Mėlyni klajokliai

Šokio teatro AIROS projekto kūnams ALKIS patirtyje susijungia daug asmeniškumų: tai pirmas gyvas spektaklis po ilgo karantino, tai kinematografiška lokacija – Dūmų fabrikas, tai miškų geografija pakeliui į Naująją Vilnią, tai vakaro prieblanda ir kažkoks tarkovskiškas ėjimas bėgiais, ieškant vietos. Tai ir žinojimas, kaip ilgai šiam projektui teko laukti, kol pagaliau gavo susiliesti su žiūrovu. Justi daug dėmenų, kurie nori nenori jungiasi prie spektaklio ir tampa jo dalimi. Galvoju, kad reikia legalizuoti šitą jungimąsi: tuomet prie jo dar prisidėtų žmonių kaip tokių ilgesys ir natūralus jų kūnų geismas – kūnų kaip šilumos, kaip buvimo greta. Galbūt todėl choreografės Airos Naginevičiūtės režisuotas ALKIS, žiūrovus apgyvendinantis skaidraus plastiko cilindruose, alkį ir geismą ne reprezentuoja, bet sužadina – tai mes, žiūrovai, čia esame pagrindiniai geidžiantieji, tai mūsų alkis čia suaktyvėja labiausiai.


Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Žiūrovų uždarymas po vieną ir po du suveikia ne kaip karantininio režimo sprendimas, bet kaip pati patirties kvintesencija: tik būdami už sienelės mes galime taip drąsiai prisileisti šokėjų kūnus, nes nesame pažeidžiami. Saugios vietos būklė tampa ir svarbiausiu estetinio kankinimo įrankiu: čia viskas – jie ir jos, gyvenimas ir mirtis, kūnai ir troškimai – yra mums nepasiekiama. Tačiau būtent dėl to taip ryšku ir aitru. Kūrėjai deklaruoja spektaklį kaip komentarą karantininei būsenai, tačiau, mano supratimu, projektas peržengia laikinumo ribas ir turi universalumo ženklų: buvimas anapus, laikymasis atokiai nuo pasaulio, ne-su-si-lie-ti-mas yra bendra šių laikų ir ateities kartų tema.

Knygoje „Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia“ Gilles’is  Deleuze’as  ir  Felixas  Guattari, kurių teorijomis remiasi spektaklio kūrėjai (dramaturgė Silvija Čižaitė-Rudokienė), rašo: kelio pradžioje „esama rasių, klasių, kontinentų, tautų, karalysčių, valstybių, ten sutiksime Žaną D’Ark, Didijį Mongolą, Liuterį ir actekų gyvatę“, o kelio pabaigoje „tėra tėvelis, mamytė ir aš“ (Deleuze, Guattari 2004:111). Spektaklio metu kamuoja būtent šis jausmas – kad už sienos kaupiasi rasės, kontinentai ir karalystės, žanos, mongolai ir actekai, o čia, už sienelės, kelio pabaigoje, o gal pradžioje, inkubatoriuje, esame mes. Ir mus, kaip Olgos Tokarczuk „Bėgūnuose“ aprašytus gyvius ir kūnų dalis, laikomus stiklo taroje, amžinybės skysčiuose, galima tik apžiūrėti. Tą jie ir daro: į mus žiūri, mus tyrinėja, mus turi omeny. Mes jų kely. Bet kas tie jie?

Kiekvienas žiūrovas patiria skirtingus juos. Ir kalbėti daugiausiai galiu apie tuos, kuriuos sutikau prie savo inkubatoriaus, kuriuos mačiau iš arti. Mano ALKIS susitelkė šokėjų Gretos Grinevičiūtės, Agnietės Lisičnikaitės ir Gyčio Ivanausko choreografiniuose kūnuose. Tačiau šalia, tolesniuose žemynuose, telkėsi ir Ugnės Kavaliauskaitės, Godos Laurinavičiūtės, Pauliaus Prievelio, Gedimino Rimeikos kūnai.

Spektaklyje labai ryškus choreografei Airai Naginevičiūtei būdingas gerai argumentuoto, meniniu tikslu įkrauto judesio jausmas: kiekvienas iš šokėjų, gyvenančių atskirą choreografinį gyvenimą ir tik retkarčiais susijungiančių į masinę patirtį, turi aiškią perspektyvą, žino savo buvimo prasmę ir labiau ne ieško, o įkūnija tai, ką jau rado. Todėl jų judesiai – platūs ir ryžtingi, garsūs ir didelių amplitudžių, iš tiesų kuriantys minėtų žanų ir didžiųjų mongolų atmosferą. Jie man – keliautojai, atradėjai ir užkariautojai, sunkiais platforminiais batais be skrupulų einantys per žemę aukštai iškeltomis galvomis ir plačiai atmerktomis akimis. Lauros Darbutaitės kostiumai tik žymi jų mėlynąją rasę, tačiau nesuniveliuoja: kiekvienam kostiumui būdingi savi keliai į alkio kraštą. Kieno nuoga nugara, kam atsiveria krūtys, kam gerai prieinamos šlaunys. O kas – saugus ir gerai įpakuotas, kaip juodas kiaušinis, valgomas pradžioje, lupamas pabaigoje. Lyg jie patys būtų atradę kiaušinio valgymo metodus – pirmiausia suvalgyti, tada nulupti.

Didelę įtaką spektaklio recepcijai turi Dariaus Čiutos garsas: ausinėse girdima besikartojanti pasaulio griuvimo ir jį lydinčių ovacijų seka, vietomis papildoma tyliu ir vos girdimu dieve dieve, suformuoja šokio priėmimo taisykles – tai kažkas tarp grožėjimosi ir siaubo. Kaip griūvantis miestas, kuris, generuodamas nelaimę, drauge yra absoliutaus grožio objektas.

Panašius jausmus kėlė ir prie asmeninio cilindro asmenines mizanscenas atlikę Ivanauskas, Grinevičiūtė ir Lisičkinaitė. Jų meninių figūrų kurtos atmosferos – kardinaliai skirtingos, tačiau veikia taip pat kažkur paribyje tarp grožio, atvirumo ir absoliutaus šalčio, baimės. Vis dėlto svarbiausias akcentas krinta ant žmogiškumo ir atsivėrimo: Gytis apokaliptinės nuojautos veidu, prie sienelės priglaustais delnais ir vaikišku garų formavimu ant stiklo; Agnietė, apimta įniršio ir nuo nemeilės sau negalinti nustoti savęs kamuoti; ir prieš akis apsinuoginusi Greta, kurianti ne tiek geismo ir erotikos, kiek ėjimo artyn ir dėl to nuogyn prisiminimą. Žiūrėdama į šiuos tris menininkus iš arti, svarsčiau, kiek matau juos čia ir dabar, ir kiek matau nebe juos, o visus jų raskolnikovus, blondines, dukras šalia skalbimo mašinų. Šiame spektaklyje yra vietos gausti visoms jų personažų istorijoms vienu metu ir, regis, jie tuo naudojasi.

Mėlynieji klajokliai, per kontinentus naviguojami Viliaus Vilučio keliaujančių šviesų, ALKYJE blaškosi tarytum eroje po mūsų, atskirtųjų, kartos, kartais sueina į būrį ar liniją, kartais apsupa cilindrą, kartais aptinka vienas kitą, kartais aptinka, sakytum, apokalipsę. Jų stiprioji pusė – individualumas, aiški kūno funkcija, ryški ir išsikovota vieta teritorijoje. Jiems užtenka drąsos iš arti žvelgti tau į akis, rodyti savo jausmą ir dirginti tave, uždarytąjį, kad ir tau gimtų jausmas. Geismas. Ar atgimtų viduje tūnantis nuogas, mažas, nesaugus ir jokia plėvele neaptrauktas žmogus.

— —

Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau