„Džiaugiausi galėdamas atvykti į šventinį vakarą, tačiau buvau visiškai tikras, kad užsienietis antrą kartą tokio apdovanojimo negaus – juk Lietuvoje pilna jo vertų puikių šokėjų“ – tokiais įspūdžiais po šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimo dalinosi šešis metus Lietuvoje kuriantis šokėjas Niels Claes. Nuo 2015-ųjų šokęs į Kauno šokio teatre „Aura“, po poros metų jis išvyko į „Šeiko šokio teatrą“ Klaipėdoje, kur dirba iki šiol. Ir ne vien kaip atlikėjas – šiandien N. Claes kalba apie poreikį pačiam statyti spektaklius bei apie asmeninę šokio kalbą, kuriai atrasti prireikė ir laiko, ir ne visada malonių patirčių.
Kol kas šokėjas ketina tęsti karjerą Lietuvoje – šiuo metu pristato asmenine patirtimi paremtą ir patyčias nagrinėjantį spektaklį „Paženklintas“. Įkvėptas sėkmingos spektaklio „Aside“ praktikos, naują kūrinį N. Claes ketina vežti į mokyklas, o po spektaklių su moksleiviais rengti diskusijas, prie kurių prisijungs profesionali psichologė.
Tad šįkart su kūrėju kalbamės ne tik apie jo gyvenimą Lietuvoje ir netikėtą apdovanojimą, bet ir apie tai, kokią įtaką šokis gali turėti jaunų žmonių pasaulėžiūrai.
Ištrauka iš projekto „Šokis plius miestas“
Esi gimęs Belgijoje, tačiau senokai iš jos išvykai. Ar ši šalis tau vis dar svarbi?
Ne ir niekada nebuvo. Matau prasmę išlaikyti ryšį su savo šaknimis, tačiau, priešingai nei daugybė belgų, nesu nacionalistinių pažiūrų. Belgijos istorija nėra tokia turtinga kaip Lietuvos, iš tiesų didelės jos dalies net nenoriu prisiminti – tai buvo kruvinas kolonializmas, kuriuo nesididžiuoju.
Visada palaikysiu ryšį su Belgija, kur gyvena mano mylima šeima. Nepaisant to, mano vaikystė toje šalyje buvo labai sunki ir aš visuomet norėjau išvykti.
Lietuvoje jautiesi geriau?
Į Lietuvą atvykau prieš šešis metus šokti „Auroje“. Kaunas tuo metu buvo ne itin draugiškas užsieniečiams ir man priminė dešimto dešimtmečio Belgiją. Tačiau taip buvo prieš ketverius metus, kai palikau miestą – šiandien ten užsukęs jaučiuosi visiškai kitaip. Dabar „Auroje“ šokantys užsieniečiai pasakoja patiriantys visai kitas nuotaikas, nei patyrėme mes. Regis, per keletą metų miestas stipriai pasikeitė.
Lygiai taip pat nutiko su šokio bendruomene, kurios atvykęs beveik nejutau, o šiandien ji be galo stipri ir pasikeitusi. Skirtingų trupių nariai bendrauja tarpusavyje, eina į kolegų premjeras, sveikina, švenčia. Labai džiaugiuosi tapęs tokio pasikeitimų laikotarpio dalimi.
Tai Lietuvoje mane labiausiai ir džiugina – jaučiuosi nuoširdžiai priklausąs bendruomenei. Galbūt skamba neįprastai – žinau, kad lietuviai kartais vadinami šiurkščiais žmonėmis, tačiau manau, kad tai nėra tautos bruožas – šiurkščių žmonių pasitaiko visur. Lyginant su Belgija, Nyderlandais, Vokietija, Lietuvos gyventojai kur kas mažiau apsimetinėja socialiais: jei tokie atrodo, vadinasi, tokie yra. Panašiai jaučiausi Lenkijoje, kur patekti į žmonių ratą būdavo nelengva, tačiau vos tai nutikdavo, pasijusdavau atsidūręs tikroje bendruomenėje, o ne vien užsidėjęs integracijos varnelę. Tai būdinga ir Pietų bei Šiaurės Europos šalims, tik ne Vakarams.
