, bet ir jų gyvenimo kokybės gerinimas. Tiesa, buvo labai baisu, – iki tol su neregiais neturėjau nieko bendro. Viskas buvo visiškai nauja, bet labai užkabino. Nebenoriu paleisti. Tikiu, kad su jais keliausime ilgai, plėsdami savo žmonių ratą ir mastą.

Pati akcentuoji tai, kad šiuo laiku nieko negalime patirti gyvai. Kaip manai, jei būtum turėjusi galimybę dirbti gyvai, kuo kitoks būtų buvęs procesas, ypač turint omeny neregių neužtikrintumą, kas yra šokis? Ar buvimas šalia, galbūt prisilietimas galėjo pakeisti procesą, padrąsinti?

Rašydama paraišką rezidencijai, galvojau, kad mes susitiksime, buvau nusimačiusi, kokius principus galėsiu naudoti. Mąsčiau apie kontaktinę improvizaciją, apie galimybę savo kūnu jiems leisti pajusti, kas yra šokis, apie šokimą kartu; taip pat apie žemės techniką, kuri labai padeda apskritai suprasti savo kūną. Žodžiu, turėjau viziją. Tačiau galiausiai liko tik verbalinė prieiga – viską turėjome daryti per žodį, per pojūtį.

Ilgainiui supratau, kad būtent tokiu būdu – kai aš esu toli ir tik kalbėdama jiems keliu įvaizdžius, o keliauja jie patys – būtent taip jie geriausiai gali pažinti savo kūną, savo individualumą. Juk aš būčiau jiems primetusi savo judesį. Ir jeigu jie būtų ėmę judesį nuo manęs, jie būtų perėmę mano būdą judėti, ir galbūt tik tada būtų pradėję ieškoti savasties. O dabar jie keliavo kiekvienas individualiai, konkrečiai su savo kūnais. Šiandien manau, kad taip ir buvo geriausia: gal kad žinau save, tikrai būčiau ir ėjus, ir pataisius, ir parodžius…

Dabar mes jau labai laukiame, kada galėsime susitikti gyvai, bent jau lauke. O jei tolimoje ateityje galėsime išmėginti kontaktinę improvizaciją, į ją jie ateis jau su kita kokybe, turėdami savo pojūtį, savo judesį.

Kaip keitėsi Tavo žvilgsnis į žmones su negalia?  Kitaip tariant, kokie buvo lūkesčiai ir kaip jie kito darbo metu? Ar reikėjo juos sumažinti, o gal kaip tik – padidinti?

Susimažinau! Visą laiką lūkesčius užsikeliu aukščiau, kad siekiamybė būtų didesnė. Pirmiausia nuvažiavau į Vilnių, į LAS respublikinį centrą, susitikau su jo meno vadove Lina Puodžiūniene, daug kalbėjomės. Ji išklausinėjo, ką planuoju, ir sakė „ne ne ne, per mėnesį tiek visko nespėsi“. Tad teko susimažinti: buvau suplanavusi net ir susitikimą su publika, tarsi kūrybinį susijungimą, kad galėtume su tuo, ką darome, išeiti į diskusiją su visuomene.

Tačiau jiems viskas buvo visiškai nauja, jie patys savimi nepasitikėjo, ką jau kalbėti apie rodymą publikai. Pirmiausia jiems reikėjo įveikti savo pačių barjerą, susipažinti su savo kūnu. Tik tada galėjome palaipsniui pradėti judėti link šokio. Dabar mes dirbame apie pusę metų. Šiandien jie jau ir improvizuoja, po truputį pradedame eiti link kūrybos, kad jie mokytųsi, kaip judesiu galima reikšti savo emocijas. Nes dažniausiai jie vis tiek atsispiria nuo mano duotų užduočių. O aš dabar jau noriu, kad jie pradėtų eiti nuo savęs. Ateiti iki šio taško prireikė pusės metų nuolatinio darbo – kiekvieną savaitę tinkamės po kelis kartus.

