Būti su daiktu. Šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ dalyvių pokalbiai

2020 metų šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ įvyko nauju pandeminiu formatu – Gildas Aleksa, festivalio meno vadovas, programos dalyvius pakvietė į Zoom pаsikalbėjimus. Su pažadu žiūrovams, kad 2021 metais cirko kūrėjai atvyks į festivalį ir susitiks su žiūrovais! Pažadas ištesėtas – birželio 6-13 dienomis festivalis vyks skirtinguose Lietuvos miestuose (visa programa: www.cirkuliacija.lt), o mes kviečiame žiūrovus prisiminti įvykusius pokalbius ir artimiau susipažinti su cirko kūrėjais!

Love Kjellsson, Švedija, languoti marškiniai, fone gitara, saulė pro langus

„ENT Company“ kuria ir atlieka muziką, naudoja tradicinius skandinaviškus motyvus

Karantino metu sodininkavo, ypač susitelkė į bulvininkystę

Mintis, kuri niekur netilpo: „Manau, muzika daug praranda, jei nėra judančio kūno.“


Ištrauka iš spektaklio „Plast“. Jonatan Nylander nuotr.

„Norėjau studijuoti inžineriją, atvykau į Stokholmą. Atsikrausčiau į namą, kuriame gyveno daug cirko artistų. Mokslus mečiau po trijų valandų nuo įsikėlimo. Tik vėliau sužinojau, kad gyvenu miestelyje (Alby – red. past.), kuris yra vienas didžiausių cirko centrų Šiaurės Europoje.

Cirkas yra kalba, neparemta žodžiais. Ji nerašoma ir nešnekama. Rašytinėje arba šnekamojoje kalboje yra daug faktorių, kurie parodo tavo statusą visuomenėje. Tarkime, tu gali nesuprasti knygos, jeigu nepatyrei tam tikro auklėjimo, kad suvoktum tokią literatūrą. Bet kai kažkas juda, tai yra kūniška, ir tau yra lengva su tuo susisieti, suprasti. Gali pajusti, kas slypi už judesio.

Kaip tik todėl šitaip lengva prie cirko pririšti tradicinę skandinavų muziką – juk ji daugeliu atvejų kurta siekiant iššaukti, sukelti kokį nors fizinį judesį. Ji nesukurta vien tik klausymui, jai nuolatos reikia konteksto, ji ieško prisirišimo. Švedijoje tradicinės muzikos inpertrepacijose vyrauja Stokholmo mokykla: sostinės Karališkoji Muzikos Akademija paduoda toną interpretacijoms, apibrėžia, kokia yra šiuolaikinė idėja apie praeities įvykius. O mes ieškome kitokio priėjimo. Kaip sakė viena iš mano magistro dėstytojų, viską turi pagrįsti savo kūnu. Nes tu esi tu, ir tu negali kopijuoti įrašyto 80-ies metų žmogaus garso. Tau reikia pamėginti suprasti, ką tas žmogus jautė, kai dainavo. Ir ne tik įraše, nes įrašuose žmogus nebūna toks, koks būna įprastai. Turi pasinerti į medžiągą, dirbti su ja, rasti asmeninę prieigą. Taip prieinu ir prie kitų meno šakų, pavyzdžiui, cirko. Siekiu sukurti kontekstą, kuriam pritaikyčiau medžiagą.

Pagrindinės mūsų darbo „Plast“ medžiagos yra plastikas ir ledas. Viskas prasidėjo nuo to, kad viena iš mūsų atlikėjų, studijavusių cirko menų magistrą Stokholme, ėmė eksperimentuoti su medžiaga ir lėtumu, skirtingų žinučių komunikavimu. Ji ieškojo, kaip išlikti cirko artistu, bet daugiau dėmesio kreipti ne į žmones, o į medžiagas. Vykdėme meninius tyrimus, norėjome sukurti kambarį kaip katedrą, kažką didžiulio ir švento. Naudojome plastmasę ir ledą, dirbome su švelniu, gana tamsiu apšvietimu, žaidėme su erdve ir oru, turėjome ventiliatorius. Nuo kilusio vėjo plastmasė bangavo. Vieną naktį užšaldėme virvę, kitą dieną stebėjome, kaip ji atitirpinėjo ir vyniojosi. Taip kūrėme labai lėtą cirką.


Ištrauka iš spektaklio „Plast“. Jonatan Nylander nuotr.

Kai turi vieną objektą ir esi su juo ilgą laiką, labai rūpestingai su juo elgiesi, sunku nepriskirti tam objektui žmogiškų savybių. Kažkuo rūpinimosi konceptas labai domino vieną mūsų kūrėją: kaip reikia rūpintis daiktais, kaip – žmonėmis. Mokėmės atsargiai elgtis su medžiaga. Viena iš žiūrovių yra sakiusi, kad jei visi su plastiku elgtųsi taip, kaip mes pasirodymo metu, pasaulyje nebūtų plastiko problemos.

Viena iš mūsų ambicijų – kad viskas, kas yra scenoje, būtų daiktai, kuriuos galima įsigyti bet kurioje parduotuvėje. Visi gali gauti plastikinį maišelį, žibintuvėlį ar ledo gabalą. Tai daiktai, su kuriais galime susitapatinti. Po „Plast“ mes įjungiame salės šviesas, žmonės pamato, kad tai tėra paprasta plastmasė ir paprastas ledas. Jei būna vaikų, daugelis jų nori tą ledą parsinešti namo. Tai tiesiog ledas, bet jis staiga virsta vertybe, brangenybe, grožiu.

Neturėjome užmačios sukurti pasirodymo apie ekologinę situaciją pasaulyje. Supratome, kad dirbame su ledu, kuris tirpsta, ir su plastiku. Ir kad tai kažką sako, net jei to ir nenorime. Bet mes nesirinkome medžiagos, kad pakomentuotume politinį klausimą. Mes tiesiog tyrinėjome medžiagas ir rūpinimąsi jomis.“

Klausykitės viso pokalbio Youtube platformoje:

Skaityti daugiau