Repeticijų akimirka su Šeiko šokio teatru. Bastian Hess nuotr.
Per šešis Lietuvoje praleistus metus jau du kartus buvai apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip metų šokėjas. Koks jausmas gauti tą patį apdovanojimą antrą kartą?
Šįkart man tai reiškė labai daug. Ne todėl, kad pirmą kartą buvo nereikšminga – tiesiog pastaruosius dvejus metus nepaprastai sunkiai dirbau, tad gauti įvertinimą buvo išskirtinai svarbu.
Prieš atvykdamas į Lietuvą šokau didelėse trupėse, pripažintų choreografų spektakliuose – buvau karjeros viršūnėje, visuomet laikiau save puikiu šokėju. Tačiau vienu metu pasijutau esąs gilioje duobėje, nežinojau, ką daryti, jaučiausi iššvaistęs karjerą. Patyriau psichikos lūžį, dėl kurio turėjau trumpam atsitraukti nuo šiuolaikinio šokio, tad pradėjau dirbti kruiziniame laive. Po to atvykau šokti į Lietuvą, kur supratau, kad nebegaliu judėti kaip anksčiau, ir net nerandu būdo prie to priartėti. Visgi 2019-aisiais, praėjus dvejiems metams nuo atvykimo į Klaipėdą, tvirtai pasiryžau surasti savo kelią, kuriuo galėčiau grįžti į savo „priešlūžinį“ lygį. Žinoma, dabar esu vyresnis ir kūnas dalies dalykų nebegali atlikti. Tačiau pradėjęs ieškoti asmeninių būdų susitvarkyti su savo kūnu, pagaliau jaučiu, kad šoku kur kas geriau nei anksčiau.
Todėl šiemetinis apdovanojimas man buvo labai svarbus – jis patvirtino, kad mano pastangos sulaukė atgarsio visuomenėje.
Galbūt klausimas nuskambės banaliai, tačiau klausant pasidarė įdomu, kas Tau pačiam svarbiau, kai atlieki spektaklį – gerai jaustis ar nusiųsti publikai konkrečią žinutę?
Jei spektaklyje esu šokėjas – svarbiausia gerai jaustis. Jei esu ir choreografas – tuomet žinutė publikai. Manau, tai yra kūrinio autoriaus, o ne atlikėjo interesas. Statydamas spektaklį, apie publiką galvoju daugiau nei šokdamas. Žinoma, šokdamas stengiuosi perduoti choreografo žinutę, tačiau man ne taip svarbu, ar ji paveiki – pirmiausia rūpinuosi tuo, kad gerai jausčiausi ir kokybiškai atlikčiau savo darbą.
Tiesa, pastaruoju metu išmokau net ir kurdamas choreografiją pernelyg nesikoncentruoti į publikos poreikius. Žinau, kad nemaža publikos dalis kompleksiškesnius, metaforiškus darbus vertina labiau nei grynai estetiškus. O aš myliu estetiką. Praturtinu ją sluoksniais, tačiau noriu inspiruoti žiūrovų emocijas ir mąstymą ne vien gilių analizių reikalaujančia choreografija. Man patinka toks stilius, tad kodėl turėčiau jo atsisakyti? Suprantama, jį plėtojant ir tobulinant reikia daug dirbti – esu jaunas, nuolat klystu, tad turiu mokytis.
Sunku patikėti, kad scenos meno kūrėjui publikos nuomonė gali būti nesvarbi.
Ji nėra nesvarbi – pradėkime nuo to, kad būtent žiūrovai yra mūsų darbdaviai, sumokantys valstybinio finansavimo ar bilietų pirkimo pavidalu. Tiesiog manau, kad pirmiausia reikia atrasti savo braižą (aš savąjį atradau ir, nors jis patinka ne visiems, negaliu savęs pakeisti – tą žinau nuo penkiolikos metų) ir jį tobulinti. O tada galima išsikelti tikslą paveikti savo tikslinę auditoriją ir suprasti bei jausti atsakomybę už daromą poveikį.
Beje, pastebėjau, kad geriausiai mane supranta paauglių auditorija. Tai nestebina, nes mano paties pomėgiai, pavyzdžiui, populiarioji kultūra, sutampa su šios amžiaus grupės interesais. Panašu, kad natūraliai renkuosi kūrybos temas ir estetiką, dėl kurių spektakliuose būtent paaugliai atranda sau atpažįstamus ženklus.
Kai tarėmės dėl interviu, minėjai, kad Tau šokis įdomus ir kaip jaunų žmonių socialinės edukacijos priemonė. Ar gali patikslinti, ką vadini socialine edukacija?
Pirmiausia tai pokalbiai temomis, kuriomis žmonės paprastai renkasi patylėti arba tiesiog nenumano, kaip svarbu apie jas kalbėti. Pavyzdžiui, depresija, nerimas, priklausomybės, vienatvė. Nepaisant to, kad vis daugiau žmonių pripažįsta tai patiriantys, nedaugelis atvirai kalba apie priežastis, dažnai glūdinčias žeminančiose istorijose. Taip pat daug žmonių vis dar jaučia poreikį atsiprašinėti už tai, kad savo problemomis kelia nepatogumus aplinkiniams, vietoj to, kad tiesiog priimtų tai kaip savo dalį, kurios neprivalu nuolat teisinti.
Kai mano ir Gintarės Marijos Ščavinskaitės spektaklį „Aside“ rodėme paaugliams Lietuvos miestų ir miestelių mokyklose, daug žiūrovų likdavo diskusijoje apie tai, ką reiškia būti atstumtuoju, ir kitas spektaklyje keliamas problemas. Neabejoju, kad jaunuoliai pasijuto esą dalimi to, kas vyko scenoje, tačiau kasdienybėje neturėjo progų apie tai kalbėti. Mes tokią progą pasiūlėme.
Akimirka iš spektaklio „Aside“, Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
Lietuvoje pastaraisiais metais nemažai kalbėta apie spektaklių jaunai auditorijai pobūdį ir edukacinė funkcija neretai apibūdinta kaip vengtina. Ar pačiam nebaisu tapti pamokslautoju?
Ne, nes kurdamas nebaksnoju pirštu ir neaiškinu, kas yra blogai. Noriu parodyti, kokias pasekmes ir kokį efektą aplinkiniams gali turėti atitinkamas elgesys. Šokio spektaklyje tas pasekmes galima vizualizuoti, o vaizdas neretai paveikia labiau nei žodinės paskaitos.
Be to, gastroliuojančių šokėjų statusas ypatingas – mes atvykstame, pasiūlome jaunuoliams naują perspektyvą ir išvažiuojame, palikę juos savarankiškai permąstyti šį susitikimą. Nesame nei jų tėvai, nei mokytojai, tad mums lengviau sudominti ir patraukti moksleivius savo idėjomis.
Ištrauka iš spektaklio „Paženklintas“, Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
Įdomu, kad būdamas estetiško šokio šalininkas, taip ryškiai jauti edukacinę šio meno galią.
Šokis iš prigimties jungia žmones. Žmonija šoka nuo seniausių ritualų laikų, beveik kiekvienas yra šokęs ir žino, ką tai reiškia. Todėl matydami tokią raišką scenoje žiūrovai gali nesunkiai susitapatinti. Šokėjai tai puikiai jaučia, tad greta meninės veiklos daugybė organizacijų rengia projektus bendruomenėms, padedančius pritraukti naują publiką ar pasiekti gilesnį santykį su jau turima.
Žinoma, bendruomenės būrimas svarbus ne tik publikos traukos atžvilgiu. Štai nuo pirmojo karantino vedu nuotolinius užsiėmimus senjorams. Vyresniems žmonėms naudingi ir paprasti pratimai, tačiau jei į treniruotę integruojame meninę raišką, tuomet greta iššūkio kūnui stimuliuojama ir smegenų veikla. Toks šokis ne tik gerina savijautą – jis augina asmenybę ir grąžina mus prie šaknų, prie to, ką reiškia būti žmogumi.
— —
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