Vis dėlto aš jiems iš karto pasakiau, kad mano siekiamybė bus vis tiek kažkur truputėlį išplatinti tai, ką darome. Ir į šiuo metu planuojamą kitą projektą kai kurie iš jų jau nori įsitraukti, išeiti į viešumą. Viena dalyvė Laura, apskritai nematanti, sakė: „Jeigu būtumėte pasiūliusi pačioje pradžioje, būčiau nesutikusi. O dabar man pačiai įdomu, jaučiuosi drąsiau.“ Čia – turbūt geriausias atsakymas, kad procesai vyksta, tik jiems reikia laiko.

Kaip atrodė Tavo kelionė link supratimo, ką gali jų kūnai, ko ne? Ir apskritai, kokios laikaisi pozicijos – ar pritari, kad šokti gali visi?

Pradžioje aš analizavausi, ir bendraudama, ir skirdama tam tikras užduotis, kas jiems yra sudėtinga, ko labiausiai reikia, galbūt kažką skauda. Stengiausi neišgąsdinti, užtikrinti saugią aplinką, – kitaip jie su tavimi nebus ir neatsivers. Labai atsargiai pirmiausia pažinau jų kūnus. Pavyzdžiui, pečių liniją: jie daro labai mažai atskirų galvos judesių, jų pečiai visada sukasi kartu su galva. Jie yra įpratę taip judėti.

Susipažinusi su kūnų, judesių ypatumais, palaipsniui vedžiau į tai, ką jų kūnai gali. Nes kiekvienas kūnas gali, tik kiekvienam kūnui reikia skirtingo laiko kiekio, skirtingo priėjimo. Jie supranta, kad profesionalais netaps, bet jie gali šokti ir tuo mėgautis. Šito apskritai visiems žmonėms labai trūksta. Kiek su suaugusiaisiais yra tekę dirbti, dažnas atėjęs bijo: „Ai, aš nežinau, ar čia taip galiu.“ Gali! Kaip tu gali negalėt?

Mes, šiuolaikistai, taip ir sakome – šokti gali kiekvienas. Tiktai vieni gali šokti profesionaliai, scenoje, kiti – savo malonumui. Šokis pirmiausia atpalaiduoja, leidžia pajusti, suprasti, suvokti savo kūną. Tada gyvenime visiškai kitaip su savo kūnu elgiesi. Tu tiesiog jį pajunti – elementariai, eidamas  žole: kitas eina ir nieko nejaučia, o jeigu eidamas pajusi, kaip iš tikrųjų tavo energija eina nuo žemės, kad tu stovi ant savo pėdų, ant pėdos taškų… Šokis visų pirma eina per dvasinį potyrį, per suvokimą ir supratimą. Tik tada ateina techniniai dalykai.

Man patinka, kaip Tu atsakinėji į mano klausimus man dar jų neuždavus. Norėjau sakyti, kad dirbant su negalios žmonėmis akcentas turbūt perkeliamas iš šokio kaip judesio estetikos į šokį kaip ryšį su savo kūnu.

Taip, pirmiausia yra ryšys su kūnu, ir tik tada pereini į estetiką. Nes be ryšio su kūnu estetikos neišgausi. Arba išgausi tuos, kaip sakau, amerikietiškus sportinius tarsi šokius, kur kojas mėto… Neva šoka, bet iš tikrųjų ten šokio nėra: šokis turi ateiti. Kaip kažkada sakė lenkų choreografė Anna Maria Krysiak – „turite negalvoti, kaip judėti; turite jausti, kas jus išjudina“. Kai pajaučiame, kas mus išjudina, ateina visai kitos kokybės judesys. Kartais galbūt ne pernelyg techniškas, nes tikrai aukštos technikos žmonių yra labai nedaug. Bet tas mažiau techniškas iš vidaus einantis judesys gali atrodyti daug stipriau, daug įdomiau ir daug labiau paveikti žiūrovą, negu kojų švaistymas ir trisdešimt sukinių.

Kai neregintys žmonės klausia, ar tai, ką jie daro, jau yra šokis, ką atsakai? Ar šokis yra visada, kai mes judame?

