Prieš kelis mėnesius rašydama apie menininkės Gretos Grinevičiūtės antrą trilogijos dalį – spektaklį „Šokį skalbimo mašinai ir mamai“, užsiminiau, kad šis darbas man primena kūrėjos terapiją scenoje.
Šiandien žiūrėdama paskutinę trilogijos dalį „Šokis objektui ir vaikui“ įsitikinau tuo dar tvirčiau, nes pamačiusi visus trilogijos spektaklius būtent terapinį pobūdį laikyčiau jos struktūros pagrindu, jungiamąja grandimi.
Dainiaus Putino nuotraukos
Neturėdama psichologės kompetencijų turiu pabrėžti, kad čia terapiją tapatinu su koncepcija, o ne diagnoze. „Šokyje dulkių siurbliui ir tėčiui“ kūrėja vizualiai spalvingai pasakojo apie šeimą, kurioje augo – tai, ką matė ir jautė, stebėdama į jos gyvenimą įsiterpdavusį arba šalia plaukusį tėčio pasaulį. Bandydama jį suprasti, menininkė analizavo savo pačios patirtis ir panaudojo spektaklį kaip galimybę nepertraukiamai išsakyti savo poziciją. Tai primena santykių su tėčiu išsiaiškinimo formą.
„Šokyje skalbimo mašinai ir mamai“ kūno ir medijų pagalba palaipsniui plėtoti meniniai sprendimai atvedė prie svarbiausios kūrinio dalies – mamai skirto monologo. Jame menininkė pasakojo, ką prisimena apie mamą, prisipažino ant jos pykstanti ir verkdama kalbėjo apie tai, ką mama turėjo jai suteikti, tačiau to nepadarė. Tai – dar viena sau suteikta galimybė išsisakyti nepertrauktai. Ji, žinoma, nuskamba kaip bandymas išsiaiškinti savo santykį su mama.
O tada dėsningai kontekstui pasirodė „Šokis objektui ir vaikui“ – išsiaiškinus savo santykį su artimiausiais šeimos nariais ir pripažinus jų įtaką dabartiniam gyvenimui, tendencinga susirūpinti savo pačios kaip naujos šeimos kūrėjos ir narės ateitimi. Pagrindinis paskutinio ir pirmų dviejų spektaklių turinio skirtumas – šokiai tėčiui ir mamai paremti giliomis ir apčiuopiamomis asmeninėmis patirtimis, kurių pakanka turinio pagrindui padėti. Vaiko, vadinasi, ir santykio su juo (įsivaizduojamas santykis ir reali patirtis nėra tas pats) kūrėja dar neturi, todėl jos vienos neužteko spektaklio istorijai sukurti. Numanau, kad būtent taip scenoje atsirado kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė ir aktoriai Paulius Markevičius bei Aldona Vilutytė.
„Šokyje objektui ir vaikui“ G. Grinevičiūtė beveik visą laiką praleidžia scenoje, tačiau svarbią išraiškos dalį atiduoda partneriams. Čia, priešingai nei ankstesnėse trilogijos dalyse, asmeninės patirtys yra inspiracija plėtoti temą, o ne pagrindinė ją atskleidžianti medžiaga. Žiūrovams renkantis į salę, B. Kapustinskaitė ir A. Matulevičiūtė komentuoja kiekvieną užėjusįjį, svarstydamos, ar šis žmogus tiktų tapti vaiko tėvu/motina. Tai daroma komiškai ir neįžeidžiai, todėl nesunku pajusti ironiją: visuomenėse vis dar gajus įprotis vertinti žmones pagal jų genofondą bei duomenis, padedančius sukurti tobulos šeimos įvaizdį.
Spektaklio ašis – pokalbių laida, kurioje vaikų turėti norintis, bet negalintis vedėjas (P. Markevičius) kalbina keturių vaikų motiną (A. Vilutytė). Veiksmas vyksta aukščiau parterio pakeltoje scenoje, virš kurios pakabinti vaikų žaislus primenantys balti objektai (scenografė Rūta Kyguolytė). Į laidos formatą terpiasi visų scenoje esančiųjų monologai, išsiskiriantys pasakojamomis patirtimis ir atlikimo formomis. „Šokis objektui ir vaikui“ – tarpdisciplininis spektaklis (kaip ir kitos trilogijos dalys), kuriame istorijos pasakojamos vaidinant, šokant, atliekant muzikinius kūrinius, vaizdo įrašuose ar tiesioginėse transliacijose. Persipinantys skirtingo turinio, tačiau juntamai vienas kitam artimi siužetai transformuojasi į nepaprastai sudėtingą ir jautrią, todėl retai visuomenėje aptarinėjamą temą: visuomenės akyse palikuonių klausimas yra ne asmeninis, bet viso pasaulio reikalas.
Tiesiogiai tai įvardina pati G. Grinevičiūtė, kurios personažas nusprendžia neturėti vaikų ir už tai atsiprašinėja: tėvų, kad nepadovanos jiems anūkų, draugų, kad jie negalės tapti dėdėmis ir tetomis, vaikų darželių, kad nepalaikys jų verslo, valstybės, kad nedidins tautos gimstamumo. Paprastu tekstu puikiai parodoma, kiek viso pasaulio lūkesčių nepateisina vaikų nesusilaukęs žmogus (ypatingai moteris), ir kiek milžiniškų atsakomybių galbūt nesąmoningai užkrauname tokiems intymiems procesams, kaip kitų žmonių sprendimas būti kartu, seksas, savo kūno ir laiko aukojimas vaikui ir pan. Geroji žinia: jei viską įvykdai kaip reikia, patenkini vieną svarbiausių poreikių – sulauki pripažinimo. Štai čia kyla svarbus klausimas: kiek su vaikų (ne)turėjimu siejamų mitų (pvz., „kada nors tau prabus instinktas ir užsimanysi, bet jau nebegalėsi“) pasiteisina realiai ir kiek – mūsų galvose, patyrus visuomenės spaudimą?
„Šokis objektui ir vaikui“ nėra šokis vaikui. Čia šokama suaugusiems, kurie sukūrę dideles šeimas apriboja karjeras ir svajones, kurie pastoja neplanuotai, kurie atsisako arba tiesiog negali turėti vaikų. Spektaklis deklaruoja, kad kokioje situacijoje atsidurtum, anksčiau ar vėliau būsi priverstas dėl to teisintis. Šis kūrinys unikalus tuo, kad šalyje, kurioje neseniai įvyko šeimą kaip vyrą, moterį ir vaikus deklaruojantis maršas, be agresijos ir patyčių primena, jog šeimos struktūra yra pernelyg jautri ir asmeniška tema, kad ją nuspręstų institucijos. Šiuo atveju institucija vadinkime ir giminių ratą ar artimiausią visuomenę.
Greta dinamiškos, taisyklių neapribotos, laisvos raiškos, spektaklis išsiskiria empatija. Tikėtina, kad daug žmonių iš jo išėjo su palengvėjimo jausmu, nes kažkas galbūt pirmą kartą išgirdo, jog sėdėjimas namie su vaikais neturi pasmerkti socialinei atskirčiai; arba kad normalu rinktis neturėti vaikų, nes niekam nesi jų skolingas; arba kad negalėdamas turėti vaikų netampi mažiau vertingu žmogumi. Tai – žmonijos fundamentus judinančios idėjos, kurios šiandien, vis geriau suprantant savo atsakomybę ne tik paleisti vaikus į pasaulį, bet ir išauklėti juos laimingomis asmenybėmis, gali kelti grėsmę žmonijos išlikimui. Tik dar neteko girdėti įtikinančio argumento, kodėl mums taip svarbu užtikrinti išlikimą tolimai ateičiai, kurios patys nebesulauksime.
Nuo pirmų dviejų trilogijos spektaklių „Šokis objektui ir vaikui“ skiriasi ir dėmesiu globaliai temai. Čia, kaip anksčiau, girdime biografines istorijas, tačiau pasakoja ne jas patyrę, o išklausę žmonės. Todėl tai jau ne išsikalbėjimas, o veikiau bandymas per kitų patirtis papasakoti apie visuomenę ir drauge – apie savo pačių savijautą. Pavadinčiau tai kūrybine branda ir drauge tikiu, kad tam įtakos turėjo atsiribojimas nuo pasakojamų įvykių.
Jei ne keletas atsikartojančių sceninių sprendimų (techniškas balso moduliavimas, panašūs šokio judesiai, etc.), „Šokį objektui ir vaikui“ laikyčiau ne trilogijos dalimi, bet savarankišku spektakliu. Įdomu stebėti ryškių skirtingų prigimčių atlikėjų darbą scenoje. Džiugu matyti, kad žmonės leidžia sau veikti įvairiose medijose ir nė vienoje jų neatrodo silpnai. Gera iš aukščiau (kaip minėjau, scena pakelta virš parterio) jausti norą ir raginimą neteisti vieniems kitų, kad ir kaip sunku būtų laviruoti tarp to, ką suprantame kaip tobulą gyvenimą, ir jam tokiu tapti neleidžiančių atsitiktinumų. Viso to seniai trūko.
— —
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
