Tampa nebeįmanoma ignoruoti klimato atšilimo niuansų bei pasaulį ištikusios realybės. Skaičiuojame kiek žmogiškasis cinizmas kainavo finansiškai, emociškai, gyvybiškai ir kitokiomis formomis kiekvienam asmeniškai ir visai žmonijai. Tuo metu kai „CNN“, „The Guardian“, „Blumberg“ ir kita užsienio spauda, o taip pat ir lietuviškųjų portalų antraštės konstatuoja klimato atšilimo faktą, kurį, kol kas, dar mėginama nudailinti subtiliomis spalvomis, bet apokalipsė dar neatėjo. Pasaulis vis dar gyvuoja. Karštyje, viltyje, būtyje, svajonėse ir realybėje. Tokią būtį karštą vasaros vakarą išgyvenome ir festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ drauge su Moritz Ostruschnjak (Vokietija) darbu „TANZANWEISUNGEN (tai nesitęs amžinai)“.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Nebūkime naivūs, šis kūrinys ir globalinio atšilimo realybė susiję tikrai ne tik tiesiogiai dėl to, jog drauge su atlikėjais buvome fiziškai alinami karščio. Prieš akis matytą bei išgyventą šokį ir mūsų/jūsų/žmonijos kasdienybę siejo būtent tai, jog jis ir buvo gyvenimo per se dalis. Vieno ir visų žmonių gyvenimo santrauka, pusvalandžio laiko rėmuose, tokioje įšaldytoje dabarties akimirkoje, nuolat skambant paties atlikėjo kuriamu ritmo bei pavadinime esančio ir pasirodymo metu taip pat primenamo svarbaus niuanso – tai nesitęs amžinai. Juk išties filosofiškai kasdieniška ir netgi įprasta, o kartais ir perdėtai patetiška konstatuoti – niekas nesitęsia amžinai. Nei žmogus, nei pasaulis. Šiandien, tai ir savotiškai guodžianti žinutė.
Kūrinyje kalbama apie kasdienės būties laikinumą ir savotišką siurrealumą arba tiesiog reliatyvumą – kasdienybė gali būti gyvenimo amžinybės provaizdis arba geriausias laikinumo pavyzdys vienu metu. Nes niekas niekada nesitęsia amžinai, o ypač žmogus. Žmogus su savo netobulumu, su kartojamais ritualais, su išmoktais gestais, su populiarumo ir nepopuliarumo kaina, su pandemijos baime akyse. Tad cinizmo ir sarkazmo įsčiose augintas postmodernus žmogus, giliai širdyje išsaugojęs nuoširdumo troškimą, taip pat tėra laikinumo akimirkos vaizdinys bei įrodymas. Arba dabarties ilgaamžiškumo. Šiuo atveju priklauso, kaip sugebėsime akimirkoje įšaldyti laiką. Tačiau „TANZANWEISUNGEN“ aiškiai mums kartojo – tai laikina. Todėl šį pusvalandį juokimės iš savo gyvenimo ir mūsų pasaulio, nes net ir pandemija, net ir karštis, net ir nuovargis – niekas niekada nesitęs amžinai.
Ir šis laikinumas neabejotinai žiūrovus žavėjo. Atpažįstami gestai, ženklai, ritmas bei kelios puikiai žinomos dainos kūriniui suteikė jaukumo, kurio kartais taip trokšta žiūrovas. Savosios būties atpažinimo džiaugsmas leido nostalgiškai šypsotis – „ak, juk ir mes tokie buvome/esame/būsime“. Gal tai mūsų gyvenimo šokis? Tokį įvaizdį ypač sustiprino – nežinia, ar tikslingai suplanuota, ar netikėtai organiškai integruota architektūros detalė – MO muziejaus terasos stoglangio atspindyje žiūrovai drauge su atlikėju galėjo matyti ir patys save. Kitaip tariant, pakėlę akis į atvaizdą, galėjome susitapatinti su kūriniu ir tapti jo dalimi. Gyvenimas tai sapnas? O gal scena? Kiek ilgai dar šoksime? Šis įvaizdis neliko neužfiksuotas fotografijose kaip dar vienas dabarties išsaugojimo artefaktas ir pasklido po socialinius tinklus. Tad vėlgi savotiškas paradoksas – tai kas sąlyginai įšaldo ar „išsaugoja“ akimirką buvo atiduota į ten, kur, akimirkos yra vartojamos, demonstruojant jų laikinumą socialinėje erdvėje. Tačiau tai jau kitas, papildomas šokio spektaklio gyvenimas.
O prieš mūsų akis ritmas intensyvėjo, kartais primindamas savotišką kasdienybės manifestą, kurį skelbė atlikėjas, protarpiais su šypsena jis savo kūnu pasakojo ne tokius jau nostalgiškai romantiškus dalykus. Karščiu kvėpuojantį vakarą šokėjo kūnas kalbėjo labai aiškiai, demonstruodamas atpažįstamus populiariosios kultūros gestus – švankius ir ne visai, o treningai buvo perprantamas nepatogiosios kasdienybės atributas. Toks tas pusvalandžio, o gal ir visos amžinybės gyvenimas. Išties viskas gana poetiška – kaip kad laikrodis nenumaldomai muša laiką, taip ir atlikėjas, nuolat mušė vienokį ar kitokį ritmą, kuris tarsi suaugo su jo ir mūsų kūnais. It širdies plakimas.
Visgi karaliaus rūmuose nebaudžiamas nepatogią tiesą ar net gi šiokią tokią kritiką paprastai galėdavo išsakyti tik juokdarys. Būtent dėl to, jog juokas tarsi leisdavo išsigelbėti iš tiesos „nepatogumo“, iš kritikos gniaužtų arba padėdavo prisidengti „kvailio“ kauke. Nes kas gi pyksta ant juokdario? Tai ir šį Naujojo Baltijos šokio festivalio vakarą, kuris labai aiškiai buvo ir yra pažymėtas pandemijos šešėlio, įvykęs ne tradiciniu laiku, išsitęsęs ne tradiciniame laikotarpyje, sukaustytas kovidinės baimės, buvo lydimas juoko, kuris kalbėjo apie tiesą. Tiesą tos kartos, kuri kaip ir visos kartos jautėsi kažkuo ypatinga, galinti keisti pasaulį, įvaldžiusi išmaniąsias technologijas, aplankiusi daugybę šalių, perskaičiusi vieną kitą ar daugiau knygų, mokanti ne vieną populiariosios filosofijos citatą, žinanti kas ir kada buvo ar bus kultūros sostinės, skubanti ir gerianti kavą iš daugkartinio naudojimo puodelių su nenusakomu kiekiu pieno variacijų, važinėjanti hibridais ar elektromobiliais, ir vis tiek ši karta, kuri kartais jautėsi didvyriais vien dėl to jog esti, susidūrė su pasauliu, kurio negali išspręsti. Ir tuomet telieka girdėti nenutildomą ritmą bei juoktis iš juokdario skelbiamo manifesto – juk jūs/mes negalime įveikti pasaulio. Bet nereikia per daug jaudintis, juk ir tai nesitęs amžinai.
Tad per juoko ir ritmo prizmę mes tą pusvalandį MO muziejaus terasoje galėjome juoktis, išgyventi, pritarti, beveik niekada neprieštarauti ir dar kartą prisiminti nihilistiška charizma pasaulį papirkusį F. Nietzsche bei jo jau populiariąją kultūrą reprezentuojančią bedugnę, nes: „Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave.“
— —
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