Taip, iš tiesų šiandien gali ateiti į sceną, pakelti ranką ir išeiti, ir čia jau yra šiuolaikinis šokis. Bet vėlgi, svarbu, kokia šokio pakraipa. Dirbdama su neregiais ir silpnaregiais, užfiksavau momentą, kaip peržengėme į kitą etapą – nuo pažinties su savo kūnu, nuo tam tikrų būdų, kaip galime judėti, pajutimo – į patį šokį. Jeigu prieš tai darėme tam tikrus elementus, vykdėme užduotis, tai pamačiusi, kad jie jau atsipalaidavo ir patys pradėjo judėti, paleisdami savo mintis, mąstymą, ką, kur, kaip reikia daryti, paleisdami save, jau pati jiems įvardinau: „Jūs šokate, jūs jau pradėjote šokti!“ Visa tai ateina natūraliai – staiga pajunti, kad tai yra šokis.


Akimirka iš užsiėmimo

Kuo skiriasi matančiųjų ir neregių erdvės suvokimas, vaizduotė?

Jie iš karto labai pasineria į tai, ką daro, atitrūksta, įsiklauso, geba greičiau persikelti į kitą dimensiją. Iš čia, kur esu, į ten, ir iš ten sugrįžti. Nuo pat pirmų užsiėmimų jie sakydavo „mes išėjome į kitą erdvę“. Gal dėl to, kad jie į viską eina per garsą, gyvena su garsu, net atstumą įvertina pagal garsą. Jiems labai svarbus ir mano balsas, ir muzikinis fonas – per tai prasideda jų kelionė.

Paprastai dirbant su žmonėmis, kai paprašai užsimerkti, kad galėtų išeiti, vis tiek atsiranda tam tikrų trikdžių, kada žmonės blokuoja save, prasimerkia, pažiūri, ką daro kiti. Yra tokių niuansų, kada regėjimas padaro tarsi meškos paslaugą tada, kada reikėtų atsipalaiduoti ir paleisti save. Yra tas nepasitikėjimas savimi; kai gali prasimerkti, tarsi pasitikrini, bet drauge ir atitrūksti nuo iškeliavimo į kitą erdvę.

O kaip apibūdintum kūno plastikos skirtumus?

Labai sukaustyta viršutinė dalis, beveik nėra galvos judesių. Kojos irgi labai stabilios. Įsivaizduokime, lyg būtume įrėminti, lyg visas kūnas būtų tarsi vientisa struktūra, kuri nori taip vientisai ir judėti. Dėl to jiems sunkiau išskirstyti judesius. Mano užduotis – išlaisvinti ir atskirti atskiras kūno dalis. Dabar jau atsirado ir galvos judesiai, viskas ėmė judėti. Tik pati pradžia buvo sunki, reikėjo įdėti darbo ir man, ir jiems patiems.

Galvoju apie tai, kad apskritai turbūt neregiams kyla iššūkių dėl erdvės – kad tavo kūnas užima erdvę, kad tu legaliai gali tą erdvę užimti ir ja naudotis. Galbūt pastebėjai, kaip šokis transformuoja suvokimą, kad jie turi teisę, pavyzdžiui, į platų judesį?

Taip, jie išties apriboja savo erdvę. Jeigu jie atsistojo, jie ten ir stovės. Kiekvieno individualios ribos, pas kažką šaldytuvas, pas kažką spinta, bet jeigu aš nepasakysiu, kad galite pasisukti, apsisukti apie save, kad galite žengti porą žingsnių, tai jie to ir nedarys.

Tarp kitko, apie judėjimą erdvėje pradėjome kalbėti gal tik prieš pusantro mėnesio. Nuo paprasto vaikščiojimo, bandydami prijungti judesį. Pradžioje buvo tikrai sunku. Nes iš tikrųjų jie toje erdvėje tarsi uždaryti, lyg užblokuoti. Ir jiems išėjimas į erdvę reikalauja pastangų: galvoju, gal tai yra savisauga? Juk jie visą laiką visur laikosi atstumų, šiuo atveju išeiti į erdvę – tarsi eiti per save, nugalėti baimę. Pagalvokime, jei patys einame užsimerkę, juk iškart pajuntame erdvės baimę.

Jiems apskritai sunkiau sukoordinuoti skirtingus dalykus. Tarkim, mes esame įpratę, kad einame, galime ir matyti, ir galvoti, ir dar kažkuo eidami užsiimti. O jie koncentruojasi į tai, kaip teisingai nueiti. Pagalvokime apie šokį: jiems reikia paleisti savo kūną, laisvai judėti erdvėje ir dar su kūnu kažką daryti – čia yra per daug užduočių viename.


Akimirka iš užsiėmimo

Galbūt pastebėjai, ar auga ne tik jų pasitikėjimas erdvės užėmimu ir savo kūno judesiu, bet apskritai savimi kaip asmenybe? Ar šokis juos keičia? veikia transformuojančiai?

Aišku! Kiekviename iš mūsų yra dalis, kuria nepasitikime, ir mums atrodo – ne, aš negaliu. Ir staiga supranti, kad gali, ir kad gali tuo pačiu dalyku mėgautis, gauti žinių. Natūraliai kyla savivertė. Visa tai matau ir juose, jie iš tiesų pamažu išsilaisvina. Paveikti šokio, jie automatiškai labiau atsiveria aplinkai: atidarę vieną uždarytą dėžutę, staiga pajunta, kad gali daugiau, kad gali gyventi kitoje kokybėje. Stipriausias momentas – tai, kad jie nugali save. Visiems iš pat pradžių buvo labai sunku. Prisijungė nedrąsiai, nes nežinojo, kas jų laukia. Ir kai išbandė, kai atrado, suprato, kad yra vau, faina. Šiandien jau jaučiu jų laisvumą.

O ar teko užčiuopti momentų, kai supratai, kad jie iš tikro mėgaujasi?

Oi, labai daug. Šiaip tai pastoviai! Kiekvieno susitikimo metu pereiname per skirtingus etapus. Tose dalyse, kuriose įeiname į laisvesnę improvizaciją, kur aš tik nubrėžiu gaires, o jie gali plaukioti savo fantazijoje ir savo kūne, matau, kaip stipriai jie atsipalaiduoja. Ir kai paskui reflektuojame, jie visąlaik pabrėžia savo atsipalaidavimą, pagerėjusią nuotaiką, kuri dažnai trunka net keletą dienų. Jie visada labai laukia susitikimų, visų pirma – dėl bendravimo, bendrystės, ir, žinoma, dėl judėjimo: juk judesys kelia endorfinus, tad net ir chemiškai kūnas taip sudėtas, kad mums judant sukelia laimės hormonus.

Kaip šis darbas keičia Tavo pačios santykį su savo kūnu, vaizduote, šokiu kaip menu apskritai?

Visų pirma iš jų gaunu labai daug pozityvo, geros energijos: jie visą laiką šypsosi, visko nori, viską daro. Kaip iš tikrųjų jie džiaugiasi gyvenimu! Iš jų mokausi džiaugtis kiekviena akimirka, kiekviena duota galimybe. Galbūt stipriausią poveikį pajutau per psichologiją, vidinius dalykus, savęs išlaisvinimą. Mano pačios gyvenimo kokybė tarsi pradėjo gerėti, ėmiau paprasčiau žiūrėti į dalykus, kurie neverti mano nervinių ląstelių.

Kalbant apie kūną, jaučiu, kad atsiranda kažkokia kitokia kokybė, kažkoks lengvumas. Anksčiau gal labiau dirbau su kūno technika, o dabar einu per patį pajautimą, per tai, kas išjudina, iš kur tai ateina. Labai svarbus tapo emocinis atsivėrimas, kitoks požiūris, judesio laisvumas. Atsivėrė naujas požiūrio kampas į pačią šokio kūrybą.

— —

Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau