Į emigraciją pasitraukęs baltarusis teatralas: esu dėkingas Lukašenkai, kad prieš save suvienijo tautiečius

Liepos pabaigoje į Vilniuje rengiamą festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ atvyksta choreografas, performanso menininkas iš Baltarusijos Igoris Šugalejevas su spektakliu „375 0908 2334/ Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“. Jo tikslas – pakelti mūsų skausmo suvokimo slenkstį, klausantis žinių apie represijas Baltarusijoje. I. Šugalejevas tvirtina, kad skaitydami apie smurtą ar žiūrėdami tokio pobūdžio vaizdo įrašus patiriame tik maždaug 2 iš 10 balų pagal skausmo skalę. O koks jausmas, kai jums už nugaros užlaužia rankas, klupdo ant kelių ir ant nugaros kreida piešia žymę?

„Žinote, yra žmonių, kurie žaisdami „Super Mario“ kaskart, kai Mario pašoka, kartu su juo šokteli iš vietos. Esu iš tokių žmonių. Kai žiūrėjau interviu su nukentėjusiaisiais, jaučiausi labai stipriai su jais susitapatinęs“, – teigia spektaklio autorius.

Baltarusijos OMON`o sulaikytų žmonių patirtį I. Šugalejevas ketina paversti bendra žiūrovų ir atlikėjo kūniška patirtimi.


Scena iš Igorio Šugalejevo spektaklio „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“ / A. Konončenkos nuotr.

„Viena vertus, tai terapinis darbas, kita vertus, tai darbas su atmintimi. Šiuo metu gyvenant už Baltarusijos ribų man labai svarbu kalbėti apie mūsų situaciją, kad ji kuo ilgiau išliktų aktuali.

Kai šiandien Italijoje kalbuosi su kitais vaikinais aktoriais, paaiškėja, kad labai nedaug žmonių apskritai žino apie mūsų situaciją. Ir tai mane iš tiesų stebina. Jie sako: „Ne, ne, Baltarusija? Kur tai?“

Mano projektas yra ir platforma lėšoms nukentėjusiesiems rinkti, nes jų vis dar yra. Tai bus tikslinga parama aukoms“, – pažymi I. Šugalejevas.

Pasak menininko, jo spektaklis yra ir užuojauta, ir įtraukimas į Baltarusijos įvykių suvokimo procesą.

– Igori, kiek žinau, festivalio organizatorių džiaugsmui, tiesiogine to žodžio prasme sugebėjote pasprukti iš Baltarusijos. Atsitiktinai?

– Ne visai atsitiktinai. Iš Baltarusijos išvykau rugsėjo viduryje, tada ir prasidėjo mano ilgas klajonių, savęs ir naujos vietos paieškų kelias. Dabar esu Neapolyje, Italijoje. Apskritai apsistojau Berlyne, tiesiog atvykau čia mėnesiui padirbėti prie vieno projekto. Bandau įsilieti į chaotišką Italijos gyvenimą.

– Išvykote dėl politinių priežasčių?

– Taip, suprantate, man taip nutinka pirmą kartą…. Patyriau tokį baisų stresą dėl to, kas vyko, nevalgiau, negėriau, apskritai turėjau iš viso to išnerti. Tuo metu man atrodė, kad ir likti ten būtų nesaugu.

Potencialiai bet kuris baltarusis nėra saugus. Nepriklausomai nuo dalyvavimo protestuose laipsnio. Tiesiog nufilmavome vieną interviu ir aš išsigandau persekiojimo, nes į kadrą pakliuvo tyrimo komiteto atstovai.

Esmė ta, kad tuo metu nesupratome, kaip įveikti skilimą visuomenėje. O kai praėjusių metų rugpjūčio 16 dieną buvo paskelbta apie Aliaksandro Lukašenkos palaikymo mitingą, man pasidarė įdomu, kas tie žmonės, kurie ateis jo palaikyti. Beje, rugpjūčio 16 dieną įvyko ir masiškiausias mitingas prieš jį, už naują laisvą Baltarusiją. Į mitingą susirinko daugiau nei 300 tūkst. žmonių.

Į Vyriausybę palaikantį mitingą atėjome su paprastais, visiškai su politika nesusijusiais klausimais apie tai, kas mus, baltarusius, vienija ir kaip galėtume gyventi toliau. Bet civiliais drabužiais apsirengę žmonės mus greitai suvystė, tikrąja to žodžio prasme, per 20 minučių. Gerai, kad viskas baigėsi gerai. Bet istorija ne apie tai.

– Vis dėlto tai žurnalistinė istorija, o jūs juk esate aktorius? Turiu pasakyti, kad ir jūsų spektaklis, kurį mums atvežate, yra naujienų pobūdžio.

– Suprantate, nelaikau savęs vienos profesijos atstovu. 2012 metais baigiau Meno akademiją kaip teatro ir kino aktorius. Bet man pasisekė, pakliuvau į šokių trupę „Karakuli“ ir mano dėmesys nukrypo į performatyvųjį ir šokio teatrą. Armijos teatre dirbau 4 metus, turbūt iki 2016-ųjų, o tuo pačiu metu šokau ir trupėje „Karakuli“.

Visai neseniai pradėjau dirbti kaip nepriklausomas menininkas, pats kurdamas kitų menininkų kompanijoje. Mane domina tarpdiscipliniškumas, darbas dramos teatre pagal savo išsilavinimą, bet kartu man patinka ir kūniška minčių raiška.


Scena iš Igorio Šugalejevo spektaklio „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“ / A. Konončenkos nuotr.

– Vaidmenys, kurių atsisakėte?

– Dirbau gana specifiniame teatre – Baltarusijos armijos teatre. Šis teatras priklauso Baltarusijos gynybos ministerijai. Mūsų repertuaras buvo labai nedidelis, net nepamenu, kiek spektaklių. „Revizoriuje“ vaidinau medicinos įstaigų vedėją Zemlianiką. Man tai yra tam tikra praeities patirtis, kuriai esu dėkingas, tačiau dramos teatre vaidinau užtektinai. Supratau, kad tai ne visai mano istorija.

Pagrindinė repertuarinio teatro problema, ypač jei jo repertuaras nedidelis, yra ta, kad tenka nuolat vaidinti tą patį per tą patį, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio. Ir jei neįvyksta perdegimas, atsiranda požiūris į meną kaip į darbą. Na, eisiu aš šiandien „Revizoriuje“ vaidinti, atleiskit už atvirumą, puiki ten antroji scena su Chlestakovu. Pagulėsiu ant sofos grimo kambaryje, pailsėsiu. Kažkurią akimirką pasidaro nebeįdomu tai, ką pasirinkai. Todėl nemanau, kad per ateinančius penkerius metus grįšiu į repertuarinį teatrą.

– Jūsų žiūrovai gatvės protestuose užėmė labai skirtingas pozicijas. Ar jie buvo ir civiliai, ir kariai?

– Šiuo metu mano galvoje sukasi toks vaizdinys… Kai vaidindavome spektaklius pagal užsakymą, išeini į sceną ir supranti, kad visa auditorija yra žalia, kad šį spektaklį vaidiname kariškiams, jauniems kariams. Paprastai tai buvo labai tylūs pasirodymai. Man atrodo, kad užgesus šviesoms vaikinai neblogai išsimiegodavo, o po spektaklio visada pasigirsdavo audringiausi plojimai.

Viena vertus, teatras yra meno forma, galinti pakeisti pasaulį, tačiau labai svarbu, kas stovi prie vairo ir kur link suka.

– Taigi teatre jums prireikė naujos išraiškos formos, kad galėtumėte paveikti tai, kas vyksta. Tai jūsų režisūrinis debiutas?

– 2019 metais buvo istorija apie kūniškumą „Mano vardas Frau Troffea“. Tai buvo performansas technomuzikos vakarėlyje. Tyrinėjau kūno laisvę didžiulių dopingo dozių daromos žalos tam pačiam kūnui sąskaita. Nes niekam ne paslaptis, kad technokultūra labai dažnai siejama su viena ar kita dopingo rūšimi – alkoholiu ir narkotikais. Ir man buvo labai įdomu tai padaryti.

– Pačiam teko vartoti?

– Žinoma. Negaliu apie ką nors kalbėti, pats to neišbandęs. Kibirkštį visada įskelia kažkas, kas padaro didelį įspūdį, tiek tuo metu kalbant apie techno-, tiek dabar apie Baltarusijos protestus, apie saugumo pajėgų naudojamą smurtą.

– Žvelgiant į tai, kas šiuo metu vyksta Baltarusijoje, apima bejėgiškumo jausmas. Pateko žmogus Baltarusijoje už grotų ir neištrauksi jo iš ten…

– Kaip tik ši mintis man nedavė ramybės išvykstant iš Baltarusijos. Nuo rugpjūčio pabaigos iki to momento, kai išvykau, vyko sekmadieniniai protestai, kurie, atrodė, nedavė jokių rezultatų. Žmonės skanduodami šūkius nužygiuodavo iki vienos ar kitos vietos ir išsiskirstydavo. Ir aš taip pykau ant savęs, kad esu bejėgis ką nors pakeisti.

Vis dėlto bet kokie, net ir patys nereikšmingiausi, veiksmai veda link režimo žlugimo. Pavyzdžiui, įvyko didžiulis protestas po suklastotų rinkimų, po to buvo protestuojama prieš smurto naudojimą, tada rugsėjo 1 dieną atvyko studentai, juos taip pat sulaikė, tačiau palaikyti studentų išėjo močiutės.

Kitaip tariant, vyko tarsi grandininė reakcija. Ir tada, kai nusvyra rankos ir ima atrodyti, kad nuo tavęs niekas nepriklauso, staiga pamatai žmogų, kuris kažką daro, ir tai tave labai įkvepia. Todėl turime pasirinkimą – pasiduoti ir leisti, kad viskas būtų maksimaliai sugriežtinta, arba tęsti kovą.


Scena iš Igorio Šugalejevo spektaklio „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“ / A. Konončenkos nuotr.

– Žinau, kad Baltarusijoje parduodama duona pavadinimu „Užkarda“ (Zastava). Kita duona žymima pagal kepyklos numerį. Pas mus duona vadinasi „Palangos“, „Vilniaus“, „Ruginė“, „Močiutės“ ir pan. Mane tai iš tiesų pribloškė. Kokie žmonės valgo duoną pavadinimu „Užkarda“?

– Aš bendrauju su žmonėmis savo meniniame burbule. Jaučiu, kad tai buvo valstybė valstybėje. Kitaip tariant, visa ta politinė mašina gyveno sau, o mes – sau. Per pastaruosius trejus metus įvyko daug šaunių iniciatyvų, atsirado naujų kultūrinių erdvių. Pavyzdžiui, kultūros centras „OK 16“ arba „Korpus“ – tai yra Minsko kultūriniame žemėlapyje atsiradusios vietos. Kalbu apie Minską, nes ten gyvenau.

Mes aplink save organizavome tokį sambūrį, sutraukėme žmones į vieną vietą, visi vieni su kitais susipažinome ir pradėjome bendradarbiauti. Bet dabar, deja, vėl kilo didžiulė emigracijos banga, kultūrinės iniciatyvos, net ir likusios, sustabdytos, nes tokioje atmosferoje neįmanoma kurti ir neaišku, kur ir kaip rasti išteklių. Visi išsilakstė ir viskas vėl kaip prieš 10 metų.

Iki pastarųjų įvykių Baltarusijos pilietinėje visuomenėje jaučiausi saugus. Mes gerbiame asmenines ribas dėl propagandos ir kontrolės pavidalu primestos baimės. Mums nėra įprasta žiūrėti žmogui į akis, o žvilgsniams susitikus žmonės nukreipia akis į šalį…

– Kodėl?

– Dėl mūsų geografinės padėties Baltarusijos teritorijoje visada vyko daugybė karų, kuriuos pradėdavo ne vietiniai, tačiau kurie Baltarusijai neretai kainuodavo net trečdalį šalies gyventojų. Yra toks priežodis „kad tik karo nebūtų“. Ir yra kažkokia genetinė baimė, kad vėl gali kilti karas, galbūt dėl to toks gajus suvokimas „mano troba kraštinė“ (moja chata s kraja).

Manau, kad tai yra tokios nelemtos geopolitinės padėties pasaulio žemėlapyje išdava. Ir kažkokia istorinė trauma. Bet visos šios struktūros rugpjūtį griuvo. Visi staiga suvokė, kad „mano troba centre“.

– Žinote, yra tokia gana žiauri patarlė: jei ne nelaimė, nebūtų ir laimės. Aš jums pasakysiu, kad mes staiga sužinojome, jog Baltarusijoje yra žmonių, jog jie gyvena, šio to siekia.

– Pritarsiu jums. Esu dėkingas A. Lukašenkai už tai, kad visos tvoros mūsų visuomenės viduje staiga griuvo. Visos struktūros subyrėjo, visos ribos išsitrynė ir mes staiga pamatėme vienas kitą, savo didžiulį potencialą, kad žiūrėti kitam į akis, kalbėtis ir šypsotis yra normalu.

Kokia laimė buvo protestuose matyti tiek daug gražių ir laimingų žmonių! Juokais sakau, kad moteriškuose kolektyvuose, pavyzdžiui, buhalterijoje, moterys kartais susigalvoja žaidimą „prieš kurią draugausime“. Tad šis žmogus, A. Lukašenka, suvienijo prieš save baltarusius ir už tai esame jam labai dėkingi.


