Trupės NUEPIKO šokio spektaklis „Perdegimas“ pasirodė prieš pasauliui žengiant į visuotinio karantino režimą. Perdegimo katalizatoriumi spektaklyje galėjai nujausti esant visuomenę, visuotinį ritmą, įsitraukimą į šiuolaikybės turbinos sukimąsi. Šitoje turbinoje sukomės visi: tuo laiku perdegimo jausmas kiekvienam rodėsi pažįstamas, todėl nepaliaujantį pagreitį palaikanti choreografija buvo suprantama ir artima.
Neseniai Lietuvos žiūrovams pristatytas kartu su NUEPIKO Mariaus Paplausko sukurtas šokio filmas „Perdegimas“, mano nuomone, pavadinimą jau yra išaugęs – filmo herojai klaidžioja sąmonės plynėse, kurias norėtųsi vadinti tuo, kas lieka perdegus. Paradoksalu, tačiau iškrausčius šokėjus iš scenos dėžutės į architektūriškai ir gamtiškai išraiškingas realybės erdves, dramaturgiškai buvo persikraustyta ne į išorę, bet į dar gilesnį vidų, kuriame vienintelė visuomenė, veikianti žmogų, yra jo vidaus visuomenė. Šitoje visuomenėje gyvena visos buvusios istorijos su visais jose veikusiais mumis. Ir rungtyniauti čia nebelieka su kuo: svarbiausios ir didžiausios pabaisos gyvena mumyse. Mumyse sninga, mumyse aidi, mumyse požemiai ir galerijos. Kitaip tariant, turbinos nebereikia, mes patys turbina.
Iš choreografijos šokio filme „Perdegimas“ likusi tik iš spektaklio atsinešta inercija ir aplinkos inspiruojami impulsai veikti. Šokėjų Adriano Carlo Bibiano (Marių Paplauską pakeitė Adrianas Carlo Bibiano), Mariaus Pinigio ir Andriaus Stakelės kūnai lyg nebeturi ketinimų, įkvėpimo judėti į priekį: jie labiau reaguoja į prisiminimus arba į erdvės dirgiklius. Tarsi įstrigtų tarp šakų, ridentųsi nuo kalno ne savo valia, bet kalno ir šakų valia. Nes pasitaikė kalnas, nes pasitaikė ant jo šitas kūnas. Dramaturginis piešinys tarsi neturi perspektyvos: nėra aišku, ko jie nori. Ko jie galėtų norėti. Jie tiktai s t e n g i a s i (kai stengiamasi iš įsibėgėjimo, nors nebežinia, dėl ko), mėgina išlikti, bėga ne į kažką, o nuo kažko. Kaip tik ši perspektyvos stoka tampa taiklia aliuzija į aktualijas: šiuo metu mes visi jaučiame, kad nesimato horizonto.
Visuomet kelia klausimų noras tapatinti sąmonės užkaborius ir miško, pogrindžio (lietuvių mėgstami šiluminiai mazgai ir kitokios tamsos ir vamzdynų mekos), rūko vaizdinius, standartiškai iliustruojančius pasiklydimą. Nors šie įvaizdžiai, per amžių amžius apibūdinantys pasimetusias sielas, mūsų kinematografijoje paplitę, tipiški ir, be abejonės, garantuojantys estetiką, iš kitos pusės, galbūt jie per dažnai tiražuojami, kad būtų paveikūs. Kad videomenininkas Marius Paplauskas (spektaklyje „Perdegimas“ dar dalyvavęs kaip šokėjas) mėgsta blaškymąsi tarp lokacijų naudoti kaip vaizdžią kelionę vidine žmogaus geografija, žinome iš ankstesnių atmosferiškai vientisų jo šokio filmų „Tankynė“ ir „Somaholidays“. „Perdegimas“ lokacijų prasme įvairialypiškiausias, tačiau struktūriškai tvarkingas: sėdint kambaryje, keliaujama į vidinę mintį-tarsi-sapną, kuris veda arba į tamsą (pogrindis), arba į šviesą (galerija), arba į klaidžiojimą (laukai / miškai). Nesinorėtų šių lokacijų tapatinti su pragaro-skaistyklos-rojaus sistema, tačiau tam tikra prasme šių archetipinės sielos kelionės principų laikomasi. Gal dėl to drauge yra ir ramu, nes atpažįstama, ir liūdna, nes nuspėjama.
Puikiu filmo suvokimo raktu tampa Andriaus Stakelės kurtas muzikinis takelis: jame girdėti mikrogarsai kuria pasaulio iš vidaus jausmą, lyg klausomasi būtų ne tikrovės, kuri egzistuoja šalia, o jau persikėlus į jos vidų – į pačią sieną, patį medį, dirvožemį, kilimą, kūną. Drauge atrodo, kad kiekvienam garsui atskira sąmonė pripliusuoja savo gyvenimo garsyną – nuosavą nerimą ir nuovargį. Sukūrus pasaulio iš vidaus jausmą, t. y. unikalią infrastruktūrą, netikėtai ir ypatingai suskamba pasaulio iš išorės intertekstas – 1913 m. Almos Gluck įrašas „Carmena“. Visada smogia, kai meno kūrinys sukuria savas taisykles ir, prie jų pripratinęs žiūrovą, staiga įterpia kažką iš įprastos kasdienybės: tada ta kasdienybė savimi pačia suduoda galingą smūgį. Ypač gražu, kad būtent čia akcentuojama meksikiečio Adriano Carlo Bibiano kuriamo veikėjo linija: nori nenori kyla jausmas, kad kitų kraštų – kita ir sąmonės akustika.
Panašiai ir amžino judėjimo taisyklė nulemia saldų mėgavimąsi filmo pauzėmis: ypatingi momentai, kai Pinigis spaudžiamas tarp dviejų kitų kūnų, kai Stakelė stovi miške ir kilsteli ranką, kai Bibiano sningant lūkuriuoja ant kalno ir gręžiasi į greta stovintį namą, kai trys kūnai galerijoje virsta skulptūromis. Naratyvo prasme tai – smulkmenos, vis dėlto ilgainiui imi jas kolekcionuoti kaip pačias svarbiausias.
Spektaklyje „Perdegimas“ esminis buvo absoliutus šokėjų tarpusavio ryšys, kuriame justi aiški tarpusavio priklausomybė. Filme iš buvimo kartu telikęs vienas kito stebėjimas – net kitą judindami, keldami, sukdami, spausdami, filmo veikėjai rodosi esą vienas kitam nereikalingi: ryšys čia mezgamas ne su kitu, o su gamta, aplinka ir savimi.
Abu trupės NUEPIKO kūriniai – tiek spektaklis, tiek filmas – dėmesingai fiksuoja skirtingus laikmečius. Kitaip tariant, abu jie turi laiko žymę ir gali būti geriausiai suprantami būtent tais laikais, kuriems veikiant yra sukurti. Filmą „Perdegimas“ matau kaip karantino ekspoziciją, kur daugiausia laiko atima buvimas kambary su savo socialiniu ratu ir gamtos prisijaukinimas, o galerijos erdvė tampa svajone ir siekiamybe, mažučiu-beveik-rojumi. Ir galbūt tik išgyvenęs karantiną taip beprotiškai priimi Almos Gluck sopraną: lyg nieko nenutinka, tik uždainuoja moteris, o staiga imi ir supranti, kaip per metus pripratome prie durų girgždėjimo ir vėjo, ir kaip atpratome nuo klasikos ir džiazo kavinėse.
— —
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