Scena iš Igorio Šugalejevo spektaklio „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“ / A. Konončenkos nuotr.

– O kodėl jūsų spektaklio pavadinime telefono numeris 375 0908 2334?

– 375 yra Baltarusijos kodas, 0908 yra rinkimų diena, kai buvo suklastoti rezultatai, tarkime, diena, kai buvo pradėtas naudoti beprecedentis smurtas, 2334 yra straipsnis už masinių renginių organizavimo pažeidimus, pagal kurį nuo rugpjūčio pradžios jau sulaikyta daugiau kaip 30 tūkst. baltarusių.

Spektaklyje pasakoju apie pirmas keturias baisiausias dienas Baltarusijoje. Nuo šeštos ar septintos valandos vakaro buvo atjungiamas internetas, jis vėl atsirasdavo tik apie trečią nakties. Tai reiškia, kad grįžti paryčiais namo, įsijungia internetas ir tave užgriūna informacijos apie tai, kas vyko mieste, lavina.

Viena vertus, džiaugiesi, kad laiku pasišalinai, išsukai iš vienos ar kitos gatvės. Kita vertus, jaudiniesi, kas nutiko tavo draugams, artimiesiems – atėjus rytui imdavome vieni kitiems skambinti.

Baisiausia būdavo išgirsti automatinio atsakiklio balsą, kad abonentas šiuo metu nepasiekiamas – greičiausiai tai reiškė, kad žmogus buvo sulaikytas, tada imdavai įsivaizduoti visus tuos siaubus su granatomis ir sumušimais. Neaišku, kur tavo draugas, ar dar gyvas.

Papasakosiu, kaip atsirado šis projektas. Akivaizdu, kad kiekvienas baltarusis išgyveno ar vis dar išgyvena kaltės jausmą dėl skirtingo įsitraukimo į protestus laipsnio. Šį reiškinį pirmą kartą pastebėjo psichologai, dirbę su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis. Tie, kurie išgyveno, jautėsi kalti, kad išgyveno.

Kitaip tariant, jautiesi kaltas, kad neini į protestus arba kad eini, bet tavęs nesulaiko, o jei sulaiko, kad nesumušė, o jei sumušė, kad nestipriai. Kai pradėjau analizuoti nukentėjusiųjų interviu, tai buvo galima pastebėti vos ne kas antrame.

Viena vertus, spektaklis atsirado kaip asmeninė terapija, nes man reikėjo atsikratyti kaltės jausmo, ypač po to, kai išvykau iš Baltarusijos.

Tačiau kur kas svarbiau yra darbas su tų dienų atmintimi. Mes gyvename didžiuliame informacijos sraute ir būtų labai baisu tai pamiršti, pradėti gyventi savo gyvenimą, susitaikyti.


Scena iš Igorio Šugalejevo spektaklio „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“ / A. Konončenkos nuotr.

– O kokį projektą kuriate Neapolyje?

– Tai susiję su Italijos mafija, toks bendras socialinis projektas. Gal šiek tiek tame įžvelgiu ir Baltarusijos, nes man A. Lukašenkos klanas taip pat yra mafija, kuri užgrobė valdžią ir jos neatiduoda. Tiesa, tai sukarinta mafija.

– Nebaisu būti benamiu?

– Ne. Bet aš, tiesą sakant, labai bijočiau dabar grįžti namo, nes kada nors mes šį projektą baigsime, o aš jau žinau keletą straipsnių, pagal kuriuos mane teis. Ir man gresia ne baudos, o laisvės atėmimas.

Pateiksiu pavyzdį: gera mano draugė negalėjo nuvykti į artimo žmogaus laidotuves, nes jai buvo nesaugu. Aš to bijau. Tačiau kiekvienas, įsitraukęs į šią kovą, moka tam tikrą kainą. Mano mama labai jaudinasi dėl to, kad aš įsivėliau į visa tai. Mes su ja daug apie tai kalbėjomės, ir ji man perskaitė tokią Alexandre`o Dumas citatą (susigėdęs juokiasi), tiksliai nepamenu, iš kurio romano, galbūt „Dvi Dianos“. Esmė maždaug tokia: mūšyje, kur nuo karaliaus skrybėlės nenukris nė plunksna, tu gali netekti gyvybės.

Igorio Šugalejevo spektaklis „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ bus parodytas liepos 28-30 dienomis.

— —

Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau